- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-25
- Bylos Nr.
- I-565-121/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- M. J.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 13.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. J. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 4–8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą Nr. 30-1424 ,,Dėl pastato (duomenys neskelbtini) avarijos tyrimo komisijos sudarymo“ ir 2009 m. rugpjūčio 28 d. įsakymą Nr. 30-1451 ,,Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo Nr. 30-1424 ,,Dėl pastato (duomenys neskelbtini) avarijos tyrimo komisijos sudarymo“ pakeitimo“ bei priteisti atlyginti jam teismo išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiami įsakymai yra neteisėti, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, šiais įsakymais sudarydamas pastato (duomenys neskelbtini) avarijos tyrimo komisiją (toliau – ir Komisija) ir įtraukdamas jį į šios komisijos sudėtį, viršijo jam teisės aktų nustatytus įgaliojimus bei pažeidė jo turtines ir neturtines teises. Įsakymuose nurodytas sandėlis, kurio avarijos tyrimui buvo sudaryta Komisija, pastaruoju metu buvo nenaudojamas, ir dėl to ginčo nėra. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 232 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.10.01:2002 ,,Statinio avarijos tyrimas ir likvidavimas“ (toliau – STR 1.10.01:2002) nuostatos nesuteikia savivaldybių administracijoms teisės tirti nenaudojamų statinių savaiminių griuvimų, nusikalstamų sugriovimų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyriaus vedėjas K. K. teigė, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. jis ant žemės pamatė suskilusios sandėlio sienos dalį, buvo atvykusi policija. K. K. 2009 m. rugpjūčio 13 d. pasirašė nurodymą Nr. A51-18371, įpareigojantį jį paminėtą statinį dar labiau apgriauti arba visiškai nugriauti iki 2009 m. rugpjūčio 17 d., tai laiku neatlikus, Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 189(3) straipsnio pagrindu skirs baudas. Vykdant nurodytus darbus, sunaikinami ir galimi svetimo turto naikinimo nusikaltimo įrodymai. Sunaikinus įrodymus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius K. K. teikimu priėmė skundžiamą įsakymą sudaryti Komisiją dėl tariamos avarijos priežasčių tyrimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme tai, kad tariamai įvyko avarija, yra įvardijama kaip nustatytas faktas. Siekdamas skubiai pašalinti griūties padarinius, atsakovas sutrukdė jam iškviesti pareigūnus tęsti jau pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl jo turto sunaikinimo (gaisrų ir griovimų). Pasak mačiusiųjų, atvykę policijos pareigūnai nevykdė savo pareigos pasidomėti apie anksčiau pradėtus ikiteisminius tyrimus ir apie savo veiksmus informuoti juos vykdžiusius kriminalistus arba prokurorus. Taip atsakovas prisidėjo prie nusikaltimo jo turtui pėdsakų slėpimo ir naikinimo. Pareiškėjas, remdamasis STR 1.10.01:2002 1, 14.2 punktais, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 72, 73 dalimis, 25 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodė, kad abejoja, ar STR 1.10.01:2002 nuostatos įpareigoja savivaldybių administracijas savo pačių iniciatyva sudaryti Komisijas, kai tik savaime nugriūna ar nukrenta Statybos įstatymo 2 straipsnyje nustatytų nenaudojamų statinių kokios nors konstrukcijų dalys. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 21 punktą, 16, 17, 21, 29 straipsnius, Komisijas sudaro ne savivaldybių administracijų direktoriai, bet savivaldybių tarybos. Pareiškėjo nuomone, jei Komisijas sudarytų savivaldybių tarybos, jos veiktų nuolat, būtų nešališkos ir reikiamais atvejais galėtų skubiai apžiūrėti įvykių vietas, be to, įgytų tyrimų patirties. Savivaldybių administracijų direktoriai patvirtina iš savo nuožiūra atrinktų valstybės tarnautojų sudarytos Komisijos sudėtį, o tai sudaro sąlygas Komisijai būti šališkai. Skundžiamais įsakymais sudaryta Komisija turi abejotinų tikslų ir yra abejotinos kompetencijos. Komisijoje yra narių, kurių tarnybinius piktnaudžiavimus ir klaidas jis jau yra įrodęs teismuose. Pažymėjo, jog pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 1-1615 patvirtintą teritorijos prie sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir jis susitarė ir faktiškai pradėjo vykdyti 19,94 arų sklypo perkėlimo į gretimą teritoriją veiksmus. Per 19,94 arų sklypą be jo valios, vykdant jo turto sunaikinimo veiksmus, be jokio atlygio ir padėkos, yra nutiesta nauja (duomenys neskelbtini) g. ((duomenys neskelbtini) g.). Vilniaus miesto savivaldybės administracija tingi arba nesugeba įgyvendinti 19,94 arų sklypo perkėlimo veiksmų – vilkina laiką, skleidžia netiesą, organizuoja persekiojimus. Kiti asmenys organizavo keturis gaisrus, griovimus, šiukšlinimus. Pareiškėjo nuomone, skundžiami įsakymai yra sudėtinė atsakovo tarnautojų plano, kaip jiems nedirbti, dalis. Atsakovas turi tikslą nutiesti (duomenys neskelbtini) g., todėl siekia ,,nenustatytų asmenų“ vykdomų jo pastatų griovimų, tariamai ,,savaiminių griuvimų“, kuriuos pats skundžiamais įsakymais ėmėsi ištirti. Tuo tarpu sandėlio pamatai ir siena nusėdo dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos užsakymu 2006 m. buvo atliekami žemės darbai. Dėl šių pakenkimų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, o jis pripažintas nukentėjusiuoju. Tokiais veiksmais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojai siekia savo ir jiems veikusių asmenų kaltės jam perkėlimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 24–26) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog, priimdamas skundžiamus įsakymus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius viršijo teisės aktų suteiktus įgaliojimus, yra nepagrįstas. Pagal Statybos įstatymo 42 straipsnio, STR 1.10.01:2002 14.2 punkto nuostatas, šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, turėjo teisę sudaryti Komisiją. Komisiją sudarė ne Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, bet Vilniaus miesto savivaldybės administracija, o direktorius, atstovaudamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tik pasirašė skundžiamus įsakymus. Be to, negalima teigti, kad Vietos savivaldos įstatymas nesuteikia teisės savivaldybės administracijai sudaryti tokio pobūdžio komisijų. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog savivaldybės administracija įgyvendina įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, nereikalaujančius savivaldybės tarybos sprendimų. Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija įgyvendino Statybos įstatymo 25 straipsnio bei STR 1.10.01:2002 nuostatas, kurios numato pareigą savivaldybės administracijai sudaryti statinių avarijų tyrimo komisijas. STR 1.10.01:2002 7, 8 punktų nuostatos atitinkamoms institucijoms ne tik numato teisę sudaryti avarijų tyrimo komisijas, bet ir pareigą įvykus avarijai visais atvejais sudaryti komisijas. Teigė, jog nepagrįsti argumentai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo pagrindo jo, kaip savininko, įtraukti į Komisijos sudėtį. STR 1.10.01:2002 išskiria du avarijų tipus: 1) kai avarija įvyksta statinį statant, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant ir 2) kai įvyksta naudojamo statinio avarija. Šiuo atveju avarija įvyko ne statinio statybos, rekonstrukcijos ar remonto metu, todėl buvo sudaryta naudojamo statinio avarijos tyrimo komisija, kurios veiklos ypatumus reglamentuoja STR 1.10.01:2002 VII skyrius. STR 1.10.01:2002 30 punkte numatyta, kad, kai yra sudaryta naudojamo statinio avarijos tyrimo komisija, jos nariu, be reglamento 16 punkte numatytų narių, yra skiriamas naudojamo statinio savininkas arba jo įgaliotas naudotojas. Atsižvelgus į tai, į Komisijos sudėtį buvo įtrauktas pareiškėjas, kaip statinio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame įvyko avarija, savininkas. Nepagrįstas ir argumentas, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius neturi teisės sudaryti nenaudojamų statinių avarijos tyrimo komisijų. Sudarant Komisiją, yra visiškai nesvarbi aplinkybė, ar faktiškai savininkas naudojo statinį. Būtų nelogiška, jeigu faktiškai avarijos metu nenaudojamų statinių avarijų niekas netirtų. Priešingai, savininkų neprižiūrimi ir avarijos metu faktiškai nenaudojami statiniai kelia daug didesnę grėsmę, todėl yra būtina nustatyti tokių statinių avarijos priežastis ir užkirsti kelią panašioms avarijoms pasikartoti. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 72 punktą, statinio naudojimo sąvoka nėra siejama su faktiniu statinio naudojimu. Priešingai, statinio naudojimas yra siejamas su naudotojo poreikių tenkinimu, t. y. statinio naudotojas turi teisę spręsti, ar jam faktiškai naudoti statinį pagal paskirtį, ar kažkuriuo metu jo statinio faktiškai nenaudoti. Tai numato ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalis. Todėl negalima teigti, kad jeigu statinys avarijos metu buvo faktiškai nenaudojamas, tai šis statinys laikomas nenaudojamu pagal Statybos įstatymo bei STR 1.10.01:2002 prasmę. Be to, pareiškėjo argumentas, kad teisės aktai nenumato savivaldybės administracijoms pareigos visais atvejais sudaryti avarijų tyrimo komisijų, yra nepagrįstas, prieštaraujantis galiojančių teisės aktų nuostatoms, kadangi STR 1.10.01:2002 8 punkte yra numatyta, kad avarijos tyrimas privalomas visais statybinių konstrukcijų griūčių atvejais, nepriklausomai nuo nugriuvusių konstrukcijų kiekio bei patirtų nuostolių dydžio, nuosavybės formos, griūties priežasčių bei pasekmių, įskaitant žemės nuošliaužas statinio pagrindą ribojančiuose šlaituose.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 25 d. sprendimu (b. l. 50–54) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir nepatenkino prašymo atlyginti teismo išlaidas.
Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimas 2009 m. gruodžio 9 d., abiem šalims prašant, buvo atidėtas 2010 m. sausio 18 d., t. y. daugiau nei mėnesiui. Šalys prašymą motyvavo būtinybe pateikti neįvardintus įrodymus, tačiau per minėtą laikotarpį jokių naujų įrodymų nepateikė. Šalys 2010 m. sausio 18 d. prašymą atidėti bylos nagrinėjimą motyvavo analogiškai, jokių kitų atidėjimo būtinumą pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas prašymo nepatenkino ir bylą nagrinėjo nežodinio proceso tvarka. Teismas, spręsdamas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijos priimti skundžiamą 2009 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą Nr. 30-1424, kuriuo sudaryta Komisija ir į jos sudėtį įtrauktas pareiškėjas, atsižvelgęs į Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymas Nr. X-1722) 30 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pažymėjo, jog šiuo atveju būtina nustatyti, ar klausimas, kurį skundžiamais įsakymais išsprendė atsakovas, reikalauja, kaip teigė pareiškėjas, savivaldybės tarybos sprendimo. Teismas vadovavosi Statybos įstatymo (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymas Nr. IX-583) 2 straipsnio 76 dalimi (2003 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. IX-1780 redakcija), 42 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 25 straipsnio 2 dalies (2003 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. IX-1780 redakcija) 4, 5 punktais (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-857 redakcija), 25 straipsnio 3 dalimi, STR 1.10.01:2002 13 punktu (2004 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. D1-143 redakcija), 13.5, 13.5.1, 13.5.2, 13.6 punktais, 14 punktu (2004 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. D1-143 redakcija), 14.1, 14.2 punktais, 15 punktu (2004 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. D1-143 redakcija), 15.1, 15.2, 15.3, 16 punktais. Teismas padarė išvadą, kad būtent savivaldybių administracijos yra statinio naudojimo priežiūrą (t. y. pastatytų statinių kontrolę) atliekanti institucija, pagal cituotus STR 1.10.01:2002 reikalavimus privalanti sudaryti avarijos tyrimo komisiją, todėl tokios komisijos sudarymas, viena vertus, yra privalomas, antra vertus, niekaip nepažeidžia pareiškėjo teisių. Teismas, spręsdamas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. 30-1424 sudarytos Komisijos teisės tirti nenaudojamų statinių avarijų priežastis, atsižvelgęs į Statybos įstatymo 24 straipsnio („Statinio pripažinimas tinkamu naudoti“) 1 dalį, pažymėjo, kad „naudojamas statinys“ pagal Statybos įstatymo bei kitų teisės aktų prasmę yra toks, kuris nustatyta tvarka yra pripažintas tinkamu naudoti (iki jo nugriovimo bei išregistravimo iš registro), o ne toks, kuris laikinai ar nuolat nenaudojamas pagal paskirtį, todėl ginčo pastatas (sandėlis) laikytinas naudojamu statiniu. Teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje pateiktu statinio avarijos apibūdinimu, nurodė, jog pareiškėjas neneigia pačios avarijos fakto, t. y. to, kad nugriuvo statinio elemento – sienos dalis. Teismas taip pat atsižvelgė į STR 1.10.01:2002 8, 22 punktus. Pažymėjo, jog pareiškėjas šioje byloje neginčija avarijos tyrimo akto (jei jis jau yra priimtas) teisėtumo. Nurodė, kad kiti pareiškėjo skundo motyvai neturi tiesioginio priežastinio ryšio su Komisijos sudarymo teisėtumu, todėl plačiau nenagrinėtini. Iš skundo argumentacijos matyti, kad, pareiškėjo teigimu, skubotas Komisijos sudarymas leido paslėpti avarijos padarinius ir jos priežastis iki atliekant ikiteisminį tyrimą. Tačiau Komisijos sudarymo faktas neleidžia padaryti tokios išvados. Pats pareiškėjas nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skyriaus vedėjas 2009 m. rugsėjo 13 d. nurodymu Nr. A51-18372 įpareigojo jį statinį dar labiau apgriauti ar nugriauti, dėl ko, pareiškėjo nuomone, buvo sunaikinti ar galėjo būti sunaikinti nusikaltimo įrodymai, tačiau šioje byloje šis sprendimas taip pat neginčijamas. Įvertinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad skundžiami įsakymai yra teisėti, priimti laikantis teisės aktų reikalavimų bei juos vykdant. Teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, kadangi pareiškėjo skundas atmestinas visa apimtimi, konstatavo, kad bylinėjimosi išlaidas priteisti atsisakytina.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 58–60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Įsakant sudaryti Komisiją, iš anksto konstatuota, kad įvyko ne slapta nusikalstama veika jo turto atžvilgiu – kelių metrų sienos dalies nuvertimas, bet savaiminė avarija. Atsakovas nesudaro sutarties neatlygintinai nugriauti pastatus miesto reikmėms, o sklypą pertvarkyti pagal savivaldybės tarybos detalųjį planą ir jam išnuomoti, todėl keleri metai vykdomi nusikaltimai naikinant jo turtą.
2. Dėl ABTĮ nustatyto labai trumpo termino skundui paduoti skundą teismui pateikė paskutinę termino dieną, o vėliau prašė jo nenagrinėti, kol bus gauta pakankamai įrodymų. Tiek jis, tiek atsakovas prašė teismo atidėti bylos nagrinėjimą kuo ilgesniam laikui, tačiau byla buvo atidėta neilgam, todėl teko antrą kartą prašyti bylos nenagrinėti. Teismas savo iniciatyva išsprendė bylą, netinkamai konstatuodamas tam tikras aplinkybes. Su kompetentingais asmenimis buvo nutarta prašyti nenagrinėti bylos, kol nėra įrodymų apie tariamai įvykusios avarijos faktą. Dar nėra gauta pakankamai įrodymų teisingam skundo išnagrinėjimui. Akivaizdžiai neįtikėtina, kad įvyko savaiminė avarija. Įvykio vietoje buvo policija, tačiau nesiseka gauti įrodymų, kaip policija fiksavo ir tyrė jo turto atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką.
3. Teismo pastangos savo iniciatyva nagrinėti bylą, kai abi šalys bendru raštu prašo jos dar nenagrinėti, kelia įtarimus dėl teismo šališkumo. Tai neatitinka Teismų įstatymo ir pažeidžia teisėjų priesaiką.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo sprendimu nuspręsta dėl savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kuris galėtų būti taikomas ir sutuoktinės J. J. atžvilgiu dėl jos teisių bei pareigų valdyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 70–72) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas pasinaudojo savo teise, įtvirtinta ABTĮ 79 straipsnio 5 dalyje, ir išnagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka. Jei ir būtų konstatuota, kad teismas, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, pažeidė procesinės teisės normas, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kad dėl tokio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.).
2. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad administracijos direktorius, priimdamas skundžiamus įsakymus, neviršijo teisės aktų suteiktų įgaliojimų. Negalima teigti, jog teisės aktai nesuteikia savivaldybės administracijoms teisės sudaryti avarijos tyrimo komisijų bei jog savivaldybės administracija viršijo įgaliojimus.
3. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl negalimumo sudaryti nenaudojamų statinių avarijos tyrimo komisiją. Paminėtas statybos techninis reglamentas ne tik numato teisę atitinkamoms institucijoms sudaryti avarijų tyrimo komisijas, bet ir pareigą įvykus avarijai visais atvejais sudaryti komisijas. Sudarant komisiją yra visiškai nesvarbi aplinkybė, ar faktiškai savininkas naudojo statinį. Teisės aktuose statinio naudojimo sąvoka nėra siejama su faktiniu statinio naudojimu. Pareiškėjas kaip daikto savininkas yra laikytinas daikto naudotoju.
4. Teismo sprendimas, kuriuo konstatuota, kad administracijos direktorius turėjo teisę sudaryti avarijos tyrimo komisijas, nėra susijęs su pareiškėjo ar jo sutuoktinės teisėmis į nekilnojamąjį turtą, todėl argumentas, jog teismas išsprendė bylą neįtraukęs suinteresuotų asmenų, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo aministravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Iš pareiškėjo skundžiamų atsakovo įsakymų matyti, kad pirmuoju iš jų (2009-08-18) buvo sudaryta pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato (duomenys neskelbtini) avarijos tyrimo komisija (į kurios sudėtį buvo įtrauktas ir pareiškėjas), kuriai buvo pavesta „iki 2009 m. rugpjūčio 27 d. ištirti ir pateikti išvadas dėl pastato (duomenys neskelbtini) sienos griūties, antruoju (2009-08-28) buvo nustatytas kitas šio pavedimo komisijai terminas – iki 2009 m. rugsėjo 16 d. (b. l. 27, 28). Iš šių įsakymų taip pat matyti, kad jie buvo priimti vadovaujantis STR 1.10.01:2002 nuostatomis.
Pasisakydama dėl STR 1.10.01:2002 nuostatų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis reglamentas nustato statinio avarijos, įvykusios pastatų ir kitų statinių statybos arba naudojimo metu, tyrimo ir likvidavimo tvarką ir privalomas visiems viešojo administravimo subjektams (1, 2 p.). Pagal šio teisės akto 8 punktą (2008-06-02 redakcija), avarijos tyrimas privalomas visais statybinių konstrukcijų griūčių atvejais nepriklausomai nuo nugriuvusių konstrukcijų kiekio bei patirtų nuostolių dydžio, nuosavybės formos, griūties priežasčių bei pasekmių, o pagal jo 14.2 punktą (2004-03-29 redakcija) - skirti atitinkamą avarijos tyrimo komisiją, kai avarija įvyko naudojant statinį, turi teisę viešojo administravimo subjektas, atliekantis statinio naudojimo priežiūrą, t. y. atsakovas (Statybos įstatymo 42 str. 1 d. 3 p.). Išvardintos STR 1.10.01:2002 bei Statybos įstatymo nuostatos leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (savivaldybės administracijos direktorius) yra tinkamas, t. y. teisės aktų numatytas, subjektas, kompetentingas sudaryti tokio pobūdžio komisijas. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundžiami įsakymai negali būti pripažinti neteisėtais.
Pasisakydama dėl pareiškėjo tariamai pažeistų teisių ar įstatymų saugomų interesų sąsajos su skundžiamais atsakovo įsakymais, kolegija pažymi, kad pats nurodytos komisijos sudarymo faktas savaime nepanaikina, nekeičia ir kitaip nelemia pareiškėjo teisių arba pareigų. Pažymėtina, kad (kaip apeliacinės instancijos teismui patvirtino abi ginčo šalys) skundžiamuose įsakymuose komisijai nustatyti uždaviniai nebuvo realizuoti, todėl konstatuotina, kad šie įsakymai neturėjo pareiškėjui ir faktinių pasekmių. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus dėl teismo ginamos teisės ar interesų, tai leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių ar įstatymo ginamo intereso pažeidimo fakto. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu.
Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.