- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-29
- Bylos Nr.
- I-5896-580/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“
- Atsakovas
- Sveikatos apsaugos ministerijai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė, susipažinusi su pareiškėjo UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ skundu atsakovui Sveikatos apsaugos ministerijai,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ prašo įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją pakeisti sveikatos apsaugos ministro 2013-12-23 įsakymo Nr. V-1235 „Dėl lėšų skyrimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ 1 dalį, skiriant lėšas ne tik viešosioms, bet ir privačioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms.
Motyvuojamoji dalis
Skundą atsisakytina priimti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administracinis ginčas – tai asmens konfliktas su viešojo administravimo subjektais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Vykdydami administravimo funkcijas administravimo subjektai priima administracinius aktus, kurie skirstomi į individualius teisės aktus ir norminius teisės aktus. Sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi norminiu teisės aktu pripažįstamas įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o sutinkamai su to paties straipsnio 14 dalimi individualiu teisės aktu pripažįstamas vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.
Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato skirtingą individualių ir norminių teisės aktų ginčijimo teisme tvarką. Tiesiogiai teismui yra ginčijami individualūs teisės aktai, tuo tarpu norminiai teisės aktai gali būti ginčijami tik tada, kai jie yra susiję su nagrinėjama individualia byla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalis). Teisę paduoti abstraktų prašymą dėl norminio teisės akto ištyrimo gali tik Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje išvardinti subjektai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nepriklauso šioje teisės normoje išvardintai asmenų grupei, todėl teisės pateikti abstraktų prašymą jis neturi. Teisę ginčyti teisme sveikatos apsaugos ministro 2013-12-23 įsakymą Nr. V-1235 „Dėl lėšų skyrimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ pareiškėjas galėtų tik tokiu atveju, jeigu jis būtų įtrauktas į administracinį ginčą, kurio sprendimui būtų reikalinga remtis minėtu sveikatos apsaugos ministro įsakymu.
Pareiškėjas teigia, jog sveikatos apsaugos ministro 2013-12-23 įsakymas Nr. V-1235 „Dėl lėšų skyrimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ turi būti vertinamas ne kaip norminis, bet kaip individualius teisės aktas. Pareiškėjas šį teiginį grindžia tuo, jog įsakymas nebuvo paskelbtas, jis nesukuria elgesio taisyklių, yra priimtas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus, skirtas individualiais požymiais apibūdinamiems subjektams, yra vienkartinio taikymo teisės aktas, kuris privalomas tik konkretiems suinteresuotiems asmenims – viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms.
Kaip jau buvo minėta, Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 ir 14 dalys esminiu teisės aktų atskyrimo kriterijumi nurodo subjektų grupės, kuriai skirtas teisės aktas apibūdinimą, ar ši subjektų grupė gali būti laikoma apibūdinta individualiais požymiais ar ne. Skundžiamas sveikatos apsaugos ministro 2013-12-23 įsakymas Nr. V-1235 „Dėl lėšų skyrimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ priimtas Sveikatos draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, numatančia privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo panaudojimo teisę, bei jos taikymo tvarką nustatančio Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2002-06-03 nutarimu Nr. 798, 5.2 ir 7 punktais, kurie numato Valstybinės ligonių kasos galimybę naudoti rezervo lėšas kalendoriniais metais sveikatos apsaugos ministro sprendimu, pritarus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti tvirtinant Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą, apmokėti bei nenumatytoms išlaidoms apmokėti, įskaitant lėšas dėl sunkios ekonominės padėties valstybėje sumažintai balo vertei iš dalies kompensuoti. Vyriausybė 2013-12-18 nutarimu Nr. 1230 „Dėl lėšų skyrimo iš 2013 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ pritarė tokiam lėšų paskirstymui, koks yra numatytas skundžiamame sveikatos apsaugos ministro 2013-12-23 įsakyme Nr. V-1235 „Dėl lėšų skyrimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“.
Teisės doktrinoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatomi taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-03-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63-2003, 2007-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A403-3/2007, 2012-05-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-210/2012 ir kt.).
Sveikatos apsaugos ministro 2013-12-23 įsakymu Nr. V-1235 „Dėl lėšų skyrimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ nuspręsta Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas paskirti viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Šios įstaigos įsakyme nėra individualizuotos ir gali būti suprantamos kaip visos Lietuvos Respublikoje veikiančios tokio pobūdžio įstaigos. Taigi, subjektų, kuriems skirtas skundžiamas įsakymas, ratas gali būti nustatomas kaip rūšiniais požymiais apibrėžtų subjektų ratas. Anksčiau minėtuose teisės aktuose, kuriais remiantis šis įsakymas yra priimtas, nustatyta, jog tolesnis lėšų paskirstymas individualiai apibrėžtoms viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms pavedamas kitam administravimo subjektui – Valstybinei ligonių kasai. Tik Valstybinei ligonių kasai priėmus sprendimus dėl lėšų paskirstymo paaiškės individualūs subjektai, kurie galės turėti naudos, susijusios su sveikatos apsaugos ministro 2013-12-23 įsakymo Nr. V-1235 „Dėl lėšų skyrimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ priėmimu. Tai, jog skundžiamas įsakymas nėra susijęs su individualiai apibrėžiamais subjektais, rodo ir šio sprendimo priėmimo tvarka, tai, kad pareiga patvirtinti tokio pobūdžio teisės aktą pagal Sveikatos draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalį bei Vyriausybės 2002-06-03 nutarimu Nr. 798 patvirtinto Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo naudojimo tvarkos aprašo 5.2 punktą numatyta Vyriausybei. Ši pareiga įvykdyta Vyriausybei priimant 2013-12-18 nutarimą Nr. 1230.
Nesutiktina su pareiškėjo pateikiamu akto vertinimu kaip vienkartinio taikymo teisės akto. Sveikatos apsaugos ministro 2013-12-23 įsakymas Nr. V-1235 „Dėl lėšų skyrimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ kartu yra ir taisyklės, kokiu būdu – kokioms konkrečioms įstaigoms finansuoti ir kokių kategorijų išlaidoms Valstybinė ligonių kasa galės naudoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo lėšas. Priimant tolesnius lėšų paskirstymą individualizuojančius sprendimus bus reikalinga atsižvelgti į skundžiamame įsakyme nurodytas galimas lėšų panaudojimo sritis. Tai reiškia, kad šiuo aktu turės būti remiamasi priimant individualius teisės aktus.
Kiti pareiškėjo argumentai dėl akto neskelbimo ar jį priėmusio subjekto statuso yra teisiškai nereikšmingi, nes nei Administracinių bylų teisenos įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nustatyti kaip požymiai, į kuriuos atkreipiamas dėmesys nustatant teisės akto pobūdį.
Teismui nustačius, jog pareiškėjo skundžiamas aktas skirtas rūšiniais požymiais apibrėžiamų subjektų grupei ir turės būti taikomas ateityje priimant sprendimus, dėl kurių suinteresuoti individualūs subjektai, bei įvertinus, kad pareiškėjas nepriklauso Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nustatytų asmenų grupei, skundą atsisakoma priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Konstatavus, kad teisės aktas pagal savo pobūdį negali būti ginčijamas teisme tokia tvarka, kokia kreipėsi pareiškėjas, trūkumų šalinimas nėra numatytas, nes nėra paties administracinio ginčo dalyko.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 105–106 straipsniais, 149 straipsnio 3 dalimi,
nutarė:
Atsisakyti priimti UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ skundą.
Nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos sumokėtą 100 litų žyminį mokestį (AB Swedbank 2014-01-21 mokėjimo nurodymas Nr. MB0183, įmokos kodas 5660) grąžinti UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“.
Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti apskųsta atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.