- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-14
- Bylos Nr.
- A-662-796-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- J. G.
- Trečiasis asmuo
- Ri, A. V., Ra
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Liutauras Kinderis
- Kategorijos
- 13.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl savavališkos statybos akto panaikinimo (tretieji suinteresuotai asmenys – A. V. , Ra. V. , Re. V. , Ri. V. , K. V. ir E. V. ).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. G. skundu (b. l. 4-5, I t.) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Institucija) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. sausio 17 d. Savavališkos statybos aktą Nr. 2-SSA-08-01. Nurodė, kad ginčijamame savavališkos statybos akte nurodytas statinys – stoginė – yra pastatytas dar 1997 metais ir nuo to laiko jokie statybos darbai nėra vykdomi. Pareiškėjo manymu, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, taip pat nebuvo atsižvelgta į registro duomenis apie statinį, neaišku kada ir kokie neteisėti statybos darbai atlikti.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 38-39, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad faktiškai pastatytas statinys neatitinka Statybos techniniame reglamente (toliau – ir STR) 1.01.07:20002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ apibrėžto laikino statinio ir nesudėtingo laikino statinio, kuriam nereikalingas leidimas statyti, bet reikalingas pripažinimas tinkamu naudoti, nurodant datą iki kurios leista statinį naudoti, sąvokų. Faktiškai pastatytas statinys nėra stoginė, statinio vertikali projekcija plane neatitinka kadastrinių matavimų byloje pateiktų stoginės duomenų, todėl šio statinio statybai buvo būtinas leidimas statybai, o jį pastačius - pripažinimas tinkamu naudoti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 4 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė aplinkybes, išdėstytas 2008 m. sausio 17 d. Savavališkos statybos akte Nr. 2-SSA-08-01 ir konstatavo, kad statinio statybai buvo būtinas leidimas statybai, o jį pastačius – pripažinimas tinkamu naudoti. Pabrėžė, kad statybos procesas pasibaigia pripažinus statinį tinkamu naudoti. Pažymėjo, kad faktiškai pastatytas ginčo statinys nėra stoginė, esamo statinio vertikali projekcija plane neatitinka kadastrinių matavimų byloje pateiktų stoginės 12I1g duomenų, 1997 m. balandžio 24 d. individualaus statinio priėmimo naudoti akte nėra duomenų, įrodančių šio statinio pastatymą 1997 metais. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2008 m. vasario 11 d. duomenimis stoginė 12I1g pripažinta tinkama naudoti 2006 m. kovo 30 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, nors statinys su tokiu indeksu šiame akte nepaminėtas. Priėjo prie išvados, kad nėra aišku, kokio dydžio ir koks konkretus statinys yra įtrauktas į Nekilnojamojo turto registrą.
Atkreipė dėmesį, kad statinys, kadastro byloje pažymėtas indeksu 12I1g, pirmą kartą užfiksuotas 2005 m. lapkričio 15 d. kadastriniais matavimais UAB „Pastatų matavimo centro“ visai atskirai suformuotoje kadastrinių matavimų byloje Nr. 49/5522. Statinių išdėstymas 2005 m. lapkričio 15 d. sklype pavaizduotas 2005 m. lapkričio 15 d. statinių išdėstymo plane. Statinys 12I1g (stoginė), aprašytas kitų statinių ir jų dalių kadastro duomenyse ir priskirtas tam pačiam unikaliam numeriui, kuriuo pagal 2003 m. balandžio 28 d. kadastrinius matavimus jau buvo įregistruotas kitas statinys (pastogė) 11I. Atkreipė dėmesį, kad šie statiniai išsidėstę visiškai skirtingose sklypo vietose, t. y. identišku unikaliu numeriu pažymėta pastogė 11I ribojosi su statiniais 8I2/p ir 7Š/g gyvenamojo namo lA2/p dešinėje, o identišku unikaliu numeriu po 2 metų pažymėta stoginė 12I1g (dengtas kiemas) ribojasi su ūkinio pastato 2I2p priklausiniu 1i2p gyvenamojo namo lA2p kairėje. Nustatė, kad greta ūkinio pastato 212p stovi didžiulis priestatas I12p ir statinys 12Ilg, ilgiu apimantis 212p su nauju priestatu, 3I2p ir 4I2p. Pažymėjo, kad tokio įregistruoto 153 m² statinio statybai būtinas statybos leidimas. Atkreipė dėmesį, kad pastatas 12Ilg yra pastatytas neturint teisės aktais nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo tokio pastato statybai, todėl konstatavo, kad šis registre įregistruotas ir 12Ilg indeksu pažymėtas statinys yra pastatytas pažeidus Statybos įstatymo nuostatas. Pažymėjo, kad antroji prie ginčijamo statybos akto atsakovo pateikta nuotrauka ir schema patvirtina, jog 2005 m. lapkričio 15 d. kadastro matavimuose ir statinių išdėstymo plane nėra dar dviejų pastato 12I1g dalių, kurios ir sudaro kitą šio apie 300 m² pastato dalį. Statiniai pagal paskutinius 2005 m. lapkričio 15 d. kadastro duomenis užfiksuoti nuotraukose. Palyginęs jas su nuotraukomis prie savavališkos statybos akto teismas konstatavo, kad po paskutinio kadastrinio matavimo 2005 m. lapkričio 15 d. yra naujai pastatyta ir neinventorizuota dalis ginčo objekto, todėl neinventorizuotoji dalis registre neatsispindi.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl registro įrašo apie pastato 12Ilg įregistravimą pagal 2006 m. kovo 30 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą teismas pažymėjo, kad šiuo aktu buvo pripažinti tinkamais naudoti ūkinio pastato 2I2/p rekonstravimas, priestato Ii2/p statyba, ūkinio pastato 3I2/p, Ii2/p rekonstravimas. 2005 m. rugsėjo 14 d. leidimu šiems statiniams statyti Nr. 122, leista rekonstruoti ūkio pastatą ir statyti priestatą. Priėjo prie išvados, kad šis leidimas negali būti pagrindu stoginei 12Ilg statyti bei ją pripažinti tinkama naudoti. Leidimas, teisės aktų nustatyta tvarka kaip teisę vykdyti statybą patvirtinantis administracinis aktas, neregistruotas, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo juo remtis.
III.
Pareiškėjas J. G. apeliaciniu skundu (b. l. 177-183, I t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Taip pat prašo prijungti prie bylos vaizdo įrašą, kuriame yra duomenų apie ginčo stoginės pastatymą 2005 metais; kviesti liudytoju atsakovo darbuotoją J. B. , kuris dalyvavo surašant ginčo stoginės įregistravimo viešajame registre pagrindu nurodomą 2006 m. kovo 30 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktą.
Paaiškina, kad 1988 m. gruodžio 18 d. jam buvo išduotas statybos leidimas Nr. 111 gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai. Pagal šį leidimą 1997 m. balandžio 24 d. atvykusi komisija surašė individualaus statinio priėmimo naudoti aktą. 1998 m. Institucija pratęsė statybos leidimo Nr. 111 galiojimą iki 2003 m. 2003 m. gegužės 5 d. buvo surašytas antras pripažinimo tinkamu naudoti aktas. 1997 m. birželio 24 d. gavus kaimynų sutikimą buvo pastatyta stoginė (dengtas kiemas). Iki 2003 m. gruodžio 18 d. pastatytas visas gamybinio pastato pirmas aukštas ir stoginė 12I1g. 2005 m. pavasarį vėl pradėjo statybas. Konstatuoja, kad 1988 m. statybos leidimo Nr. 111 galiojimo metu pastatė, tačiau nespėjo priduoti eksploatacijon ginčo stoginės 12I1g. 2005 m. rugsėjo 14 d. jam buvo išduotas statybos leidimas Nr. 122, statiniai pagal 2006 m. kovo 30 d. aktą trečią kartą buvo pripažinti tinkami naudoti. Pabrėžia, kad teismas šių išvardintų duomenų nevertino, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81, 57 straipsnius.
Mano, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino Statybos įstatymo 23 straipsnio 15 punktą, nes 2005 m. rugsėjo 14 d. statybos leidimas Nr. 122 buvo išduotas kaip vienas statybos leidimas. Nurodo, kad 2002 m. projektas Nr. 5/01-TP numato stoginės statybą. Mano, kad aplinkybė, jog statybos leidime Nr. 122 dengtas kiemas nepaminėtas, nesudaro pagrindo netaikyti tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 15 dalies. Laikant, kad statybos leidimas Nr. 122 išduotas ir dengtam kiemui (stoginei), 2006 m. kovo 30 d. Institucijos komisija turėjo įrašyti ir stoginę 12I1g. Pažymi, kad statinio 12I1g (stoginės) statybos laikotarpį iki 2006 m. kovo 30 d. patvirtina tai, jog UAB „D. G. ir partneriai“ naudoja jo patalpas pagal panaudos sutartį.
Atkreipia dėmesį, kad stoginė yra nesudėtingas (neypatingas) statinys (skundžiamo akto 3 p.). Nurodo STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ priedo 8.2 punktą, STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 6.11, 7.1, 7.2, 7.3 punktus ir pažymi, jog tik dėl to, kad jam buvo nustatytas neprotingai trumpas 2007 m. gruodžio 3 d. Reikalavimo Nr. 66 įvykdymo terminas iki ginčo akto surašymo 2008 m. sausio 17 d., jis nespėjo, o po to nebetęsė ekspertizės darbų atlikimo. Pabrėžia, kad jokie teisės aktai nenumato reikalavimo statytojui atlikti jau pastatyto statinio ekspertizę. Nurodo, kad Reikalavimas Nr. 66 grindžiamas Statybos įstatymo 26 straipsnio 6 dalies 6 punktu, nors įstatyme tokios normos nėra. Atkreipia dėmesį į Statybos įstatymo 27 straipsnio 6 dalies 6 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutartį Nr. A556-476/2009, 2008 m. liepos 11 d. nutartį Nr. A556-1334/2008. Nurodo Statybos įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 1 punktą ir pažymi, kad Institucija, matydama ir žinodama apie pastatytą stoginę ir jos projektą 2006 m. kovo 30 d. bei iki 2008 m. sausio 17 d. nesurašydama savavališkos statybos akto, sudarė įspūdį, jog stoginė nėra savavalinis statinys. Atkreipia dėmesį, kad viešojo registro duomenų, jog stoginė įregistruota ir pripažinta naudoti Institucijos sudarytu 2006 m. kovo 30 d. aktu, atsakovas neginčijo. Pabrėžia, kad Statybos įstatymo 28 straipsnis įpareigoja atsakovą nedelsiant surašyti savavališkos statybos aktą, nustačius, kad statinio statyba vykdoma pažeidžiant Statybos įstatymą ir kitus teisės aktus.
Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartį Nr. A15-1797/2005 ir pažymi, kad jis negalėjo numatyti, jog viešojo administravimo subjektas statinių pripažinimo tinkamais naudoti procese 2006 m. kovo 30 d. surašydamas atitinkamą aktą pažeis formalias procedūras ir pastatytos stoginės nepaminės. Prieina prie išvados, kad įgijo teisėtus lūkesčius, jog stoginė nėra pastatyta savavališkai.
Nurodo Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 punktą, aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6.16, 6.17, 7, 11, 14 punktus, pabrėžia, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnį sąvoka neypatingas ir nesudėtingas yra ta pati, atkreipia dėmesį į Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 punktą ir konstatuoja, kad ginčo stoginės įrengimas atitinka paprastojo remonto sąvoką, o nesudėtingo statinio ir paprasto statinio remontui leidimas nereikalingas.
Paaiškina, kad vykdant rekonstrukcijas statinių indeksai keitėsi, tačiau jo kaltės dėl unikalių numerių susidubliavimo nėra. Pažymi, kad teismas neįvertino, jog 12I1g (stoginė) 2005 metais buvo trečią kartą perstatyta, VĮ „Registrų centro“ pažyma Nr. S-706-2021, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas rodo, kad statinio 12I1g juridinis įregistravimo pagrindas yra 2006 m. kovo 30 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas, 2005 m. balandžio 14 d. statybos leidimas Nr. 122 ir statybos rekonstrukcijos 2002 m. projektas Nr. 05/01-TP.
Mano, kad teismo teiginys, jog nėra pagrindo remtis 2005 m. rugsėjo 14 d. leidimu Nr. 122 bei registro įrašu apie pastato 12I1g įregistravimą pagal 2006 m. kovo 30 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą, prieštarauja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 straipsniui, 40 straipsnio 3 daliai. Pabrėžia, kad pagal Civilinio kodekso 4.262 straipsnį duomenys, įrašyti į viešąjį registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Pabrėžia, kad nenustačius koks konkretus statinys įtrauktas į Nekilnojamojo turto registrą, nebuvo galima pripažinti skundžiamą aktą teisėtu ir pagrįstu.
Nurodo Baudžiamojo kodekso 300 straipsnį, pažymi, jog skundžiamame akte nurodoma, kad dalyvavo liudytoja L. D. , ir pabrėžia, kad ši aplinkybė yra neteisinga, nes 2008 m. sausio 17 d. atvykus specialistui V. K. į vietą, surašant aktą, jokio pašalinio asmens nebuvo.
IV.
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 11-12, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad J. G. pasistatė apie 300 m² ploto ir apie 4,5 m aukščio karkasinį statinį, iš išorės apkaltą profiliuota skarda, iš vidaus – PVC dailylentėmis, be Statybos įstatyme nustatyta tvarka gauto statybos leidimo. Konstatuoja, kad toks statinys netelpa į „nesudėtingo statinio“ sąvoką, taip pat neatitinka STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 6.11 punkte apibrėžtos stoginės sąvokos. Tvirtina, kad ginčijamas savavališkos statybos aktas yra surašytas laikantis Statybos įstatymo, STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ nustatytų reikalavimų.
Tretieji suinteresuoti asmenys A. V. , Ra. V. , Re. V. , Ri. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 1-10, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog statinys 12I1g (stoginė) pradėtas statyti dar 1997 m. ar kad jis buvo pradėtas statyti teisėtai. Nurodo, kad pareiškėjas 1997 m. neturėjo statybos leidimo pastato 12I1g statybai, taip pat neturėjo 1997 m. galiojusių projektavimo sąlygų šiam statiniui, 1997 m. galiojusio patvirtinto projektavimo sąlygų sąvado tokio pastato statybai, pagal projektavimo sąlygas parengto ir suderinto pastato projekto, galiojusio 1997 m. Mano, kad 1988 m. gruodžio 18 d. statybos leidimas Nr. 111 nesuteikė pareiškėjui statyti statinio 12I1g, nes pagal šį leidimą 1997 m. balandžio 24 d. pripažinti tinkamais naudoti tik gyvenamas namas ir 5 jo priklausiniai, tarp kurių statinio 12I1g nėra. Atkreipia dėmesį, kad 1988 m. gruodžio 18 d. statybos leidimas Nr. 111 galiojo tik iki 1990 m. gruodžio 18 d., o duomenų, kad jis būtų pratęstas, nėra. Pažymi, kad nei Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijoje, nei Kauno apskrities viršininko administracijoje, nei Kauno apskrities archyve nėra statybos leidimo Nr. 111 originalų, taip pat jokių duomenų apie teisėtą 1993 m. gruodžio 18 d. leidimo Nr. 111, galiojančio iki 1998 m. gruodžio 18 d., sudarymą ar išdavimą J. G. , taip pat nėra duomenų apie, tai, kad 1998 m. gruodžio 18 d. leidimo Nr. 111 galiojimas pratęstas iki 2003 m. gruodžio 18 d. Prieina prie išvados, kad nei 1993 m. gruodžio 18 d. leidimas Nr. 111, nei šio leidimo pratęsimas Kaišiadorių rajono taryboje ir Institucijoje nebuvo sudaryti. Atkreipia dėmesį, kad nei 1993 m. gruodžio 18 d. leidimas Nr. 111, nei tokio leidimo 1998 m. gruodžio 18 d. pratęsimas negalėjo būti išduoti J. G. , kadangi šiuose dokumentuose projektuotoju nurodytas T. G. projektavimo biuras, kuris įsteigtas po tokių leidimų surašymo – tik 2001 m. kovo 5 d. Nurodo, kad sklypas (duomenys neskelbtini), Rumšiškėse, yra individuali namų valda, todėl ir dėl šios priežasties negalėjo būti duodamas statybos leidimas statyti gamybinį pastatą ar priestatą užstatytoje namų valdoje.
Nurodo, kad 2005 m. 0,2914 ha sklypo užstatymas buvo beveik 2 kartus viršytas, todėl nebuvo galimybės teisėtai gauti leidimą naujų pastatų statybai ar esamų rekonstravimui, siekiant padidinti užstatymo plotą. Atkreipia dėmesį, kad tiek 2005 m. rugsėjo 14 d. leidimas Nr. 122, tiek 2002 m. projektas Nr. 05/01-TP neatitinka 2005 m. rugpjūčio 23 d. projektavimo sąlygų sąvado Nr. 703-3.7 reikalavimų. Mano, kad Nuolatinė statybos komisija 2005 m. rugsėjo 14 d. neturėjo teisės duoti išvados išduoti statybos leidimą, nes statytojo J. G. pateikti dokumentai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atkreipia dėmesį, kad prieš 3 metus iki sąvado išdavimo parengtas T. G. projektavimo biuro 2002 m. projektas ūkinio pastato rekonstrukcijai ir priestato statybai parengtas ne pagal privalomą 2005 m. rugpjūčio 23 d. projektavimo sąlygų sąvadą. Pažymi, kad statiniai suprojektuoti pažeidus sąvado 4.1.1 punkto reikalavimą neprojektuoti statinių arčiau kaip 3 m nuo sklypo ribos tarp kaimyninių sklypų. Nurodo, kad nedavė jokių sutikimų statybiniams darbams vykdyti. Pabrėžia, kad 2005 m. ne tik statybos leidimas negalėjo būti išduodamas, tačiau negalėjo būti rengiamos statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Rumšiškėse, projektavimo sąlygos ir jų sąvadas pastato 2I1p rekonstrukcijai, pristatant priestatą, nes sklypo užstatymo plotas ir tūris dar iki sąlygų sąvado patvirtinimo (2005 m. rugpjūčio 23 d.) viršijo įstatymais leidžiamą maksimalų sklypo užstatymo plotą ir tūrį, nurodytą ir sąlygų sąvado 3 punkte. Nurodo, kad sklypo (duomenys neskelbtini), Rumšiškėse, kurio priklausiniais yra pastatyti statiniai, plotas yra 2914 m², iki sąvado patvirtinimo buvo užstatytas 1144,48 m² sklypo, t. y. 39,27 procentai vietoje leistino maksimalaus 20 procentų 500 m² sklypo užstatymo. Esant iš esmės viršytam teisės aktais leidžiamam maksimaliam sklypo užstatymo plotui negalėjo būti rengiamos ir tvirtinamos jokios projektavimo sąlygos, kuriomis būtų sudaromos sąlygos didinti sklypo užstatymo plotą, tūrį ir tankį. Mano, kad pareiškėjas, būdamas pastatų savininku, pamatęs, jog nekilnojamojo turto registras indeksu 12I1g klaidingai įtraukė į registrą nepripažintą tinkamu naudoti pastatą, be pagrindo prie jo įrašydamas įgijimo pagrindu 2006 m. kovo 30 d. statinio pripažinimo aktą, nesikreipė į registrų centrą dėl paaiškėjusios klaidos ištaisymo. Nurodo, kad byloje esant surinktiems oficialių valstybės ir savivaldybės institucijų dokumentams, apklausti liudytojo J. B. nėra prasmės.
Pabrėžia, kad Statybos leidime Nr. 122 aiškiai įvardintas statybos objektas, nurodyta statybos rūšis. Prieina prie išvados, kad ginčo pastato 12I1g nei kaip naujo pastato statybai, nei kaip nesamo pastato rekonstrukcijai, J. G. leidimo neturėjo. Mano, kad apeliantas žinojo, jog nekilnojamojo turto registre pastato 12I1g juridiniu įgijimo pagrindu yra klaidingai įrašytas 2006 m. kovo 30 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Teigia, kad paties pareiškėjo neteisėti veiksmai rodo jo nesąžiningumą prieš kitus asmenis ir negali būti laikomi jo teisėtais lūkesčiais. Pabrėžia, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartis Nr. A15-1797/2005 netaikytina šiai bylai, kadangi pareiškėjas, statydamas ginčo objektą, buvo nesąžiningas. Pabrėžia, kad J. G. savo pareigos gauti privalomus statybai dokumentus nevykdė, dėl iki statybos pradžios viršyto sklypo užstatymo ploto nebeturėjo teisės gauti reikiamų dokumentų, todėl jo teisėti lūkesčiai negalėjo būti pažeisti. Pažymi, kad pastatas buvo pastatytas ne 1997 m., o 2005 m., todėl pareiškėjas negalėjo atlikti remonto neegzistuojančiame pastate. Nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, jog dalies pastato duomenys neįrašyti registre. Pabrėžia, kad už pastato kadastrinių duomenų tikrumą yra atsakingas pareiškėjas. Pažymi, jog J. G. jokios ūkininko veiklos (duomenys neskelbtini), Rumšiškėse, nevykdo. Atkreipia dėmesį, kad išrašo iš ūkininkų ūkio registro data yra tik 2008 m. gegužės 25 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008-01-17 savavališkos statybos akto Nr. 2–SSA–08–01, kuriuo nustatyta, jog pastatytas statinys, kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 12I1g (stoginė), be Lietuvos Respublikos statybos įstatyme numatyta tvarka gauto statybos leidimo (duomenys neskelbtini), Rumšiškės, Kaišiadorių r. sav., teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-121-2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje reglamentuota, kad individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Šioje definicijoje įtvirtinti kai kurie požymiai, apibūdinantys individualius administracinius aktus, o būtent: tai vienkartinio pobūdžio aktas (1), tai yra administracinės teisės normų taikymo aktas (2) ir išreikšta subjektinė sudėtis – būdingas konkretus subjektas arba individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupė. Reikia pastebėti, kad administracinės teisės doktrinoje individualius administracinius aktus charakterizuojančių požymių skiriama ir daugiau. Be anksčiau minėtų, teigiama, kad individualus administracinis aktas sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, jis priimamas specifinėje srityje (viešojo administravimo), privalomas vykdyti ir t. t.
Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X–857 redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apskrities viršininko administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Vyriausybės įgaliotos institucijos pareigūnai, atliekantys statybos valstybinę priežiūrą pagal šio įstatymo 27 straipsnio 3, 4, 6, 7 dalyse apibrėžtą kompetenciją, vadovaudamiesi Civiliniu kodeksu ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksu, nustatę, kad statinio statyba vykdoma pažeidžiant šį įstatymą ir kitus teisės aktus, nedelsdami dviem egzemplioriais surašo savavališkos statybos aktą, pareikalauja iš statytojo ir rangovo (jei darbai vykdomi rangos būdu) tuojau pat sustabdyti statybos darbus ir įteikia jiems aktą pasirašytinai arba registruotu laišku. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007-05-03 įsakymo Nr. D1–243 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ patvirtinimo“, galiojusio savavališkos statybos akto surašymo metu, 16.1 punkte įtvirtinta, jog pareigūnas, atliekantis statybos valstybinę priežiūrą, nustatęs savavališkos statybos faktą tą pačią dieną nufotografuoja savavališką Statybą, dviem egzemplioriais surašo savavališkos Statybos aktą, kuriame įrašomi duomenys, nurodyti Reglamento 2 priede. Pagal to paties įsakymo 16.3 punktą, pareigūnas, nustatęs savavališkos statybos faktą ir surašęs savavališkos statybos aktą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos jį pateikia Inspekcijos viršininkui ar pareigūnui, o pagal 20 punktą – apskrities viršininko administracija (apskrities viršininkas arba jo įgaliotas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą vykdančio departamento ar skyriaus vadovas) arba Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (viršininkas ar jo pavaduotojas) pagal kompetenciją išnagrinėja savavališkos statybos aktą ir priima vieną iš sprendimų < ... >.
Iš pateikto teisinio reglamentavimo seka, kad savavališkos statybos akte yra fiksuojamos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės. Šio akto pagrindu įgalioti viešojo administravimo subjektai priima atitinkamus sprendimus, kurie ir sukelia tam tikras juridines pasekmes. Žodžio „aktas“ vartojimas tam tikro dokumento pavadinime dar nereiškia jo priskyrimą administracinių teisės aktų, nagrinėjamu atveju individualių, grupei. Be to, vertinant šį aktą individualiam administraciniam aktui būdingų požymių kontekste, akivaizdu, jog savavališkos statybos aktas nepasižymi ir kai kuriais individualius administracinius aktus apibūdinančiais požymiais: nėra teisės taikymo aktas, nesukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, neturi privalomojo pobūdžio ir t. t. Kitaip sakant, toks aktas pats savaime negali sukelti kokias nors juridines pasekmes. Atliekamų patikrinimų metu viešojo administravimo subjektai surašo daug įvairių aktų, protokolų ir kitų dokumentų, kurie atspindi (patvirtina) tam tikro pažeidimo faktą. Tik tuo atveju, jeigu tokiame dokumente būtų formuluojami nurodymai arba taikomos atsakomybės priemonės (skiriamos sankcijos), toks dokumentas būtų privalomas vykdyti asmeniui, kuriam jis adresuotas bei galėtų būti ginčijamas išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ar teismine tvarka.
Minėtas dokumentas (aktas) negali būti ginčo dalyku ir jo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas nagrinėjamas administraciniame teisme, kadangi asmenims, kurių atžvilgiu jis surašytas, nesukelia jokių juridinių pasekmių, nėra susijęs su jų teisėmis (neliečia jų teisių) ar įstatymo saugomais interesais. Panašios pozicijos nagrinėjamo ginčo aspektu formuojamoje administracinėje jurisprudencijoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra konstatavęs, jog ginčas kyla ne dėl teisės (nėra valinio pobūdžio patvarkymų, kurie paliestų pareiškėjos interesus ar teises), o dėl fakto, taip pat neturi teisinės reikšmės net ir ta aplinkybė, kad turinti juridinę reikšmę aplinkybė ar atitinkamas faktas yra įtvirtinti dokumente, kurio išraiškos forma – aktas (savavališkos statybos ar pan.). Reikšminga tai, ar toks aktas liečia besikreipusio teisminės gynybos teises (interesus (LVAT 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–483/2010, LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–511/2010)).
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008-01-17 savavališkos statybos aktas Nr. 2–SSA–08–01, kuriame konstatuota, kad pastatytas statinys, kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 12I1g (stoginė), be Lietuvos Respublikos statybos įstatyme numatyta tvarka gauto statybos leidimo (duomenys neskelbtini), Rumšiškės, Kaišiadorių r. sav., nėra individualus administracinis aktas, pareiškėjo subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidė, todėl J. G. reikalavimas nėra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje yra konstatavęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas pareiškėjo subjektinių teisių nepažeidė, jo skundas turi būti atmestas (adm. byla Nr. A442–1669/2008, Nr. A556–1283/2008 ir kt.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Kauno apygardos administracinis teismas ne visai teisingai motyvavo priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, keistini pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kuriais pripažinta, kad 2008-01-17 savavališkos statybos aktas Nr. 2–SSA–08–01 yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti, o rezoliucinė teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu,
nutaria:
Pareiškėjo J. G. apeliacinis skundas netenkintinas.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.