Šiaulių apygardos teismo nutartis

2019-04-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-125-875/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-10
Bylos Nr.
1A-125-875/2019
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nerijus Masiulis, Boleslovas Kalainis, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis
T. I.
Advokatai
Vitalija Mataitė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-125-875/2019 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24214-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.3.6.4.1; 2.4.6.1 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Rasai Jančauskienei,dalyvaujant prokurorei Erikai Girgždienei,nuteistajam T. I.,jo gynėjai advokatei Vitalijai Mataitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Laisvidos Sabaliauskienės apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. I. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. I. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2017 m. spalio 29 d. apie 1.50 val. viešoje vietoje ­– (duomenys neskelbtini), prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ įėjimo, pašalinių asmenų akivaizdoje, veikdamas kartu su A. Š., įžūliu elgesiu, grasinimais, rodydamas aiškų visuomenės bei asmens negerbimą, žmonių akivaizdoje vartodamas necenzūrinius žodžius, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia spiriant vieną kartą koja A. G. bei suduodant du kartus rankos kumščiu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui į veido sritį, taip pat tuo pat metu A. Š. tyčia tris kartus sudavus T. P. kumščiu į galvos sritį, po to, jis tyčia tris kartus kumščiu sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui į galvos sritį, tuo bendrai sukeldami T. P. fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. sausio 28 d. nuosprendžiu T. I. išteisintas pagal BK 284 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. sausio 28 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. T. I. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir nuteisti 4 mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 val. per mėnesį visuomenės labui.

2.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, T. I. atžvilgiu, neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog kaltinamasis T. I. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, neįvykdė, nes jis prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ pastato kilusių muštynių metu nukentėjusiesiems T. P. ir A. G. suduodamas atgalinius smūgius, nuo jų gynėsi ir šiais veiksmais neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką.

2.2. Nurodo, kad kaltinamojo T. I. veikoje nėra būtinosios ginties požymių, nes šioje situacijoje kaltinamojo (jam veikiant kartu su A. Š.) ir nukentėjusiųjų veiksmai yra abipusiai, abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais ir smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Muštynėse besiginančiųjų nėra ir jų metu teisė į būtinąją gintį nekyla. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog T. I. motyvas buvo nulemtas atgalinių smūgių sudavimu jį puolusiems asmenims ir, kad kaltinamasis nesuvokė savo veiksmų kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo.

2.3. Atkreipia dėmesį, jog tai, kad nagrinėjama veika buvo sukelti BK 284 straipsnyje numatyti padariniai, teisme patvirtino liudytojas S. K., kuris nurodė, jog dėl įvykusių muštynių jis patyrė didelį išgąstį, pasijuto nesaugiai ir, bijodamas nukentėti nuo muštynių dalyvių, panaudojo dujų balionėlį. Kaltinamojo veiksmai buvo pavojingi aplinkiniams ir jais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

2.4. Prokurorės tvirtinimu, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo procesą reglamentuojančias nuostatas, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nevertino įrodymų visumos, atskiriems įrodymams suteikė pranašumą prieš kitus įrodymus, todėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl kaltinamojo T. I. išteisinimo.

2.5. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nenustatęs BK 284 straipsnio sudėties požymių - tiesioginės kaltinamojo tyčios pažeisti viešąją tvarką - teisiamojo posėdžio metu neinformavo proceso dalyvių apie galimą veikos perkvalifikavimą iš BK 284 straipsnio į BK 140 straipsnio 1 dalį, jos neperkvalifikavo ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą išteisinamąjį teismo nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis T. I. bei jo gynėja advokatė prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Prokurorė palaikė skundą, prašė jį tenkinti ir pripažinti T. I. kaltu pagal BK 284 straipsnį, bei skirti jam apeliaciniame skunde nurodytą viešųjų darbų bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Remiantis prokurorės apeliaciniu skundu, ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiant, kad T. I. nepagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atlikusi byloje surinktų įrodymų ir visų duomenų įvertinimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai T. I. išteisino pagal BK 284 straipsnį.

5. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tiek apkaltinamasis, tiek ir išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Žemesnės instancijos teismas

6. Esant šios bylos kontekstui pažymėtina, kad vien smurto panaudojimo viešoje vietoje fakto ir fizinio skausmo sukėlimo nustatymo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios teisės normos sudėtis yra materialioji, todėl taikant ją būtina nustatyti, kad kaltininkas veiką padarė viešoje vietoje ir kad dėl jos kilo neigiami padariniai – buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Ši veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl būtina, jog kaltininkas suvoktų, kad jis savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, kaltininkas gali veikti nesiekdamas jokio konkretaus tikslo, tačiau bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje asmens atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, turi būti atsižvelgta ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, jeigu asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba savo veiksmams kaip pretekstą panaudojo mažareikšmę dingstį, leidžia daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia buvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą. Taip pat kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika taip pat gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį. Tačiau esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad kaltininko veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Tokių padarinių konstatavimas priklauso nuo įvairių aplinkybių – ar kaltininko veiksmai buvo atlikti matant kitiems asmenims ir kokia buvo šių asmenų reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (pavyzdžiui, nėščių moterų, pagyvenusių, ligotų žmonių ir pan.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar buvo panaudoti žalojimui skirti daiktai, ar veika padaryta asmenų grupės ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2013, Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-520-303/2015, Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-54-222/2017 ir kt.).

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Žemesnės instancijos teismas

8. Kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis T. I. dėl chuliganiškų paskatų nesutrikdė visuomenės rimties ir tvarkos, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai, tai: paties kaltinamojo T. I. parodymai, liudytojo S. K. parodymai, vaizdo medžiaga, nukentėjusiųjų T. P. ir A. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bei kiti įrodymai. Visi šie įrodymai skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti ir aptarti. Sutinkamai su pirmosios instancijos teismo išvada dėl T. I. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad kaip matyti iš bylos duomenų, tą vakarą vyko du konflikto epizodai: pirmas konfliktas įvyko tarp T. P. ir A. Š., kurio metu šioje byloje kaltinamasis T. I. į konfliktą nesikišo, stebėjo jį iš šalies; antro konflikto metu, ką patvirtina ir vaizdo įrašas, T. I. su A. Š. stovėjo prie klubo įėjimo/išėjimo ir jiems bestovint iš klubo išėjo T. P. ir A. G., ir smūgiavo jiems iš nugaros. Šių duomenų kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad T. I. neturėjo tikslo pažeisti viešosios tvarkos, o užpultas gynėsi. Analizuojant byloje pateiktą vaizdo įrašo medžiagą matyti, kad du asmenys (kaip nustatyta apylinkės teismo A. Š. ir T. P.) tarpusavyje apsistumdo ir vienas kitam suduoda smūgius (vaizdo įrašo 31.20 min – 31.40 min.), tada vienas iš asmenų (kaip nustatyta apylinkės teismo T. P.) nubėga prie automobilio bagažinės, ten pasilenkęs kažką daro ir grįžta atgal į klubo vidų (vaizdo įrašo 31.40 min. – 34.10 min.). Ties 35.43 min. vaizdo įraše matyti, kad iš klubo išeina vyriškis (T. P.) ir iškart smūgiuoja kitam asmeniui iš nugaros, po ko, prasideda muštynės, kurių metu kaltinamasis T. I. (kaip nustatyta apylinkės teismo), vilkintis šviesios spalvos viršutinius rūbus, suduoda kelis smūgius jį užpuolusiems asmenims, bei bėgdamas imituoja spyrį iš kojos, tačiau tuo spyriu niekam nepataiko ir sustoja, tačiau tuo pat metu prie jo pripuola kitas asmuo, kuris vėl gi pirmasis suduoda smūgį T. I. (vaizdo įrašo 35.59 min.), su kuriuo jis taip pat susigrumia. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, vertindamas T. I. veiksmus, jo smūgiai nebuvo jo paties chuliganiškų paskatų vedini siekiant pažeisti viešąją tvarką ir rimtį, o buvo sąlygoti prieš jį naudojamų puolimo veiksmų atsakui, todėl ir sutikti, kad būtent T. I. savo veiksmais norėjo pažeisti viešąją tvarką, remiantis bylos duomenimis, negalima. Vertinant ir nukentėjusiųjų T. P. ir A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, prieš kuriuos kaip nurodyta T. I. suformuluotame kaltinime, buvo panaudotas fizinis smurtas, t. y., suduoti smūgiai, matyti, kad T. P. patvirtino, kad pirmo konflikto metu, T. I. jam jokių smūgių nesudavė, bei pripažino, kad tik išėjęs iš klubo, iš karto vieną kartą sudavė asmeniui, vilkinčiam juodą švarką, į galvos sritį (1 t. b. l. 23-24); A. G. parodė, kad išėjęs iš klubo pamatė, kaip T. P. jau buvo susiėmęs su dviem asmenimis, todėl puolė į tarpą ir įvyko grumtynės (1 t. b. l. 32-33). Be to, nagrinėjant liudytojo S. K. parodymus, kuriais prokurorė grindžia apeliacinį skundą, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad liudytojas S. K., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dėl įvykusio įvykio pasipiktinimo nepajuto, jam viešoji tvarka sutrikdyta nebuvo ir jokių pretenzijų neturi (1 t. b. l. 45-46). Teisme duodamas parodymus nurodė, kad išsigando ir artimiausiems mušeikoms papurškė dujų, tačiau nenurodo, kad būtent dėl T. I. veiksmų jis pasijuto nesaugiai ir patyrė išgąstį, o tai nulėmė bendras visų asmenų konfliktas. Be to, nagrinėjant liudytojos D. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus matyti, kad ne T. I. buvo užpurkštos dujos, o A. G., ką patvirtino ir pats A. G., kad jam buvo papurkšta dujų, kas taip pat paneigia, kad dėl T. I. veiksmų buvo panaudotos dujos (1 t. b. l. 48-49). Dar daugiau, liudytojos D. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai tik dar labiau patvirtina T. P. ir A. G. tyčinius veiksmus dėl konflikto inicijavimo, kadangi liudytoja parodė, kad T. P. grįžus į klubą ir kažką pasakius A. G., jie abu išėjo į lauką, po ko, kaip matyti iš vaizdo įrašo T. P. sudavus smūgį asmeniui iš nugaros ir prasidėjo muštynės. Šių duomenų kontekste apeliacinės instancijos teismas nenustatė T. I. tyčinių veiksmų siekiant pažeisti viešąją tvarką ir rimtį, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl T. I. išteisinimo.

9. Prokurorės nuomone, įvykęs žodinis konfliktas su anksčiau nepažįstamu nukentėjusiuoju, T. I. neadekvatūs smurtiniai veiksmai, kuomet jis tyčia spyrė vieną kartą koja nukentėjusiajam A. G. bei sudavė du kartus rankos kumščiu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui į veido sritį, parodo kaltinamojo sąmoningą siekį ne tik viešai parodyti nepagarbą pačiam nukentėjusiajam, bet ir šalia buvusiems aplinkiniams, kurių teisė į ramią ir saugią aplinką dėl šių veiksmų buvo pažeista, tačiau vėlgi vaizdo įraše užfiksuoti duomenys paneigia prokurorės situacijos vertinimą, nes kaip jau anksčiau išanalizuota, ne T. I. pradėjo muštynes, o be to, jo spyris nepasiekė nukentėjusiojo ir nesukėlė jokių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad T. I. nesikėsino nei į vieną įstatymo saugomą vertybę – nei į asmens sveikatą, nei į viešąją tvarką. T. I. veiksmuose nėra visų būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 284 straipsnyje numatytų veikos požymių. Taigi, nenustačius BK 284 straipsnyje numatyto būtinojo viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymio – pavojingų veikos padarinių (realaus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo), bei tyčios tokius veiksmus atlikti, kaltinamasis T. I. teisėtai išteisintas, nes jo veiksmai neatitinka BK 284 straipsnyje aprašytos veikos pavojingumo laipsnio. Pažymėtina, kad tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2015, 2K-198/2015, 2K-492/2015). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių, jog T. I. veiksmuose buvo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymių.

10. Teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės skunde nurodytu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y., kad neinformavo proceso dalyvių apie galimą veikos perkvalifikavimą iš BK 284 straipsnio į BK 140 straipsnio 1 dalį, jos neperkvalifikavo ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą išteisinamąjį teismo nuosprendį.

11. Analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad T. I., apklaustas pirmosios instancijos teisme kaltu neprisipažino, nurodydamas, kad T. P. inicijavo konfliktą ir muštynes. T. P. iš mašinos pasiėmė kažkokį daiktą ir, įžūliai, vartodamas necenzūrinius žodžius, priėjo prie A. Š., po ko, A. Š. jam smūgiavo, jie apsistumdė. Jis tą situaciją stebėjo iš šono, niekur nesikišo. Po tam tikro laiko iš klubo išbėgo A. G. su T. P. ir iš nugaros jiems smūgiavo. Tada prasidėjo muštynės ir jie sureagavo į tuos smūgius, gynėsi. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu T. I. kaltės nepripažino, nurodydamas analogiškas aplinkybes kaip ir apklausiamas teisme, kad gynėsi (1 t. b. l. 102, 105-106). Vertinant kaltinamojo T. I. parodymus matyti, kad jis viso proceso metu buvo nuoseklus ir jo parodymų tikrumas pirmosios instancijos teismui nesukėlė abejonių, kadangi tokius jo parodymus patvirtino ir baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga. Dar daugiau, apeliacinės instancijos teisme T. I. parodė, kad po įvykusio įvykio pats kvietė policijos pareigūnus, ką patvirtina ir byloje esantis jo, kaip įtariamojo apklausos protokolas, kuriame T. I. taip pat nurodė, kad ištrūko iš užpuolikų ir iškvietė policiją (1 t. b. l. 105-106). Sutinkamai su būtinosios ginties institutu, teisėjų kolegija pažymi, kad T. I. atžvilgiu buvo realus kėsinimasis, kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tik išėjęs iš klubo iškart pats pirmas nukentėjusysis T. P. smūgiavo jiems iš nugaros, o tokie T. P. veiksmai vertintini pavojingu kėsinimusi, nuo kurio T. I. turėjo teisę gintis. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduoti dar keli smūgiai, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti besiginančiojo trauktis, nes esant konfliktinei situacijai suveikia savigynos instinktai, kas buvo nustatyta ir šioje byloje.

12. Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Taigi pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu.

13. T. I. buvo kaltinamas, kad tyčia spiriant vieną kartą koja A. G. bei suduodant du kartus rankos kumščiu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui į veido sritį, taip pat tuo pat metu A. Š. tyčia tris kartus sudavus T. P. kumščiu į galvos sritį, po to, jis tyčia tris kartus kumščiu sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui į galvos sritį, tuo bendrai sukeldami T. P. fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pažymėtina, kad BPK 167 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą. Šioje byloje nėra gauto nei prokuroro reikalavimo nei nukentėjusiojo skundo, kad būtent dėl T. I. veiksmų jis pajuto fizinį skausmą, o be to, ir kaip matyti iš vaizdo medžiagos, T. I. spyris nepasiekė nukentėjusiojo A. G.. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus A. G. taip pat nurodė, kad fizinio skausmo nepatyrė (1 t. b. l. 32-33). Pažymėtina ir tai, kad T. I. kaltinamas, kad sudavė ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui, tačiau to asmens tapatybė nenustatyta, jis neapklaustas, nėra nei to asmens pareiškimo, nei duomenų, kad T. I. sukėlė jam fizinį skausmą.

14. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties kaltinamojo T. I. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiųjų T. P. ir A. G., bei liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, jog byloje nepatvirtina, kad T. I. sukėlė fizinį skausmą nei A. G. nei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, todėl ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį A. I. baudžiamoji atsakomybė negalima.

15. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinktais duomenimis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame išvada dėl nusikalstamos veikos požymių nebuvimo kaltinamojo T. I. veikoje padaryta remiantis byloje surinktų ir tinkamai ištirtų įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esančių duomenų pakanka spręsti, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, atitinkanti BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir nėra jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą situaciją vertinti kitaip. Kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – kaltinamojo tyčia pažeisti viešąją tvarką. Tuo remiantis, išteisinamasis nuosprendis išteisintojo T. I. atžvilgiu paliekamas nepakeistu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

16. Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Laisvidos Sabaliauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Boleslovas KalainisNerijus MasiulisLaisvydas Zederštremas