Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde teigiama, kad Prokuratūros įstatymo 37¹ straipsnio 2 dalies nuostatos gali būti taikomos tiesiogiai, nes priešingu atveju pareiškėjo atžvilgiu dėl stažo neįskaitymo būtų taikomi negaliojantys įstatymai. Be to, papildžius Prokuratūros įstatymą minėtu straipsniu, pareiškėjo delegavimo santykiai dar nebuvo nutrūkę, todėl turėjo būti taikomos galiojančio įstatymo nuostatos.

Pareiškėjas nuomone, nėra pagrindo ginčyti generalinio prokuroro 2011-05-16 įsakymo Nr. P-365 3 punkto nuostatą, kad pareiškėjo tarnybos prokuroru stažas atostogoms gauti yra 10 metų 1 mėnuo 21 diena, nes šiame punkte kalbama apie stažą atostogoms gauti, o ne tarnybos prokuroru stažą. Be to, išleidžiant minėtą įsakymą viešai buvo nurodyta, kad pareiškėjo tarnybos prokuroru stažas sudaro daugiau kaip 13 metų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apie tai, kad delegavimo laikotarpis neįskaitomas į jo tarnybos stažą, sužinojo ne iš 2015-02-25 pažymos, bet iš administracinės bylos Nr. I-3463-561/2011 duomenų. Šioje byloje pareiškėjo 2011-11-15 pateiktame atsiliepime į skundą buvo komentuojami generalinio prokuroro 2008-02-04 ir 2008-02-20 įsakymai. Pareiškėjas, laikė juos teisėtais, įvykdytais ir neginčijamais. Dėl to pareiškėjas, siekdamas apginti jo manymu pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą, privalėjo ginčyti generalinio prokuroro 2008-02-20 įsakymo Nr. P-193 „Dėl T. K. delegavimo sąlygų“ 3 punktą, kuriuo buvo nustatytos delegavimo sąlygos, taip pat generalinio prokuroro 2011-05-16 įsakymą Nr. P-365, kuriuo buvo nustatytas pareiškėjo tarnybos prokuroru stažas, neįskaitant delegavimo laikotarpio. Tačiau pareiškėjas to nepadarė ir yra praleidęs nurodytų įsakymų apskundimo terminą, kurio neprašo atnaujinti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo delegavimo teisiniai santykiai yra pasibaigę, todėl nėra teisinio pagrindo šiems santykiams taikyti Prokuratūros įstatymo 37¹ straipsnio 2 dalies nuostatų ir įskaityti delegavimo laikotarpį į tarnybos prokurorų stažą.

Generalinio prokuroro 2011-05-16 įsakymo Nr. P-365 „D. T. K. perkėlimo" 3 punktu buvo nustatytas 10 metų 1 mėnesio ir 21 dienos, pareiškėjo tarnybos prokuroru stažas atostogoms gauti. Delegavimo dienai pareiškėjas turėjo virš 10 metų tarnybos stažą ir grąžinus jį iš delegavimo daugiau kaip po 3 metu, jam vėl buvo nustatomas virš 10 metų tarnybos stažas. Minėto įsakymo punkto pareiškėjas neskundė.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo į skundą argumentus. Skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjo delegavimo darbui Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje (OLAF) stažo įskaitymo į jo tarnybos prokuroru stažą ir generalinio prokuroro 2015-03-31 sprendimo Nr. 17.10.-650 teisėtumo bei pagrįstumo.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas generalinio prokuroro 2008-02-04 įsakymu Nr. 1-26 buvo deleguotas į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF). Generalinio prokuroro 2008-02-20 įsakymo Nr. P-193 3 punktu, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjo delegavimo laikotarpis į jo tarnybos prokuroru stažą įskaitomas nebus (b. l. 7). Generalinio prokuroro 2011-05-16 įsakymu Nr. P-365 pareiškėjas laikomas 2011-05-17 grįžusiu į tarnybą prokuratūroje pasibaigus delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) laikotarpiui (b. l. 26).

Generalinė prokuratūra išdavė pareiškėjui 2015-02-23 pažymą Nr. 17.9-652 kurioje nurodytas jo tarnybos prokuratūroje stažas - 13 metų 10 mėnesių 15 dienų (b. l. 27). Pareiškėjas 2015-03-04 kreipėsi į generalinį prokurorą, prašydamas patikslinti tarnybos prokuratūroje stažą (b. l. 3). Generalinė prokuratūra 2015-03-31 sprendimu Nr. 17.10-650 pareiškėjui nurodė, kad nėra teisinio pagrindo 2008-03-15 iki 2011-05-16 laikotarpį įskaityti pareiškėjui į tarnybos prokuroru stažą (b. l. 4-5).

Byloje spręstinas ginčas dėl Generalinės prokuratūros 2015-03-31 rašto Nr. 17.10-650 (b.l. 4-5) pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Be to, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčo sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo reikalavimu, nurodo, jog ginčijamas sprendimas tėra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl neturėtų būti nagrinėjamas administracinių bylų teisenos tvarka.

Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamą sprendimą atsakovas priėmė pagal pareiškėjo 2015-03-04 prašymą (b.l. 3), kuriuo T. K. paprašė generalinio prokuroro įskaityti laikotarpį nuo 2008-07-03 iki 2011-05-16 imtinai, kuriam jis buvo deleguotas darbui Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje (OLAF), į tarnybos prokuroru stažą ir išduoti atitinkamai patikslintą naują pažymą. Ginčijamame sprendime atsakovas išreiškė valią netenkinti pareiškėjo prašymo ir nurodyto laikotarpio neįskaityti į tarnybos prokuroru stažą. Toks sprendimas laikytinas administraciniu sprendimu Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalies ir Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 5 ir 6 dalių taikymo prasme, jis sukelia tiesiogines neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui, todėl jo teisėtumas, priešingai nei teigia atsakovas, yra nagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka (ABTĮ 3 str., 15 str., 22 str.).

Vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą, visų pirma pažymėtina, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių tarp šalių nėra. Tai leidžia spręsti, kad ginčijamas sprendimas yra tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) (VAĮ 8 str. 1 d.). Ginčijamas sprendimas priimtas tinkamo subjekto – generalinio prokuroro (PĮ 28 str.).

Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamas sprendimas nėra tinkamai pagrįstas teisės aktų normomis, t.y. jame nėra nurodyta kokios sprendime nurodytos faktinės aplinkybės ir kokiu būdu lėmė sprendime nurodytų teisės aktų taikymą pareiškėjo atžvilgiu. Ginčijamame sprendime atsakovas nurodo besivadovaujantis Asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymu. Tačiau atsakovas nenurodo, kurios šio teisės akto konkrečios nuostatos lėmė atsakovo sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo į tarnybos prokuroru stažą įskaityti ginčo laikotarpį. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamame sprendime atsakovas cituoja ir Prokuratūros įstatymo 37¹ straipsnio 2 dalies nuostatą, tačiau sprendime nenurodo motyvų, kodėl šios nuostatos pareiškėjo atžvilgiu netaiko. Aiškumo reikalavimas, t.y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovas pareiškė, kad Prokuratūros įstatymo 37¹ straipsnis pareiškėjo atžvilgiu netaikytinas, kadangi pareiškėjas darbui Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje buvo deleguotas 2008 m. vasario 4 d. sprendimu, t.y. iki įsigaliojant minėtai įstatyminei nuostatai.

Nuo 2008 m. liepos 17 d. Prokuratūros įstatymas buvo papildytas 37¹ straipsniu, kuriuo buvo reglamentuotas prokuroro delegavimas į tarptautines, Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas. Šiame straipsnyje nustatyta, kad prokuroras jo paties sutikimu gali būti deleguojamas į tarptautines, Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas arba į kitas Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytas pareigas paprastai ne ilgiau kaip trejiems metams, jeigu tarptautinė sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip. Prokuroro delegavimo į tarptautines, Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas laikotarpis įskaitomas į tarnybos prokuroru stažą, jam mokamas iki delegavimo nustatytas darbo užmokestis ir suteikiamos teisės aktų nustatytos su delegavimu susijusios socialinės garantijos. Delegavimo laikotarpiu prokurorui garantuojamos einamos pareigos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarime išaiškino, kad principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymų leidėjo priimtų ir paskelbtų įstatymų galia yra nukreipiama į ateitį, tačiau esant tam tikroms sąlygoms įstatymų grįžtamoji galia yra leidžiama. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl įstatymų galiojimo laike yra išaiškinęs, kad teisės principas, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, reiškia, kad jis galioja tik ateičiai, t. y. teisiniams santykiams, susiklosčiusiems įsigaliojus įstatymui. Šis principas reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo. Tačiau iš tęstinių teisinių santykių, atsiradusių iki įsigaliojant įstatymui, kylančioms teisėms, pareigoms ar faktams taikomos galiojančio įstatymo, reglamentuojančio tuos santykius, nuostatos (LAT 2014-11-19 nutartis Nr. 3K-3-370/2014).

Įstatymų leidėjas papildydamas Prokuratūros įstatymą 37¹ straipsniu siekė sudaryti sąlygas prokurorų perkėlimui, susijusiam su darbu Europos Sąjungos teisinio bendradarbiavimo institucijoje Eurojuste bei sudaryti sąlygas prokurorų perkėlimui į pareigas kitose Europos Sąjungos institucijose ar įstaigose, tarptautinėse organizacijose ar institucijose, taip pat į pareigas atstovybėse prie tarptautinių organizacijų. Be to, įstatymo 37¹ straipsnį buvo siekiama suderinti su rengiamu Asmenų delegavimo į tarptautines institucijas ir užsienio valstybių institucijas įstatymo projektu, Vyriausybės patvirtinta Lietuvos Respublikos delegavimo į tarptautines organizacijas, Europos Sąjungos institucijas, civilines tarptautines operacijas ir misijas bei užsienio valstybių institucijas įstatymo koncepcija, taip pat suvienodinti su Valstybės tarnybos įstatyme apibrėžtu valstybės tarnautojo perkėlimo į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat į pareigas tarptautinėse organizacijose ar institucijose, Europos Sąjungos institucijose ar įstaigose, teisiniu reglamentavimu. Įstatymo papildymas sąlygotas stojimo į Europos Sąjungą sutarties sąlygų – valstybės institucijos yra įpareigotos teikti pagalbą trečiosioms šalims bei dalyvauti tarptautinių organizacijų, veikloje. Projektas parengtas siekiant sudaryti teisines prielaidas minėtam prokurorų perkėlimui, taip pat siekiant sukurti socialinių ir kitų garantijų, teikiamų perkeliamiems asmenims, teisinį pagrindą. Išsprendus nurodomus klausimus, nacionalinėje teisėje tinkamai įgyvendintas Eurojusto sprendimas, sudarytos palankios sąlygos prokurorams dalyvauti Eurojusto ir kitų Europos Sąjungos bei tarptautinių institucijų darbe, o vėliau jose įgytą patirtį ir žinias pritaikyti stiprinant prokuratūros gebėjimus procesinėje bei institucinio administravimo srityse. Įstatymo papildymas sudarė prielaidas stiprinti Lietuvos įtaką tarptautinėse institucijose ir užtikrinti aktyvų dalyvavimą jų veikloje (Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 5, 7, 14, 15, 19, 23, 25, 26, 29, 32, 33, 34, 36, 39, 44, 47, 49, 51, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 37¹ straipsniu įstatymo projekto).

Atsižvelgiant į Prokuratūros įstatymo 37¹ straipsnio tikslus, atsižvelgiant į tai, kad aptariama įstatyminė nuostata įsigaliojo iš esmės tik prasidėjus laikotarpiui, kuriam pareiškėjas buvo deleguotas į OLAF, pareiškėjas pagrįstai galėjo tikėtis, kad naujai atsiradusi įstatyminė nuostata bus taikoma ir jo atžvilgiu, nežiūrint į tai, kad jį deleguojant 2008 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. I-26 bei aptariant delegavimo sąlygas 2008 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. P-193 tokio teisinio reglamentavimo nebuvo. Priešingai aiškinant situaciją būtų pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kad jam bus taikomos tokios pat sąlygos, tame tarpe ir delegavimo laikotarpio įskaitymas į tarnybos prokuroru stažą, kaip ir kitiems prokurorams, kurie nors buvo deleguoti po 2008 m. liepos 17 d., tačiau tarptautinėse, Europos Sąjungos institucijose ar užsienio valstybių institucijose dirbo tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir pareiškėjas, t.y. nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. gegužės 16 d.

Remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 28 ir 37¹ straipsniais bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 17.10-650 naikintinas, kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Panaikinus ginčijamą sprendimą atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti T. K. 2015 m. kovo 4 d. prašymą ir, atsižvelgdamas į teismo sprendimo motyvuose išdėstytus argumentus, priimti Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje numatytą įsakymą.

Atsakovo argumentai, kad ginčijamo sprendimo teisėtumą patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjas nėra apskundęs generalinio prokuroro 2008 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. P-193, kuriuo buvo nustatytas delegavimo sąlygos, bei 2011 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. P-365, kuriuo pareiškėjui nustatytas pareiginės algos koeficientas 9,03, 9 proc. priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedas už turimą justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą bei nustatytas tarnybos prokuroru stažas atostogoms gauti (10 m. 1 mėn. 21 d.), vertintini kaip teisiškai nereikšmingi. Pažymėtina, jog teisingai paskaičiuoti tarnybos prokuroru stažą yra Prokuratūros įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinta generalinio prokuroro pareiga, kuri nėra saistoma pareiškėjo valios.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo T. K. skundą tenkinti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 17.10-650 panaikinti.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo T. K. 2015 m. kovo 4 d. prašymą ir priimti Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje numatytą įsakymą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.