- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-26
- Bylos Nr.
- I-6773-422/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01267-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- N. I.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. I. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. I. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-6) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. birželio 15 d. laisvės atėmimo bausmę periodiškai atliko Pataisos namų kamerų tipo patalpose. Pažymėjo, kad Alytaus PN yra 7 (septyni) pasivaikščiojimų kiemeliai, kurių būklė yra kritinė. Tvirtino, kad kiemeliai yra netvarkingi higienos požiūriu, nesaugūs, sienų plyšiuose yra vabzdžių, iš jų byra tinkas ir veisiasi pelėsis. Nurodė, kad kiemelių grindys betoninės, nelygios, duobėtos, po kojomis pilna akmenų ir dulkių, todėl yra galimybė užkliūti ir susižeisti. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimų metu nerūkantys nuteistieji vedami kartu su rūkančiais, kiemeliuose nėra įrengtos šiukšlių dėžės, rūkantys nuteistieji nuorūkas meta ant grindų, todėl jis privalo kęsti smarvę nuo nuorūkų ir dūmų kvapo. Tvirtino, jog kvėpavimas užterštu oru kenkia jo sveikatai, atsiranda miego sutrikimų, kankina nemiga, taip pat yra rizika susirgti kvėpavimo takų ligomis. Pataisos namuose įrengtas sporto inventorius yra nesaugus, techniškai netvarkingas, su defektais. Pareiškėjas nurodė, jog netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sveikatos problemų.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas su skundu nesutiko.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 25 - 29) nurodė, kad vadovaujantis Higienos normų 7 punktu, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėjo, kad Kiemeliai savo konstrukcijoje neturi stogo (yra tik 1,2 metro pločio stogelis nuo kritulių) ir jie nėra priskiriami gyvenamosioms patalpoms, todėl kiemeliuose leidžiama rūkyti. Nurodė, kad 2019 m. balandžio 10 d. Alytaus visuomenės sveikatos centrui atliekant kiemelių būklės patikrinimą, Higienos normų 7 punkto pažeidimų nenustatyta. Tvirtino, kad nuteistieji gali teikti prašymą dėl buvimo kitame kiemelyje atskirai nuo rūkančiųjų. Atsižvelgdami į prašymus, pareigūnai nerūkančius nuteistuosius atskiria nuo rūkančiųjų, tačiau tokio pobūdžio prašymų pareiškėjas neteikė.
Atsakovės atstovo tvirtinimu, Alytaus PN yra įrengti 7 pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių būklė yra gera, atitinka higienos reikalavimus, juose palaikoma švara ir tvarka (juos valo nuteistieji, įdarbinti tvarkinių pareigose). Atsižvelgiant į gamtinių veiksnių įtaką, sezoniškai atliekamas kiemelių sienų dažymas. Akcentavo, jog galiojantys teisės aktai nenumato suoliukų ir sporto inventoriaus įrengimo kiemeliuose. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia Alytaus PN neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp jų ir kilusių pasekmių. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. birželio 15 d. jam kalint kamerų tipo patalpose, neužtikrinant švarios nuo tabako dūmų aplinkos pasivaikščiojimų metu, taip pat dėl netinkamos kiemelių būklės.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – LAVL ) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 7 punkte numatyta, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Į bylą pateikto Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 1-56 „ Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ (toliau – ir Įsakymas) (b. l. 52-53) 1.1 punkte nurodyta, jog rūkyti leidžiama tik lokalinių sektorių kiemuose, gamybinėse patalpose tik rūkymui skirtose vietose. Nuteistųjų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose rūkyti tik specialiai įrengtose patalpose. Įsakymo 1.2 punkte nurodyta, kad nuteistų, laikomų uždarosios zonos kamerose, rūkymo priemones laikyti specialiai tam įrengtose dėžutėse uždarosios zonos patalpų koridoriuose. Pagal Įsakymo 1.5 punktą rūkymo priemonės nuteistiesiems išduodamos jiems einant į pasivaikščiojimą arba išvykstant iš uždarosios zonos patalpų. Pagal šio Įsakymo turinį, akivaizdu, kad nuteistiesiems, kalintiems Alytaus PN uždarojoje zonoje, rūkyti leidžiama tik pasivaikščiojimų metu, kurie pagal Nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose, dienotvarkę, patvirtintą Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-52 (b. l. 51), vyksta nuo 8.30 val. iki 12.30 val.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis)
Nesutikdamas su pareiškėju, atsakovės atstovas nurodė, kad Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Higienos normų 7 punkte numatytas draudimas rūkyti yra skirtas tik uždarosioms gyvenamoms patalpoms, tačiau nėra taikomas kiemeliams, į bylą pateikė Nacionalinio sveikatos centro 2019 m. balandžio 10 d. patikrinimo aktą Nr. (1-12 4.80) PA-2240 (toliau – ir Aktas) (b. l. 39), iš kurio matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu buvo tikrintos kiemelių patalpos rūkymo normų laikymosi požiūriu. Akte pažymėta, kad Pataisos namų bendrojo naudojimo patalpose dūmų kvapas nebuvo jaučiamas. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės atitiko Higienos normų 7 punktą, kad „laisvės atėmimo vietose <...> laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti užterštu oru“, t. y. HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta.
Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, jo aplinkybės dėl teisių į tabako dūmais neužterštą aplinką užtikrinimo skunde išdėstytos abstrakčiai, nekonkretizuotos. Šiuo atveju pagal suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose taip pat aktualu nustatyti, ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pateiktus prašymus atskirti jį nuo rūkančiųjų asmenų pasivaikščiojimų metu. Atsakovo atstovas kartu su atsiliepimu pateikė pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 3 d. pareiškimą Nr. 97/2463 (b. l. 35 ) dėl tabako dingimo, kuris patvirtina, kad pareiškėjas buvo rūkantis asmuo. Taip pat 2019 m. balandžio 16 d. pateikė jo prašymą (b. l. 37) dėl vedimo pasivaikščioti kitu laiku, dėl gaunamų grasinimų iš kitų nuteistųjų. Nei viename prašyme nebuvo pateikiama informacija apie tai, kad pareiškėjas pasivaikščiojimų metu nori būti atskirtas nuo rūkančiųjų. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjas buvo rūkantis asmuo, taip pat neišreiškė valios pasivaikščiojimų metu būti atskirai nuo rūkančiųjų. Taigi nenustačius tokių aplinkybių, vertinama, jog pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista ir pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų konstatuoti nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1563-662/2019).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat sieja su pasivaikščiojimų kiemelių ir jų įrenginių netinkama būkle. Pareiškėjas tvirtino, kad šie kiemeliai yra apleisti, netvarkingi, nesaugūs.
Teismas pažymi, jog pasivaikščiojimo kiemų įrengimui taikytini reikalavimai yra nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 21 punktą, pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas).
Higienos normų 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Teismas pažymi, kad konkretaus kalinimo laikotarpio ir ginčo situacijos atitiktį anksčiau išvardintiems reikalavimams paprastai patvirtina (arba paneigia) byloje esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai ir pan.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šiukšlių dėžių, peleninių bei pagalbos mygtukų pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo teisės aktai nenustato. Taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių bei suolelių atmestinos kaip nepagrįstos.
Į bylą pareiškėjas pateikė pasivaikščiojimų kiemelių nuotraukas (b. l. 7-21), iš kurių matyti, kad grindų danga netvarkinga, sienų dažai nutrupėję, grindys nelygios. Analogiškas kiemelių nuotraukas pateikė ir atsakovė atstovas. Kitų įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius dėl netinkamos pasivaikščiojimų kiemelių ir sporto inventoriaus būklės (pvz., visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų ir pan.) atsakovės atstovas nepateikė. LVAT praktikoje nurodyta, kad jei, vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis šio pobūdžio bylose, atsakovės atstovas nepaneigia pareiškėjo teiginių dėl pasivaikščiojimo kiemelių galbūt netinkamo įrengimo ir jo neigiamų padarinių sveikatai, sprendimas turėtų būti priimtas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta, t. y. atsakovės atstovui, kitaip tariant, minėtos aplinkybės vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., LVAT 2018-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018 ir kt.). Pagal pateiktus įrodymus teismas daro išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti Taisyklių 20, 21 punktuose ir Higienos normos HN 134:2015 12 punkte įtvirtintų reikalavimų pažeidimus.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartį civilinėje Nr. 3K-7-2/2008). LVAT naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018-05-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., LVAT 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).
Teismas pažymi, kad ginčo nagrinėjimo laikotarpiu (nuo 2018-05-17 iki 2019-06-15), pareiškėjas dėl ginčo kiemelių būklės, jos keliamų nepatogumų ginčo laikotarpiu į Pataisos namų administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar kita kompetentingas institucijas nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nustatyto pažeidimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, pvz.: duomenų apie šio pažeidimo sąlygotus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Apibendrinus išdėstytus argumentus, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2018-05-17 iki 2019-06-15 pareiškėjui kalint Pataisos namuose jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas į bylą pateikė 2019-08-28 raštą, įvardindamas jį „Atsikirtimas į Alytaus pataisos namų atsiliepimą“ (b. l. 64-86 ), tačiau iš jo turinio ir kartu pateiktų duomenų spręstina, jog pareiškėjo dėstomos aplinkybės dėl jam paskirtų nuobaudų neteisėtumo, dėl negalėjimo atlikti bausmę Alytaus pataisos namuose išeina iš šios bylos ginčo nagrinėjimo ribų, todėl nenagrinėjamos (ABTĮ 50 str. 3 d., 80 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo N. I. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2018-05-07 iki 2019-06-15 kalint Alytaus pataisos namuose, buvo pažeista pareiškėjo N. I. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.