Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-03-26 · Civilinė byla Nr. 2A-1411-392/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-26
Bylos Nr.
2A-1411-392/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-09608-2012-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginijus Kairevičius (pran.), Jadvyga Mardosevič, Vilija Mikuckienė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Ieškovas
V. G.
Kategorijos
  • 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1411-392/2013(Teisminio proceso Nr. 2-01-3-09608-2012-4)Procesinio sprendimo kategorija: 24.4.; 25.3.; 30.3.; 121.14.; 121.18. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. kovo 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo, kuriuo prašė pripažinti jo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 1992 m. iki šiol gyvena bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Bendrabutis buvo Vilniaus 1-osios statybininkų mokyklos žinioje. Pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000-06-19 nutartimi patvirtintą taikos sutartį ieškovas su minėta mokykla 2000-06-26 sudarė gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį ir pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį. Vilniaus miesto valdybos 2001-02-22 sprendimu Nr. 297V minėta patalpa buvo perduota Vilniaus miesto savivaldybei, o 2001-03-21 UAB „Bendruva“ su ieškovu sudarė naują minėto bendrabučio kambario nuomos sutartį. 2008-03-21 ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinio būsto skyrių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, tačiau atsakymas buvo neigiamas. Bendrabučio kambarys Nr. 510 yra vienintelė likusi neprivatizuota patalpa visame pastate. Ieškovas pažymėjo, kad iš esmės pagerino jos būklę – perplanavo kambarį, įrengė jame santechnikos mazgą, virtuvėlę, pakeitė langus. Bendrabučio valdytojos, Vilniaus 1-osios statybininkų mokyklos, direktoriaus leidimu, ieškovas savo lėšomis įsirengė elektros ir vandens apskaitos prietaisus. Vilniaus miesto savivaldybė, būdama minėtos patalpos savininkė, neatlieka rūpestingo šeimininko pareigų – nėra prisidėjusi prie patalpų remonto, pastato komunikacijų ir inžinerinių objektų, esančių bendrąja daline nuosavybe, tvarkymo. Ieškovas mano, kad Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. ir Butų privatizavimo įstatymo 2 str. 1 d., 4 str. 2 d. pagrindu jis turi teisę privatizuoti nuomojamą patalpą. Nuo 2001-01-01 iki 2001-02-22, kai formaliai pasikeitė minėtų patalpų paskirtis ir teisinis statusas, praėjo mažiau nei du mėnesiai. Ieškovo nuomone, atsižvelgiant į jo ilgalaikį ryšį su nuomojama gyvenamąja patalpa, šis laikotarpis yra mažareikšmis formalumas. Be to, to paties bendrabučio visos kitos patalpos buvo privatizuotos, galimai neatsižvelgiant į įstatymo reikalavimą - nekreipiant dėmesio į tuo metu buvusią patalpų paskirtį. Todėl ieškovo nuomone, atsižvelgiant į tuo metu buvusią identiškų objektų privatizavimo praktiką ir neleidžiant jam įgyti teisės privatizuoti bendrabučio kambarį, kuriame gyvena daugiau kaip 10 metų ir kurį yra pagerinęs savo lėšomis, jis yra diskriminuojamas. Ieškovas negali pateikti tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į tuometinį patalpų valdytoją dėl patalpos privatizavimo iki 2001-01-01, tačiau šis faktas yra užfiksuotas Vilniaus 1-osios statybininkų mokyklos l.e.p. direktoriaus 2000-06-30 prašyme Nr. 01-13-58, kuriuo prašoma padaryti kadastro matavimo bylą buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo dokumentų sutvarkymui, ir kituose dokumentuose. Tikslios kreipimosi dėl patalpos privatizavimo ieškovas nurodyti negali, tačiau įrodymai patvirtina, kad tai buvo galiojant 1998-07-02 arba 2000-10-12 Butų privatizavimo įstatymo redakcijai, kurių 2 str. 5 d. numatė, kad pirkimo – pardavimo objektas taip pat yra valstybės reikmėms paimamų valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų namų ir bendrabučių nuomininkams suteiktos gyvenamosios patalpos. Ieškovas šiuo metu yra bedarbis ir pagal įstatymų nuostatas gyvena nuomojamame socialiniame būste. Ieškovas yra darbingo amžiaus, tačiau įgyvendindamas savo teisę į darbą, prarastų teisę nuomoti būstą, kuriame ilgai gyvena ir kurį gerindamas įdėjo daug finansinių išteklių ir asmeninių pastangų. Ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo ieškovo susipažinimo su 2008-05-30 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinio būsto skyriaus rašto Nr. A51-12844 (7.2-SR3) turiniu datos. Tai reiškia, kad 10 metų ieškinio senaties terminas dar nėra suėjęs.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį arba atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog jo nuomojamas kambarys priskirtinas prie valstybės reikmėms paimamų valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų namų ir bendrabučių nuomininkams suteiktų gyvenamųjų patalpų, kurios gali būti pirkimo – pardavimo objektas, jog išreiškė norą privatizuoti nuomojamą kambarį per įstatymo nustatytą terminą, o atsakovas tokių duomenų neturi. Teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto nepakanka. Bendrabučio kambario, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis yra neįmanomas dėl to, kad ginčo butas nėra objektas, kuris gali būti privatizuotas. Iki 2001-02-22 ieškovo nuomojamas bendrabučio kambarys negalėjo būti privatizuojamas, nes iki nurodytos datos kambarys priklausė Vilniaus 1-ajai statybininkų mokyklai, o Butų privatizavimo įstatymo 3 str. numatė, kad kambariai bendrabučiuose, kurie Vyriausybės nustatyta tvarka skiriami vidurinių, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų moksleiviams, studentams, rezidentams bei doktorantams apgyvendinti, neprivatizuojami. Ir tik 2001-02-22 minėta patalpa buvo perimta Savivaldybės žinion ir tapo valdomu socialiniu būstu, kuris gali būti pirkimo - pardavimo objektu. Todėl, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, bendrabučio kambario privatizavimas nebuvo galimas, nes toks kambarys nebuvo tinkamas privatizavimo objektas, o nuomininkas nebuvo tinkamas privatizavimo subjektas. Taigi ieškovas V. G. neįgijo ir negalėjo įgyti subjektinės teisės privatizuoti nuomojamą butą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2002-11-25 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1407/2002, pažymėjo, jog, jei asmuo galiojant Butų privatizavimo įstatymui subjektinės teisės pagal jį neįgijo, tai pasibaigus šio įstatymo galiojimui asmens teisės pagal minėtą įstatymą neginamos, nes jos nebuvo ir negalėjo būti pažeistos. Ieškovo prašymas jo atžvilgiu padaryti išimtį ir nesilaikyti įstatymo prieštarauja teisinės valstybės principui. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad į buto remontą investuotos lėšos neturi jokios įtakos teisės privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis pripažinimui. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. nėra savarankiškas butų privatizavimo lengvatine tvarka pagrindas. Pagal šią teisės normą valstybės (savivaldybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Tokiu būdu buvo sudaryta galimybė, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, užbaigti jo pagrindu pradėtas ir nebaigtas, o ne pradėti naujas butų privatizavimo procedūras. Atsakovas mano, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Ieškovas apie galimą savo teisių pažeidimą objektyviai turėjo sužinoti 2001 m. sausio mėn., kai Vilniaus 1-osios statybininkų mokyklos direktorius gavo LR Švietimo ir mokslo ministerijos atsakymą Nr. 78-14-3325, kuriame buvo nurodyta informuoti V. G. apie tai, jog jis negali privatizuoti bendrabučio patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ar net anksčiau, 2000-12-12, kai gavo Vilniaus 2-os advokatų kontoros advokatės M. Ž. teisinę išvadą. Vadinasi, galimai pažeista ieškovo teisė nebuvo ginama, o šiai teisei apginti yra suėjęs ieškinio senaties terminas, nes ieškovas V. G. ieškinį teismui pateikė 2012 m. liepos mėn., t. y. praėjus daugiau kaip 10 m. nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-10-25 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pripažino, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ieškovas į Savivaldybę dėl buto privatizavimo kreipėsi 2008 m. ir ieškinį pareiškė būtent Vilniaus miesto savivaldybei, todėl nagrinėjo bylą iš esmės. Pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo tuo, kad iki 2001-02-22, kai butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė Vilniaus 1-ajai statybininkų mokyklai, ieškovas neturėjo teisės jo privatizuoti, nes Butų privatizavimo įstatymo 3 str. 2 d. buvo įtvirtinta, jog kambariai bendrabučiuose, kurie Vyriausybės nustatyta tvarka skiriami vidurinių, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų moksleiviams, studentams, rezidentams bei doktorantams apgyvendinti, neparduodami. Minėtas butas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe tapo 2001-02-22, tačiau nuo 2001-01-01 Butų privatizavimo įstatymas neteko galios. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas suteikia teisę teismui pripažinti asmens teisę privatizuoti nuomojamas patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Tačiau, kadangi ginčo butas pastarojo įstatymo galiojimo metu nebuvo privatizavimo objektas, ieškovas teisės jį privatizuoti nebuvo įgijęs. Aplinkybė, kad ieškovas daug investavo į nuomojamos patalpos pagerinimą, nesuteikia jam teisės į privatizaciją, tačiau suteikia teisę iš buto savininko reikalauti atlyginimo už patalpos pagerinimą. Aplinkybė, jog kiti bendrabučio butai yra privatizuoti, ieškovui taip pat nesuteikia teisės privatizuoti jo nuomojamą patalpą, nes teismas nežino, kokiu pagrindu ir kada kiti savininkai įgijo teisę tuos butus privatizuoti.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-25 sprendimo motyvus, jo rezoliucinę dalį paliekant nepakeistą. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kad yra netinkamas ne tik privatizavimo objektas, bet ir subjektas, netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei nepagrįstai pripažino ieškovo teisę reikalauti patalpos pagerinimo išlaidų atlyginimo. Atsakovas akcentavo, kad ieškovas ieškiniu prašė pripažinti teisę privatizuoti nuomojamą patalpą, esančią (duomenys neskelbtini). Todėl teismas turėjo nustatyti, ar yra pagrindas ieškovui pripažinti teisę privatizuoti ginčo objektą. Teismas, konstatuodamas, kad ieškovas turi teisę reikalauti nuomojamos patalpos pagerinimo išlaidų atlyginimo, pažeidė CPK 13 str. ir 265 str. 2 d., kadangi šis klausimas nepateko į bylos nagrinėjimo dalyką, nes ieškovas reikalavimo atlyginti patalpos pagerinimo išlaidas nereiškė. Ieškovas šia aplinkybe rėmėsi tik kaip pagrindu, suteikiančiu jam teisę privatizuoti ginčo butą, todėl ieškovo patirtų išlaidų atlyginimas nėra susijęs su nagrinėjama byla. Atsakovas remiasi LAT praktika, kurioje išaiškinta, kad teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neviršydamas tų ribų, kokias nustato ginčo šalys. Minėtą teismo motyvą pašalinti būtina ir todėl, kad pagal CPK 182 str. 2 p. jis sukuria prejudicinį faktą, o teismas nuomojamos patalpos pagerinimo visai nevertino. Atsakovo nuomone, šis teismo sprendimo motyvas sudarys nepagrįstas prielaidas kilti ateities ginčams. Atsakovas taip pat nesutinka su skundžiamame sprendime nurodytais ieškinio senaties netaikymo motyvais. Atsakovas mano, kad ginčo objekto teisinio statuso ir savininko pasikeitimas neturėjo įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimui. 2001 m. sausio mėn. Vilniaus 1-osios statybininkų mokyklos direktoriaus iš LR Švietimo ir mokslo ministerijos gautame rašte buvo nurodyta informuoti V. G. apie tai, jog jis negali privatizuoti patalpų Nr. (duomenys neskelbtini) bendrabutyje adresu (duomenys neskelbtini). Tuo metu ieškovas objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, ar net anksčiau, kai 2000-12-12 gavo Vilniaus 2-os advokatų kontoros advokatės M. Ž. teisinę išvadą. Todėl ieškinio senaties terminas ir turi būti skaičiuojamas nuo šio momento. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kodėl atsakovo nurodytas momentas, nelaikytinas atskaitos tašku, skaičiuojant ieškinio senatį. Teismas ieškinio senatį skaičiavo nuo ieškovo nuomojamos patalpos savininko pasikeitimo, tačiau CK 1.128 str. numatyta, jog prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Taigi nagrinėjamu atveju, pasikeitus ginčo objekto savininkui, ieškinio senatis privalėjo būti skaičiuojama toliau. Atsakovas nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog atsakant į klausimą, ar asmuo turi teisę privatizuoti ginčo butą, reikia nustatyti visas Butų privatizavimo įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, būtent: a) ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą; b) ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas; c) ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo. 1999 m. teisme buvo nagrinėjama byla pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui Vilniaus 1-ajai statybininkų mokyklai dėl įkeldinimo ir įpareigojimo sudaryti bendrabučio pirkimo – pardavimo sutartį. Šioje byloje teismas konstatavo, kad ieškovui kambarys Nr. (duomenys neskelbtini) bendrabutyje (duomenys neskelbtini) suteiktas niekada nebuvo ir nuomos sutartis dėl šio kambario su juo taip pat nebuvo sudaryta, todėl jis neturi teisės šį kambarį privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, taip pat, kad proceso metu Butų privatizavimo įstatymas yra nustojęs galioti. Ginčo objekto nuomos sutartis su ieškovu buvo sudaryta tik 2000-06-26, kai Butų privatizavimo įstatymas jau nebegaliojo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendime turėjo nurodyti, kad ieškovas nėra tinkamas privatizavimo subjektas.

Atsiliepimas

Ieškovas V. G. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog ieškovas turi teisę iš buto savininko reikalauti atlyginimo už patalpos pagerinimą, tik nurodė, kad susiklosčiusioje situacijoje ieškovas turi galimybę reikšti alternatyvius reikalavimus dėl išlaidų, susijusių su nuomojamo būsto pagerinimu. Teismas nenurodė, kokio dydžio tie reikalavimai turi būti, už kokius konkrečius pagerinimus turi būti atlyginta, todėl apelianto argumentai dėl šio motyvo pašalinimo iš sprendimo yra nepagrįsti. Ieškovas dėl šio sprendimo motyvo prašo spręsti teismo nuožiūra, nes, panaikinus minėtą motyvą, ieškovo teisė reikalauti atlyginti nuomojamos patalpos pagerinimo išlaidas neišnyks. Dėl ieškinio senaties termino, ieškovas laikosi dublike išdėstytos pozicijos. Ieškovas nurodė, kad dokumentų, nuo kurių surašymo datos apeliantas skaičiuoja ieškinio senaties terminą, negalima vertinti, kaip teisės aktų, kurių pagrindu ieškovo teisės atsiradimas ar atsisakymas ją suteikti būtų išspręstas iš esmės, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo ieškovo susipažinimo su atsakovo 2008-05-30 rašto Nr. A51-12844 (7.2-SR3) turiniu datos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 1992-12-24 Vilniaus 1-ajai statybininkų mokyklai buvo išduotas Orderis Nr. 002989 apgyvendinti bendrabutį, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 21). Ieškovas V. G. ir Vilniaus 1-oji statybininkų mokykla, vykdydami Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000-06-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2³⁴-5325/2000 (b. l. 13) patvirtintą taikos sutartį (b. l. 14), 2000-06-26 sudarė bendrabučio patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Nuomos sutartį – įsipareigojimą (b. l. 12) ir Pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį (b. l. 15). 2000-06-30 Vilniaus 1-oji statybininkų mokykla Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialui pateikė prašymą Nr. 01-13-58 padaryti kadastro matavimo bylą buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo dokumentų sutvarkymui (b. l. 17). 2000-07-26 Vilniaus statybininkų mokykla V. G. Mokyklos nuomojamose patalpose adresu (duomenys neskelbtini), leido įsirengti elektros ir vandens apskaitos prietaisus (b. l. 18). Vilniaus 2-os advokatų kontoros advokatė M. Ž. Vilniaus statybininkų mokyklos direktoriui 2000-12-12 rašte nurodė, kad, jos manymu, Vilniaus statybininkų mokyklos direktoriaus 2000-09-07 pranešimas Nr. 154, kuriuo atsisakyta leisti V. G. privatizuoti jo užimamas patalpas adresu (duomenys neskelbtini) yra juridiškai nepagrįstas (b. l. 11). LR Švietimo ir mokslo ministerija 2001-01-04 rašte „Dėl turto privatizavimo“ Nr. 78-14-3325 Vilniaus statybininkų mokyklos direktoriui nurodė, jog, vadovaujantis LR Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymu, V. G. lengvatinėmis sąlygomis negali privatizuoti bendrabučio patalpų adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 25). Vilniaus miesto valdyba 2001-02-22 sprendimu Nr. 297V nusprendė perimti iš Vilniaus statybininkų mokyklos balanso į Vilniaus miesto savivaldybės balansą 34,38 kv. m. bendrojo (naudingojo) ploto butą bendrabutyje (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti UAB „Bendruva“ sudaryti su ieškovu nurodyto buto nuomos sutartį (b. l. 26). 2001-03-12 tarp V. G. ir UAB „Bendruva“ buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartis Nr. 2 (b. l. 10). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinio būsto skyrius 2008-05-30 rašte Nr. A51-12844 (7.2-SR3) V. G. nurodė dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis kreiptis į Fabijoniškių seniūniją (b. l. 23-24).

Atsakovas, iš esmės sutikdamas su teismo sprendimu, ginčija teismo sprendimo motyvus, prašydamas dalį jų pašalinti bei papildyti naujais. Tokia atsakovo pozicija yra galima.

CPK 13 straipsnyje nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šis įstatyme įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, t. y. procesinės teisės turėtojas sprendžia, kaip jomis naudotis ir pats pasirenka pažeistos teisės gynimo būdą. Asmuo, pasirinkdamas pažeistos teisės gynimo būdą, nustato ginčo nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia pareikšti reikalavimai. Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2011). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovo V. G. ieškinys pareikštas dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas ieškinio netenkino, tačiau sprendime konstatavo, kad ieškovas turi teisę reikalauti iš buto savininko atlyginimo už patalpos pagerinimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, išėjo už ieškinio ribų. Kadangi byloje nebuvo keliami nuomojamos patalpos pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimai, teismas neturėjo išeiti už nagrinėjamos bylos ribų ir pripažinti ieškovo teisės į buto pagerinimų atlyginimą. Todėl teismo argumentai, susiję su aptartos teisės konstatavimu, iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalintini.

Be to, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde pažymėjo, kad teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nenurodė, jog ieškovas nėra tinkamas privatizavimo subjektas. Atsakovas remiasi LAT praktika, kurioje laikomasi pozicijos, jog atsakant į klausimą, ar asmuo turi teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, būtent: a) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); b) ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniai); c) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002). Taigi, sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą, turi būti nustatytas nurodytų sąlygų visetas. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad 2001-02-22 ieškovo nuomojamo buto savininku tapo atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, ir butas atitiko privatizuotinam objektui keliamus reikalavimus, tačiau tuo metu Butų privatizavimo įstatymas jau nebegaliojo. Iki 2001-02-22, kai bendrabutis buvo Vilniaus 1-os statybininkų mokyklos žinioje, ieškovo nuomojamas butas pagal Butų privatizavimo įstatymą pateko į neprivatizuotinų patalpų sąrašą, todėl nebuvo privatizavimo objektas. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismo konstatuota aplinkybė, kad ginčo butas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nebuvo privatizavimo objektas, reiškia, jog viena iš būtinų privatizavimo sąlygų neegzistavo, ir to pilnai pakako priimti sprendimui ieškinį atmesti, neanalizuojant, ar šalių santykiai atitinka kitas ieškinio patenkinimo sąlygas. Todėl teisingam bylos išsprendimui nebuvo būtina tirti ir tai, ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą. Teismo sprendimo motyvai negali būti surašomi pagal šalies pageidavimus, o pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ginčui išspręsti yra pakankami.

Be to, atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė ieškinio senaties. Atsakovas ieškinio senaties termino skaičiavimo atskaitos tašku laikė LR Švietimo ir mokslo ministerijos 2001-01-04 raštą Nr. 78-14-3325 adresuotą Vilniaus statybininkų mokyklos direktoriui J. B. Šiame rašte nurodyta, kad, vadovaujantis Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymu, V. G. lengvatinėmis sąlygomis negali privatizuoti bendrabučio patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Su rašto turiniu, rezoliucijos pagrindu, turėjo būti supažindintas ir V. G. (b. l. 25). Alternatyvų ieškinio senaties termino skaičiavimo atskaitos tašką nurodė Vilniaus 2-os advokatų kontoros advokatės M. Ž. 2000-12-12 rašto, adresuoto Vilniaus statybininkų mokyklos direktoriui, gavimo momentą. Ieškovas mano, jog butas galėjo būti privatizuotas, pasikeitus jo savininkui ir statusui, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo buto statuso pasikeitimo, jam nebepatenkant į neprivatizuotinų patalpų sąrašą. V. G. nurodė, kad į buto savininką, Vilniaus miesto savivaldybę, su prašymu leisti privatizuoti jo užimamas gyvenamąsias patalpas jis kreipėsi 2008-03-21. Kadangi ieškinys yra pareikštas Vilniaus miesto savivaldybei, o ne Vilniaus statybininkų mokyklai, kuriai buvo adresuoti raštai, pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2008 m., kai ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinio būsto skyrių dėl nuomojamos patalpos privatizavimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks ieškinio senaties eigos pradžios termino skaičiavimas iš esmės nėra ydingas ir yra galimas. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas ieškinio senaties netaikė pagrįstai.

Apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar iš esmės pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą, tačiau apeliacinis skundas, atsižvelgiant į jame išdėstytus argumentus, tenkintinas iš dalies, pašalinant iš motyvuojamosios sprendimo dalies dalį, kurioje pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ieškovo V. G. teisės reikalauti iš buto savininko, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atlyginimo už patalpos pagerinimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutarė:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus, pripažįstančius ieškovo teisę į buto pagerinimo išlaidų atlyginimą.

Kolegijos pirmininkas Virginijus KairevičiusKolegijos teisėjai Jadvyga MardosevičVilija Mikuckienė