Kauno apygardos teismo nutarimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Svetlana Jurgaitienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarimo A. N. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nubaustas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, kartu su S. R. 2015-05-27 06.59 val., iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios kuro talpyklos, esančios bendrovės teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė 34,99 litrus dyzelinio kuro, tuo bendrovei buvo padaryta 35,34 Eur žala.

Motyvuojamoji dalis

A. N. apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliaciniame skunde A. N. kritikuodamas pirmosios instancijos atliktą įrodymų vertinimą, ginčija kaltę padarius ATPK 50 str. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir tuo pagrindu padarytomis išvadomis dėl A. N. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50 str. įrodytumo.

Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nesant bent vieno administracinio teisės pažeidimo sudėties elemento, veika negali būti kvalifikuojama kaip administracinis teisės pažeidimas. Veika, numatyta ATPK 50 str., pasireiškia neteisėtai užvaldant nedidelės vertės svetimą turtą, o subjektyvusis požymis – kaltė gali būti tik tyčia. ATPK 10 str. numato, kad administracinės teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Aiškinant šią teisės normą, teismų praktikoje bei teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, jog ji įtvirtina administracinės atsakomybės už priešingą teisei veikimą ar neveikimą taikymo tik esant asmens kaltei principą. Tai reiškia, kad administracinėn atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo, kuris padarė teisės draudžiamą veikimą (neveikimą) kaltai, t. y. suvokdamas pavojingus, žalingus visuomenei tokio savo elgesio padarinius, jų siekdamas arba sąmoningai leisdamas tokiems padariniams atsirasti. Beje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ATPK 50 str. įtvirtintas smulkusis svetimo turto pagrobimas gali būti padarytas tik tyčia.

Sutinkamai su ATPK 50 str. nuostatomis, smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių, užtraukia baudą nuo aštuoniasdešimt šešių iki dviejų šimtų šešiasdešimties eurų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų. Remiantis aptariamo straipsnio išaiškinimu, turto pagrobimas laikomas smulkiuoju, jeigu pagrobtojo turto vertė neviršija 3 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos. Kaip jau buvo minėta ATPK 50 str. įtvirtintas teisės pažeidimas gali būti padarytas tik tyčia, todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti, jog pažeidimą padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti (ATPK 10 str.).

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime nustatytų faktinių analizuojamo įvykio aplinkybių, t. y. dėl to, kad 2015-05-27 06.59 val., iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios kuro talpyklos, naudojant A. N. kuro kortelę buvo įpilta į S. R. priklausantį automobilį 34,99 litrai dyzelinio kuro, nėra. Šias aplinkybes patvirtina ne tik skundžiamame apylinkės teismo nutarime išdėstyta byloje surinkta rašytinė medžiaga. Apeliaciniu skundu jų neneigia ir pats A. N. nurodydamas, kad S. R. buvo jo tiesioginis viršininkas ir jis vykdė savo tiesioginio viršininko nurodymus. Tačiau, kaip minėta, ATPK 50 str. inkriminavimui būtina nustatyti ne tik objektyviuosius komentuojamo teisės pažeidimo požymius, bet ir tai, jog pažeidimas buvo padarytas tyčia. Būtent šią aplinkybę nagrinėjamu atveju ir ginčija apeliantas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad norint atskleisti subjektyviąją veikos pusę būtina visapusiškai įvertinti A. N. veiksmus tiek įvykio metu, tiek po įvykio, taip pat įvertinti kitus reikšmingus bylos duomenis, jeigu tokių yra.

Iš A. N. paaiškinimo, parodymų teisme bei apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nuosekliai nuo pat pradžių parodė, kad kurą pylė vykdydamas savo tiesioginio viršininko – S. R., nurodymus. Jis buvo įsitikinęs, kad tai yra suderinta su direktoriumi P. K., kadangi S. R. savo automobiliu vežiojo įvairias UAB „(duomenys neskelbtini)“ detales į Kauną ar Panevėžį. Jis manė privaląs pilti kurą ir net nepagalvojo, jog tai vagystė. Tik vėliau sužinojo, kad S. R. tuo metu turėjo nedarbingumo lapelį.

Šiuos A. N. parodymus patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju S. R.. Liudytojas parodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ technikos skyriaus viršininku. Turi kuro įsipylimo kortelę, kuria naudojasi kartu su E. C.. Kai jam reikėdavo savo automobilį naudoti darbo tikslais, direktorius jam kompensuodavo kurą, leisdavo įsipilti dyzelinio kuro į asmenį automobilį. Savo kuro užpylimo kortele įvykio dieną nepasinaudojo, nes tuo metu turėjo nedarbingumą, jo kortelė buvo pas E. C.. Kuro kolonėlę įjungė A. N., o jis įsipylė kurą į savo asmeninį automobilį, prisipylė pilną kuro baką. Tai buvo vienintelis atvejis, kai A. N. pylė jam kurą. Kadangi įmonės automobiliai nėra nauji, dažnai genda, E. C. taip pat važiuoja savo asmeniniu automobiliu ir gauna kompensaciją kuru, taip pat ir kiti darbuotojai. A. N. dėl įvykio yra nekaltas, tai yra tik jo kaltė.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytoju P. K. parodė, kad A. N. buvo tiesiogiai pavaldus S. R.. Jis darbuotojams, kuriems nepriklauso, niekada nei raštu, nei žodžiu nėra leidęs piltis kuro į savo automobilius. S. R. nebuvo įgaliotas savo automobiliu vežti jokių detalių. Kai tiekėjas E. C. atostogaudavo, S. R. būdavo priskiriama tarnybinis automobilis. Vienintelė įmonės darbuotoja – apipavidalintoja, su kuria yra sudaryta automobilio panaudos sutartis, gali pilti kurą į savo asmeninį automobilį, jai yra išduota asmeninė kuro kortelė. Jam nėra žinoma, kad S. R. savo asmenį automobilį būtų naudojęs darbo tikslais, kuras jam nebuvo kompensuojamas. E. C. yra naudojęs savo automobilį darbo reikalais, kuras jam nebuvo kompensuotas.

Nors liudytas P. K. neigia, A. N. ir liudytojo S. R. nurodytas aplinkybes, kad įmonėje reikiamais atvejais darbuotojai darbo reikalams atlikti naudodavo asmeninį transportą, o už tai įmonės vadovas kompensuodavo kuru, tačiau nepatvirtina tos aplinkybės, kad A. N. veikė tyčia ir bendrai su S. R., kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas. Pažymima, kad P. K. pripažino, kad kitas įmonės darbuotojas E. C. savo asmeninį automobilį yra naudojęs darbo tikslais.

Iš byloje esančių forto nuotraukų matyti, kad kuras buvo pilamas darbo metu, t. y. šviesiu paros metus, nesislepiant. Pagal Sunkvežimio vairuotojo pareigybės nuostatus, patvirtintus UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2012-12-14 įsakymu Nr. V-197, sunkvežimio vairuotojas yra tiesiogiai pavaldus technikos skyriaus viršininkui. Taip pat šios nuostatų 4 p. numatyta, kad sunkvežimio vairuotojas tiesiogiai pavaldus technikos skyriaus viršininkui, o 13.1. p. numatyta, kad sunkvežimio vairuotojas privalo atvykti pas technikos skyriaus viršininką arba remonto grupės vadovą ir susipažinti su jam skirtais nurodymais dėl tolimesnės darbų eigos arba vykdyti papildomus skyriaus vadovo žodinius nurodymus. Taigi minėti duomenys nepaneigia A. N. paaiškinimų, kad jis tik vykdė savo tiesioginio viršininko – technikos skyriaus viršininko S. R. nurodymą įpilti į jo automobilį kuro.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, aukščiau išdėstytų aplinkybių visetas nepatvirtina A. N. pareikšto administracinio kaltinimo pagrįstumo, kadangi jo veikoje nenustatyta subjektyvioji pažeidimo pusė, t. y. nėra nustatyta tyčia pagrobti smulkųjį svetimą turtą (dyzelinį kurą).

Teismas pažymi, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus, tačiau nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, yra pagrindas pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti.

Atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo byloje nėra surinkta vienareikšmiškų, objektyvių ir neginčytinų įrodymų, jog A. N. tyčia bendrai su S. R. pasisavino svetimą turtą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50 str., todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas naikinamas ir administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jo atžvilgiu nutraukiama nesant nusižengimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą A. N. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas įsiteisėja priėmimo dieną ir yra neskundžiamas.