- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-02
- Bylos Nr.
- I-6645-171/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- A. R., R. R.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Drąsutis Narmontas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjui A. R. ir jo atstovui advokatui Drąsučiui Narmontui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. R. ir R. R. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Teisme gautas pareiškėjų skundas, kuriame prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimus Nr. 68-200 ir 68-199, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimus Nr. (44.1)FR682-556 ir Nr.(44.1)FR0682-557, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. vasario 26 d. sprendimus Nr. S-42 (7-304/2015) ir Nr. S-41(7-303/15).
Šalies argumentai
Pareiškėjai paaiškino, kad ginčas kilo dėl to, ar pagal tarp pareiškėjo A. R. ir jo tėvo A. A. R. sudarytas dovanojimo sutartis A. A. R. sūnui A. R. 2009 ir 2010 metais realiai padovanojo po 100 000 Lt, t. y. ar pinigai realiai buvo perduoti ir ar A. A. R. tokias pinigų sumas galėjo būti sutaupęs.
Pareiškėjų nuomone, dovanojimo faktą ir turimas lėšas patvirtina A. A. R. paaiškinimas, taip pat straipsniai spaudoje, kuriuose yra nurodomos jo teikiamos paslaugos. Mokesčių administratorius rėmėsi tik 2010 m. balandžio 23 d. laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ išspausdintu straipsniu, kuriame nurodyta, kad esą A. A. R. teigė, kad 9 000 Lt kaina yra ne jo kišenei.
Pareiškėjai paaiškino, kad A. A. R. yra taupus žmogus, todėl tai, kad žurnalistas interpretavo, jog 9 000 Lt jam yra brangu, nereiškia, jog jis neturėjo sutaupęs atitinkamų sumų, kurias skolino sūnui A. R.. Jeigu mokesčių administratorius būtų išanalizavęs visus pateiktus straipsnius, tada būtų vertinęs ir tai, kad straipsnyje apie A. A. R. dirbtuves nurodyta, kad jose pilna įvairių staklių, skirtų geležies darbams, taip pat apie A. A. R. įvestas 600 vnt. sistemas, kitus įvairiausius atlygintinus darbus.
Pareiškėjai nurodė, kad mokesčių administratorius minėtų straipsnių turinį nepagrįstai analizavo selektyviai, ieškodamas interpretacijų, kurios būtų palankios pareiškėjams apmokestinti, o ne objektyviai įvertinti visą pateiktuose straipsniuose aprašytą A. A. R. ūkinę veiklą, priežastinį ryšį tokios ūkinės veiklos su galimybe per daugiau nei 20 metų gauti ir sutaupyti atitinkamas pinigų sumas, taigi aiškiai palankias mokesčių mokėtojui aplinkybes be jokio pagrindimo atmetė.
Nepagrįstai Komisija akcentuoja tik tą aplinkybę, kad A. A. R. nepateikė laikinųjų pinigų – talonų keitimo į litus deklaracijos bei vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593). Tai, kad A. A. R. bei jo sutuoktinė nepateikė vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos, yra pažeidimas, tačiau jis pats savaime dar nereiškia, jog A. A. R. bei jo sutuoktinė faktiškai neturėjo daugiau santaupų, nei pagal pirmiau minėtą įstatymą privalomas deklaruoti turtas.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, kad Komisija neatsakė į jų motyvą, kad pagal 2003 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir Turto deklaravimo įstatymas) 3 straipsnį tiek A. A. R., tiek jo sutuoktinė neturėjo prievolės deklaruoti piniginių lėšų ir kito turto, jeigu jų bendra suma neviršijo 124 000 Lt.
Pareiškėjai nurodė, kad centrinis mokesčių administratorius ir Komisija kritiškai vertino A. A. R. ir pareiškėjų teiginius dėl po B. B. R. mirties namuose rastų paslėptų 48 000 Lt, tačiau mokesčių administratorius nepripažindamas šių pajamų nesurinko jokių įrodymų, kad B. B. R. negalėjo per visą savo gyvenimą sukaupti tokios pinigų sumos. Tai, kad tokia pinigų suma buvo laikoma namie, nėra kažkokia išskirtinė aplinkybė, nes tos kartos žmonės paprastai tokiu būdu ir taupė.
Pareiškėjai taip pat nesutinka su tuo, kad nebuvo pripažinta sūnaus D. R. 170 000 Lt dovana tėvui A. R.. Tarp D. R. ir A. R. sudarytų dovanojimo sutarčių forma atitinka įstatymų reikalavimus. Pareiškėjo A. R. sūnaus D. R. pinigų likutis 2008 m. gruodžio 31 d. buvo 241 418,26 Lt, o per 2009 metus padovanojus tėvui A. R. 170 000 Lt, likutis pinigų 2009 m. dar buvo 57 124,65 Lt. Taigi pats mokesčių administratorius detaliai suskaičiavo, jog D. R. pakako piniginių lėšų 2009 m. padovanoti tėvui A. R. 170 000 Lt. Vėlesnis pozicijos pakeitimas nepagrįstas.
Pareiškėjai nurodė, kad mokesčių administratorius klaidingai suskaičiavo A. R. išlaidas skolinant pinigus bendrovei – kad nepagrįstai prie šiose paskolų sutartyse nurodytų sumų kaip A. R. išlaidos dar buvo pridėta papildomai A. R. iš asmeninės sąskaitos į bendrovės sąskaitas pervestos pinigų sumos: 2009 m. – 39 450 Lt, 2010 m. – 7 450 Lt, 2011 m. – 400 Lt, nors šios sumos yra įtrauktos į minėtose paskolų sutartyse nurodytas sumas. Mokesčių administratorius prie paskolos sutartyse nurodytų sumų dar papildomai pridėdamas 47 300 Lt, šią sumą kaip A. R. išlaidas suskaičiavo du kartus, taip nepagrįstai pareiškėjo A. R. išlaidas per 2009 ir 2010 m. padidindamas 47 300 Lt suma.
Šalies argumentai
Pareiškėjai taip pat nurodo, kad esant paskolos davėjo L. Z. patvirtinimams apie jo paskolintus pinigus paskolos gavėjui A. R., tiek paskolos gavėjo A. R. paaiškinimams dėl to, kad jis iš L. Z. 2007 ir 2008 m. skolinosi pinigus, kuriuos grąžino tais pačiais metais, Komisija nepagrįstai nevertino šių įrodymų ir nepripažino A. R. pajamomis iš L. Z. 2007 ir 2008 m. gautų iš viso 8 975 Lt (2 485 Lt + 6 490 Lt).
Pareiškėjų nuomone, kad Ž. Z. pareiškėjo A. R. pervestos piniginės lėšos nepagrįstai buvo vertintos tik kaip pareiškėjo A. R. išlaidos, kartu nevertinant, jog Ž. Z. šias pinigų sumas paskolino A. R. (todėl reikėjo šiomis sumomis padidinti ir A. R. pajamas), kuris vėliau šias paskolas grąžino. Nepagrįstai nepripažinus A. R. gautų 48 588,23 Lt iš Ž. Z., kaip šio asmens A. R. suteiktų paskolų, nepagrįstai buvo sumažintos A. R. pajamos, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai nuo 48 588,23 Lt suskaičiavo A. R. mokesčius, delspinigius, baudas, o Komisija šios klaidos neištaisė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį patenkinti vadovaudamiesi jame išdėstytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 ir 3.88 straipsnių nuostatomis, po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas ir gautos pajamos (išskyrus lėšas, būtinas profesinei veiklai) laikomos bendrąja jungtine nuosavybe. Turtui pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK nuostatas neturi reikšmės, kieno iš sutuoktinių jis įgytas, o abiejų sutuoktinių teisės į turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, laikomos lygiomis. Taip pat pagal CK 3.109 str. nuostatas iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu bei bendro turto tvarkymo išlaidomis. Vadovaujantis minėtomis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis teisinį sutuoktinių turto režimą, analizuojant pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas, atsižvelgta ir į pareiškėjos gautas pajamas, patirtas išlaidas bei piniginių lėšų likučius. Remiantis minėtomis CK nuostatomis, pareiškėjų gautos pajamos ir patirtos išlaidos, kadangi tai yra bendros šeimos pajamos ir išlaidos, pagrįstai padalytos lygiomis dalimis ir apmokestintos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPM įstatymas) nustatyta tvarka.
Atsakovė nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu nustatytas pareiškėjų turėtas piniginių lėšų likutis banke ir ne banke tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2007 m. sausio 1 d.). Vertinant pareiškėjų patirtas išlaidas vadovautasi Lietuvos Respublikos statistikos departamento interneto puslapyje skelbtų vidutinių vartojimo išlaidų vienam ūkio nariui per mėnesį duomenimis. Vartojimo išlaidoms apskaičiuoti buvo taikomas mišrus metodas: įmokos už dujas, elektrą, šildymą, karštą ir šaltą vandenį bei nuotekų tvarkymą (duomenys pateikti Patikrinimo akto 3 priede) vertinamos pagal įmonių pateiktus duomenis apie faktiškai sumokėtas įmokas, o kitos pragyvenimo išlaidos – pagal statistinius duomenis, atimant išlaidas nepilnamečiam vaikui už alkoholį ir tabaką. Transportui tenkančios išlaidos 2007–2009 metais skaičiuotos naudojant statistines transporto išlaidas, o 2010 ir 2011 metų – pagal pareiškėjų šeimos automobilio nuvažiuotus kilometrus, remiantis asociacijos „Transeksta“ teikiamais duomenimis. Statistinės pareiškėjų šeimos išlaidos skaičiuotos atsižvelgiant į anksčiau minėtus faktus, naudojant „Didieji miestai“ dėmenis, kadangi pareiškėjų šeimos gyvenamoji vieta yra Šiaulių miestas.
Mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) apie valstybinį socialinį draudimą laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., nustatė, kad pareiškėjas 1999 metų pabaigoje galėjo būti sutaupęs 49 518 Lt, 2002 metų pabaigoje – 27 439 Lt, iš viso – 76 957 Lt. Pareiškėja 1999 metų pabaigoje galėjo būti sutaupiusi 7 669 Lt, 2002 metų pabaigoje – 23 731 Lt, iš viso – 31 400 Lt. Mokestinio patikrinimo metu įvertinus gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijas (FR0001) nustatyta, jog pareiškėjas yra pateikęs 2000, 2001 ir 2002 metų gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijas (FR0001), pareiškėja – 2000 metų, bet piniginių lėšų, turėtų ne banko sąskaitose, nedeklaravo. Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) sutuoktiniai neteikė.
Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti tėvo galimybes dovanoti pinigines lėšas, kaip įrodymą pateikė spaudoje publikuotus straipsnius, turinčius patvirtinti tėvo gautas pajamas, tačiau tose pačiose publikacijose nurodyta, jog tėvo veikla – ne verslas, o daugiau brangus pomėgis. Pagal 2010 m. balandžio 23 d. laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ išspausdintą straipsnį, A. A. R. teigia, kad kaina – 9 000 Lt – ne jo kišenei. Akivaizdu, kad toks pasisakymas prieštarauja byloje esančio 2012 m. rugpjūčio 21 d. paaiškinimo teiginiams, kad iš viso už atliktus darbus A. A. R. yra uždirbęs apie 400 000 Lt, iš kurių 200 000 Lt padovanojo sūnui.
Atliekant D. R. mokestinį patikrinimą, buvo vertinamos D. R. faktiškai patirtos išlaidos ir statistinės vartojimo išlaidos pagal tuo metu buvusią gyvenamąją vietą. Gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu mokesčių administratorius naudojo Lietuvos Respublikos statistikos departamento interneto puslapyje skelbtų vidutinių vartojimo išlaidų vienam ūkio nariui per mėnesį duomenis, o gyvenimo Didžiojoje Britanijoje – Nacionalinio Didžiosios Britanijos statistikos departamento skelbtas vidutines namų ūkio mėnesio išlaidas. Pareiškėjo ir D. R. pateikti teiginiai apie patirtas kur kas mažesnes vartojimo išlaidas, nei tos, kurios yra oficialiai skelbiamos Nacionalinio Didžiosios Britanijos statistikos departamento, yra nepagrįstos ir neatitinka jokių protingumo kriterijų, nurodytos tariamos pragyvenimo išlaidos yra neadekvačios pragyvenimo lygiui Jungtinėje Karalystėje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo atsakovės atstovai posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į skundą nepateikė. Teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo A. R. ir pareiškėjos R. R. pakartotinį GPM laikotarpio nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2009 metų privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą ir 2015 m. birželio 17 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-448, o 2015 m. birželio 22 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-468, kuriais pareiškėjui apskaičiavo 20 373,32 Eur (70 345 Lt) GPM ir 2 566,32 Eur (8 861 Lt) PSDĮ bei pareiškėjai 17 037,19 Eur (58 826 Lt) GPM ir 1 802,88 Eur (6 225 Lt) PSDĮ.
2007 m. gruodžio 31 d. nustatytas pareiškėjų šeimos piniginių lėšų likutis ne banke – 111 582,18 Lt ir 1 721,27 Lt pinigų likutis šeimos banko sąskaitose. Pareiškėjų 2008 metais patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 174 292,57 Lt. Pareiškėjų 2009 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 207 510,08 Lt, 2010 metais patirtos jų išlaidos viršijo gautas pajamas 199 260,38 Lt, o 2011 m. – 67 332,35 Lt (Komisijos byla Nr. 7-303/2015, 1 t., b. l. 71–89; Komisijos byla Nr. 7-304/2015, 1 t., b. l. 64–82).
Šiaulių AVMI 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimais Nr. (44.2)FR0682-556 ir Nr. (44.2)FR0682-557 patvirtino patikrinimo aktus (Komisijos byla Nr. 7-303/2015, 1 t., b. l. 54–70; Komisijos byla Nr. 7-304/2015, 1 t., b. l. 48–63).
Pareiškėjai Šiaulių AVMI 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimus Nr. (44.2)FR0682-556 ir Nr. (44.2)FR0682-557 apskundė centriniam mokesčių administratoriui – VMI, kuri 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimais Nr. 68-199 ir Nr. 68-200 patvirtino anksčiau minėtus Šiaulių AVMI sprendimus ir jais apskaičiuotus mokesčius (Komisijos byla Nr. 7-303/2015, 1 t., b. l. 26–31; Komisijos byla Nr. 7-304/2015, 1 t., b. l. 25–30).
Nesutikdami su Centrinio mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjai kreipėsi į Komisiją, kuri 2016 m. vasario 26 d. sprendimais Nr. S-41 (7-303/2015) ir Nr. S-42 (7-304/2015) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą ir patvirtino VMI sprendimus Nr. 68-199 ir Nr. 68-200 (Komisijos byla Nr. 7-303/2015, 3 t. (pastaba. Bylos tomas „IV“ įrašytas klaidingai), b. l. 166–190; Komisijos byla Nr. 7-304/2015, 3 t., b. l. 155–179).
Ginčas byloje kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimų Nr. 68-200 ir 68-199, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimų Nr. (44.1)FR682-556 ir Nr. (44.1)FR0682-557 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. vasario 26 d. sprendimų Nr. S-42 (7-304/2015) ir Nr. S-41(7-303/15) teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja, inter alia, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).
MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią MAĮ 70 straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (MAĮ 70 str. 2 d.). Vykdydamas pastarąjį pavedimą, VMI viršininkas 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtino Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles.
Kaip matyti iš MAĮ 70 straipsnio 1 dalies, mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010).
MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyti mokesčių mokėtojo elgesio atvejai, kada mokestinės prievolės dydis gali būti apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kiek tai susiję su VMI administruojamais mokesčiais, yra detalizuojami Taisyklių 4 punkte.
Pagal Taisyklių 4.1 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais).
Mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, todėl pagrįstai ir teisėtai taikė mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą ir kvalifikuodamas pareiškėjų pajamas kaip nepagrįstas realiais gavimo šaltiniais.
Mokesčių administratorius pateikia pakankamai argumentų, kad pareiškėjo tėvas negalėjo sukaupti 200 000 Lt jam padovanoti. Įrodinėjimo našta paneigti mokesčių administratoriaus išvadas tenka pareiškėjams. Jie iš esmės įrodinėja faktus, kurie neturi esminės reikšmės – straipsniai spaudoje patvirtina tik tai, kad pareiškėjo tėvas dirbo ir galimai po darbo taip pat užsiėmė amatais, tačiau nepatvirtina, kad iš šios veiklos sutaupė konkrečiai 200 000 Lt, o tai nagrinėjamu atveju yra įrodinėjimo dalykas. Pareiškėjo tėvo paaiškinimas nelaikytinas objektyviu dėl šeiminių ryšių. Atsižvelgtina ir į tai, kad visi pareiškėjo ir jo tėvo veiksmai sudarant paskolos sutartis buvo tokie, kad 200 000 Lt perdavimo faktas nebūtų oficialiai fiksuojamas (turimos lėšos niekada nebuvo deklaruotos, atsiskaityta grynaisiais, notarinė sutartis nesudaryta). Taigi pareiškėjui kyla šių veiksmų pasekmės dėl fakto įrodinėjimo naštos. Straipsniai spaudoje neįrodo konkrečios sumos, t. y. 200 000 Lt šaltinio, o namuose rastų paslėptų 48 000 Lt istorija teismo vertintina kritiškai, kaip pareiškėjų gynybinė pozicija. Kitų esminių įrodymų pareiškėjai nepateikė.
Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nepripažino 200 000 Lt pareiškėjo pajamų iš paskolų sutarčių, sudarytų su pareiškėjo tėvu.
Turimas pinigines lėšas (atsižvelgiant į jų dydį) pareiškėjo tėvas privalėjo deklaruoti pateikdamas 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją FR0593. Deklaracijos pareiškėjo tėvas nepateikė, todėl šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575?1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012).
Neturi esminės reikšmės pareiškėjų argumentas, kad pagal Turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnį tiek A. A. R., tiek jo sutuoktinė neturėjo prievolės deklaruoti piniginių lėšų ir kito turto, jeigu jų bendra suma neviršijo 124 000 Lt.
Turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą šį turtą: 1) pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų; 2) pasiskolintas ir negrąžintas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2 000 litų; 3) paskolintas ir nesusigrąžintas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2 000 litų; 4) vertybinius popierius, jeigu jų bendra vertė viršija 2 000 litų; 5) nebaigtą statyti statinį bei kitą nekilnojamąjį daiktą, kurio nuosavybės teisės nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre, taip pat užsienio valstybėse esantį nekilnojamąjį daiktą, kaip jis apibrėžtas Civiliniame kodekse, arba kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija; 6) meno kūrinius, brangakmenius, juvelyrinius dirbinius, tauriuosius metalus, kurių vieneto vertė viršija 10 000 litų; 7) kitą, nuolatinio Lietuvos gyventojo nuomone, vertingą turtą.
Priešingai, nei teigia pareiškėjas, vien faktas, kad asmuo neprivalėjo deklaruoti turto, neatleidžia jo nuo pareigos pateikti mokesčių administratoriui pareikalavus turto šaltinį. 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijos nepateikimas nesukuria prezumpcijos mokestine prasme, kad asmuo turėjo būtent 50 000 Lt. Nedeklaruodamas turto asmuo patvirtina, kad neturi piniginių lėšų arba jų turi iki 50 000 Lt, todėl vien deklaracijos nepateikimas nesuponuoja išvados, kad pareiškėjo tėvas ir motina turėjo 124 000 Lt. Ši suma turi būti pagrįsta ir įrodyta.
Pareiškėjų skundo motyvai dėl to, kad mokesčių administratorius A. R. išlaidas per 2009 m. ir 2010 m. padidino 47 300 Lt suma, taip pat yra nepagrįsti. Pareiškėjai nurodo, kad pareiškėjas su UAB „Patrauka“ sudarė paskolos sutartis, tačiau buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė neteisingai įformino A. R. faktiškai suteiktas paskolas kaip suteiktas tik grynaisiais, išrašydama visos paskolos sumos kasos pajamų orderius, nors dalis mokėjimų buvo grynaisiais, o dalis sumokėta į sąskaitą pavedimais.
Nustatyta, kad A. R. yra UAB „Patrauka“ vadovas. Pagal 2009 m. balandžio 14 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp UAB „Patrauka“ ir A. R., A. R. įsipareigojo UAB „Patrauka“ suteikti 40 000 Lt dydžio paskolą. Sutartyje nustatyta tokia paskolos mokėjimo tvarka: 3 560 Lt perveda A. R. iš savo asmeninės sąskaitos į įmonės sąskaitą, o 36 440 Lt įneša į UAB „Patrauka“ kasą. UAB „Patrauka“ buvo išrašytas visos 40 000 Lt sumos kasos pajamų orderis (Komisijos byla Nr. 7-303/2015, 2 t., b. l. 47). 40 000 Lt gavimas iš A. R. užfiksuotas ir kasos knygoje (Komisijos byla Nr. 7-303/2015, 2 t., b. l. 45). Ši paskolų išmokėjimo tvarka ir visos paskolos sumos kasos pajamų orderiai buvo išrašyti ir dėl 2009 m. balandžio 14 d. 40 000Lt paskolos, 2009 m. liepos 1 d. 30 000 Lt paskolos, 2009 m. rugpjūčio 6 d. 25 000 Lt paskolos, 2010 m. vasario 12 d. 10 000 Lt paskolos, 2010 m. gegužės 10 d. 40 000 Lt paskolos ir 2010 m. liepos 2 d. paskolos. Visais atvejais kasos pajamų orderiuose nurodytos sumos atsispindėjo ir kasos knygoje (Komisijos byla Nr. 7-303/2015, 2 t., b. l. 54–59, 74–84). Pažymėtina, kad pareiškėjas teikdamas paaiškinimus Šiaulių AVMI pridėjo paskolos sutartis, mokėjimo nurodymus ir kasos pajamų orderius, tačiau, ką pastebėjo ir Šiaulių AVMI, nors pateiktų kasos pajamų orderių numeriai ir datos sutapo su operatyvaus patikrinimo metu paimtais tais pačiais kasos pajamų orderiais, tačiau jose nurodytos sumos jau buvo kitos (Komisijos byla Nr. 7-303/2015, 1 t., b. l. 100–120).
UAB „Patrauka“ vadovas A. R. paaiškino, kad kasos pajamų orderių sumos iš tiesų skiriasi nuo sumų, esančių įmonės apskaitoje registruotuose kasos pajamų orderiuose. Kasos pajamų orderiai buvo pateikti siekiant paaiškinti piniginių lėšų judėjimo bei įtraukimo į įmonės apskaitą schemą. Jokie pakeitimai įmonės apskaitos dokumentuose nėra padaryti (Komisijos byla Nr. 7-303/2015, 1 t., b. l. 79).
Teismo posėdyje pareiškėjas pateikė buhalterinę pažymą be datos su įrašu ranka „po MGK sprendimo“, kurioje nurodyta kad:
2009 m. balandžio 14 d. kasos pajamų orderyje ARP 122 neteisingai nurodyta, kad A. R. į įmonės „Patrauka“ kasą sumokėjo 40 000 Lt, faktiškai buvo sumokėta 36 440 Lt. Šis apskaitos dokumentas anuliuotas ir išrašytas naujas apskaitos dokumentas.2009 m. liepos 1 d. kasos pajamų orderyje ARP 152A neteisingai nurodyta, kad A. R. į įmonės „Patrauka“ kasą sumokėjo 30 000 Lt, faktiškai buvo sumokėta 11 110 Lt. Šis apskaitos dokumentas anuliuotas ir išrašytas naujas apskaitos dokumentas. 2009 m. rugpjūčio 6 d. kasos pajamų orderyje ARP 126 neteisingai nurodyta, kad A. R. į įmonės „Patrauka“ kasą sumokėjo 25 000 Lt, faktiškai buvo sumokėta 8 000 Lt. Šis apskaitos dokumentas anuliuotas ir išrašytas naujas apskaitos dokumentas.2010 m. vasario 12 d. kasos pajamų orderyje ARP 210 neteisingai nurodyta, kad A. R. į įmonės „Patrauka“ kasą sumokėjo 10 000 Lt, faktiškai buvo sumokėta 6 400 Lt. Šis apskaitos dokumentas anuliuotas ir išrašytas naujas apskaitos dokumentas.2010 m. gegužės 11 d. kasos pajamų orderyje ARP 213 neteisingai nurodyta, kad A. R. į įmonės „Patrauka“ kasą sumokėjo 40 000 Lt, faktiškai buvo sumokėta 36 400 Lt. Šis apskaitos dokumentas anuliuotas ir išrašytas naujas apskaitos dokumentas.2010 m. liepos 12 d. kasos pajamų orderyje ARP 215 neteisingai nurodyta, kad A. R. į įmonės „Patrauka“ kasą sumokėjo 20 000 Lt, faktiškai buvo sumokėta 19 750 Lt. Šis apskaitos dokumentas anuliuotas ir išrašytas naujas apskaitos dokumentas.
Teismo nuomone, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo nesivadovauti operatyvaus patikrinimo metu paimtuose kasos pajamų orderiuose įrašytais duomenimis. Pareiškėjo paaiškinimai vertintini kritiškai, nes kasos pajamų orderius pasirašė jis pats, t. y. suinteresuotas asmuo.
Mokestinio patikrinimo metu papildomai nustatyta, jog 2009 metais 39 450 Lt ir 2010 metais 7 450 Lt pareiškėjas į UAB „Patrauka“ sąskaitą pervedė per banką, mokėjimus įvardijo kaip sąskaitos papildymą, o ne mokėjimais pagal paskolos sutartis. Kritiškai vertinamas ir pats faktas, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui teikė iš esmės jokios teisinės galios neturinčius kasos pajamų orderius, kurių suma neatitinka tikrovės. Ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėjai taip pat nesutinka su tuo, kad nebuvo pripažinta sūnaus D. R. 170 000 Lt dovana tėvui A. R., nes tarp D. R. ir A. R. sudarytų dovanojimo sutarčių forma atitinka įstatymų reikalavimus, pareiškėjo A. R. sūnaus D. R. pinigų likutis 2008 m. gruodžio 31 d. buvo 241 418,26 Lt, o per 2009 metus padovanojus tėvui A. R. 170 000 Lt, likutis pinigų 2009 m. dar buvo 57 124,65 Lt. Taigi pats mokesčių administratorius detaliai suskaičiavo, jog D. R. pakako piniginių lėšų 2009 m. padovanoti tėvui A. R. 170 000 Lt.
2014 m. gegužės 21 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-387 buvo išanalizuotos gautos D. R. šeimos pajamos bei patirtos išlaidos per laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nustatyta, kad D. R. negalėjo dovanoti tėvui 170 000 Lt (Komisijos byla Nr. 7-303/2015, 1 t., b. l. 48–52).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2010 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-635/2010) pasisakant dėl MAĮ 70 straipsnyje nustatytu būdu apskaičiuojamos mokestinės prievolės dydžio tikslumo akcentuojama, jog, pirmiausia, pažymėtina, kad, atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007).
Mokesčių administratorius išanalizavo D. R. faktiškai patirtas išlaidas ir statistines vartojimo išlaidas pagal tuo metu buvusią gyvenamąją vietą. Gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu mokesčių administratorius naudojo Lietuvos Respublikos statistikos departamento interneto puslapyje skelbtų vidutinių vartojimo išlaidų vienam ūkio nariui per mėnesį duomenis, o gyvenimo Didžiojoje Britanijoje – Nacionalinio Didžiosios Britanijos statistikos departamento skelbtas vidutines mėnesio namų ūkio išlaidas.
Pareiškėjų teiginiai apie patirtas kur kas mažesnes D. R. vartojimo išlaidas, nei tos, kurios yra oficialiai skelbiamos Nacionalinio Didžiosios Britanijos statistikos departamento, yra abstraktūs ir neįrodyta, kad vartojimo išlaidos buvo faktiškai ir realiai mažesnės, nei jas apskaičiavo mokesčių administratorius.
Analogiškai konstatuotina ir dėl pareiškėjų motyvo, kad skaičiuojant vidutines jų šeimos vartojimo išlaidas nebuvo atimtos statistinės išlaidos daržovėms, vaisiams, mėsai. Pareiškėjai dėl nurodytų aplinkybių pateikė tik O. E. J. 2014 m. spalio 1 d. paaiškinimą, kad rėmė pareiškėjų šeimą daržovėmis, vaisiais, mėsa (Komisijos byla Nr. 7-303/2015, 1 t., b. l. 93). Teismas pažymi, kad toks paaiškinimas yra abstraktus, tiesiogiai susijusio su pareiškėjais asmens, todėl nėra laikytinas išlaidų įrodymu ir nesudaro galimybės nustatyti konkrečių pareiškėjų šeimos išlaidų. Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, Taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Taisyklių 28 punkte nustatyta, kad vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi pasirinkti tokį (-ius) informacijos šaltinį (-ius), kuris (-ie) leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą. Taisyklių 29 punkte nustatyta, kad mokesčių administratoriaus pareigūnas turi teisę naudotis informacija, gauta iš: „29.1. mokesčių mokėtojo (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); 29.2. kitų mokesčių mokėtojų (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); 29.3. kitų asmenų; 29.4. Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų institucijų; 29.5. registrų (kadastrų); 29.6. stebėjimo būdu; 29.7. statistikos leidinių; 29.8. žinynų, katalogų; 29.9. spaudos, informacinių biuletenių, kitų visuomenės informavimo priemonių; 29.10. interneto svetainių; 29.11. kitų šaltinių, kurių pagrindu galima nustatyti mokesčių mokėtojo atitinkamus veiklos rodiklius, gauti kitą įvertinimui atlikti reikalingą informaciją“. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjų šeimos išlaidos, remiantis statistiniais duomenimis, apskaičiuotos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.
Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad fizinių asmenų mokėjimai pareiškėjui ir pareiškėjų mokėjimai fiziniams asmenims yra detalizuoti 2015 m. birželio 17 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-448 6 priede (Komisijos byla Nr. 7-303/2015, 1 t., b. l. 149). Pareiškėjas dėl nurodomų tarp jo ir L. Z. bei Ž. Z. susiklosčiusių paskolinių santykių nepateikė jokių įrodymų, kad iš L. Z. realiai gavo 8 975 Lt paskolą, o iš Ž. Z. – 48 588,23 Lt paskolą. Komisija pagrįstai nurodė, kad B. B. A. R. sumokėti 7 400 Lt neapmokestinti GPM, tai matyti iš 2015 m. birželio 17 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-448 ir jo 6 priedo. Pasirinkęs paskolos lėšas gauti grynaisiais pareiškėjas prisiėmė ir riziką, atsirandančią dėl tokių faktų įrodinėjimo naštos.
Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatuoja, kad byloje ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti remiantis skunde išdėstytais ar kitais motyvais, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis atsižvelgiant į sprendimo prigimtį ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).
Ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
nusprendžia:
Pareiškėjų A. R. ir R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.