Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 286 straipsnį, 260 straipsnio 2 dalį bei 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 286 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu devyneriems metams;

- pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bei apėmimo būdais ir V. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai (14) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, neteisėtai atliko šiuos veiksmus: 2009 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais, tiksliau nenustatytu laiku, Kauno m., iš nenustatyto asmens įgijo narkotines ir psichotropines medžiagas – didelį kiekį 28,048 gramų metamfetamino, 1,464 gramų amfetamino, 0,376 gramų heroino, be to, tiksliai nenustatytoje vietoje, soduose, surinko 48,23 gramų kanapių (ir jų dalių). Šių medžiagų dalį V. B. nugabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kėdainių m., kurio patalpose šias medžiagas laikė iki 2010 m. sausio 13 d., 11.50 val., kuomet kratos metu 15,388 gramų metamfetamino, 44,71 gramų kanapių (ir jų dalių) rado ir paėmė policijos pareigūnai. Kitą dalį narkotinių ir psichotropinių medžiagų V. B. nugabeno į namą, esantį (duomenys neskelbtini), Kėdainiai, kurio patalpose laikė iki 2010 m. sausio 13 d., 14.00 val., kuomet kratos metu 12,66 gramų metamfetamino, 1,464 gramų amfetamino, 0,376 gramų heroino, 3,52 gramų kanapių (ir jų dalių) rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, V. B. nuteistas už tai, kad pasinaudodamas E. P. , kuris dėl šios veikos nėra kaltas, neteisėtai gabeno bei laikė labai didelį kiekį - 289,420 gramų grynosios masės psichotropinės medžiagos metamfetamino, o būtent: 2010 m. sausio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kėdainiai, V. B. perdavė E. P. plastikinį maišelį, kuriame buvo labai didelis kiekis - 289,420 gramų grynosios masės psichotropinės medžiagos metamfetamino ir nurodė paslėpti, E. P. vykdant šiuos V. B. nurodymus, tokiu būdu neteisėtai nugabeno ir laikė minėtą psichotropinę medžiagą malkinėje prie ūkinio pastato, esančiame Okainių kaime, Kėdainių rajone iki 2010 m. vasario 22 d., 11.30 val., kuomet kratos metu labai didelį kiekį 289,420 gramų psichotropinės medžiagos metamfetamino rado ir paėmė policijos pareigūnai.

V. B. nuteistas ir už tai, kad 2010 m. sausio 13 d. apie 12.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kėdainiai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniesiems tyrėjams A. R. ir V. R. atliekant tarnybines pareigas, laikino sulaikymo metu, nurydamas bandė sunaikinti ne mažiau kaip 0,141 gramų psichotropinės medžiagos metamfetamino bei priešindamasis policijos pareigūnams ir panaudodamas fizinį smurtą - alkūnėmis sudavė 3 kartus V. R. į krūtinės sritį sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, alkūnėmis sudavė 2 kartus A. R. į pilvo sritį sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. teigia, jog Panevėžio apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl jam pagal BK 286 straipsnio, 260 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį paskirtųjų bausmių yra nepagrįstas, todėl keistinas.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, padėjo jas atskleisti ir nuoširdžiai gailisi, bei nepripažino jo atžvilgiu atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. B. kaltė padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje ir 286 straipsnyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kaip matyti iš V. B. apeliacinio skundo turinio, jis neginčija apygardos teismo nuosprendyje nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių bei savo kaltės. Apeliantas nesutinka su nuosprendį priėmusio teismo išvadomis dėl jam paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės dydžio, teigia, jog teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi ir padėjo teisėsaugos institucijų pareigūnams jas atskleisti. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pripažintas kaltu padaręs tris nusikalstamas veikas, tačiau nuteistasis V. B. savo apeliaciniame skunde nedetalizuoja, dėl kurių konkrečiai jam inkriminuotų nusikalstamų veikų turėtų būti pripažinta ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų alternatyvų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas V. B. atžvilgiu buvo pradėtas 2010 m. sausio 13 d., po to, kai apelianto nuomojamose patalpose kratos metu buvo surastas ir paimtas didelis kiekis įvarių narkotinių ir psichotropinių medžiagų (t. 1 b.l. 4, 11-17, 23-31). Apklaustas įtariamuoju pirmą kartą V. B. neneigė, jog kratos metu rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos priklauso jam, tačiau sau palankia linkme aiškino kai kurias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – teigė, jog didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų jis įsigijo neturėdamas tikslo platinti, išimtinai tik savo reikmėms (t. 2 b.l. 99-101). Iš esmės panašius parodymus dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nuteistasis V. B. davė ir kitų apklausų ikiteisminiame tyrime bei teisiamajame posėdyje metu. Byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma skundžiamame nuosprendyje buvo paneigta apelianto kelta versija, pagal kurią jis didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijo neturėdamas tikslo jų platinti. Todėl V. B. parodymai dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo negali būti pripažįstami išsamiais ir nuoširdžiais. Be to, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nuoširdus kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tik tada, kai jis savanoriškai pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki pirmosios apelianto apklausos policijos pareigūnai jau buvo surinkę pakankamai duomenų, BPK nustatyta tvarka užfiksuotų kratos, liudytojų S. J. , O. Š. apklausų protokoluose, patvirtinančių V. B. kaltę padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. V. B. pats dalyvavo atliekant kratas jo nuomojamose patalpose, todėl akivaizdu, kad jam buvo žinoma apie surastas narkotines ir psichotropines medžiagas. Vadinasi, pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu apeliantas žinojo, kad policijos pareigūnai turi duomenų apie jo daromą nusikalstamą veiką. Todėl, įvertinus V. B. prisipažinimo ikiteisminiame tyrime laiką, darytina išvada, kad jis iš dalies prisipažino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ne savo noru, o dėl byloje surinktų jo kaltę patvirtinančių duomenų. Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti, kad apeliantas prisipažino padaręs BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką bei padėjo policijos pareigūnams ją atskleisti. Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai duomenų apie šią V. B. daromą nusikalstamą veiką gavo jau po to, kad apelianto atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – atliekant BPK 154 straipsnyje numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Apeliantas savo kaltę dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – metamfetamino pripažino tik po to, kai šis labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos buvo surastas ir paimtas policijos pareigūnų, o byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad šią nusikalstamą veiką padarė ne kas kitas, o būtent apeliantas. Be to, duodamas parodymus dėl šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, apeliantas taip pat nebuvo nuoširdus. Savo parodymuose jis pripažino, kad paprašė liudytojo E. P. palėpti jo motinai priklausančiame ūkiniame pastate labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, tačiau neigė, kad šis labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos priklauso jam. Antai, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme V. B. teigė, jog šią psichotropinę medžiagą paprašė paslėpti iš matymo pažįstamas asmuo, kuriam ji ir priklauso (t. 3 b.l. 42). Tuo tarpu dėl BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos nuteistasis V. B. savo kaltę viso proceso metu neigė. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo V. B. atžvilgiu pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Panevėžio apygardos teismas, skirdamas V. B. bausmes, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, vieną sunkų nusikaltimą ir vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis). Dvi apelianto padarytos nusikalstamos veikos susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Tokio pobūdžio nusikaltimai kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir nepilnamečių. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. B. padarytų nusikaltimų rūšinio pavojingumo laipsnį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kuriuo neteisėtai disponavo apeliantas, kiekis net kelis kartus viršijo LR Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų numatytą minimalaus kiekio ribą (100 g), kurią viršijus neteisėtai disponuojamo metamfetamino kiekis laikomas labai dideliu. Skirdamas bausmę apygardos teismas įvertino ir V. B. asmenybę, o būtent tai, kad jis teisiamas jau aštuntą kartą, nedarydamas jokių išvadų iš ankstesnių teistumų. Iki nusikalstamų veikų padarymo apeliantas niekur nedirbo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau aptartas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tai, kad nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, V. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 2 dalį ir 286 straipsnį paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydį nustatė artimą šių BK specialiosios dalies straipsnių sankcijose įtvirtintų bausmių vidurkiams. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. B. paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.