Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko, . pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. V. ir G. P. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams,

pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams,

pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams.

R. V. pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos turinčios šio nusikaltimo požymių, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (dėl V. P. turto prievartavimo) – nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams devyniems mėnesiams,

pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams trims mėnesiams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą, neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu šeštadaliu.

G. P. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl A. M. automobilio vagystės), pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (dėl A. M. turto prievartavimo), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl J. B. automobilio vagystės), pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (dėl V. P. turto prievartavimo) – nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 4 d. nuosprendis, kuriuo nuteistųjų G. P. bei R. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. V., S. T., T. L., T. R., V. V., V. K., A. T., A. Š., A. Ž., A. C., A. M., Č. B., D. G., E. B., K. L., L. K. ir M. K., o A. G. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir byla dėl jo nutraukta. Dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1999 m. spalio mėnesį, 27–28 d. naktį, įsibrovė į garažų kooperatyvo (duomenys neskelbtini) garažą Nr. 37, esantį Telšiuose, (duomenys neskelbtini), ir pagrobė 46 000 Lt vertės UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį „Peugeot“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini);

veikdamas organizuota grupe su T. R., V. K. bei su nuo baudžiamosios atsakomybės atleistu A. G., prievartavo R. L. perduoti jiems savo turtą – 2000 m. gruodžio mėnesį, tikslesnis laikas nenustatytas, R. V. nurodė V. K., T. R. ir A. G. reikalauti iš automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) savininko R. L. išpirkos. T. R. ir V. K. davė A. G. automobilio savininko telefono numerį, A. G. kelis kartus telefonu kreipėsi į R. L. reikalaudamas, kad jis perduotų jam 800 JAV dolerių (3200 Lt), reikalavimą užmaskuodamas paslaugų siūlymu – automobilio, kurį A. G. tariamai surado, grąžinimu, grasinant, kad priešingu atveju pagrobto automobilio R. L. neatgaus. A. G. paėmus iš jo 500 JAV dolerių (2000 Lt), T. R. pavogtą automobilį pastatė Telšių rajone, (duomenys neskelbtini);

2001 m. sausio 19 d., apie 11.35 val., veikdamas organizuota grupe su T. R., V. K. bei nuo baudžiamosios atsakomybės atleistu A. G., Telšiuose, (duomenys neskelbtini), pagrobė J. P. 7000 Lt vertės automobilį „Audi 100“ (tranzitinis numeris duomenys neskelbtini);

veikdamas organizuota grupe su T. R., V. K. bei nuo baudžiamosios atsakomybės atleistu A. G., reikalavo, kad J. P. perduotų jiems savo turtą – R. V. nurodė A. G. kreiptis į automobilio „Audi 100“ savininką J. P. ir pareikalauti iš jo išpirkos, 2001 m. sausio 19 d. A. G. tris kartus skambino J. P. ir reikalavo 1300 JAV dolerių (5200 Lt), reikalavimą užmaskuodamas paslaugų siūlymu – automobilio, kurį A. G. tariamai surado, grąžinimu, grasindamas, kad priešingu atveju pagrobto automobilio J. P. neatgaus. Tos pačios dienos vakare A. G. Telšiuose, (duomenys neskelbti), iš D. P. paėmus 2400 Lt, T. R. ir V. K. automobilį pastatė Telšiuose, (duomenys neskelbtini);

2001 m. kovo 23 d., apie 12.10 val., aikštėje, esančioje Telšiuose, (duomenys neskelbtini), veikdamas organizuota grupe su T. R. bei nuo baudžiamosios atsakomybės atleistu A. G., bendrininkaujant V. V., pagrobė J. T. priklausantį 6400 Lt vertės automobilį „Seat Toledo“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) su jame buvusia automagnetola „Blaupunkt“ bei keltuvu, padarydami nukentėjusiajam 6900 Lt turtinę žalą;

2001 m. birželio 25–26 d. naktį, Palangoje, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su A. T., pagrobė O. L. vardu registruotą 16 000 Lt vertės mikroautobusą VW CARAVELLE (duomenys neskelbtini);

veikdamas organizuota grupe su nuo baudžiamosios atsakomybės atleistu A. G., reikalavo, kad S. K. perduotų jiems savo turtą – R. V. nurodė A. G. kreiptis į G. K., laikydamas jį 2001 m. birželio 25–26 d. naktį Palangoje pavogto mikroautobuso VW CARAVELLE savininku, ir pareikalauti už automobilį išpirkos. A. G. telefonu kreipėsi į G. K., reikalaudamas perduoti jam 2000 JAV dolerių (8000 Lt), reikalavimą užmaskuodamas paslaugų siūlymu –mikroautobuso, kurį A. G. tariamai surado, grąžinimu, grasindamas, kad priešingu atveju pagrobto mikroautobuso G. K. neatgaus. 2001 m. birželio mėnesį, tikslesnis laikas nenustatytas, A. G. paėmė iš S. K. 2000 JAV dolerių (8000 Lt) ir pasakė, kur stovi pavogtas automobilis.

G. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. K., K. L., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistu A. G. bei nuteistuoju E. B., tyčia padegdami sunaikino J. K. 700 Lt vertės turtą – 2000 m. lapkričio 29 d. vakare A. G., V. K. ir G. P. atvyko į butą, esantį Telšiuose, (duomenys neskelbtini), ir organizavo nusikaltimą: nurodė E. B. ir K. L. padegti A. K. priklausančio namo, esančio Telšiuose, (duomenys neskelbtini), laukos duris. Tam tikslui G. P. nuvažiavo į degalinę ir nupirko dyzelino, kurį atidavė E. B. ir K. L. Tą pačią dieną, apie 22 val., E. B. apipylė minėto namo lauko duris dyzelinu ir jas padegė.

2001 m. sausio 22 d., veikdami organizuota grupe su T. R. ir V. K., pasiskirstę vaidmenimis, Telšiuose,(duomenys neskelbtini), slapta pagrobė V. B. komercinei įmonei priklausantį 6400 Lt vertės automobilį „BMW 520“ (duomenys neskelbtini);

2001 m. sausio 23 d., apie 20 val., veikdami organizuota grupe su T. R. ir V. K., pasiskirstę vaidmenimis, Telšiuose, (duomenys neskelbtini), slapta pagrobė R. B. priklausantį 5000 Lt vertės automobilį „Mercedes Benz“ (duomenys neskelbtini);

veikdami organizuota grupe su T. R., V. K. bei nuo baudžiamosios atsakomybės atleistu A. G., reikalavo, kad R. B. perduotų jiems savo turtą – 2001 m. sausio mėn., tikslesnis laikas nenustatytas, V. K. daugiau nei du kartus telefonu kreipėsi į 2001 m. sausio 23 d. pavogto automobilio „Mercedes Benz“ savininką R. B., reikalaudamas perduoti 1000 JAV dolerių (4000 Lt), reikalavimą užmaskuodamas paslaugų siūlymu – automobilio, kurį V. K. tariamai surado, grąžinimu, grasindamas, kad priešingu atveju pagrobto automobilio R. B. neatgaus. 2001 m. sausio mėnesį, tikslesnis laikas nenustatytas, A. G. iš V. L. gavus R. B. priklausančius 100 JAV dolerių (400 Lt), V. K. pavogtą automobilį pastatė Telšių rajone, (duomenys neskelbtini).

Pagal BPK 44 straipsnį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo, kad jam skubiai būtų pranešta apie pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai. Kasatorius teigia, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyko šališkai.

Baudžiamosios bylos tyrimas prasidėjo 2001 metais. 2001 m. kovo 15 d. išvykęs į JAV jis nuolat palaikė ryšį su giminėmis, kurie turėjo informaciją apie jo būvimo vietą. Jeigu artimiesiems būtų pranešta apie būtinumą atvykti į apklausą, būtų atvykęs, todėl mano, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepagrįstai paskelbė jo paiešką ir, nepagrįstai neatlikdami BPK 218 straipsnyje nurodytų veiksmų, sustabdė bylos nagrinėjimą. Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nesilaikymas paskelbiant paiešką ir paskiriant suėmimą rodo tyrimo šališkumą ir išankstinę nuomonę dėl jo kaltės. Teismo šališkumą ir teisių į gynybą pažeidimo faktą kasatorius argumentuoja tuo, kad sulaikant jam nebuvo paaiškinta, dėl ko esąs sulaikomas, kuo kaltinamas, nesuteikta teisė pasikviesti pasirinktą advokatą ir pasiruošti gynybai prieš teismo posėdį, kuriame turėjo būti sprendžiamas suėmimo klausimas. Telšių rajono apylinkės teismo posėdis 2006 m. rugsėjo 16 d. prasidėjo 23.30 val., posėdžio metu galimybė pasikviesti pasirinktą advokatą nebuvo suteikta, paskirto advokato dalyvavimas buvo formalus, sulaikyme išbūta diena – 2006 m. rugsėjo 16 d. neįskaityta į bausmės laiką.

Nuosprendžiuose pažymėta, kad teisėjų kolegija teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą. Vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas faktais, tam tikromis aplinkybėmis, visų abejonių pašalinimu. Kasatoriaus nuomone, teisėjų vidinis įsitikinimas nepagrįstas konkrečiais faktais, dauguma faktų rodo, kad jis negalėjo padaryti ir nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų. Priimti nuosprendžiai pagrįsti prielaidomis ir surašyti pažeidžiant BPK 302, 307 straipsnių reikalavimus.

BPK 6 straipsnis nustato, jog teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs, kad draudžiama kam nors teikti privilegijų. Jo kaltė iš esmės pagrįsta tik vieno iš teisiamųjų – A. G. parodymais, t. y. jo nuogirdomis ir prielaidomis, suteikiant jiems išskirtinę privilegijuotą reikšmę. Be to, A. G. parodymus davė skaitydamas juos iš užrašų.

Apeliaciniame skunde ir laiku pateiktuose papildymuose buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos, kad pažeisti BK 54 straipsnio reikalavimai. Skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas, turėjo patikrinti apeliacinis instancijos teismas, tačiau tai nebuvo padaryta, skundas iš esmės nebuvo išnagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į apeliacinio skundo argumentus atsakyta tik bendromis, neatsakančiomis į konkrečius klausimus, frazėmis. Teismo nuosprendyje pažymėta, kad skunde nenurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė jame minimų procesinių normų pažeidimai. Kasatorius teigia nesąs teisininkas, skunde nurodęs tuos pažeidimus, kurie, jo nuomone, buvo padaryti, todėl mano, kad, nežiūrint į tai, kaip jie buvo suformuluoti, teismas juos turėjo patikrinti. Apeliacinės instancijos teismas argumentus dėl netinkamo BK 54, 61 straipsnių taikymo atmetė deklaratyviu pasisakymu, kad pažeidimų nepadaryta. Kasatorius teigia, kad nebuvo teistas, turi sūnų, žmoną, darbą, daugelį bylos nuteistųjų nepažįsta, todėl mano, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl jo asmenybės, paskirtos bausmės pagrįstumo, įvertinti jo vaidmenį kiekvieno nusikaltimo padaryme, o ne sutapatinti su kitais nuteistaisiais. Kadangi esąs nuteistas be kaltės, kasatorius mano, kad ir žalos atlyginimas iš jo priteistas nepagrįstai.

Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas paskelbė tik nuosprendžio rezoliucinę dalį, nepaskelbė priimto sprendimo motyvų, visą motyvuotą nuosprendį surašė vėliau. Kasatoriaus nuomone, tai turėtų būti vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatorių prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu, t. y. tik teismo sprendimų teisėtumą. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas, liudytojai neapklausiami ir kiti įrodymai netiriami.

Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad kasatoriai iš esmės ginčija teismų įrodymų vertinimą, padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, todėl argumentai, reikalaujantys pasisakyti dėl ištirtų įrodymų vertinimo nustatant faktines bylos aplinkybes, paliktini nenagrinėti, nes tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliaciniuose skunduose buvo nurodomi tie patys argumentai, apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teismas patikrino ir faktų, ir teisės taikymo aspektu.

Nuteistasis G. P. kasaciniame skunde nurodė daugiau kaip dvidešimt baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, kurios, jo nuomone, buvo pažeistos. Dauguma jų paminėtos deklaratyviai, kuo pasireiškė pažeidimai, nenurodyta, todėl kasacinės instancijos teismo nutartyje pasisakytina tik tais Baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo klausimais, kuriuos kasatorius ginčija nurodydamas argumentus, tiesiogiai susijusius su skundžiamų teismų sprendimų patikrinimu teisės taikymo aspektu.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 20, 305, 320, 331 straipsnių taikymo

Nuteistųjų R. V. ir G. P. teiginiai, kad jų dalyvavimas padarant nusikalstamas veikas nuosprendyje pagrįsti prielaidomis ir spėjimais, atmestinas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimų, joje visi teismo posėdyje ištirti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, išdėstyti ir įvertinti.

Pagal BPK 20 straipsnio 1–4 punktus įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais, patvirtinančiais arba paneigiančiais bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Duomenys, kuriais pagrįstas R. V. ir G. P. priimtas nuosprendis, gauti teisėtais būdais, visi jie buvo patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nuosprendis pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais minėto įstatymo reikalavimų.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kasaciniuose skunduose nuteistieji R. V. ir G. P. iš esmės pakartojo apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus apie tai, kad įrodymai įvertinti netinkamai, kad byloje ištirti įrodymai nepatvirtina jų kaltės, kad teismas buvo šališkas vertindamas nustatytus faktus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, atliko įrodymų tyrimą, dar kartą išanalizavo visus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino teisingai, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina G. P. ir R. V. kaltę padarius nusikalstamas veikas.

Kasaciniuose, taip pat kaip ir apeliaciniuose, skunduose kasatorių teiginiai, kad teismas buvo šališkas, argumentuojami, jų manymu, netinkamu, nepagrįstai nepalankiu jiems įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog teismo įrodymų vertinimas neatitinka paties kaltinamojo užimtos pozicijos, nėra teismo šališkumą rodanti aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai pažymėta, kad BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurios būtų pagrindu konstatuoti teismo šališkumą, nėra.

Bylos tyrimo metu G. P. paieška buvo paskelbta vadovaujantis 1961 m. BPK 220 straipsniu, kardomoji priemonė – suėmimas paskirta ne bylą nagrinėjusių teisėjų, teisė apskųsti suėmimo paskyrimą bei šios kardomosios priemonės termino pratęsimą nebuvo atimta ar suvaržyta.

Nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nebuvo padaryta, visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, visi pareikšti prašymai išspręsti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, nuteistųjų G. P. ir R. V. gynybos teisės nebuvo suvaržytos, teisė uždavinėti klausimus nebuvo atimta ar kaip kitaip suvaržyta, duomenų, kad nagrinėjant bylą teisėjai užduodavo atsakymą menančius klausimus, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą patikrinęs tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnis), priėmė motyvuotą nuosprendį, kurio turinys ir surašymas atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus. Jame į visus apeliantų argumentus, kurie iš esmės yra pakartoti ir kasaciniuose skunduose, yra atsakyta ir motyvuotai, pagrindžiant ištirtais, patikrintais ir dar kartą detaliai išanalizuotais įrodymais, paaiškinta, kodėl skundai atmetami, o nuosprendis, priimtas G. P. ir R. V. atžvilgiu, pripažįstamas teisingu.

Pagal BPK 324 straipsnio 12 dalį tais atvejais, kai byla yra sudėtinga ir didelė, teismas turi teisę surašyti tik nuosprendžio ar nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalį bei paskelbti tik rezoliucinę dalį, žodžiu paaiškinant jos priėmimo argumentus. Iš apeliacinės instancijos teismo 2006 m. liepos 4 d. protokolo matyti, kad teismas šio įstatymo nuostatų nepažeidė. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas, kuriuo BPK 324 straipsnio 12 dalis pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, priimtas 2006 m. rugsėjo 21 d., t. y. po apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Dėl to, kas pasakyta, nuteistojo G. P. teiginys, kad paskelbdamas tik rezoliucinę nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, atmestinas. Tai, kad G. P. visą motyvuotą nuosprendį gavo tik 2006 m. rugsėjo 26 d. jo teisės apskųsti nuosprendį kasacine tvarka nesuvaržė.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes R. V. ir G. P. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai.

Nuteistojo G. P. teiginiai, kad byloje nenustatyti bendrininkavimo, organizuotos grupės požymiai, atmestini. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje bendrininkavimą atskleidžiančių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma išsamiai aprašyta ir motyvuotai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. P. J. K. turto sunaikinimo padegant organizatoriumi ir kvalifikuodamas nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, V. B. komercinei įmonei priklausančio automobilio „BMW 520“ vagystės, R. B. automobilio „Mercedes Benz“ vagystės ir turto iš jo prievartavimo bendravykdytoju ir atitinkamai kvalifikuodamas nusikalstamas veikas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei BK 178 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį, klaidos nepadarė.

G. P. pagal BK 249 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad kartu su T. R., V. K., A. G. bei kitais asmenimis dalyvavo R. V. įkurto nusikalstamo susivienijimo, skirto daryti sunkius nusikaltimus, veikloje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. V., G. P., T. R., V. K. ir A. G. susivienijo bendrai nusikalstamai veiklai daryti ne sunkius, o apysunkius nusikaltimus, todėl pagal šį straipsnį nuteistuosius išteisino. Teismas nustatė, kad G. P. automobilių vagystes ir turto prievartavimą padarė organizuota grupe ir pripažino tai atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kasatoriaus teiginys, kad organizuotos grupės požymiai teismų sprendimuose nėra atskleisti, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Bendrininkavimo forma nustatoma atsižvelgiant į bendrininkų tarpusavio susitarimo pobūdį, jų ryšių, veiksmų bendrumo, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrininkų grupė buvo sudaryta siekiant daryti nusikalstamas veikas, t. y. ne vieną, o kelis nusikaltimus, veikė organizuotai, suderindami bendros nusikalstamos veikos momentus ir pasiskirstę vaidmenimis, kad G. P. nusikalstamas veikas padarė pagal iš anksto numatytą ir suderintą jų padarymo mechanizmą ir būdą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat pasisakė, kad G. P., kaip ir kitų nuteistųjų, atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas organizuota grupe – nustatyta pagrįstai ir teisingai. Nesutikti su teismų padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

G. P. bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo apeliaciniame skunde keltą jam paskirtų bausmių rūšies ir dydžio klausimą, atmestinas. Šio teismo nuosprendyje dėl BK 54, 55, 61 straipsnių taikymo skiriant bausmes yra išsamiai pasisakyta, padaryta išvada, kad G. P. paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, motyvuota ir atsakanti į apelianto argumentus. Dėl kasatoriaus minimo 2003 m. rugsėjo 16 d. įskaitymo ir bausmės laiką, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal byloje esantį Įtariamojo padarius nusikaltimą sulaikymo protokolą G. P. buvo sulaikytas 2003 m. rugsėjo 17 d., be to, klausimai dėl sulaikymo įskaitymo ar netikslaus įskaitymo į bausmės laiką gali būti sprendžiami BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka (BPK 361 straipsnio 2 dalis).

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžių panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o apskųsti nuosprendžiai pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų R. V. ir G. P. kasacinius skundus atmesti.