Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-06-21 · Byla Nr. Ik-639-402/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-06-21
Bylos Nr.
Ik-639-402/2012
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
R. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.I-639-402/12
3-62-3-128-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 21 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė, sekretoriaujant Daivai Čižinauskienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. G. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus atstovei E. P. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės ir turtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

R. G. kreipėsi į teismą dėl 10 000 Lt neturinės ir 5000 Lt turtinės žalos priteisimo iš atsakovo. Teismo posėdžio metu reikalavimą dėl turtinės 5000 lt. žalos priteisimo pakeitė, prašydamas jog atsakovas visiškai padengtų išlaidas, susijusias su regos korekcijos operacija.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 spalio 6 d. įvairiais laikotarpiais buvo patalpintas Kauno tardymo izoliatoriuje, viso 447 paras, kur blogos kalinimo sąlygos, patalpose nebuvo natūralios šviesos, dėl to jam pablogėjo regėjimas ir regėjimo atstatymui reikalinga atlikti operaciją, kurios kaina jo žiniomis apie 5000 lt., todėl jis ir prašo 5000 lt. turtinei žalai atlyginti. Iš 447 parų, kurias jis praleido Kauno tardymo izoliatoriuje 376 paras jis buvo patalpintas patalpose, kurios neatitiko Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymo Nr. 461 dėl Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ reikalavimų, kur nustatyta, kad vienam asmeniui turi atitekti ne mažiau 5 kv.m. gyvenamojo ploto, tačiau administracija jam to neužtikrino ir jis buvo kalinamas patalpose, kur jam tekdavo mažesnis plotas nei 5 kv.m. Pareiškėjas dėl blogų sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nurodytos aplinkybės žemino jo orumą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Visiškai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir paaiškino, kad Kauno TI pradėjo funkcionuoti 2004 metais, ir yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, pilnai atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas", patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 (Žin., 2009, Nr. 159-7219), reikalavimus. Įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės. Iš Suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus patikrinimo knygos matyti, kad atskirais periodais nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. spalio 6 d. pareiškėjas buvo laikomas įvairiose kamerose, kuriose atskirais periodais pareiškėjui teko nuo 16,5 iki 2,8 kv. m. ploto. Tais atvejais, kai vienam kameroje laikomam asmeniui teko mažiau kaip 5 kv. m., objektyviai priklauso ne nuo Kauno TI administracijos valios, todėl šie formalūs pažeidimai padaryti ne dėl administracijos pareigūnų kaltės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 "Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai" patvirtinimo" (Žin., 2010, Nr. 41-1999) 2.2 punktu Lietuvos higienos normą HN 76:1999 pripažino netekusia galios. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius, atsižvelgdamas į turimą gyvenamąjį plotą, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo" 1.1.2 punktu nustatė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 336, o šio įsakymo 1.3.1 punktu nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi šiuo metu minėtais teisės aktais nustatyta, kad suimtiesiems laikomiems Kauno TI turi tekti ne mažiau, kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, iš to seka, kad suteikiant tokį plotą suimtajam, jam užtikrinamos visos Higienos normoje nustatytos sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę ir turtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2008-11-19 iki 2011-10-06, kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje.

Byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008-11-19 iki 2011-10-06, su pertraukomis buvo kalinamas Kauno TI (pareiškėjo judėjimas b. l. 94).

Pareiškėjas skundo argumentais nurodė, jog buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, perpildytose kamerose. Dėl Kauno TI perpildymo ne visada kamerose yra užtikrinamas minimalus plotas tenkantis vienam asmeniui. Pareiškėjas teigia, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, diskomfortą, pablogėjo gyvenimo kokybė, sutriko miegas, skaudėjo galvą. Dėl šių aplinkybių jam turėtų būti priteista 10 000 lt neturtinė žala.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kai kuriose kamerose langai buvo įstiklinti matiniu stiklu, dėl ko į kamerą negalėjo patekti natūrali šviesa, o nuo 9.00 val. iki 16.00 val. buvo išjungiamas dieninis apšvietimas. Apšvietimo nepakako, todėl jam sutriko regėjimas, ir jis kreipėsi į medicininę įstaigą. Jam paaiškino, kad regėjimo atstatymui reikalinga regėjimo korekcijos operacija, preliminariai minėjo, kad tokios operacijos kaina sudaro apie 5000 lt. Tačiau tiksliai jis sumos nurodyti negali, todėl pakeitė reikalavimą ir prašo, kad atsakovas pilnai padengtų jam visus kaštus susijusius su akių operacija.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008-11-19 iki 2011-10-06 Kauno TI buvo kalinamas viso 420 parą, iš jų nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui – 128,5 paras. Iš pateikto išrašo iš suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo knygos matyti, kad pažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui – 291,5 paros ir ginčijamu laikotarpiu kamerų ploto vienam asmeniui teko nuo 2,8 kv.m. iki 4,9 kv.m. (b.l. 94).

Pažymėtina, kad 2010-04-11 neteko galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos normai HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kurios 6.15 p. buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto. Nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja higienos norma HN 76:2000 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatytą. Minimali gyvenamojo ploto kamerose norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento 2010-05-11 direktoriaus įsakymu Nr. V-124, kurio 1.3.1. p. nurodytas 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Pažymėtina, jog nagrinėjant šį ginčą pareiškėjui laikotarpiu nuo 2008-11-19 iki 2010-04-10 galiojo 5 kv. m. ploto vienam asmeniui, o laikotarpiu nuo 2010-04-11 iki 2011-11-23 (du paskutiniai pagal sąrašą pareiškėjo patalpinimai kamerose Nr. 211 ir Nr. 208), galiojo 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, ginčo šalių argumentus teismo posėdžio metu, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. (pagal iki 2010-05-11 buvusį reglamentavimą) ir 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių dėl kalinimo vietų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kameras, atitinkančias higienos normų reikalavimų, remiantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Todėl darytina išvada, kad dėl pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų (perpildytų kamerų) yra pagrįsti.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 str.. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Neturtinės žalos, atsirandančios dėl neturtinio pobūdžio praradimų, kai pakenkiama nematerialioms, tai yra ekonominės vertės neturinčioms, vertybėms, neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl šios žalos piniginė išraiška nustatoma vadovaujantis kriterijais, kurių nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 str. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šiuo atveju taip pat yra aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, taip pat konstatuoja ir tai, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2006-10-10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl teigtina, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Pareiškėjas kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti nurodė savo neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Iš byloje pateiktų pareiškėjo sveikatos istorijos išrašų (b. l. 64-73) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008-11-19 iki 2011-10-06 į sveikatos priežiūros tarnybą yra kreipęsis ne vieną kartą, nurodydamas, jog skundžiasi bloga savijauta. Sveikatos išrašuose nėra užfiksuota, kad pareiškėjo bloga savijauta, nemiga ir kt., būtų atsiradusios būtent dėl aplinkybių (kamerų perpildymas ir t. t.), kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenimo kokybės pablogėjimo neįrodyti kaip susiję su nurodytos neturtinės žalos atsiradimu.

Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis higienos sąlygomis, t. y. kamerose, kuriose kalinčiam asmeniui būtų skiriama ne mažiau, kaip Higienos normose atitinkamai 5 ir 3,6 kv. m. patalpų plotas.

Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydžio sumą atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-12-17 nutarimą dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo Nr. 1386, kuriuo nuo 2008-01-01 patvirtintas minimalus mėnesinės algos dydis – 800 Lt (800 Lt su mokesčiais; be mokesčių 743,30 Lt; vienos dienos be mokesčių suma 24,77 Lt) Lietuvos piliečiui. Nagrinėjimo atveju pareiškėjui už 291,5 paras (viso Kauno TI kalėjo 420 paras, iš jų 128,5 paros nepažeidžiant gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimo) priteistina 7221,45 Lt (291,5 paros x 24,77 Lt). Tačiau ši suma mažintina, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, aplinkybes, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteistina 2500 Lt kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas taip pat prašė teismo priteisti 5000 Lt turtinės žalos, tačiau teismo posėdžio metu reikalavimą dėl turtinės 5000 lt. žalos priteisimo pakeitė, prašydamas jog atsakovas visiškai padengtų išlaidas susijusias su regos korekcijos operacija. Kaip jau buvo minėta anksčiau pareiškėjas tvirtino, jog regėjimui pakenkė nepakankamas apšvietimas jam kalint Kauno TI. Jis nurodė, kad niekada nesiskundė dėl regėjimo, tik po to, kaip buvo įkalintas Kauno TI pajuto, kad regėjimas nusilpo ir jis kreipėsi dėl to į medicininę įstaigą. Byloje pateiktas Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro raštas, kuriame nurodoma, kad esant prastam apšvietimui dėl nuolatinės akių įtampos gali pablogėti regėjimas (b.l. 60). Iš laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizės matyti, kad pareiškėjas kreipėsi dėl regėjimo pablogėjimo ir jam nustatytas gydymas – „būtini akiniai“ (b.l. 61). Teismo nuomone, šis reikalavimas yra išankstinis, todėl netenkintinas. Byloje nėra pateiktų įrodymų patvirtinančių, kad regėjimą atstatyti galima tik operacijos būdu, kaip matyti, kad epikrizėje nurodytas gydymas – būtini akiniai. Byloje nėra pateikta duomenų, ar dėl sveikatos būklės bus galima atlikti pareiškėjui tokią operaciją, nes kiekvienu atveju tai sprendžia gydytojai atlikus tam reikalingus tyrimus. Neaišku, ar pareiškėjas tokia operacija ateityje bus atlikta. Nėra gydytojų išvados, kad būtent dėl kalinimo sąlygų pareiškėjui pablogėjo regėjimas. Be to, pažymima, kad pareiškėjas tuo pat metu kalėjo ir kitose įkalinimo įstaigose ir neaišku, kokios buvo kalinimo sąlygos ir kokią įtaką turėjo jo regėjimo pablogėjimui. Regėjimas silpsta dėl įvairių reiškinių, tai gali būti ligos požymis, gyvenimo būdo, sąlygų, žalingų įpročių pasekmė, taip pat silpsta rega ir dėl amžiaus ir dėl kitų įvairių reiškinių, todėl tai, kad rašte (b.l. 60) nurodoma, kad esant prastam apšvietimui gali pablogėti regėjimas, nėra objektyvus ir neginčijamas įrodymas, kad būtent dėl šios aplinkybės pareiškėjui nusilpo regėjimas. Esant tokioms aplinkybėms pareiškėjo skundas dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pareiškėjas skundu prašė teismo iš atsakovo priteisti 50 Lt teismo išlaidų, nurodydamas, jog būtent tiek pareiškėjui kainavo skundo padavimas ir jo palaikymas.

ABTĮ 44 str. reglamentuoja proceso išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 1 d. numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Straipsnio 2 d. numatyta, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. ABTĮ 45 str. 1 d. yra numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Iš pareiškėjo pirminio skundo nėra aišku, kokias konkrečiai išlaidas pareiškėjas patyrė paduodant skundą teismui. Skunde nėra detalizuota, kas būtent sudarė pareiškėjo išlaidas 50 Lt sumai. Nepateikus įstatyme numatyto konkretaus išlaidų detalizavimo pareiškėjo prašymas dėl turėtų teismo išlaidų negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 101 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjo R. G. skundą patenkinti iš dalies.

P. R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus 2500 lt. (du tūkstančius penkis šimtus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Natalja Zelionkienė