Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2011-09-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-873-312-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2011-09-15
Bylos Nr.
1A-873-312-2011
Teisminio proceso Nr.
1-18-1-01149-2010-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Teresėlė Kazlauskienė, Stasys Punys
Nuteistasis
I. L.
Nukentėjusysis
A. C.
Advokatai
Bogdan Charanovskij
Kategorijos

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-873/2011

Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01149-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.2.7; 1.1.8.2; 1.1.10.1; 1.2.4.5; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.3.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,teisėjų Teresėlės Kazlauskienės, Stasio Punio,sekretoriaujant Ingridai Ablačinskaitei,dalyvaujant prokurorui Mariui Zupkauskui,gynėjui advokatui Bogdan Charanovskij,nuteistajam I. L. (I. L.),vertėjai Irinai Pilžis,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. L. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo I. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., I. L. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiojo, pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jai tai nesusiję su darbu.

Iš I. L. priteista 7483,00 Lt (septyni tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt trys litai) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo ir 8000,00 Lt (aštuoni tūkstančiai litų) nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo A. C. (A. C.) naudai.

Iš I. L. priteista 2791,59 Lt (du tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt vienas litas penkiasdešimt devyni centai) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo Valstybinės ligonių kasos naudai.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. L. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, t. y. jis 2010 m. liepos 13 d., apie 22.00 val., konflikto metu, kavinėje, esančioje A. P. Kavoliuko g. 13, Vilniuje, sugriebęs ir laikydamas už rankos ties pažastimi A. C., tyčia rankos kumščiu sudavė jam du smūgius į veidą, o nukentėjusiajam nugriuvus, koja spyrė ne mažiau dviejų kartų į veidą, padarydamas nukentėjusiajam A. C. kraujosruvą su nubrozdinimu viršutinėje lūpoje, viršutinių ir apatinių priekinių dantų pažeidimus, kraujosruvas veide ir dešiniame žaste, nosies kaulų lūžį su nosies deformacija bei viršutinio žandikaulio lūžį pagal Le Fort II liniją, kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendį ir išteisinti I. L., bylą nutraukti, kadangi nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Taip pat apeliaciniame skunde yra suformuluotas alternatyvus prašymas, t. y. pakeisti skundžiamą nuosprendį ir sutrumpinti bausmės vykdymo atidėjimo terminą, panaikinti įpareigojimą būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., atmesti civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo dešimties dantų protezavimo, sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad I. L. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, jų nepaneigia jokie kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai, todėl jais nėra jokio pagrindo netikėti. I. L. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog tarp jo ir A. C. įvyko žodinis konfliktas. Vėliau A. C. elgėsi agresyviai, sudavė vieną smūgį nuteistajam, nuteistasis gindamasis nuo užpuolimo taip pat sudavė smūgį į veidą A. C., po kurio pastarasis nukrito ant žemės.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi visas abejones aiškino nuteistojo nenaudai. Pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį, vadovaudamasis prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojos Ž. M. parodymais, neįvertino to, kad šių asmenų parodymai prieštarauja vieni kitiems, o Ž. M. nurodė skirtingas įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiama teisme.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad A. C. pirmame pareiškime nurodė, jog nuteistasis sudavė du smūgius kumščiu į veidą, o vėlesniame pareiškime nukentėjusysis aiškino, kad jis buvo mušamas kojomis. Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad pirmą smūgį sudavė A. C., o teisme teigė, kad jis tik ranka bandė atsistumti nuo nuteistojo. Taip pat nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nesutampa nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai dėl vietos, kurioje nukentėjusysis nukrito po smūgio.

Advokatas aiškina, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo I. L. parodymų, jų nevertino, nepagrįstai rėmėsi nepatikimais nukentėjusiojo bei liudytojos parodymais, neatsižvelgė į tai, kad byloje yra objektyvių duomenų, kurie leidžia teigti, jog nuteistasis gali būti apkalbamas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nustatytos faktinės aplinkybės leidžia tvirtinti, kad nukentėjusysis pavojingai kėsinosi į I. L., šis kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus, todėl nuteistasis privalėjo gintis, jo sveikatai buvo kilęs realus pavojus, jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliantas mano, kad nukentėjusiojo veiksmai turi būti vertinami kaip nusikalstami, nuo tokių veiksmų nuteistasis turėjo gintis. Taip pat teigia, kad nuteistasis gindamasis nuo pradėto smurto ir galimų tolimesnių sužalojimų, neperžengė būtinosios ginties ribų.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog kūno sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ne siekiant sužaloti nukentėjusįjį, o siekiant apsiginti nuo jo pradėto smurto bei pavojingo kėsinimosi į nuteistojo sveikatą. I. L. panaudota gynyba atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, savo veiksmais jis būtinosios ginties ribų neperžengė. Dėl šios priežasties baudžiamoji byla turi būti nutraukta.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl turtinės žalos priteisimo. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, civilinis ieškinys dalyje dėl dešimties dantų, kurie nebuvo pažeisti inkriminuojamo įvykio metu, sutvarkymo nėra įrodytas, todėl šioje dalyje ieškinys turėjo būti atmestas. Apeliantas nurodo, kad byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, jog nukentėjusysis neabejotinai turėjo rimtų sveikatos problemų su dantimis ir būtent jo paties nerūpestingumas nulėmė tai, kad jam reikėjo protezuoti dvylika dantų. Tuo pačiu atitinkamai turi būti mažintinas ir priteistinos neturtinės žalos dydis.

I. L. gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nuteistajam bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams bei paskyrė įpareigojimą nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose. Ilgas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Teismas individualizuodamas bausmę neįvertino to, kad I. L. dirba UAB „VIPP Sprendimai“ vadybininku, charakterizuojamas teigiamai. Taip pat apeliantas nurodo, kad paskirtas įpareigojimas nuteistajam būti konkrečiu metu namuose, nėra numatytas Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d., todėl negali būti pripažintas teisėtu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo I. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., yra pagrįstas ir teisėtas, nuteistojo kaltė įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo I. L. parodymai yra paneigiami nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais įrodymais.

Nukentėjusysis A. C. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog I. L. jam sudavė du smūgius į veidą, o po to kai nukrito ant žemės, dar smūgiavo kojomis (t. 1, b. l. 181-182). Liudytoja Ž. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ji matė, kaip I. L. sudavė smūgį A. C. į veidą, o šiam nugriuvus dar du kartus spyrė koja (t. 1, b. l. 183). Liudytoja S. A. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, jog I. L. sudavė nukentėjusiajam į veidą, kiek smūgių sudavė neprisiminė, nukentėjusiajam nukritus, nuteistasis sudavė kelis kartus koja į veidą (t. 1, b. l. 183-184). Taigi, šie nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai visiškai paneigia nuteistojo aiškinimus, kad jis nukentėjusiajam sudavė tik vieną kartą. Aptarti įrodymai leidžia tvirtinti, kad I. L. parodymai yra akivaizdžiai neatitinkantys tikrovės ir nepatikimi.

A. C. pirminiame pareiškime iš tikrųjų nurodė tik tai, kad jam buvo suduoti smūgiai rankomis (t. b. l. 10), o apie smūgius kojomis užsiminė tik protokole – pareiškime (t. 1, b. l. 1), tačiau ši aplinkybė neleidžia teigti, jog nukentėjusysis nurodo skirtingas įvykio aplinkybes. Tokie paaiškinimai vertintini, kaip įvykio aplinkybių patikslinimas, o ne kaip skirtingų aplinkybių nurodymas, tuo labiau, kad patikslintas aplinkybes patvirtina ir anksčiau minėtų liudytojų parodymai. Aplinkybę, kad nukentėjusiajam buvo suduoti keli smūgiai patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 3438/10 (01), kurioje nurodoma, jog nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti paveikus kietais bukais daiktais, kraujosruvos būdingos suspaudimui pirštais, kiti sužalojimai būdingi smūgių sudavimui (t. 1, b. l. 51-52).

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad A. C. ir liudytoja Ž. M. nurodo skirtingą vietą, kur po smūgio nukrito nukentėjusysis. A. C. teigė, kad jis nukrito šalia baro, analogišką aplinkybę nurodė ir liudytoja. Aplinkybė, kad tikslesnė nukritimo vieta šiek tiek skiriasi, nėra pagrindas abejoti nukentėjusiojo bei liudytojos parodymais, tuo labiau, kad ši aplinkybė nėra reikšminga nuteistojo kaltės nustatymui.

Liudytoja Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog ji bendravo su S. A. bei A. C.. I. L. priėjo prie A. C. iš nugaros ir per pečius stipriai jį apkabino. Nukentėjusiajam tokie nuteistojo veiksmai nepatiko, todėl jis apsisukdamas trenkė I. L. į veidą. I. L. sugriebė A. C. rankas, stipriai laikė ir paklausęs ar šis nori muštis, sudavė nukentėjusiajam į veidą (t. 1, b. l. 73-74). Iš esmės analogiškus parodymus apie konflikto pradžią liudytoja davė ir pirmosios instancijos teisme. Ji nurodė, kad I. L. pradėjo priekabiauti prie A. C., bandė jį sugriebti ar apkabinti. Nukentėjusysis prašė nuteistojo nutraukti tokius veiksmus. A. C. apsisukdamas sudavė nuteistajam į skruostą. Liudytoja aiškino, jog jos vertinimu, A. C. bandė atsistumti nuo nuteistojo ir pataikė ranka jam į skruostą. I. L. buvo suėmęs nukentėjusįjį už rankos ir pasakęs, jog pastarasis pirmas jam sudavė smūgį, sudavė nukentėjusiajam į veidą (t. 1, b. l. 183-184). Taigi, vertinant Ž. M. parodymus apie konflikto pradžią teigtina, jog jie skiriasi tik neesminėse detalėse, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši liudytoja nėra suinteresuota bylos baigtimi. Pastebėtina ir tai, kad paties I. L. parodymai iš dalies patvirtina aptartus liudytojos paaiškinimus. I. L. pirmosios instancijos teisme yra nurodęs, kad A. C. smūgį sudavė apsisukdamas (t. 1, b. l. 181). Pats nukentėjusysis tvirtino, jog jokio smūgio jis nesudavė, o tiesiog bandė atsistumti nuo nuteistojo, kadangi jis apkabino nukentėjusįjį už kaklo. Nuteistasis pagavo nukentėjusiojo ranką, jį apsuko ir sudavė du smūgius (t. 1, b. l. 182). Liudytoja S. A. pirmosios instancijos teisme teigė, kad nuteistasis konfliktavo su nukentėjusiuoju. Pirmasis smūgį sudavė nukentėjusysis, tačiau smūgis nebuvo stiprus (t. 1, b. l. 184).

Vertinant aptartus parodymus teigtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo veiksmai negali būti vertintini kaip būtinoji gintis. Būtinoji gintis gali būti naudojama tik nuo pavojingo akivaizdaus kėsinimosi, be to, toks kėsinimasis turi atitikti baudžiamajame įstatyme numatytos veikos požymius, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Iš anksčiau aptartų Ž. M. ir nukentėjusiojo A. C. parodymų matyti, jog I. L. elgėsi netinkamai, lindo prie nukentėjusiojo. Nukentėjusysis, neapsikentęs tokio nuteistojo elgesio, bandė jį nustumti nuo savęs, tada nuteistasis suėmė jį už rankos ir sudavė į veidą. Aplinkybę, kad nuteistasis suėmė A. C. už rankos iš dalies įrodo ne tik paties nukentėjusiojo, liudytojos Ž. M. parodymai, bet ir specialisto išvadoje Nr. G 3438/10 (01) užfiksuoti duomenys. Specialisto išvadoje nurodoma, kad nukentėjusiajam be kitų sužalojimų buvo padaryta kraujosruva dešiniajame žaste, tokios kraujosruvos būdingos suspaudimui pirštais (t. 1, b. l. 52). Taigi, įvertinus, kas aptarta, teigtina, jog nukentėjusiojo veiksmus savo elgesiu išprovokavo pats nuteistasis. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, A. C. fizinis kontaktas su I. L. negali būti vertinamas kaip akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo sveikatą, nes jokio realaus pavojaus jis nekėlė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. A., kuri nukentėjusiojo veiksmus įvertino kaip smūgį, nurodė, jog jis buvo nestiprus, pats nukentėjusysis tvirtino, jog ketino tik nustumti nuteistąjį nuo savęs, tokius nukentėjusiojo teiginius patvirtino liudytoja Ž. M.. Taigi, darytina išvada, jog A. C., bandydamas fiziškai paveikti nuteistąjį, siekė ne jį sužaloti, sukelti pavojų jo sveikatai, o paprasčiausiai, nutraukti jo akivaizdžiai netinkamus veiksmus. Net teigiant, kad nukentėjusysis sudavė I. L. smūgį į veidą, nuteistojo veiksmai vis tiek negali būti vertinami kaip būtinoji gintis, kadangi po smūgio, jis suėmė nukentėjusiojo ranką ir pastarasis jokio pavojaus nuteistajam nebekėlė, todėl nebuvo jokio pagrindo naudoti būtinąją gintį. Pažymėtina, jog pats nuteistasis nėra teigęs, kad nukentėjusysis būtų bandęs jam suduoti antrą smūgį ar kaip nors kitaip keltų jam pavojų. Taigi, nesant pavojingo kėsinimosi į įstatymais saugomas ir ginamas vertybes, I. L. veiksmai vertintini ne kaip būtinoji gintis, o kaip tyčinis nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Teismas, spręsdamas turtinės žalos atlyginimo klausimą, rėmėsi liudytojo D. M. parodymais, kuris nurodė, kad A. C. dėl ligos galėjo būti paslankūs apatiniai priekiniai dantys, tačiau buvo tvarkomi tik viršutiniai dantys. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad minėtas liudytojas paaiškino, jog jis negalėjo protezuoti tik priekinio segmento, o galinius palikti neprotezuotus, nes dėl to kiltų problemų (t. 2, b. l. 2), Taigi teigtina, jog būtent dėl I. L. nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis patyrė turtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Gydytojo odontologo paslaugos buvo būtinos tam, kad būtų pašalintos sužalojimų pasekmes. Šios išlaidos yra pagrįstos.

Pripažinus nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, susijusius su turtinės žalos atlyginimu, išvestiniais tampa apeliacinio skundo argumentai, susiję su priteistinos neturtinės žalos dydžio mažinimu, t. y. nesumažinus priteistinos turtinės žalos dydžio, nemažintinas ir priteistinos neturtinės žalos dydis. Apeliacinės instancijos teismas tik pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, laikėsi tiek teisės aktų reikalavimų, tiek suformuotos teismų praktikos. Keisti nuosprendį civilinio ieškinio dalyje nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas I. L. trejų metų bausmės vykdymo atidėjimo terminą, pažeidė protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Pažymėtina, kad apeliantas tik bendrai nurodo, kad nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo terminas neatitinka minėtų principų keliamų reikalavimų, tačiau visiškai neargumentuoja tokios savo pozicijos.

Byloje esantys duomenys leidžia konstatuoti, jog I. L. dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, tačiau tuo pačiu būtina atsižvelgti į tai, kad jis skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, t. y. vienai iš didžiausių vertybių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis ne tik sudavė nukentėjusiajam į veidą ranka, bet ir jam pargriuvus du kartus spyrė į galvą. Ši aplinkybė rodo niekinantį požiūrį į kitą žmogų, jo sveikatą. Atsižvelgtina ir į tai, kad liudytoja Ž. M. nuteistąjį apibūdino kaip judrų, neramų, priekabiaujantį asmenį, kuomet jis yra išgėręs. Aptartų aplinkybių visuma leidžia sutikti su pirmosios instancijos nuomone, kad I. L. turi būti nustatytas maksimalus bausmės vykdymo atidėjimo terminas ir tai užtikrins Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytų tikslų įgyvendinimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad realiai nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo terminas neapsunkins (jis yra įpareigotas atsiprašyti nukentėjusiojo per tris mėnesius, o darbą jau yra susiradęs) nuteistojo kasdienio gyvenimo, o tik įpareigos nuosekliai laikytis visuomenėje nusistovėjusios tvarkos.

Apeliantas teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo I. L. būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu. Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d. nustatyta, jog atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam Lietuvos Respublikos BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis iš Lietuvos Respublikos BK 75 str. numatytų įpareigojimų. Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d. nustatytų įpareigojimų sąrašas yra baigtinis, jame nėra numatytas įpareigojimas būti namuose teismo nustatytu laiku, Lietuvos Respublikos BK IX skyriuje taip pat nėra numatyta tokia baudžiamojo poveikio priemonė. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė baudžiamajame įstatyme nenumatytą įpareigojimą, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, panaikinant paskirtą įpareigojimą.

Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo I. L. gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

nuteistojo I. L. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendį pakeisti. I. L. paskirtą įpareigojimą būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, panaikinti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-TamošiūnaitėTeisėjai Stasys PunysTeresėlė Kazlauskienė