Telšių apylinkės teismo sprendimas

Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų teisėja Gintarė Bunikienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Legal Balance“ ieškinį atsakovui L. S. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovui ieškinys ir jo priedai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka – per kitą asmenį. Atsakovas per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį, taip pat nenurodė atsiliepimo nepateikimo priežasčių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl, esant ieškovės prašymui, priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų ieškovės pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje pateiktų rašytinių duomenų nustatyta, kad UAB „BnP Finance“ ir atsakovas 2019 m. rugpjūčio 6 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. BOB-4sbjcyng (toliau – sutartis), kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 250 Eur kreditas 36 mėnesių terminui. Pagal šią sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2022 m. rugpjūčio 6 d. Šią sumą pradinė kreditorė atsakovui pervedė, tačiau atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, nustatytu terminu skolos negrąžino ir nesumokėjo sutartų palūkanų. Pagal byloje pateiktus duomenis atsakovas liko skolingas pradinei kreditorei 250 Eur negrąžinto vartojimo kredito. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs suteiktą kreditą pagal minėtą sutartį (CPK 178, 185 straipsniai), t. y. atsakovas iki šiol yra skolingas 250 Eur negrąžinto vartojimo kredito. Tarp pradinės kreditorės UAB ,,BnP Finance“ ir ieškovės UAB „Legal Balance“ 2020 m. kovo 3 d. buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2020-03/01 bei priedas Nr. 1 prie Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2020-03/01, kurios pagrindu UAB „Legal Balance“ perėmė reikalavimo teises į atsakovą L. S. dėl negrąžinto kredito pagal minėtą sutartį. Apie reikalavimo perleidimą atsakovas buvo informuotas 2020 m. rugpjūčio 25 d. pranešimu.

CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas pažeidė sutartines prievoles, t. y. nepagrįstai negrąžino suteikto kredito. Kaip matyti iš ieškinio ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas ieškovei liko skolingas 250 Eur negrąžinto vartojimo kredito. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų prievolę įvykdęs, ginčijęs skolos dydį ar sutarties sąlygas (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pažeidė savo prievolę laiku ir nustatytomis sąlygomis grąžinti kreditą, iš atsakovo ieškovei priteistina 250 Eur negrąžinto vartojimo kredito.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 33,15 Eur mokėjimo funkciją atliekančių sutartinių palūkanų, paskaičiuotų iki 2020 m. sausio 15 d., t. y. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos. Pagal tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas, atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas 31,20 procentų dydžio metines palūkanas. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo palūkanomis. Pagal tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2022 m. rugpjūčio 6 d. Sutartį nutraukus 2020 m. sausio 15 d., ieškovė paskaičiavo mokėtinas 33,15 Eur mokėjimo palūkanas iki sutarties nutraukimo dienos, todėl toks reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 9,96 Eur sutarties administravimo mokesčio iki 2020 m. sausio 15 d., t. y. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos. Pažymėtina, jog administravimo mokesčio dydis Specialiosiose sąlygose yra numatytas ir jo dydis yra 67,68 Eur, o Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.17 punkte numatyta, kad administravimo mokestis, tai mėnesinis kliento bendrovei mokamas mokestis už sutarties vykdymo priežiūrą, įmokų surinkimą bei paskirstymą, įsiskolinimų valdymą ir kontrolę. Sutarties administravimo mokestis įskaičiuojamas į mėnesinę įmoką. Pagal Sutarties 1.8 punktą, bendra vartojimo kredito kaina (vartojimo kredito mokestis) – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, ir bet kuriuos kitus su Vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma tik pagal Vartojimo kredito paraišką suteikiamo Vartojimo kredito atžvilgiu ir neapima jokių išlaidų, susijusių su Vartojimo kredito davėjo iki tol Vartojimo kredito gavėjui suteiktais Vartojimo kreditais ar ateityje suteikiamais kreditais. Kaina apskaičiuojama preziumuojant, kad Vartojimo kredito gavėjas visas iš šios Sutarties kylančias prievoles vykdys laiku bei tinkamai ir neapima palūkanų, kurias Vartojimo kredito gavėjas moka Vartojimo kredito davėjui už pradelstą laikotarpį. Vilniaus apygardos teismas yra išaiškinęs, jog administravimo mokestis, neviršijantis Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto dydžio, gali būti skaičiuojamas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas dėl 9,96 Eur sutarties administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki 2020 m. sausio 15 d., t. y. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, priteisimo tenkintinas.

Taip pat ieškovė iš atsakovo prašo priteisti ir 31,20 procentų negautas pajamas (nuostolius) už negrąžintą 250 Eur vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022 m. rugpjūčio 6 d.) ir 47,65 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos. Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Taigi, patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014; 2018 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018).

Teismo vertinimu, iš ieškinio ir sutarties turinio darytina išvada, jog ieškovė negautoms pajamoms prilygino sutartyje numatytas atsakovo mokėtinas 31,20 procento metines mokėjimo (pelno) palūkanas. Tačiau, kaip matyti iš aukščiau nurodomos naujausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nutraukus vartojimo kredito sutartį, kredito davėjas mokėjimo (pelno) palūkanų iš kredito gavėjo reikalauti nebegali. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškinyje reikalaujamo negautų pajamų (nuostolių) dydžio nevertina kaip pagrįstų ir tikėtinų. Įvertinęs ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo, todėl šie ieškovės reikalavimai atmestini. Pažymėtina, kad iš esmės tokios praktikos laikosi ir apeliacinės instancijos teismai (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėj byloje Nr. e2A-1361-864/2020), konstatavę, jog mokėjimo (pelno) palūkanos pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos nebegali būti skaičiuojamos.

Be to, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 31,20 procentų kompensuojamųjų palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (250 Eur), nuo sutarties termino pasibaigimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad netesybos, kurių ieškovė prašo kompensacinių palūkanų ir kitų mokesčių pavidalu, negali būti didesnės nei 25,48 Eur (250 Eur + 33,15 Eur) x 0,05 proc.) x 180 dienų). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė 31,20 procentų kompensacines palūkanas prašo priteisti nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022 m. rugpjūčio 6 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos ir šis kompensacinių palūkanų reikalavimas yra sąlyginis bei negali būti apibrėžtas konkrečia suma, teismas negali nustatyti, ar tokio reikalavimo dydis viršys nurodytą 25,48 Eur sumą, todėl minėtas reikalavimas taip pat atmestinas. Be to, jos viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18,25 proc.), pripažįstant tokią sąlygą nesąžininga ir negaliojančia.

Iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo patenkinus iš dalies (86,02 procentai), proporcingai ieškovės patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo priteistinos 117 Eur (136 Eur x 86,02 procentai / 100 procentai) bylinėjimosi išlaidos.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (5,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 286 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) skolą, 33,15 Eur (trisdešimt trijų eurų 15 ct) palūkanas, 9,96 Eur (devynių eurų 96 ct) sutarties administravimo mokestį, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 293,11 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 117 Eur (vieno šimto septyniolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“, juridinio asmens kodas 302528679, naudai.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmams pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmus.