Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas įpareigoti VĮ Registrų centrą suteikti visą prašomą informaciją apie laiduotojų turimą turtą Laidavimo sutarties galiojimo laikotarpiu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis administracinėje byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 20 d. su prašymu Nr. 21900247 kreipėsi į Registrų centrą, prašydamas pagal 2016 m. gruodžio 8 d. Laidavimo sutartį suteikti informaciją apie V. N. ir O. N. turimą bei 2016–2019 metais turėtą nekilnojamąjį turtą, pridėjo savo, kaip kreditoriaus, ir L. V., kaip skolininkės, 2016 m. gruodžio 8 d. sudarytą paskolos sutartį (toliau – Paskolos sutartis) bei pareiškėjo, kaip kreditoriaus, ir V. N. bei O. N., kaip laiduotojų, 2016 m. gruodžio 8 d. sudarytą Laidavimo sutartį (toliau – ir Laidavimo sutartis), kuria laiduotojai kartu (solidariai) laiduoja už visas skolininkės L. V. prievoles kreditoriui ir įsipareigoja atsakyti kreditoriui visu savo turtu, jeigu skolininkė tinkamai neįvykdys kreditoriui visų ar dalies prievolių pagal Paskolos sutartį.

Atsakovas 2019 m. spalio 1 d. raštu Nr. S-64506(14.15.) „Dėl duomenų pateikimo“ pareiškėją informavo, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019 m. spalio 1 d. duomenimis, V. N., gim. 1956 m. gruodžio 25 d., ir O. N., gim. 1955 m. gruodžio 21 d., nuosavybės teisės įregistruotos į nekilnojamuosius daiktus, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, kurių registro įrašų Nr. 44/1501801, 10/74845. Prašymo dalis dėl V. N. ir O. N. nekilnojamojo turto netenkino, kadangi pagal NTRĮ 42 straipsnio 2 dalį Nekilnojamojo turto registro archyviniai duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys teikiami tik jo savininkams, daiktinių teisių turėtojams, teismams ir teisėtvarkos institucijoms – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti, savivaldybėms – savivaldybių funkcijoms atlikti, valstybės institucijoms ir kitiems asmenims – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti ar įstatymuose nustatytoms teisinėms paslaugoms teikti. Rašte pažymėta, kad jo pateikta 2016 m. gruodžio 8 d. Laidavimo sutartis suteikia teisę gauti informaciją apie V. N. ir O. N. turimą turtą, bet nesuteikia teisės gauti archyvinių duomenų apie minėtų asmenų turėtą ir perleistą nekilnojamąjį turtą.

Pareiškėjas Registrų centrui pateikė 2020 m. vasario 3 d. pakartotinį prašymą suteikti visą pirminiame prašyme nurodytą informaciją. Pareiškėjas nurodė, kad jis prašo duomenų tik 2016 m. gruodžio 8 d. Laidavimo sutarties galiojimo laikotarpiu.

Atsakovas 2020 m. vasario 21 d. raštu Nr. S-13653 (16.1 E) „Dėl nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo“ pareiškėjui atsakė, kad pateikta Laidavimo sutartis nėra tinkamas pagrindas teikti jam Nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.81 straipsniu laiduotojo atsakomybė atsiranda tik tada, kai prievolė, kuri užtikrinama laidavimu, suėjus jos įvykdymo terminui, neįvykdyta. Ši nuostata bei prievolės vykdymo tvarka įtvirtinta ir Laidavimo sutarties 3.1, 4.1, 5.3 punktuose. Pareiškėjo pateiktoje 2016 m. gruodžio 8 d. Paskolos sutartyje nustatytas prievolės įvykdymo terminas dar nėra suėjęs, todėl laiduotojo atsakomybei kilti nėra teisinio pagrindo. Laiduotojo turtinės padėties stebėjimo viso sandorio galiojimo metu, be pagrindo preziumuojant, kad sandorio šalis bus nesąžininga, galiojantys teisės aktai nenumato, tai prieštarauja CK 1.2 ir 1.5 straipsniuose įtvirtintiems civilinių teisinių santykių principams bei 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) nustatytiems asmens duomenų tvarkymo principams.

Pareiškėjas atsakovo 2020 m. vasario 21 d. raštą Nr. S-13653 (16.1 E) „Dėl nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo“ apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai.

Komisija 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 21R-299 (AG-211/03-2020) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas pateikė pareiškėjui informaciją, o atsisakydamas pateikti duomenis apie turėtą asmenų turtą, konkrečiai nurodė atsisakymo priežastis.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ).

Pagal savo pobūdį valstybės įmonės Registrų centro veikla yra viešojo administravimo veikla, todėl ši valstybės įmonė laikytina viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą inter alia VĮ Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuolat akcentuoja, jog veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1660/2012, 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1990/2013).

Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3–4 punktuose nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas dokumentams, kuriuos teikti draudžia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, įskaitant dokumentus, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų slaptumo, komercinio konfidencialumo arba kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį bei dokumentams, kuriuos teikti riboja įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, taip pat kai pareiškėjai turi pagrįsti dokumentų, kurių prašo, panaudojimo tikslą.

Kadangi vertintina, jog ginčo situacija patenka į minėtos teisės normos reguliavimo sritį, kilusio ginčo atveju aukščiau nurodyto įstatymo nuostatos netaikytinos.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnyje reglamentuota Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo ir naudojimo tvarka ir sąlygos. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys yra vieši, išskyrus šio ir kitų įstatymų nustatytus apribojimus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai, kuriems teikiami nekilnojamojo turto registro archyviniai duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys.

Analogiškos nuostatos įtvirtintos Nuostatų 123 ir 134 punktuose. Nuostatų 123 punkte nurodyta, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, išskyrus Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus apribojimus. Pagal Nuostatų 134 punktą archyviniai Nekilnojamojo turto registro duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, kitus juridinius faktus ir žymas, padarytas Nekilnojamojo turto registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys teikiami tik Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims, atliekant paiešką pagal nekilnojamojo daikto adresą arba nekilnojamojo daikto identifikatorių (unikalų ar registro numerį). Nuostatų 153 punktas nustato, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas gali motyvuotai atsisakyti teikti Nekilnojamojo turto registro duomenis ir privalo nurodyti kitus galimus teisėtus duomenų gavimo būdus.

Šiame kontekste aktualūs Konstitucinio Teismo išaiškinimai, kad bet kokius informacijos laisvės ribojimus būtina pagrįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus: informacijos laisvę riboti galima, jeigu tai daroma įstatymu, jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą santykius, susijusius su informacijos ieškojimu, gavimu ir skleidimu, įstatymais reguliuoti taip, kad, viena vertus, būtų užtikrinta viena iš prigimtinių žmogaus laisvių – informacijos laisvė, ir kad, kita vertus, įgyvendinant informacijos laisvę nebūtų pažeidžiamos konstitucinės vertybės, kad jos būtų apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Kadangi archyviniuose dokumentuose yra kaupiami duomenys, susiję su trečiųjų asmenų teisėmis, siekiant tinkamai užtikrinti tokių asmenų duomenų apsaugą, buvo nustatytas baigtinis sąrašas subjektų, kuriems Nekilnojamojo turto registro archyviniai duomenys gali būti teikiami ir jis negali būti aiškinamas plečiamai.

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalį, tokie duomenys gali būti teikiami: 1) savininkams; 2) daiktinių teisių turėtojams; 3) teismams ir teisėtvarkos institucijoms – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti; 4) savivaldybėms – savivaldybių funkcijoms atlikti; 5) valstybės institucijoms ir kitiems asmenims – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti ar įstatymuose nustatytoms teisinėms paslaugoms teikti.

Įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, teismas konstatuoja, jog Komisija pagrįstai ir teisėtai, nurodė, kad atsakovas pateikė pareiškėjui informaciją, kurią pateikti galėjo, o atsisakydamas teikti duomenis apie turėtą asmenų turtą, konkrečiai nurodė šio atsisakymo priežastis. Teismas pažymi, kad atsakovas pateiktuose Raštuose išaiškino, jog pareiškėjas nepatenka į teisės normoje, įtvirtintoje Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtų subjektų ratą, suteikiantį teisę gauti Nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenis.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1701-525/18). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Įvertinus Komisijos Sprendimo turinį, darytina išvada, jog Sprendimas iš esmės pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl jo panaikinimui pagrindo nėra.

Atmetus skundą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centrą pateikti jo prašomą informaciją apie laiduotojų turto teisinę padėtį nuo sutarties įsigaliojimo datos, t. y. 2016 m. gruodžio 8 d.

Pareiškėjas prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Proceso dalyviai į bylą pateiktuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.