Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-821-498-2013;

Teisėja Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00935-2011-9;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. ir D. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, įpareigojant šią sumą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą; D. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda. LR BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaičius suėmimo laiką nuo 2013-04-20 iki 2013-05-09 nuteistasis laikomas atlikęs bausmę.

Civilinio ieškovo UAB DK (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 363 (trijų šimtų šešiasdešimt trijų) Lt turtinės žalos atlyginimo patenkintas pilnai šią sumą solidariai priteisiant iš nuteistųjų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. ir D. Š. pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad V. M. 2011 m. birželio 15 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, kreipėsi į draudimo kompanijos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) žalų centrą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), su prašymu atlyginti žalą dėl patirto eismo įvykio, o D. Š. 2011 m. birželio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, draudimo kompanijos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) žalų centro reikalavimu surašė ir pateikė paaiškinimą dėl patirto eismo įvykio, melagingai nurodydami, kad įvykis įvyko 2011 m. birželio 14 d. apie 23.15 val., (duomenys neskelbtini), V. M. vairuojant V. M. priklausantį automobilį „BMW 735“, v/n (duomenys neskelbtini) ir D. Š. vairuojant M. P. priklausantį automobilį „VW Golf“, v/n (duomenys neskelbtini) ir jam netikėtai įvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, V. M. vengiant susidūrimo su juo, staigiai suko į dešinę pusę, ko pasekoje atsitrenkė į šalikelėje esantį medį, tai yra pasikėsino apgaule V. M. savo naudai, o D. Š. V. M. naudai gauti 4883,66 Lt dydžio draudimo išmoką iš UAB DB (duomenys neskelbtini), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes įtarus, kad nurodytos eismo įvykio aplinkybės neatitinka tikrovės, draudimo bendrovė sustabdė žalos atlyginimo procedūrą.

Apeliantas skunde taip pat išreiškia abejonę teismo nešališkumu. Skunde pažymima, kad teisėjai netenkinus prašymo skirti ekspertizę ir į posėdį kviesti ekspertą jai buvo pareikštas nušalinimas, tačiau ji pati skubiai tą pačią dieną išsprendė šį klausimą pareikštą nušalinimą atmesdama, taip nuteistieji prarado galimybę savo nekaltumą įrodinėti būtent kompetentingų ekspertų pagalba, nes tik kompleksinės ekspertizės atlikimas būtų išsprendęs byloje keliamus klausimus.

Advokatės nuomone teismas byloje apsiribojo ne išsamiu įrodymų tyrimu, o konstatavimu, kad nusikalstama veika visiškai įrodyta civilinio ieškovo atstovų liudytojų parodymais bei ekspertų parodymais/išvadomis. Teismas nesiaiškino, kodėl kai kurie byloje esantys įrodymai yra prieštaringi ir nesiekė pašalinti šių prieštaravimų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo apžiūrėta autoįvykio vieta, neatlikti matavimai, nesurastos pakelėje esančios automobilio nuolaužos, dėl to net įtarimas negali būti pagrįstas, jeigu pats ikiteisminis tyrimas atliktas nevisapusiškai, nepilnai, jei tyrimo metu ištirtos ne visos aplinkybės, jei surinkta faktinių duomenų per mažai. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, o būtent: pažeidė LR BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio, 7 straipsnio reikalavimus. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas netinkamai įvertino vienintelio įvykio vietą mačiusio liudytojo E. P. paaiškinimus, kurie patvirtina, kad įvykio vietoje buvo detalių nuolaužos, tačiau liudytojas neatliko išmatavimų, nes jam to nereikėjo. O iš šių parodymų seka išvada, kad eismo įvykis nebuvo inscenizuotas. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad specialistas autoįvykio vietoje taip pat nebuvo, medžio neapžiūrėjo, medis buvo nufotografuotas ne ta puse, į kurią atsitrenkė automobilis, dėl ko vėliau atliekant autotechninę ekspertizę, iš tokios nuotraukos nebuvo galima daryti jokios išvados. Teismas taip pat padarė klaidingas išvadas, kad specialisto bei ekspertų išvados patvirtina liudytojo E. P. parodymus, duotus teisme, be to, nepagrįstai nurodo V. M. paaiškinimų nenuoseklumą nurodant pirminiuose paaiškinimuose apie tai, į ką jis atsitrenkė. Skundo autorės nuomone teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nevertino, kad yra surinkta pakankamai duomenų, iš kurių matyti, nuteistųjų tariamoje veikoje nėra nustatyti požymiai, kurie reikalingi baudžiamajai atsakomybei atsirasti, teismas nesiekė objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą. Teismas nepasinaudojo savo įgalinimais pačiam atlikti procesinius veiksmus ir nustatyti byloje tiesą, nevertino kaltę paneigiančių įrodymų, o pripažindamas įrodymais tik nukentėjusiojo naudai naudingus bylos duomenis, elgėsi akivaizdžiai šališkai, neatsižvelgdamas į visų bylos aplinkybių visumą.

Teismo posėdyje nuteistieji V. M., D. Š. ir jų gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. M. ir D. Š. gynėjos advokatės V. Grigonytės apeliacinis skundas atmetamas.

Išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo motyvus kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl V. M. ir D. Š. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, aukštesniojo teismo nuomone teismo išvados neprieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas įrodymus vertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl skundžiamas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Pažymėtina tai, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu ir interpretavimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde nepateikiama jokių juridiškai reikšmingų argumentų, kurių pagrindų aukštesnės instancijos teismas galėtų pagrįstai suabejoti apylinkės teismo išvadų pagrįstumu, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendžio dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. M. ir D. Š. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas savo išvadas pagrindė betarpiškai teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurių analizę ir vertinimą išdėstė skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Pripažindamas V. M. ir D. Š. kaltais dėl pasikėsinimo sukčiauti, apylinkės teismas tinkamai atskleidė LR BK 182 straipsnio sudėties požymius nuteistųjų veiksmuose, juos detalizavo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad V. M. ir D. Š., panaudodami apgaulę, siekdami materialiosios naudos–draudimo išmokos gavimo, pateikė melagingas žinias apie nebūtą eismo įvykį draudimo bendrovei. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad 2011-06-14, apie 13.15 val., (duomenys neskelbtini), eismo įvykis tikrai buvo ir jis įvyko V. M. ir D. Š. nurodytomis aplinkybėmis, byloje esantys įrodymai šią versiją paneigia. Byloje liudytoju apklaustas E. P., dirbantis UAB DK (duomenys neskelbtini) masinių žalų skyriaus ekspertu, paaiškino, kad V. M. pateikta eismo įvykio deklaracija buvo nepilnai užpildyta, neinformatyvi, todėl buvo paprašyta aplinkybes papasakoti smulkiau. Taip pat buvo atlikta įvykio vietos apžiūra siekiant patikslinti įvykio aplinkybes ir paties įvykio buvimo faktą. Įvykio faktas sukėlė įtarimą, kadangi papildomame paaiškinime V. M. nurodė, kad atsitrenkė į stulpą, o nuvykus į įvykio vietą ten buvo medis (2 t. b. l. 134-135). Abejones dėl eismo įvykio buvimo nuteistųjų nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. M., kuris kategoriškai nurodė, jog automobilio „BMW 735“ apgadinimai pagal savo formą, išsidėstymą ir kitus individualius požymius, nesuderinami su to objekto (medžio) geometrinėmis savybėmis. Jei automobilio kontaktas būtų su medžio kamienu, tai sugadinimai būtų nuo pat žemės, bamperis būtų sugadintas ne nuo 50 cm ir deformacija būtų visai kitokio pobūdžio. Sugadinimų pobūdis leidžia manyti, kad kontaktas buvo su kažkokiu kampuotu daiktu (2 t. b. l. 135). Šiais parodymais ekspertas iš esmės patvirtino savo tyrimo metu pateikta išvadą bei apklausos protokole nurodytus teiginius, jog techniniu požiūriu automobilių „BMW 735“ ir „VW Golf“ sugadinimai susidarė kitomis, nei tai nurodė deklaruoto eismo įvykio dalyviai, aplinkybėmis (1 t. b. l. 116, 123, 124). Siekiant pašalinti bet kokias galinčias kilti abejones buvo patenkintas advokatės V. Grigonytės prašymas skirti byloje teismo autotechninę ekspertizę. Atlikus ekspertizę pateikta kategoriška išvada, kad automobilio „BMW 735“ priekinės plokštumos dešinės pusės detalės (bamperis, sparnas, žibintas, variklio dangtis) buvo apgadintos ne deklaruojamo eismo įvykio metu nurodytomis aplinkybėmis, t. y. ne atsitrenkus į pakelės medį (2 t. b. l. 167-171). Ši ekspertizė iš esmės patvirtino eksperto V. M. pateiktą išvadą, kad eismo įvykis įvyko ne nuteistųjų nurodytu metu ir nurodytomis aplinkybėmis. Teisminio nagrinėjimo metu apeliaicinės instancijos teisme apklaustas V. M. savo duotas ekspertizės išvadas (2 t. b.l. 167-171) patvirtino, nurodė, kad užfiksuoti automobilio „BMW 735“ pažeidimai negalėjo susidaryti nuo smūgio į medį. Aukščiau aptartų įrodymų pagrindu daroma išvada, kad jeigu automobilis „BMW 735“ ir dalyvavo eismo įvykyje, tai tas įvykis buvo ne nuteistųjų deklaruojamomis aplinkybėmis, kas kartu patvirtina pirmos instancijos teismo padarytą išvadą, jog V. M. ir D. Š., eismo įvykio deklaracijoje ir paaiškinimuose nurodydami tikrovės neatitinkančius duomenis ir šiuos dokumentus pateikdami draudimo bendrovei, apgaule siekė, kad jiems būtų išmokėta draudimo išmoka, o tokie veiksmai atitinka LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Advokatės iniciatyva teismui pateikta Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto išvada (3 t. b. l. 65, 66), vertinant ją kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, nepatvirtina deklaruoto eismo įvykio aplinkybių. Minėtoje išvadoje pažymėta, kad jeigu automobilis iš tikrųjų būtų susidūręs su medžiu, tai smūgio būta labai nestipraus, tačiau iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog smūgis turėjo būti pakankamais stiprus, kadangi automobilio BMW apgadinimai yra žymūs. Byloje ištirtais įrodymais nenustatyta, kad eismo įvykis yra inscenizuotas, tačiau ši aplinkybė, aukštesniojo teismo nuomone, neturi teisinės reikšmės nuteistųjų veikos teisiniam vertinimui, nes kaltinimas jiems pateiktas ir jie nuteisti ne už eismo įvykio inscenizavimą, bet už tai, kad draudimo bendrovei pateikė melagingus duomenis apie tariamai deklaracijoje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje įvykusį eismo įvykį tuo siekdami apgaule įgyti turtinę teisę, t. y. gauti draudimo išmoką.

Vertinant liudytojo A. Š. parodymus, kuriuose jis tvirtino, kad matė, jog V. M. automobilis buvo atsitrenkęs į pakelės medį, pritariama pirmos instancijos teismo nuomonei, jog šiais parodymais besąlygiškai tikėti negalima. Pasakodamas apie įvykio aplinkybes A. Š. nurodė, kad V. M. yra jo draugas, kategoriškai tvirtino, jog D. Š. nepažįsta. Tik pateikus įrodymus, jog D. Š. jau kurį laiką dirba pas A. Š., pastarasis sutiko, jog D. Š. pažįsta. Toks A. Š. parodymų nenuoseklumas, siekis nuslėpti tam tikras aplinkybes, pirmos instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip siekis padėti V. M. ir D. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Aukščiau aptartų aplinkybių visuma paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad teismas nepašalino iškilusių prieštaravimų. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, teismas ėmėsi visų priemonių tam, kad pašalinti bet kokias galinčias iškilti abejones: buvo apklausti patys kaltinamieji, liudytojai, ekspertas, paskirta papildoma ekspertizė, tačiau jokių naujų esminių duomenų, paneigiančių tyrimo metu nustatytas aplinkybes, kad nuteistųjų deklaruojamas eismo įvykis įvyko ne jų nurodytu laiku ir aplinkybėmis, gauta nebuvo.

Atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėjantis teismas buvo šališkas. Nušalinimo pagrindai yra įtvirtinti LR BPK 58 straipsnyje. Nustačius bent vieno iš minėtame straipsnyje nurodytų pagrindų buvimą proceso dalyvis gali pareikšti teismui nušalinimą arba teismas gali nusišalinti pats savo iniciatyva. Apeliaciniame skunde teisėjos šališkumas grindžiamas tuo, kad teisėja netenkino gynybos prašymo skirti papildomą kompleksinę ekspertizę bei tuo, kad teisėja klausimą dėl jai pareikšto nušalinimo išsprendė pati tą pačią dieną, kai jai buvo pareikštas nušalinimas. Nė vieno iš LR BPK 58 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, skundo autorė nenurodo. Aukštesnysis teismas pagrindų, leidžiančių pagrįstai suabejoti bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumu ir objektyvumu, iš bylos medžiagos taip pat nenustatė. Argumentas, kad teisėja šališkumą pademonstravo pati išspręsdama jai pareikštą nušalinimą, nelogiškas ir nepagrįstas, kadangi LR BPK 59 straipsnio 3 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad tokiu atveju, jei bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo išsprendžia jis pats. Šiuo atveju taip ir buvo padaryta.

Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad teismas nesilaikė rungimosi principo, tuo pažeidė teisės į teisminę gynybą, teisės į sąžiningą procesą, šalių lygybės prieš įstatymą principus ir garantijas. Apygardos teismo teisėjų kolegija su šiais motyvais nesutinka. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad proceso šalims, tame tarpe ir kaltinamiesiems bei jų gynėjai, buvo sudarytos visos galimybės pasinaudoti procesinėmis teisėmis ir galimybėmis, numatytomis įstatymo ir šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi gana aktyviai. Iš posėdžių protokolų matyti, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamiesiems buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus, kuria jie pasinaudojo, gynyba reiškė prašymus, teikė naujus įrodymus, gynybos iniciatyva buvo paskirta papildoma ekspertizė, todėl teigti, kad šiuo atveju rungimosi principas buvo pažeistas, nėra objektyvaus pagrindo. Ta aplinkybė, kad teismas dalies gynybos prašymų netenkino ar kitaip vertino pateiktus įrodymus, negali būti traktuojama kaip minėto principo pažeidimas, lėmęs šalių galimybės pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis suvaržymą.

Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis dėl V. M. ir D. Š. pripažinimo kaltais padarius LR BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuteisimo dėl jos yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti nuosprendį ar jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų V. M. ir D. Š. gynėjos advokatės Valdos Grigonytės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.