Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Emilijos Akelienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Vitai Naureckienei, dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui, nuteistajai N. P., jos gynėjai advokatei Loretai Kraujutaitienei, nukentėjusiajam A. G.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. P. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3125 Lt) bauda. Iš N. P. priteista: Valstybinei ligonių kasai 266,20 Lt, D. A.- 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2136,80 lt turtinei žalai atlyginti, A. G.- 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2636,80 Lt turtinei žalai atlyginti. J. R. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. P. nuteista už tai, kad 2006 m. birželio 03 d., apie 14.50 val., (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „M. B. E220“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vykdama Pakuonio kryptimi, priartėjusi prie trišalės nereguliuojamos sankryžos, kur kairėje pusėje atsišakoja šalutinis kelias, vedantis link Gervėnupio, žiūrint nuo Kauno pusės, važiuodama link minėto šalutinio kelio, nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai nuo Pakuonio link Kauno važiavusiam automobiliui „C. X.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam A. G., ir su juo susidūrė, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 199 punkto reikalavimus, dėl ko eismo įvykio metu buvo sužaloti kiti žmonės: automobilio „M. B.“ keleivė N. P., kuriai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, automobilio „C. X.“ vairuotojas A. G., kuriam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas bei šio automobilio keleivė D. A., kuriai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliaciniu skundu nuteistoji N. P. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantė nurodo, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl jos kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, teismas nepilnai ištyrė bylos duomenis.

Skundo autorės teigimu, teismas be pagrindo nuosprendyje rėmėsi tik viena, 2009-10-21, specialisto išvada, nevertindamas, kad byloje yra ir 2006-12-27 bei 2007-11-21 specialisto išvados, kuriose ekspertai nurodė, jog pagal pateiktus duomenis jie negali atkurti eismo įvykio išsamios eigos. Be to, skundo autorė nurodo, kad teismas neteisingai vertino įrodymus- be pagrindo rėmėsi nukentėjusiųjų A. G. ir D. A. parodymais, o nesirėmė nukentėjusiosios N. P. ir liudytojo K. P. parodymais. Apeliantė taip pat abejoja ir liudytojų J. R. bei V. R. parodymų patikimumu, išreikšdama abejones, ar jie galėjo tiksliai matyti eismo įvykio aplinkybes, apeliantės teigimu dėl to parodymų vertinimui buvo taikomi dvigubi standartai. Tokį įrodymų vertinimą apeliantė įvardija kaip galimybės naudotis lygiomis procesinėmis teisėmis atėmimą .

Skunde taip pat teigiama, kad teismas neturėjo apsiriboti tik byloje užfiksuotų duomenų vertinimų, bet turėjo ir pats imtis iniciatyvos, kad būtų nustatyta tiesa byloje. Apeliantės teigimu, teismas su eismo įvykiu susiejo pasekmes, kurios su juo neturi priežastinio ryšio, dėl to nepagrįstai pripažino nuteistąja kalta ir priteisė nepagrįstai dideles žalos atlyginimo sumas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji skundą palaikė, nuteistosios gynėja prašė bylą nutraukti, suėjus senaties terminui. Prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl baudžiamosios atsakomybės senaties

Nusikalstama veika, dėl kurios padarymo nuteista N. P., padaryta 2006-06-03. Nusikalstama veika, numatyta Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje, yra neatsargus nusikaltimas. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio redakcija (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968) numatė, kad asmeniui negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jei praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus nusikaltimas (nuosprendžio priėmimo dieną galiojanti norma šios rūšies nusikaltimams numato aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą). Pagal nuteistajai palankesnį įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas būtų suėjęs 2011- 06- 04, tačiau Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendis priimtas 2011-04-07, taigi, beveik du mėnesiai iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimo. Baudžiamojo kodekso 95 straipsnis konkrečiai nustato terminą, per kurį gali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o ne terminą, kai šis nuosprendis įsiteisėja. Nuo nuosprendžio įsiteisėjimo skaičiuojama apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis (Baudžiamojo kodekso 96 straipsnis).

Dėl kaltės ir įrodymų vertinimo

Įvykio metu galiojo Kelių eismo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950. Šių Taisyklių 199 punktas numatė, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kur važiavimo kryptimi yra ne daugiau kaip viena eismo juosta, - ir transporto priemonėms, lenkiančioms pagrindiniame kelyje.

Pirmosios instancijos teismas, pilnai ir visapusiškai ištyrė bylos duomenis, pagrįstai juos pripažino įrodymais, juos įvertino teisingai ir padarė pagrįstą išvadą dėl N. P. kaltės.

Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad nuteistosios vairuojamas automobilis susidūrė su nukentėjusiojo A. G. vairuojamu automobiliu, kai nuteistoji darė posūkį į kairę, o nukentėjusysis . A. G. važiavo tiesiai priešinga kryptimi. Esant šiai eismo situacijai, duoti kelią privalo vairuotojas, sukantis į kairę. Nors nuteistoji teigia, kad ji elgėsi pagal KET reikalavimus ir prieš sukdama į kairę sustojo, o nukentėjusiojo A. G. vairuojamas automobilis įvažiavo į jos eismo juostą, šį nuteistosios teiginį paneigia bylos įrodymai.

Iš tikrųjų ikiteisminio tyrimo metu dėl eismo įvykio mechanizmo buvo duodamos trys specialisto išvados, dviejose iš jų nepakako techninių duomenų, kad būtų atsakyta į teikiamus klausimus. Šie trūkumai ištaisyti dar ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo surinkti papildomi duomenys iš VĮ „Kauno regiono keliai“, atliktas tardymo eksperimentas, kurio metu buvo fiksuojama autotransporto priemonių išsidėstymas kelyje po eismo įvykio. Nuteistoji (tuo metu įtariamoji) ir jos gynėja atsisakė dalyvauti eksperimente, nes jų manymu neatitiko eismo įvykio metu ir eksperimento metu buvusios oro sąlygos, nors jos eksperimento eigai įtakos neturėjo. Eksperimento metu pagal nuotraukas iš eismo įvykio vietos buvo fiksuojamas tik transporto priemonių išsidėstymas kelyje po eismo įvykio. Įvertinus visus papildomai ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, buvo paskirtas komisijinis eismo įvykio tyrimas, kurio metu buvo panaudoti visi duomenys ir duota specialisto išvada, iš kurios seka, kad automobilių susidūrimo metu nuteistosios automobilis judėjo apie 57 km/h greičiu, nukentėjusiojo A. G. automobilis judėjo apie 54 km/h greičiu. Iki susidūrimo A. G. automobilį intensyviai stabdė, dėl ko užsiblokavę ratai paliko du lygiagrečius pėdsakus. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad automobiliai susidūrė nuteistosios vairuojamam automobiliui visu savo pločiu įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, skirtą važiuoti nuo Pakuonio link Kauno. Teismas šiuos objektyvius duomenis teisingai įvertino, todėl pagrįstai nesirėmė nuteistosios parodymais, taip pat pagrįstai nesirėmė N. P. ir K. P. parodymais, nes šių asmenų parodymai pagal bylos duomenis nėra informatyvūs ( N. P. nurodė, kad eismo nestebėjo, skaitė, K. P. eismo įvykio metu nedalyvavo). Liudytojų J. R. ir V. R. parodymus teismas vertino teisingai kaip šalutinius įrodymus.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas ne tik ištyrė ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, bet ir ėmėsi priemonių patikslinti šiuos duomenis, kai bylos nagrinėjimo teisme metu buvo paskirta ekspertizė nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo laipsnio patikslinimui. Teismas objektyviai ir nešališkai įvertino ne tik atskirus įrodymus, bet susiejo juos į vieningą visetą, argumentavo, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Toks įrodymų vertinimas atitinka įstatymo (Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalis) reikalavimus ir reikalavimus, keliamus nuosprendžio surašymui (Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), yra teismo pareiga ir negali būti traktuojamas kaip dvigubų standartų taikymas ar atėmimas galimybės naudotis lygiomis procesinėmis teisėmis.

Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliacinės instancijos teismas nenustato. Apeliacinio skundo teiginys, kad ne visi bylos duomenys ištirti, yra deklaratyvus, į jį nėra galimybės atsakyti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios N. P. apeliacinį skundą atmesti.