Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Raseinių rajono apylinkės teismo teisėja Sigita Kazlauskienė, susipažinusi su pareiškėjos O. B. skundu privataus kaltinimo tvarka dėl baudžiamosios bylos iškėlimo D. S. pagal LR BK 154 str.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. B. pateikė Raseinių rajono apylinkės teismui 2017-07-04 skundą, kuriuo prašo pradėti privataus kaltinimo procesą D. S. atžvilgiu pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 str.

Privataus kaltinimo bylos procesą pradėti atsisakytina.

Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje nukentėjusiojo skundas privataus kaltinimo bylose yra itin svarbus procesinis dokumentas, kadangi juo ne tik pradedamas baudžiamasis privataus kaltinimo bylos procesas, ne tik išreiškiama asmens valia, kad kaltininkas atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus ir būtų nubaustas, bet ir nustatomos nagrinėjimo teisme ribos, kadangi teisėjas nutartimi perduoda bylą į teisiamąjį posėdį pagal kaltinimą, apibrėžtą būtent nukentėjusiojo skunde. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412 straipsnyje, apibrėžiant nukentėjusiojo skundo turinį, ne tik nurodyta, kas privalomai jame turi būti išdėstyta, bet ir kategoriškai akcentuojama, kad esminės nusikalstamos veikos aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos turinčios reikšmę aplinkybės – skunde turi būti išdėstytos taip, jog matytųsi ir išsamus, bet tuo pačiu ir konkretus, aiškiai apibrėžtas nusikalstamos veikos, kuriuo yra kaltinamas asmuo, vaizdas ir būtų galima identifikuoti visus atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę žinoti kuo tiksliai jis yra kaltinamas, kad galėtų tinkamai pasiruošti gynybai ir gintis. BPK 412 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundas ar pareiškimas privataus kaltinimo tvarka paduodamas raštu. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai, kuriuos turi atitikti skundas ar pareiškimas, paduodamas privataus kaltinimo bylose. Taigi skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo. Įstatymas numato, kad šio straipsnio reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Pateiktas skundas neatitinka jo turiniui minėtų keliamų reikalavimų, jame nėra nurodyta konkreti nusikalstama veika, dėl kurios prašoma pradėti privataus kaltinimo bylą, abstrakčiai nurodant BK 154 str., nėra nurodyta nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji aiškiai neišreiškė savo valios, dėl kokios konkrečios nusikalstamos veikos prašo pradėti privataus kaltinimo bylą, tuo tarpu BK 154 str. 3 d. už BK 154 str. 1 ar 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas.

Be to, LR BK 2 str. 3 d. konstatuota, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o to paties straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 str. už šmeižimą kyla ne visais asmens šmeižimo atvejais, bet tik tada, kai asmens šmeižimas turi visus BK 154 str. numatytus šios veikos požymius. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (kasacinė byla Nr. 2A–1/2009).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą pažymėjo, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams, jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką, laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek bendrieji teisės principai suponuoja tai, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmenų elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamas nusikalstamos veikos padarymas. Nepritartina tai praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami, neanalizuojant ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėją O. B. ir D. S. siejo darbo santykiai. Galimai pažeistas savo teises ar teisėtus interesus pareiškėja gali apginti civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 str. sudėties (subjektyviosios pusės – tyčios), todėl pradėti privataus kaltinimo bylos procesą atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjos O. B. 2017-07-04 skundą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 str.

Nutartis per 7 dienas nuo priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Raseinių rajono apylinkės teismą.