- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-05
- Bylos Nr.
- 2A-55-260/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Antanas Burdulis, Arvydas Žibas
- Ieškovas
- K. J., I. M.
- Atsakovas
- Kauno
- Advokatai
- Dalius Mecelica, Valerijus Karpovas
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui Valerijui Karpovui, ieškovo K. J. atstovui V. N., atsakovo atstovui advokatui Daliui Mecelicai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų I. M. ir K. J. apeliacinį skundą dėl panaikinimo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1943-435/2006 dėl 119409,86 Lt žalos atlyginimo pagal ieškovų I. M. ir K. J. ieškinį atsakovui Kauno 270-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai I. M. ir K. J. patikslintu ieškiniu (b.l. 143-146, t.2) prašė priteisti iš atsakovo kiekvienam po 59704,93 Lt žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė I. M. nurodė, jog ji 1995 m. lapkričio 7 d. sudarė sutartį su 270-ąja gyvenamojo namo statybos bendrija dėl statomo 4-ių kambarių buto perleidimo ir viso A. Č. turėto bendrijoje pajaus 43351 Lt (1-10 įnašai) perėmimo. Sutartyje buvo įrašas, jog į butą neįeina palėpinė patalpa ir garažas. Įnašus už palėpės patalpų statybą ieškovė mokėjo 1996 metais, t.y. patalpas pastačius po sutarties pasirašymo. 1996-06-12 ieškovės turėtas pajus ir buto plotas buvo padalintas pusiau. Kitą pajaus pusę įsigijo ieškovas K. J. . Atlikus inventorizaciją ir priėmus namą naudoti bei 1998-11-27 įregistravus jį Nekilnojamojo turto registre, bendrijos nariams buvo išduotos pažymos, kuriose buvo nurodytos asmeniui priklausančios gyvenamosios patalpos, taip pat ir bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios patalpos – rūsiai, sandėliai, palėpės ir antžeminiai garažai. Ieškovai sužinojo, kad kiti bendrijos nariai, įnešę beveik tokio pat dydžio įnašus į butų statybą, pasistatė didesnės kvadratūros butus ir gavo didelius rūsius bei garažus. Atsakovas, skirstant bendrojo naudojimo patalpas ir jų neskyręs ieškovams, pažeidė jų teises bei tuo metu galiojusius norminius aktus. Kadangi ieškovų įmokėti pinigai buvo panaudoti namo statybai, o dėl neteisėtų bendrijos valdymo organų veiksmų nuosavybės teisės į minėtas patalpas įregistruotos kitų butų savininkams, bendrija privalo atlyginti ieškovams padarytą žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (b.l. 54-58, t.III) ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2003-09-09 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu 270-oji gyvenamojo namo statybos bendrija perregistruota į 270-ąją daugiabučio namo savininkų bendriją. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi 1993-04-23 Vyriausybės nutarimu Nr.280 „Dėl Gyvenamojo namo statybos bendrijos ir Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo“ ir 1993-09-16 Gyvenamojo 68 butų namo statybos 270-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos įstatais. Teismas padarė išvadą, jog 1994-11-18 bendrijos narių susirinkimo nutarimas, kuriuo nutarta leisti žmonėms nevaržomai keistis palėpėmis, garažais, rūsiais, butais, nurodant, kad galutinį buto variantą jie patvirtins inventorizacijoje, yra teisėtas, kadangi 1993-04-23 Vyriausybės nutarimu Nr. 280 patvirtinti pavyzdiniai įstatai tiesioginio draudimo visuotiniam bendrijos narių susirinkimui skirstyti negyvenamąsias patalpas nenumatė. Ieškovai bendrijos narių susirinkimo nutarimo įstatymo nustatyta tvarka neginčijo, todėl jis yra galiojantis. Teismas taip pat padarė išvadą, jog 1995-08-15 bendrijos narių susirinkimo nutarimas dėl palėpinių patalpų pasiskirstymo, numatant, kad viršutiniams aukštams priskirti palėpines patalpas tokiu būdu, kad gyventojams atsirastų galimybė sujungti palėpę su butu, bei 1995-08-24 sutartis tarp bendrijos narių dėl jiems priklausančių palėpių, rūsio ir garažų pasiskirstymo yra galiojantys ir nenuginčyti. Teismas laikė, jog 1995-11-07 sutartimi buvo pagrįstai apibrėžta koks konkrečiai statybos bendrijai priklausantis laisvas butas yra perleidžiamas I. M. , kadangi ieškovė tik 1995-11-02 tapo bendrijos nare, t.y. po to, kai bendrijos nariai jau buvo tarpusavyje pasidaliję ne tik gyvenamąsias, bet ir negyvenamąsias patalpas. Teismo nuomone, įstatuose nenumatyta kokio pobūdžio sutartis turi būti sudaryta su nauju bendrijos nariu. Sutartyje, kurią pasirašė ieškovė, aiškiai nurodyta, kad į butą neįeina nei palėpinė patalpa nei garažas. Liudytojas L. U. patvirtino, kad ieškovė, prieš pasirašydama sutartį su atsakovu, rengėsi butą pirkti be šių patalpų, todėl teismas laikė nepagrįstu ieškovės ir jos atstovo argumentą, kad pasirašant su bendrija sutartį šios aplinkybės ieškovei nebuvo žinomos. Pasirašydama 1995-11-07 sutartį, ieškovė išreiškė tikrąją savo valią, įsigijo 4-rių kambarių butą be palėpės ir garažo. 1995-11-07 sutarties ieškovė taip pat neginčijo, todėl ji galiojanti. 1998-11-27 įregistravus namą Nekilnojamojo turto registre, ieškovai neginčijo ir tos aplinkybės, kad jiems pagal įneštus į bendriją įnašus, priklauso didesnis kiekis patalpų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l.63-67, t.III) ieškovai prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006-09-25 sprendimą, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantų nuomone teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl sekančių motyvų:
1. Tiek sudarant sutartį, tiek 1999 metais skirstant bendrojo naudojimo patalpas ir bendrijai išrašant pažymas apie tų patalpų priklausomybę bendrijos nariams, tiek ieškovams paduodant 2002-04-24 ieškininį pareiškimą teismui, ieškovai bendrijos narių nutarimų, bei jų tarpusavio susitarimų nežinojo, nes bendrija apie tai ieškovų neinformavo, todėl ir ginčyti jų negalėjo. Statybos bendrijų pavyzdiniai įstatai, patvirtinti LR Vyriausybės 1993-04-23 nutarimu Nr. 280 visuotiniam bendrijos narių susirinkimui nesuteikė teisės svarstyti bendrojo naudojimo patalpų skirstymo tvarkos, todėl jų priimti nutarimai negalioja ir teismas privalėjo ex officio taikyti kaip senojo, taip ir naujojo CK nuostatas dėl niekinių sandorių.
2. 1995-11-07 atsakovui sudarant sutartį su I. M. , galiojo 1995-02-21 Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas Nr. I-798, kuriame nurodyta, kad kiekvieno savininko dalis bendrojoje nuosavybėje yra proporcinga nuosavybės teise jam priklausančių patalpų (buto) plotui. 2000 m. CK 4.82 str. šias patalpas priskiria bendrojo naudojimo patalpoms, o 1964 m. CK tai detaliai nereglamentuoja, todėl taikytinos naujojo CK nuostatos, ką padarė net ekspertai, atlikdami techninę-ekonominę ekspertizę. Minėta ekspertize teismas nesivadovavo, nors ekspertai iš esmės atsakė į visus klausimus, išskyrus susietus su sąmatos paskaičiavimais, nes atsakovai nepateikė teismui dalies dokumentų, nors teismas to reikalavo.
3. Teismo teiginys, kad sutinkamai su Įstatų 17 p. numatyta, kad išstojančiam bendrijos asmeniui grąžinamas jo pajus, priimant naują narį nėra konkrečiai įvardinta kokio pobūdžio sutartis turi būti sudaryta su nauju bendrijos nariu, yra nepagrįstas. 1993-04-23 Vyriausybės nutarimu Nr. 280 "Dėl gyvenamojo namo statybos bendrijos ir Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo" nustatoma, kad pajus ir kitos įmokos išstojančiajam (pašalintam) gyvenamojo namo statybos bendrijos asmeniui grąžinamos (atskaičius skolas) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo naujo nario priėmimo į jo vietą dienos. Šiuo atveju pajus ir kitos įmokos indeksuojami bendru gyvenamojo namo statybos bendrijos valdybos, išstojančio (pašalinto) iš jos asmens ir į jo vietą priimto naujo bendrijos nario susitarimu, atsižvelgiant į butų rinkos kainą. Kad toks tarpusavio susitarimas buvo, teismo posėdžio metu teismui paaiškino V. N., I. M. įgaliotas ją atstovauti bendrijoje. Jeigu dėl viso 43351 Lt bendrijoje turėto buvusio nario pajaus perėmimo nebūtų susitarta, bendrija su I. M. sutarties nebūtų sudariusi, nes sutartį paruošė bendrija. Todėl teismo teiginys, kad pasirašydama 1995-11-07 sutartį ieškovė išreiškė tikrąją savo valią, t.y. už sutartyje nurodytą pinigų sumą ji įsigijo 4-rių kambarių butą be palėpės ir garažo yra nepagrįstas ir neišreiškia tikrosios ieškovės valios, nes sutarties ieškovė I. M. ir neginčijo, o ieškinio pagrindas buvo neteisėti bendrijos veiksmai dėl kurių buvo pažeistos jos teisės.
4. Bendrija pažeidė ne tik įstatymą, bet ir pavyzdinius bendrijos įstatus, kadangi tuo metu ji dar nebuvo savininkų bendrija, bet gyvenamojo namo statybos bendrija. 1993-04-23 Vyriausybės nutarimo Nr.280 „Dėl Gyvenamojo namo statybos bendrijos ir Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo“ 6 punkte nurodyta, jog "Bendrija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, įstatymų papildomaisiais aktais ir šiais įstatais". Todėl atsakovas privalėjo laikytis šio punkto reikalavimų ir juos vykdyti, taip pat ir 1995-02-21 Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo Nr.I-798reikalavimų, nes bendrijai sudarant sutartį su I. M. jis galiojo. Minėto nutarimo 8 punktas numato, jog "Bendrija privalo nustatyta tvarka pateikti Valstybiniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui dokumentus, kurių reikia pastatų, statinių ir žemės sklypų techniniam inventorizavimui atlikti ir juos teisiškai įregistruoti". Teisiškai įregistravus pastatytą gyvenamąjį namą, namo savininkais tampa 68 statybos bendrijos nariai - pajininkai, nes už jų lėšas pastatytas daugiabutis namas. Statybos bendrija turi būti perregistruota (40 p.) į daugiabučio namo savininkų bendriją . Tai buvo padaryta tik 2003-09-09. Ir tik tada pagal perregistruotos bendrijos įstatymą galima skirstyti arba leisti, kaip nustatyta įstatymo, bendraturčiams tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią jie naudosis to namo bendrojo naudojimo patalpomis, atsižvelgiant į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pagal įstatų 10.1 p. „Gyvenamosios patalpos bendrijos nariams priklauso nuosavybės teise, kai kiekvienas bendrijos narys, išmokėjęs pajų, įgyja nuosavybės teisę į individualų gyvenamąjį namą ar butą, kuriais disponuoja savo nuožiūra, o bendrojo naudojimo patalpos, konstrukcijos ir inžinerinė įranga daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose yra bendroji dalinė nuosavybė“. Įstatų
22 p. yra reglamentuotos visuotinio bendrijos narių susirinkimo teisės. Tarp išvardintų dešimties punktų, visuotiniam bendrijos narių susirinkimui nesuteikta teisė nustatyti kokią nors skirstymo ar tarpusavio susitarimo tvarką bendrojo naudojimo patalpoms. Tai reiškia, kad Kauno 270-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos visuotinio narių susirinkimo priimti nutarimai, liečiantys bendrojo naudojimo patalpas, negalioja nuo jų priėmimo. Jeigu statybos bendrijai būtų leista nustatyti bendrojo naudojimo patalpų skirstymo tvarką, tai statybos bendrijos įstatuose būtų ši tvarka nustatyta atitinkamu punktu. Bendrojo naudojimo patalpų skirstymo ar tarpusavio susitarimo tvarką, bei bendrojo naudojimo patalpų plotus nustato LR CK ir LR Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymai.
Motyvuojamoji dalis
5. Teismas konstatuoja, kad 1994-11-18 bendrijos susirinkime buvo skirstomasi butais ir nutarta leisti žmonėms nevaržomai keistis palėpėmis, garažais, rūsiais, butais, nurodant, kad galutinį buto variantą jie patvirtins inventorizacijos metu. Bendrijos atsiliepime į ieškinį rašoma, kad A. Č. , išeidamas atsiėmė visus pinigus, kad palėpę ir garažą perleido kitiems asmenims . Ieškovė I. M. apie tai nebuvo informuota. Apie bendrijos nutarimus ir pajininkų tarpusavio susitarimą ieškovai sužinojo tik teismo proceso metu šią informaciją atsakovui pateikus teismui. Bendrijos rašytame Kauno apylinkės teismui 2003-03-12 rašte nurodoma, kad 13-oje laiptinėje pagal tarpusavio susitarimą, įvykusį 1995-08-24, patalpos pasiskirstytos sekančiai: A. Č. (butas Nr.(duomenys neskelbtini)) atsisako palėpinės patalpos ir perleidžia ją D. J. (butas Nr. (duomenys neskelbtini)), A. Č. atsisako garažo ir rūsio patalpų ir perleidžia jas E. M. (butas Nr.(duomenys neskelbtini)). Atsakovui abu atvejai: leisti keistis patalpomis ir atsisakyti patalpų nieko negaunant, yra lygiareikšmiai. 1994-11-18 bendrijos narių susirinkime nutarta leisti keistis patalpomis. Šio rašto 4 p. rašoma, kad finansinės problemos išspręstos tarpusavyje. Tai reiškia, kad A. Č. atsisakęs palėpės, rūsio ir garažo patalpų ir perleisdamas jas kitiems asmenims, iš jų gavo atitinkamą atlygį, t.y. jas pardavė, o išeinant iš bendrijos, jam bendrija išmokėjo visą jo turėtą bendrijoje pajų 43351 Lt.
6. Iš atsakovo liudytojo I. U. parodymų teismui, jog ieškovė rengėsi pirkti butą, bei teismo prielaidos, jog ieškovė už sutartyje nurodytą pinigų sumą įsigijo 4-rių kambarių butą, galima teigti, kad bendrija pardavinėjo butus, ko daryti bendrija neturėjo teisės, nes butai dar ne tik nebuvo pastatyti, bet ir teisiškai neregistruoti. 2003-03-12 rašte atsakovo tik konstatuota, kad toks susitarimas buvo, tačiau jokio tarpusavio susitarimo sutarčių su jų parašais nėra, tai nėra ir susitarimo. Kadangi šis atsakovo raštas nepagrįstas dokumentais, todėl negali būti tinkamu įrodymu šioje byloje ir juo teismas neturėjo remtis, taip pat ir bendrijos narių nutarimu, kurio neturėjo teisės net svarstyti.
7. Bendrija ieškovams neskirdama bendrojo naudojimo patalpų teigė, kad ieškovai už tų patalpų statybą nemokėjo, bet pagal pateiktus teismui mokėjimo kvitus, ieškovai įrodė, kad mokėjo. Todėl atsakovo teiginiai, kad ieškovai mokėjo mažesnius įnašus už kitus bendrijos narius, kad nemokėjo už bendrojo naudojimo patalpų statybą, neatitinka tikrovės ir nepagrįsti.
8. Teismas, atmesdamas ieškovų ieškinį, nevertino ieškovų pateiktų įrodymų ir nurodytų faktų: VĮ Registrų centro informacijos apie nekilnojamąjį turtą bendrijoje, teismo nutartimi paskirtos ir atliktos techninės-ekonominės ekspertizės 2005-01-08 akto Nr. EA-201 išvadų, įnašų-pajų mokėjimo 270-ajai GNS bendrijai kasos kvitų originalų ir kitų dokumentų. Teismas vadovavosi 270-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos narių susirinkimo priimtais nutarimais dėl bendrojo naudojimo patalpų skirstymo bei tarpusavio pasiskirstymo tvarkos, kurių bendrijos narių susirinkimas neturėjo teisės svarstyti. Visi rašytiniai paaiškinimai, atsakovo pateikti teismui, nėra pagrįsti nei LR įstatymais, nei statybos bendrijų pavyzdiniais įstatais, bei reikiamais dokumentais, todėl juose yra netikslumų ir netiesos. Todėl negalėjo būti tinkamais įrodymais šioje byloje ir teismas jais neturėjo vadovautis.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l.71-73, t. III) atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia apeliantų teiginius, kad jie nežinojo ir negalėjo ginčyti bendrijos narių susirinkimo nutarimų ir tarpusavio susitarimų, kadangi nutarimai ir susitarimai buvo priimti iki ieškovams įstojant į bendriją. 1995-11-07 sutartis patvirtina, kad I. M. įgijo iš bendrijos nario A. Č. teises įstatomą butą be teisės į palėpės patalpas ir garažą, kadangi iki to laiko A. Č. buvo perleidęs savo teises į garažą ir palėpės patalpas. Sutarties 4 punktas patvirtina, kad I. M. buvo supažindintina su bendrijos įstatais ir sutartimi, kuri buvo tarp bendrijos ir A. Č. ir ji įsipareigojo jų laikytis. Ši sutartis nėra nuginčyta ir ji turi įstatymo galią jos šalims. Byloje esantys įrodymai (I t. b.l. 6, 8, 30; III t. b.l. 7, 44, 45) bei liudytojo L. U. parodymai patvirtina, kad ieškovė I. M. siekė įgyti butą kuo pigiau ir žinojo, kad perimdama A. Č. piniginį įnašą ir jo suteikiančias turtines teises, A. Č. yra perleidęs savo teises į garažą ir pagalbines patalpas. Kauno miesto apylinkės teismas teisingai nustatė, kad bendrijos ir narių tarpusavio santykius reglamentavo bendrijos įstatai. Apeliantų motyvai, kad reikia remtis tik pavyzdiniais bendrijos įstatais yra atmestini, kadangi visuotinis bendrijos narių susirinkimas turi teisę priimti sprendimus, kurie yra privalomi nariams. Apeliantai aiškina sutartis pažodžiui, ignoruojant tuo metu susiklosčiusius visuomeninius santykius bei nuslepiant tikruosius bendrijos narių ketinimus bei valią. Bendrija nepardavinėjo jokių butų. Kiekvienas bendrijos narys laisvai disponavo įnašu ir su juo susijusiomis turtinėmis teisėmis. Asmenys siekdavo įgyti ne įnašą, o tai, kuo gali disponuoti bendrijos narys, įnešęs visą įnašą, t.y. butu. I. M. tarėsi tiesiogiai su A. Č. , netarpininkaujant bendrijai. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad iškart po sandorio sudarymo, apeliantai jokių pretenzijų neturėjo nei bendrijai, nei A. Č. . Apeliantai nurodo, kad pastato registracija buvo atlikta tik 1998 metais, t.y., po sutarties sudarymo su I. M. ir daro išvadą, kad pasirašant sutartį galutinio tarpusavio pasiskirstymo patalpomis nebuvo. Butų inventorizacijos buvo atliekamos ne 1998 metais, bet anksčiau. I. M. darė pakeitimus ir vietoje vieno buto buvo inventorizuoti du butai. Tik žinodama bendrijos įstatus, bendrijos narių susirinkimo protokolų turinį, apeliantė I. M. galėjo padalinti vieną butą į du, nors tas butas nebuvo įregistruotas. Atlikus inventorizaciją, apeliantų butai buvo inventorizuoti kaip atskiri butai.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovų atstovai prašė apeliacinį skundą patenkinti, o atsakovo atstovas – skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo, kaip to reikalauja CPK 320 straipsnis, neperžengdama apeliacinio skundo ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė ir sprendžia, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl šis teismo sprendimas nekeistinas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Šias išvadas kolegija daro dėl tokių priežasčių:
Ieškovai, pareiškę byloje reikalavimus dėl žalos atlyginimo, teigia, kad jiems žala padaryta neteisėtais atsakovo Kauno 270-osios gyvenamojo namo savininkų bendrijos veiksmais, nes bendrija, pažeisdama įstatymus, neteisingai skirstė tarp bendrijos narių statomo namo patalpas, ieškovams nepaskyrė patalpų rūsyje, palėpėje ir garaže.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pripažino, kad atsakovo narių atliktas patalpų paskirstymas yra teisėtas, nes jis nenuginčytas, o ieškovė I. M. 1995 m. lapkričio 7 d. sutartimi perėmusi buvusio bendrijos nario teises ir pareigas, perėmė teisę tik į butą, ši sutartis taip pat galiojanti, nenuginčyta.
Tokios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįstos ir teisingos. 1994 11 18 vykusiame bendrijos susirinkime ( protokolas – b.l. 30, t. I) buvo nutarta, kad butais bus skirstomasi burtų keliu, po to leidžiant bendrijos nariams tarpusavyje nevaržomai keistis palėpėmis, garažais, rūsiais, butais, o galutinis variantas bus patvirtintas inventorizuojant patalpas. Tokios, kaip kad ir galimai kitokios, patalpų skirstymosi tarp gyvenamojo namo statybos bendrijos narių tvarkos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. patvirtinti „Gyvenamojo namo statybos bendrijos pavyzdiniai įstatai“ nedraudė. Ieškovai paminėto bendrijos narių 1994 11 18 susirinkimo nutarimo neginčijo. Iš byloje pateiktos 1995 08 24 sutarties (b.l. 160-161, t. I) tarp bendrijos narių D. J. , A. Č. , Ž. B. ir E. M. matyti, kaip šie asmenys susitarė keistis ar vienas kitam perleisti teises į konkrečias patalpas 270-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos statomame name. Ieškovės I. M. su 270-ąja gyvenamojo namo statybos bendrija 1995 11 07 sudarytoje sutartyje (b.l.6, t. I) buvo numatyta, kokios patalpos jai atiteks pastačius bendrijos gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) , t.y. butas antrame aukšte, be palėpės ir garažo, į kurias teises po 1995 08 24 sutarties sudarymo turėjo A. Č. . Tai leidžia vertinti, kad bendrijos nariai šios sutarties sudarymo metu jau buvo pasiskirstę jiems teksiančiomis patalpomis, ieškovė I. M. įgijo teisę statomame name gauti tik butą. Šios sutarties ji taip pat neginčijo.
Apeliaciniame skunde ieškovai nurodo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. patvirtinti „Gyvenamojo namo statybos bendrijos pavyzdiniai įstatai“ nesuteikė bendrijai teisės svarstyti bendro naudojimo patalpų skirstymo tvarkos, todėl tokiais klausimais priimti nutarimai negalioja, o teismas ex oficio privalėjo vertinti, kad sandoriai, sudaryti tarp bendrijos narių yra niekiniai. Kolegija kaip nepagrįstą atmeta tokį apeliacinio skundo argumentą, nes, kaip jau paminėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nutarti bendrijos nariams, kaip jie pasiskirstys patalpomis statomame name, tuo metu galioję teisės aktai nedraudė. Ieškovės I. M. 1995 11 07 sutartis su tuometine 270-ąja gyvenamojo namo statybos bendrija, net jei bendrijoje iki šios sutarties sudarymo būtų buvę priimti neteisėti nutarimai, gali būti tik nuginčyta. Taip teisėjų kolegija vertina, nes nenustatė, kokiems įstatymams akivaizdžiai prieštarauja ši sutartis, pagal kurią ši ieškovė perėmė iš bendrijos už 43351 Lt įnašą tik konkretų butą.
Pateikę apeliacinį skundą ieškovai taip pat teigia, kad teismas neteisingai įvertino, jog ieškovai savo reikalavimus nepagrįstai grindė Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo Nr. I - 798, kuris buvo priimtas 1995 02 21, nuostatomis. Kadangi byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog 270-oji daugiabučio namo statybos bendrija į 270-ąją daugiabučio namo savininkų bendriją buvo perregistruota tik 2003 09 09 (b.l. 191-192, t. I), sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą vadovautis paminėtu įstatymu tikrai nebuvo pagrindo, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė įstatymo, kurio ir nereikėjo taikyti.
Dėl paminėtų priežasčių negalima pripažinti, kad atsakovo tuometinės 270-osios daugiabučio namo statybos bendrijos neteisėtais kaltais veiksmais ieškovams buvo padaryta žala, kurią privalėtų atlyginti dabartinė 270-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, t.y. atsakovas.
Kiti ieškovų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, t.y. kad neišsipildė ieškovės I. M. lūkesčiai, stojant jai į namo statybos bendriją, kad nepagrįstai jai nebuvo paskirtos be gyvenamųjų ir kitokios patalpos, teisėjų kolegijos nuomone, nėra reikšmingi sprendžiant bylą pagal tokį ieškinį, kokį pateikė ieškovai, t.y. dėl žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.