Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės D. Š. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1981-883/2014 pagal ieškovės D. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui AB „Šiaulių bankas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių apylinkės teisme 2014-02-17 gautas ieškovės atstovės atskirasis skundas dėl 2014-02-10 nutarties, kuriuo prašoma panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-02-10 nutartį ir priimti naują nutartį – pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę – vykdymo proceso vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

1. Teismas, sutikdamas, kad atskirasis skundas pagrįstas, turėjo pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę ir sustabdyti vykdymo veiksmus, nes ieškovė atskiruoju skundu įrodinėjo būtent tai, kad yra visos sąlygos vykdymo veiksmams sustabdyti. Teismas neturėjo teisinio pagrindo nukelti klausimo dėl vykdymo veiksmų sustabdymo išsprendimą iki atsakovas pateiks nuomonę, kuri nebuvo pateikta, nes teismą saistė imperatyviai nustatytas 3 dienų terminas (CPK 334 str. 2 d. 1 p. ir 2 p.). Jei teismas nematė pagrindo vykdymo veiksmas sustabdyti, atskirasis skundas turėjo būti persiųstas nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nurodyti teismo veiksmai neatitinka CPK 7 str. 1 d. ir CPK 73 str. 1 d. reikalavimų bei ieškovės teisėtų interesų.

Vykdomasis dokumentas teismo panaikintas nebuvo ir turi būti vykdomas. Šioje situacijoje ieškovė pati yra skolinga atsakovui ir pati nevykdo savo prievolės grąžinti skolą. Teismų praktikoje prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinami, kai nustatoma, kad preliminariais duomenimis ieškinys negali būti tenkinamas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Teismas preliminariai įvertino ne tik pareikštus ieškovės reikalavimus ir pateiktus įrodymus, tačiau ir atsakovo argumentus dėl pareikšto ieškinio bei pateiktus dokumentus, pagal savo vidinį įsitikinimą turėjo teisę susidaryti nuomonę dėl ieškovei palankaus ar nepalankaus sprendimo priėmimo galimybių, bei padaryti teisingą išvadą, jog šiuo atveju abejotinas būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumas. Akivaizdu, kad ši ieškinio suma pagal atsakovo turimo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė. Net ir tuo atveju, jei būtų patenkintas ieškovės ieškinys atsakovui, nėra jokios rizikos, jog nebūtų galima įvykdyti sprendimo įvykdymo atgręžimo (LR CPK 760 str.). Galimybę, kad atsakovas galėtų įvykdyti sprendimo atgręžimą sąlygoja atsakovo kaip kredito įstaigos finansinė padėtis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Šiuo atveju neteisi apeliantė teigdama, kad pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su pateiktu jos atskiruoju skundu, per imperatyviai nustatytą 3 dienų terminą, turėjo pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę ir sustabdyti vykdymo veiksmus, o nesutikdamas su juo, persiųsti jį nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Apeliantės įsitikinimu teismo veiksmai neatitinka CPK 7 str. 1 d. ir CPK 73 str. 1 d. reikalavimų bei pažeidžia jos teisėtus interesus.

CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą ir sutikdamas su juo, išskyrus tuos atvejus, kai skundas paduotas dėl nutarčių, priimtų CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir šiuo klausimu priimtos nutarties patvirtintą kopiją išsiunčia byloje dalyvaujantiems asmenims. Taigi tam, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atskirojo skundo argumentus, galėtų priimti naują nutartį ginčijamu klausimu, jis, visų pirma, turi panaikinti savo nutartį skundžiamu klausimu ir aiškiai nurodyti naujo sprendimo ginčijamu klausimu motyvus.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės atskirasis skundas teismui pateiktas 2014-02-17, juo prašoma panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-02-10 nutartį ir priimti naują nutartį – pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę – vykdymo proceso vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdymą. Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartimi pasinaikino 2014 m. vasario 10 d. nutartį ir ieškovės D. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskyrė nagrinėti rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje 2014 m. vasario 27 d. 14 val.

Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu pats pasinaikindamas 2014 m. vasario 10 d. nutartį ir 2014 m. vasario 27 d. spręsdamas iš naujo ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – vykdymo veiksmų sustabdymo, CPK 334 str. 2 d. 1 p. nuostatų nepažeidė. Teismas atkreipia apeliantės dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas rašytinio proceso tvarka per dvi darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pasinaikino skundžiamą nutartį ir pasiskyrė ieškovės D. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėti rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, todėl imperatyviai nustatytas 3 dienų terminas skirtas išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nepažeistas. Taip pat tai nėra pagrindo išvadai, kad teismo veiksmai neatitinka CPK 7 str. 1 d. ir CPK 73 str. 1 d. reikalavimų bei pažeidžia ieškovės teisėtus interesus.

Ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui vertinimo aspektai

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK144 str. 1 d.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės. CPK 145 str. 1 d. numatytos galimos laikinosios apsaugos priemonės, tarp jų – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi įvertinti, ar ieškovas patikimai pagrindė savo ieškinio reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas tokio sprendimo įvykdymas, t.y. taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti.

Apeliantė nurodo, kad ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiu 2009-02-02 vekselį, kuriuo buvo užtikrinta pagrindinė prievolė pagal Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), todėl 2007-01-18 vekselio egzistavimo faktas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos sprendimui, nes šis vekselis niekada nebuvo vykdytas, vykdymo procesas, kurį prašoma stabdyti pradėtas ne 2007-01-18, bet 2009-02-02 vekselio pagrindu, būtent to, kurį ginčija ieškovė.

Byloje pareikštas ieškovės ieškinys patvirtina, kad ieškovė reiškia reikalavimą dėl atsakovui išduoto 2009-02-02 paprastotojo (neprotestuotino) vekselio pripažinimo negaliojančiu; netenkinus šio reikalavimo, prašo pripažinti ieškovės prievolę sumokėti atsakovui 70 000 Lt sumą pasibaigusia; netenkinus pirmojo ir antrojo reikalavimų, sumažinti atsakovo reikalavimą grąžinta suma. Ieškinyje ieškovės nurodyta, kad ji nėra išdavusi jokio (įsakomojo) vekselio 2007-01-18 dienai. Lietuvos teismų sistemos „Liteko“ duomenimis ieškovė D. Š. ieškiniu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) prašė pripažinti Šiaulių miesto VI notarų biuro notaro 2010-10-13 išduotą vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtu ir negaliojančiu nuo jo išdavimo momento ir jį panaikinti, įpareigoti atsakovus sugrąžinti jai 2009-02-02 ieškovės AB Šiaulių bankui išduotą vekselio originalą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino aplinkybę, kad ieškovės ieškinio dėl ginčo vekselio pagrindu išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, teismas netenkino, o sprendimas po apeliacijos proceso yra įsiteisėjęs ir vykdomas. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad vykdymo procesas, kurį apeliantė ir prašo stabdyti, yra pradėtas būtent 2009-02-02 vekselio pagrindu, vykdomasis dokumentas yra galiojantis, todėl vykdytinas. Todėl, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsižvelgęs į byloje pareikštą ieškinio reikalavimą, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį, sprendė, kad nėra pagrindo stabdyti vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Atskirai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 145 str. 1 d. 10 p. numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, paprastai taikomas, tais atvejais kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų ir teismas nutaria sustabdyti atliekamus vykdymo veiksmus (CPK 510 str. 3 d.), kai ginčijami sandoriai, kuriais remiantis įregistruota hipoteka ar įkeitimas, kai sprendžiamas bylos, kurioje priimtas tas sprendimas ar nutartis, proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 str. 2 d.). LR CPK 18 straipsnyje reglamentuotas įsiteisėjusios teismo sprendimo (nutarties) privalomumo principas, kuris reiškia, kad teismo sprendime ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys. Todėl išieškojimas, vykdant teismo spendimą, gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Kitaip teismo sprendimo privalomumas prarastų prasmę. Ieškovės argumentai, kad nesustabdžius vykdymo proceso tikėtinai pasunkėtų būsimo teismo sprendimo įvykdymas t. y. ieškovė nepagrįstai prarastų nuosavybę, atsirastų papildomas teisinis ginčas, nagrinėjamos bylos kontekste nėra teisiškai aktualūs, nes ieškovė yra skolinga atsakovui ir vengia prievolės grąžinti skolą. Kaip nurodyta, teismo priimti ir įsiteisėję sprendimai privalo būti vykdomi (CPK 18 str. ). Nepagrįstai sustabdžius įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, būtų paneigtas minėtas principas, pažeisti atsakovo, turinčio teismų sprendimais patvirtintą reikalavimo teisę į ieškovės neįvykdytą prievolę bankui – skolą, teisėti interesai. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ieškovė nepagrindė pareikšto reikalavimo pagrįstumo, nepagrindė tos aplinkybės, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomu.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikia atsižvelgti ne tik į tai, ar ieškovo prašyme išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai preliminariai patvirtina ieškinio galimą pagrįstumą, bet ir į ieškinio sumą į abiejų šalių turtinę padėtį, statusą bei šalių finansines galimybes.

Nagrinėjamu atveju, ieškovės ginčijamo 2009-02-02 paprasto neprotestuotino vekselio suma yra 70 000 Lt. Ieškovės pareikštas ieškinys atsakovui – bankui. Akivaizdu, kad ši ieškinio suma pagal atsakovo turimo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė. Tokiu būdu yra paneigiama objektyvi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, dėl to pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (LR CPK 329, 330, 338 str.). Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.