- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-02
- Bylos Nr.
- 2A-95-278/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pirm.), Ramunė Čeknienė, Birutė Valiulienė (pran.)
- Pareiškėjas
- S. S.
- Suinteresuotas asmuo
- A. S.
- Kategorijos
- 77.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4005-400/2009 pagal pareiškėjos S. S. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo dalyje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, materialinio išlaikymo vaikams priteisimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B.Valiulienės pranešimą apie bylą, S. S. ir A. S. paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja prašė iš dalies pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-03-28 sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį ir nustatyti nepilnamečio sūnaus J. S. gyvenamąją vietą su ja, priteisti iš A. S. materialinį išlaikymą vaikams J. S., gim. 1995-01-07 ir P. S., gim. 1997-03-27, po 500 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės nuo 2009-04-07, t.y. nuo ieškinio teismui padavimo dienos. Pareiškėja nurodė, kad pagal 2008-03-28 sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, sūnaus J. S. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu A. S., kuris be jos sutikimo, jai nepranešęs, sūnų apgyvendino pas savo tėvus (duomenys neskelbtini),, nors pats ir toliau liko gyventi Panevėžyje. Teigia, kas sūnus nepritapo (duomenys neskelbtini), mokykloje, nesutarė su seneliais, o tėvas jį pasiimdavo pas save tik savaitgaliais. Nurodė, kad nuo 2008-04-02 sūnus gyvena ir toliau nori gyventi su ja, todėl pakeitus sūnaus gyvenamąją vietą, spręstinas vaikų išlaikymo priteisimo klausimas. Bylos nagrinėjimo metu S. S. nurodė, kad sūnaus J. išlaikymui kas mėnesį yra reikalinga 970 Lt suma, kurią sudaro 400 Lt išlaidos maistui, 200 Lt išlaidos aprangai, 205 Lt mokymo, ugdymo priemonėms (mokestis už dailės mokyklos lankymą - 55 Lt., ekskursijos ir kitos pramogos - 50 Lt, mokslo priemonės -100 Lt), 115 Lt įvairioms higienos priemonėms, vitaminams, vaistams, akiniams, 50 Lt būsto išlaikymui. Dukros P. išlaikymui kas mėnesį yra reikalinga 1070 Lt suma, kurią sudaro 400 Lt išlaidos maistui, 200 Lt išlaidos aprangai, 290 Lt mokymo, ugdymo priemonėms (mokestis už muzikos mokyklos lankymą 70 Lt, ekskursijos ir kitos pramogos 50 Lt, mokslo priemonės 70 Lt, pasiruošimas ir dalyvavimas konkursuose 100 Lt), 130 Lt įvairioms higienos priemonėms, vitaminams, vaistams, akiniams, būsto išlaikymui 50 Lt. S. S. nurodė, kad jos pajamos yra 2 419,85 Lt, jai padeda tėvai, su kuriais gyvena kartu.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Teismas konstatavo, kad nepilnametis sūnus J. S. nuo 2009-04-02 gyvena kartu su motina S. S., kuri juo rūpinasi, prižiūri, auklėja. Vaiko tėvas A. S., nors ir prieštarauja sūnaus gyvenamosios vietos nustatymui su motina, tačiau nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad pareiškėja netinkamai rūpinasi sūnumi, daro jam neigiamą įtaką, nesuteikia jam tinkamų gyvenimo sąlygų. Įvertinęs šalių, jų nepilnamečio vaiko, Panevėžio rajono savivaldybės vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovės paaiškinimus, teismas darė išvadą, kad nepilnamečio J. S. gyvenamąją vietą tikslinga nustatyti su motina S. S., nes tai atitinka vaiko interesus. Iš byloje esančių duomenų, teismas nustatė, kad abu nepilnamečiai vaikai gyvena su pareiškėja ir yra jos išlaikomi bei įrodė, kad sūnaus išlaikymui reikalinga 970 Lt per mėnesį, o dukros 1070 Lt. Suinteresuotas asmuo A. S. išlaikymą sūnui J. S. teikė pagal Panevėžio apygardos teismo 2009-06-03 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių laikotarpiu nuo 2009-08-06 iki 2009-10-06. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus apie išlaikymui reikalingų sumų dydį, darė išvadą, kad nepilnamečių vaikų poreikių patenkinimui bei vystymuisi užtikrinti kas mėnesį reikalinga vidutiniškai po 1 000 Lt. Ši suma nustatyta, atsižvelgus ir į abiejų tėvų galimybes teikti tokio dydžio išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos S. S. pajamos per mėnesį vidutiniškai sudaro 2 419,85 Lt, ji turi nekilnojamojo turto, o A. S. vidutinės mėnesio pajamos yra 2 980 Lt, jis turi nekilnojamojo turto, dvi transporto priemones ir darė išvadą, kad A. S. turi galimybę teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą kiekvienam jų po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. S. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos S. S. pareiškimą atmesti. Apeliantas nurodo, jog nesutinka su teismo išvada, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su pareiškėja labiausiai atitinka vaiko interesus ir ji yra pajėgi užtikrinti jo poreikių ir interesų patenkinimą. Nurodo, kad sūnus J. su juo gyveno daugiau nei pusantrų metų ir Vaikų teisių apsaugos tarnyba nenustatė, kad sūnaus gyvenamoji vieta su tėvu neatitinka vaiko poreikių, kad būsto sąlygos būtų blogos ar santykiai su tėvu būtų blogi. Teigia, jog tarp jo ir sūnaus susiklostė artimas ryšys, kitų asmenų, gyvenančių tame būste bei neigiamo poveikio sūnaus vystymuisi nenustatyta; tėvų gyvenimo sąlygas, kurios iš esmės yra vienodos, todėl nėra pagrindo konstatuoti aplinkybių pasikeitimo, dėl kurio sūnaus gyvenamoji vieta su tėvu neatitiktų nepilnamečio vaiko poreikių. Nurodo, kad teismas, privalėjo atsižvelgti į pareiškėjos konfliktišką elgesį, į tai, kad ji kursto sūnų prieš tėvą ir, nesant nustatytoms aplinkybėms, dėl kurių būtų galima keisti vaiko gyvenamą vietą, nepilnamečio vaiko parodymus duotus teisme privalėjo vertinti atsargiai, kadangi vaikas galėjo išreikšti ne savo, o motinos valią, pas kurią teismo proceso metu laikinai gyveno. Nors teismas ir nustatė, kad gyvenant pas motiną vaikui bus suteiktos tinkamos gyvenamos sąlygos, tačiau tiek CK 3.169 str. 3 d., tiek LR Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika rodo į tai, kad vaiko gyvenamąją vietą galima keisti tik tuomet, kai pasikeičia aplinkybės, buvusios nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų ar atidavus vaiką auginti ir gyventi kitiems asmenims. Kadangi šių aplinkybių nebuvo, todėl nebuvo pagrindo keisti sūnaus J. gyvenamąją vietą. Be to, apeliantas A. S. nurodo, jog nustatydamas išlaikymo dydį po 500 Lt mokamas periodines išmokas kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės, teismas pažeidė proporcingumo principą, neatsižvelgė į S. S. pareigą teikti išlaikymą vaikams, į jo turtinę padėtį, t.y. ne tik į turimą turtą, bet ir į įsipareigojimus kreditoriams. Nurodo, kad priteisto išlaikymo dydis daro jį nemokiu, o tai reiškia, kad jam kils neigiamos pasekmės, kadangi praras namą, už kurį yra mokamas kreditas. Nurodo, kad pareiškėja nepateikė jokių rašytinių įrodymų jos nurodytai nepilnamečiams vaikams išlaikyti reikalingai sumai pagrįsti, o proporcingumo principas įpareigoja teismą skirti tokį išlaikymo dydį, kuris nepažeistų nei vaiko, nei jo tėvo (motinos) interesų. Teigia, kad išlaikymo dydis vaikams turėtų būti mažinamas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą S. S. prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad gyvenant santuokoje 2008-02-08 A. S. išvežė sūnų J. iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), ir sūnus dažnai būdavo paliekamas vienas išnuomotame bute, dėl ko jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nemigą. Teigia, kad 2008 m. birželio pabaigoje sūnus buvo paguldytas į Panevėžio apskrities ligoninės Vaikų skyrių, jam diagnozuota vidutinio sunkumo depresija, skirtas medikamentinis gydymas, vėliau skirtas reabilitacinis gydymas sanatorijoje. Nurodo, kad 2008-09-01 A. S. iš lankomos (duomenys neskelbtini), mokyklos sūnų perkėlė mokytis į mokyklą Ukmergėje, dėl ko sūnus negalėjo lankyti Panevėžio dailės mokyklos, negalėjo adaptuotis naujoje gyvenamojoje vietoje, o grįžus savaitgaliais pas tėvą į Panevėžį, jam buvo draudžiama bendrauti su motina ir jaunesne seserimi. Sūnų ji lankė Ukmergės (duomenys neskelbtini), vidurinėje mokykloje. Bendraujant su sūnumis šis jos prašydavo jį pasiimti į namus, surasti Panevėžyje mokyklą, kurią jis galėtų lankyti. Nurodo, kad gyvendamas su seneliais, sūnus J. patyrė didelius išgyvenimus, tai galėjo turėti įtakos jo sveikatos būklei, o A. S. pažeidinėjo vaiko teises, ignoravo vaiko poreikius ir interesus. Nurodo, kad nuo 2009-04-02 sūnus J. gyvena kartu su ja, yra išreiškęs norą gyventi kartu su motina ir seserimi, kas rodo, jog A. S. netinkamai įgyvendino tėvo teises ir pareigas, neužtikrino sūnui tinkamų gyvenimo sąlygų, nesirūpino vaiko auklėjimu, lavinimu, sukėlė vaikui stresą, kas įtakojo jo emocinius sutrikimus. Teigia, kad tėvas nepadėjo vaikui adaptuotis naujoje gyvenamojoje vietovėje ir nesirūpino, nesistengė padėti vaikui, t.y. veikė priešingai vaiko interesams, todėl iš esmės pasikeitus aplinkybėms, santuokos nutraukimo pasekmių sutartis pagrįstai pakeista, o vaikų išlaikymui priteista po 500 Lt. Nurodo, kad tiek ji, tiek ir A. S. yra vienodai įsipareigoję kreditoriams ir lygiomis dalimis dengia santuokoje paimtus kreditus, be to, A. S. turi galimybę teikti vaikams priteisto dydžio išlaikymą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-03-28 sprendimu buvo patvirtinta pareiškėjų S. S. ir A. S. sudaryta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kuria pareiškėjai susitarė, kad nutraukus santuoką bendru sutikimu nepilnametės dukros P. S. gyvenamoji vieta nustatoma kartu su motina S. S., o sūnaus J. S. gyvenamoji vieta nustatoma su tėvu A. S. (1t., b.l. 125-127). Šia sutartimi nustatyta, kad kiekvienas tėvų išlaiko kartu su jais gyvenantį vaiką, o nuo 2013-01-07 (sūnaus J. S. pilnametystės), A. S. moka dukros P. S. išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį iki jos pilnametystės. 2009-04-07 pareiškimu dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo S. S. nurodė, kad nuo 2009-04-02 sūnus J. gyvena kartu su ja, todėl pasikeitus aplinkybėms ir sūnui apsisprendus gyventi su motina, prašė teismą pakeisti vaiko gyvenamąją vietą bei priteisti iš A. S. išlaikymą nepilnamečiams vaikams (2t., b.l. 2-4). Civilinio kodekso (toliau CK) 3.53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymą, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimus bei kitas savo turtines teises ir pareigas. Įstatymas numato, kad dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių galima pakeisti sutarties ir teismo sprendimo dalis, susijusias su nepilnamečių vaikų išlaikymu ir jų gyvenamąja vieta. Kadangi sutarties sąlygos, kartu ir teismo sprendimas gali būti keičiami, todėl pasikeitus aplinkybėms, buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų pakeitimo. Nors suinteresuotas asmuo A. S. nesutinka, kad nepilnamečio sūnaus J. S. gyvenamoji vieta būtų pakeista, tačiau iš byloje esančios nepilnamečio apklausos teismo posėdyje matyti, kad jis yra apsisprendęs gyventi su motina (2t., b.l.103-107). Ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisinis reglamentavimas grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.), todėl spręsdamas šio pobūdžio ginčą teismas turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Teismas turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, taip pat tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko ir tėvo bei motinos, taip pat brolių ir seserų ryšį, vaiko norus ir kt.. Nustatant vaiko gyvenamąją vietą, turi būti vadovaujamasi vaiko interesais, atsižvelgiant į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus dėl tėvo ar motinos galimybės auklėti vaiką, teismas negali remtis vienu faktu, o turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu ir tik tada daryti išvadą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Vertindamas vaiko išsakytą norą gyventi su tėvu ar motina, teismas turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, tai yra aplinkybes, kurios nulemia vaiko apsisprendimą. Keičiant vaiko gyvenamąją vietą įvertintina, kad aplinkos keitimas vaikui daro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystimuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Iš bylos duomenų matyti, kad nustačius J. S. gyvenamąją vietą su tėvu, buvo pakeista vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, pakeista mokykla ir jis faktiškai perkeltas gyventi į jam svetimą vietovę, t.y., kitą miestą, kitą mokyklą, dėl ko nutrūko jo ryšys su draugais, įprasta aplinka, buvo nutrauktas mokslas dailės mokykloje. Nustatyta, kad J. S. gyveno pas senelius (duomenys neskelbtini), o tėvai (duomenys neskelbtini), ir faktiškai tik savaitgaliais berniukas gyveno su tėvu, atvykus jam į miestą, kuriame jis gimė ir augo. Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad gyvenamosios vietos, draugų pasikeitimas turėjo neigiamos įtakos J. S. sveikatai (2t., b.l. 25, 82, 83). Nors apeliantas nurodo, kad sūnus su juo kartu gyveno daugiau nei 1,5 metų ir nenustatyta, kad jo gyvenamoji vieta su tėvu neatitinka vaiko poreikių, kad būsto sąlygos būtų blogos ar būtų blogi jo ir sūnaus santykiai, tačiau byloje nustatyta, kad faktiškai sūnus su tėvu gyveno epizodiškai, dalį laiko skirtinguose miestuose, kas leidžia daryti išvadą, jog sūnus ir tėvas bendravo nepakankamai ir ši aplinkybė iš dalies lėmė sūnaus apsisprendimą dėl gyvenamosios vietos pakeistimo. Neginčijamai nustatyta, kad sūnus nori gyventi su motina, seserimi, jam pažįstamame, gimtame mieste, todėl spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, teismas įvertino ir atsižvelgė į šį jo norą. Iš 2009-10-20/2009-11-03 teismo posėdžio protokolo matyti, kad nepilnametis teigia, jog su motina bendrauja artimiau, nei su tėvu, todėl nori būti kartu su seserimi P., seneliais (duomenys neskelbtini),. Iš Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus 2009-06-12 Nr. (17.29) SD5-418 išvados matyti, kad Vaikų teisių apsaugos skyrius pritaria S. S. prašymui dėl J. S. gyvenamosios vietos nustatymo kartu su motina (2 t., b.l. 46). Be to, iš bylos duomenų nustatyta, kad nepilnametis J. S. nuo 2009-04-02 gyvena kartu su motina S. S., kuri juo rūpinasi, prižiūri ir auklėja. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į 15 metų amžiaus nepilnamečio vaiko nuomonę bei aiškiai išreikštą norą gyventi kartu su motina ir nenustačius, kad šis vaiko noras prieštarauja jo interesams ar būtų įtakotas motinos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas tinkamai įvertino pasikeitusias aplinkybes ir darė pagrįstą išvadą, esant tikslingu pakeisti nepilnamečio J. S. gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismui pakeitus J. S. gyvenamąją vietą, teismas pagrįstai pakeitė ir santuokos nutraukimo pasekmių sutartį dalyje dėl vaikų išlaikymo (CK 3.168 str., 3.169 str.). Nors apeliantas teigia, kad priteisiant iš jo išlaikymą vaikams, teismas tinkamai neįvertino jo galimybių teikti išlaikymą po 500 Lt kiekvienam vaikui, šiuos teiginius kolegija vertina kritiškai.
Civilinio kodekso (toliau CK) 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principų, kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus (CK 3.3 str. 1 d.). Spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti konkretaus vaiko poreikius ir abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį. Be to, teismas turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, kad būtų patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Tačiau teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, kuri nustatoma atsižvelgiant į visų rūšių gaunamas pajamas, lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose; kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą; vertybinius popierius, juridinius asmenis (individualias įmones ir kt.) bei kitą jų turtą. Sprendžiant dėl tėvų galimybės teikti vaikui optimalų išlaikymą, būtina įvertinti ar jį teikdami, tėvai galės tenkinti būtinus, gyvybiškai svarbius savo poreikius, ir ar dėl to nebus pažeistas proporcingumo principas. Nustatant proporcingumą tarp tėvų turtinės padėties turi būti nustatyta ir kiekvieno iš tėvų dalis išlaikymo prievolėje bei konkretus išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 3 d.). Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Spręsdamas išlaikymo dydžio priteisimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nustatė jog sūnaus J. S. ir dukros P. S. išlaikymui kas mėnesį yra reikalinga 1000 Lt suma ir dalį šių lėšų turi galimybę teikti A. S.. Apeliantas neteigia, jog pareiškėjos S. S. nurodyto dydžio išlaidos vaikams yra užaukštintos ir nerealios, tačiau mano, jog didesnę dalį lėšų vaikams turi galimybę teikti motina. Apeliacinės instancijos teisme A. S. nurodo, kad jo pajamos nestabilios, apie 2 200 Lt kas mėnesį, be to, jis moka paskolą bankui. Mano, kad vienam vaikui išlaikyti gali skirti 300 Lt suma per mėnesį. Šie suinteresuoto asmens teiginiai vertintini kritiškai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. S. vidutinės pajamos susijusios su darbo užmokesčiu už laikotarpį nuo 2009 metų rugsėjo mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. sudarė apie 2 900 Lt, ką teismo posėdžio metu iš dalies patvirtino ir pats A. S. (2 t., b.l. 67, 70, 106). Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad A. S. nuosavybės teise turi 67/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,1839 ha žemės sklypą, dvi transporto priemones (2 t., b.l. 34). Nors apeliantas teigia, jog jis moka paskolą bankui, tačiau duomenų kokio dydžio paskolą moka kas mėnesį, nenurodė. Be to, iš patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties matyti, kad paskolą, kurios bendra mokėtina kas mėnesį suma pagal bylos duomenis DnB Nord bankui yra 563,91 Lt (249,13+314,91) turi būti mokama solidariai A. S. ir S. S., o SEB lizingo sutartis turi būti pilnai įvykdyta (1t., b.l.71-91, 111). Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad bankui A. S. mokama suma neviršija 282 Lt kas mėnesį. Pareiškėjos S. S. vidutinės pajamos susijusios su darbo užmokesčiu 2009 metų rugsėjo – spalio mėnesiais sudarė 2 300 Lt (2 t., b.l. 70-74). S. S. nuosavybės teise turi 33/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini),, 0,1839 ha žemės sklypą (2 t., b.l. 34). Esant minėtiems įrodymams apie šalių turtinę padėtį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad išlaikymo priteisimo metu ir šiuo metu šalių turtinė padėtis iš esmės yra vienoda. Įvertintina aplinkybė, kad S. S. tenka ir kasdienė vaikų priežiūra bei rūpinimasis jais. Atsižvelgiant į tai, kad priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuri šiuo metu yra 800 Lt, į šalių nepilnamečių vaikų amžių, į tai, kad be išlaidų vaikų būtiniems poreikiams: maistu, aprangai, mokslo priemonėms, higienos priemonėms tenkinti, gabių vaikų menams ugdymui yra reikalingos ir papildomos išlaidos, be to, pareiškėja apmoka būsto išlaikymo išlaidas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jog įvertinus A. S. gaunamą darbo užmokestį, jo turimas išlaidas, aplinkybę, jog kitų išlaikytinių neturi, iš jo priteistas 500 Lt išlaikymas kas mėnesį kiekvienam vaikui, nėra per didelis ir neproporcingas jo turtinei padėčiai.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio klausimus, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisingą sprendimą, kurį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Bylinėjimosi išlaidos valstybės ir S. S. naudai, priteistinos iš apelianto (2 t., b.l. 95-96, CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 98 str.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. S. (a.k(duomenys neskelbtini) S. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 600 Lt (šešis šimtus Lt) išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimu bei 5,50 Lt (penkis litus 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės biudžetui.