Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-09-24 · Administracinė byla Nr. I-830-554/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-09-24
Bylos Nr.
I-830-554/2009
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00266-2009-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Administracinė byla Nr.I-830-554/2009.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00266-2009-9.Procesinio sprendimo kategorija: 21, 15.2.3.2, 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 24 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,dalyvaujant pareiškėjui - A. B.,

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, įgaliotam atstovui Alekui Morozovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Kauno apygardos administracinio teismo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 18250 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas skunde (T. 1, b.l. 4) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu kad Kauno tardymo izoliatoriuje jis visą laiką buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats rūkė tik 1-2 dienas po atvykimo. Dėl kitų asmenų pastovaus rūkymo jis turėjo kvėpuoti tabako dūmais, negalėjo ramiai miegoti, nes kiti kėlėsi naktį rūkyti, atidarydavo kameros langą, keldavo triukšmą. Atskirais atvejais kamerose buvo patalpinama per daug suimtųjų ir kiekvienam asmeniui tekdavo mažesnis kaip 5 m² plotas. Pareiškėjas buvo kasdien vedamas pasivaikščioti, tačiau pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, vaikščiodavo daugiau suimtųjų ir kiekvienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 3 m² ploto. Tokiu būdu dėl Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų jis jautė diskomfortą, negalėjo normaliai pasivaikščioti, kamavo nemiga, tabako dūmai neigiamai veikė jo savijautą. Šiais neteisėtais Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmais jam buvo padaryta 18250 Lt neturininė žala. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad kiekvieną tokiomis sąlygomis praleistą dieną jis įvertino 50 Lt neturinės žalos dydžiu.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą ir atsakovo įgaliotas atstovas teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (T. 1, b.l. 13-15) nurodė, taip pat atsakovo įgaliotas atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas buvo patalpintas į kameras kartu su rūkančiaisiais asmenimis, nes jokios teisės normos nenumato rūkančių ir nerūkančių asmenų izoliavimo vienų nuo kitų. Be to, medicininiuose dokumentuose buvo nurodyta, kad pareiškėjas taip pat rūko, vartoja narkotikus. Atskirais atvejais kameroje, kur buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 5 m², tačiau tai atsitikdavo dėl to, kad kameros buvo perpildytos. Kad atitiktų visus reikalavimus, Kauno tardymo izoliatorius gali patalpinti ne daugiau 239 asmenų, tačiau tuo metu, kai buvo pristatytas pareiškėjas, Kauno tardymo izoliatoriuje buvo patalpinta 330 asmenų. Kauno tardymo izoliatorius negali juridiškai atsisakyti priimti suimtųjų, nors jų būtų ir daugiau kaip 239. Visų kitų sanitarinių reikalavimų buvo laikomasi. Kamerose palaikoma tinkama temperatūra, apšvietimas, ventiliacija. Atsiliepime į skundą pabrėžiama, taip pat atsakovo įgaliotas atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad jokios Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos ir atskirų pareigūnų kaltės dėl susidariusius padėties nėra.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Teismui pateiktų įrodymų visuma patvirtina faktines aplinkybes, kad 2008-05-09 pareiškėjas, paskyrus jam kardomąją priemonę - suėmimą, buvo patalpintas į Kauno tardymo izoliatorių (T. 1, b.l. 13, 17, 18, 19, 27-28). Pareiškėjas atskirais periodais buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo svyruoja 12,8 iki 16,7 m², kartu su dar 2 – 4 suimtaisiais (T. 1, b.l. 17, 19). Kauno tardymo izoliatoriui maksimalus vietų skaičius nustatytas – 239 (T. 1, b.l. 16). 2008-05-09 Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikoma 330 suimtų asmenų (T. 1, b.l. 14). Kauno tardymo izoliatoriuje yra 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas svyruoja nuo 11,08 iki 17,43 m² (T. 1, b.l. 20). Pareiškėjas iš kameros buvo reguliariai vedamas pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį (į kurį konkrečiai neužfiksuota), tačiau atskirais atvejais ne visi kameroje buvę suimtieji šia teise naudodavosi ir realiai kiemelyje vaikščiodavo mažiau asmenų, negu jų buvo konkrečioje kameroje (T. 1, b.l. 32-135, T. 2, b.l. 2-177). Pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių buvo patalpintas paskyrus kardomąją priemonę - suėmimą, kadangi buvo įtartas narkotinių medžiagų platinimu bei neteisėtu įsigijimu savo reikmėm (T. 1, b.l. 27-28). Medicininių dokumentų (T. 1, b.l. 18, 21, prijungta Asmens sveikatos istorija) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas gydytojų apžiūrėtas sekančią dieną po pristatymo – 2008-05-10. Pirminės apžiūros ir vėlesnio gydymo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas rūko, 15 metų vartojo narkotines medžiagas, gydėsi dėl nemigos, ausies, rankos sąnario skausmų. Iki patekimo į Kauno tardymo izoliatorių jam jau buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai vartojant opioidus, abstinencijos ir priklausomybės sindromas.

Administracinės bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo nurodydamas, jog neturtinė žala jam padaryta neteisėtais pareigūnų veiksmais, patalpinus jį Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2008-05-09 kamerose kartu su rūkančiaisiais asmenimis bei patalpinus į perpildytą kamerą, kur vienam asmeniui tenka mažiau negu 5 m² ploto, taip pat buvo pasivaikščiojant kiemeliuose, kuriuose 1 asmeniui teko mažiau kaip 3 m² ploto. Dėl to pablogėjo jo savijauta, jis patyrė dvasinius sukrėtimus bei psichologinį diskomfortą. Teismas pabrėžia, kad pagrįsti administraciniam teismui pateikiamo skundo reikalavimus, nurodant konkretų skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar aktą, taip pat skundžiamų veiksmų (neveikimo) ar akto datą, aplinkybes, pareiškėją įpareigoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. Administracinis teismas per žalos atlyginimo institutą (CK 6.271 straipsnis) gali apginti galimai pažeistas asmens teises tik tuo atveju, jei pareiškėjas konkrečiais faktais (apibrėžtais laiko ir vietos prasme) bei teisės normomis pagrindžia, jog jo nurodoma valdžios institucija pažeidė atitinkamas jo teises. Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojai pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta neturtinė žala (pasekmės). Sprendžiant valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą CK 6.271 str. bei CK 6.250 str. kontekste, kiekvienu konkrečiu atveju privalu nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, nes neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (ABTĮ 13 str., 20 str., TĮ 33 str., LVAT 2009-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A 146 -372/2009).

Teismas taip pat konstatuoja, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius - CK 6.245 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės, nes įstatymų leidėjas numatė ir objektyviąją atsakomybės rūšį. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, valstybės atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.250 straipsnyje yra numatyti teisiniai pagrindai, kuriems esant galimas neturtinės žalos atlyginimas. Be to pažymėtina, jog deliktinės prievolės atsiranda tik tuomet, jei yra visi pažeidimo sudėties elementai: neteisėta veika, sukelianti nukentėjusiajam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus ir pan., priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, žalą padariusio asmens kaltė, - ir atvirkščiai, jei nors vieno iš šių elementų nėra, atsakomybė negalima. CK 6.250 str. 2 d. nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiais įstatymais, nustatančiais tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis). Tačiau neturtinės žalos atlyginimui taip pat būtina nustatyti ir sąlygų visumą: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) bei priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos. Iš to seka, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien teiginių, kad patalpinimas kartu su rūkančiaisiais, kad kameros plotas 1 asmeniui neatitinka higienos normos reikalavimų, kad pasivaikščiojimo kiemelyje vienam asmeniui tenka mažiau ploto ir dėl to buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai žalos atlyginimui nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie Kauno tardymo izoliatoriaus trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str. TĮ 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007). Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Ginčo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai sąlygojo neigiamą poveikį pareiškėjui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007).

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 str. 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka, jog pareiškėjas uždaro tipo įstaigoje – Kauno tardymo izoliatoriuje objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi. Atitinkamai BVK 70 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nustato, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. BVK 70 str. 2 d. taip pat nustato, kad atskirose pataisos įstaigose turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai. Atitinkamai ir BVK 70 str. 3 d. numato, kad izoliuotai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (BVK 70 str. 4 d.). Laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BVK 70 str. 5 d.). BVK 70 str. 6 d. nustato, kad tuo atveju, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Teismas pabrėžia, kad nors pareiškėjas nuo 2008-05-09 iki šiol dar neatlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmės, nes nuo 2008-05-09 iki šiol jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, tačiau aukščiau aptartos asmenų teisinės padėties principinės nuostatos iš esmės atitinka ir Kardomojo kalinimo įstatymo (toliau – KKĮ) 1 str. – 8 str. išdėstytus asmenų teisinės padėties principus bei Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 1 str. – 5 str., 12 str. – 30 str. principines nuostatas dėl kalinamųjų tardymo izoliatoriuje teisinės padėties. Iki 2009-04-01 galiojusioje KKĮ 12 str. redakcijoje buvo numatyta, kad kalinamieji uždaromi kardomojo kalinimo vietų kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų: 1) vyrai – atskirai nuo moterų; 2) nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų. Nepilnamečius skirstant į kameras būtina atsižvelgti į jų amžių, fizinį ir protinį išsivystymą, dorovines savybes. Išimtiniais atvejais, gavus prokuroro sutikimą, kamerose, kur laikomi nepilnamečiai, leidžiama laikyti suaugusiuosius; 3) moterys, kurių nėštumas daugiau kaip trys mėnesiai, jų pageidavimu – atskirai nuo kitų moterų; 4) asmenys, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, – atskirai nuo asmenų, nebuvusių laisvės atėmimo vietose; 5) asmenys, kaltinami arba įtariami padarę sunkius nusikaltimus, – atskirai nuo kitų kalinamųjų; 6) kalinamieji, iki suėmimo dirbę valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos institucijose, – atskirai nuo kitų kalinamųjų; 7) nuteistieji – atskirai nuo kitų kalinamųjų ir atsižvelgiant į pataisos darbų įstaigos režimo rūšį, nustatytą teismo nuosprendžiu; 8) nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos – atskirai nuo kitų kalinamųjų ir nuteistųjų. Nuteisti mirties bausme asmenys laikomi izoliuoti nuo visų kitų kalinamųjų ir nuteistųjų. Įtariamieji arba kalinamieji toje pačioje byloje laikomi atskirai. Nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose ūkio darbams, laikomi atskirose patalpose. Tačiau KKĮ 13 str. – 20 str., kuriuose išdėstytos kalinamųjų teisės, nebuvo numatyta teisė nerūkantiems asmenims būti atskirai nuo rūkančių asmenų. Nuo 2009-04-01 įsigaliojusio SVĮ 10 str. normose taip pat nenumatytas rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų atskiras laikymas. SVĮ 13 str. – 30 str. taip nenumatyta teisė pareiškėjui būti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Be to, ir poįstatyminiuose teisės aktuose - Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2001-09-07 įsakymu Nr. 178 ir galiojusių iki 2009-06-10, 49 p. – 49.12 p., taip pat 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Taisyklių, galiojančių nuo 2009-06-10, nuostatos bei Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 p. taip pat nenumato rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų atskiro laikymo, nors kiti kalinamųjų (nuteistųjų) atskiro patalpinimo kriterijai šiuose teisės aktuose yra specialiai aptarti. Įvertinęs šias nuostatas, teismas daro išvadą, kad CK 6.271 str. 4 d. kontekste tai reiškia, kad nei Kauno tardymo izoliatoriaus administracija, nei jos konkretūs pareigūnai neturėjo įstatymo imperatyvios pareigos atskirti pareiškėją nuo kitų rūkančiųjų kalinamųjų. Teismas taip pat pabrėžia, kad byloje nagrinėjamuoju aspektu tarp nurodytų teisės aktų (KKĮ, SVĮ, Taisyklių) ir Tabako kontrolės įstatymo 3 str., 19 str. įžvelgiama tam tikra kolizija. Tačiau, ji, teismo nuomone, turėtų būti sprendžiama arba draudimo rūkyti patalpose, kuriose laikomi kalinamieji, arba papildomo kalinamųjų atskiro laikymo kriterijaus nustatymo būdu - atitinkamu kalinamųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų pakeitimo (papildymo) būdu. Tai iš esmės yra ne Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veikimo ar neveikimo vertinimo (CK 6.271 str. 4 d. taikymo prasme) dalykas, o nurodytų teisės aktų leidėjų apsisprendimo reikalas (ABTĮ 13 str., 20 str., TĮ 33 str., LVAT 2008-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-195/2008).

Iki 2009-04-01 galiojusi KKĮ 18 str. 1 d. nustatė, kad kalinamieji laikomi kardomojo kalinimo vietų bendrose, skirtose ne daugiau kaip 4 asmenims kamerose arba vienutėse, kuriose užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normas. Nuo 2009-04-01 įsigaliojusio SVĮ ši nuostata nebuvo taip detaliai reglamentuota, tačiau principinės nuostatos liko iš esmės tos pačios. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau - Higienos norma), patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 punkte (2 lentelė) nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma yra ne mažiau kaip 5 m² vienam žmogui. Iki 2009-06-10 galiojusių Taisyklių 11.1 punkte taip pat nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameros gyvenamojo ploto norma turi būti ne mažiau kaip 5 m² vienam kalinamajam. Nuo 2009-06-10 galiojančiose Taisyklėse šis dydis nebuvo taip detaliai reglamentuotas, tačiau principinės nuostatos išliko tos pačios. Iki 2009-06-10 galiojusių Taisyklių 83 p. numatė, kad vienam asmeniui pasivaikščiojimo metu turi tekti ne mažiau kaip 3 m², o nuo 2009-06-10 galiojančiose Taisyklėse, taip pat Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse bei SVĮ minimalus plotas pasivaikščiojimo kiemelyje vienam asmeniui nenustatytas. Teismas ima domėn tai, kad KKĮ 7 str., SVĮ 3 str. nuostatų analizė duoda pagrindą išvadai, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija šiomis teisės normomis yra įpareigota užtikrinti asmenų kalinimo tvarką kardomojo kalinimo vietose. Kalėjimų departamento direktoriaus 2007-01-23 įsakymu Nr. V-27 (T. 1, b.l. 16) nustatytas maksimalus skaičius (239) asmenų, kurie gali būti laikomi Kauno tardymo izoliatoriuje. Teismas, tuo pačiu, atsižvelgia ir į tai, kad įstatymų bei poįstatyminių aktų, reglamentuojančių asmenų priėmimą (patalpinimą) į tardymo izoliatorių, nenumato teisės Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriui atsisakyti priimti suimtą asmenį, jau esant įstaigoje didesniam skaičiui asmenų, negu numatyta 2007-01-23 įsakyme Nr. V-27. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad atskirais periodais nuo 2008-05-09 (patalpinimo į Kauno tardymo izoliatorių diena) iki 2009-06-25 (pirminio skundo surašymo data – T. 1, b.l. 9) pareiškėjas buvo laikomas kamerose bei išvedamas pasivaikščioti į kiemelį, kur vienam asmeniui nebuvo 5 m² ir atitinkamai 3 m² ploto. To pasekoje galima daryti išvadą, kad jis turėjo tam tikrus nepatogumus. Tačiau teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai sąmoningai jam būtų sudarę tokias sąlygas. Teismas pabrėžia, kad atvejai, kai vienam kameroje laikomam asmeniui tenka mažiau nei 5 m² ploto, o pasivaikščiojimo kiemelyje mažiau kaip 3 m², objektyviai priklauso ne nuo Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos valios ir, tuo pačiu, šie pažeidimai padaryti ne dėl administracijos pareigūnų kaltės. Teismas konstatuoja, jog administracinėje byloje nepateiktas pakankamas pagrindas įrodymų išvadai, kad pareiškėjo nurodomos laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygos, kurios formaliai neatitiko sprendime paminėtų teisės aktų reikalavimų, padarė jam skunde detalizuotą neturtinę konkretaus dydžio žalą. Be to, byloje nėra ir duomenų, kad nustatytu laiku pareiškėjas nebuvo išvedamas pasivaikščioti, ar dar kokiu nors būdu administracijos pareigūnai suvaržė jo teisės. Nei skunde, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas nenurodė, kaip įkalinimas kameroje bei pasivaikščiojimas kiemelyje, kur jam teko mažesnis negu nustatyta plotas, turėjo neigiamos įtakos jo sveikatai ar neturtinės žalos 18250 Lt sumai atsiradimui. Jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, taip pat jų nėra ir bylos dokumentuose bei prie bylos prijungtoje asmens sveikatos istorijoje, todėl teismas neturi pakankamo pagrindo duomenų išvadai, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės arba psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno tardymo izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo, pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir kitų nepatogumų, susijusių su šiais faktais. Pareiškėjas apskirtai nurodė tik minėtus 3 nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų ir jokių kitų nusiskundimų neturėjo (dėl maitinimo, ventiliacijos, apšvietimo ar kt. higienos bei kitų teisės aktų reikalavimų laikymosi), todėl teismas laiko, kad kitos jo laikymo sąlygos visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Darydamas šias išvadas teismas vertina tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, atvykęs į Kauno tardymo izoliatorių, pats sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojams nurodė, jog rūko, yra vartojęs narkotikus. Į Kauno tardymo izoliatorių pareiškėjas buvo patalpintas įtariant prekyba narkotinėmis medžiagomis bei neteisėtu jų įsigijimu savo reikmėm (T. 1, b.l. 27-28). Išrašai iš medicininių dokumentų taip pat patvirtina, kad pareiškėjas į medikus kreipėsi ne dėl pasyvaus rūkymo, per mažos kameros ar per mažo pasivaikščiojimų kiemelio sukeltų neigiamų sveikatai požymių, bet pagrindinai dėl ausies, sąnarių skausmų ir panašių sveikatos sutrikimų. Be to, pats pareiškėjas pripažįsta aplinkybes, kad jo teisės dėl kameros, pasivaikščiojimų kiemelio ploto, kitų asmenų rūkymo jo akivaizdoje nebuvo pažeidžiamos nuolat ir į gydytojus jis kreipėsi visiškai dėl kitų negalavimų. Pažymos (T. 1, b.l. 19), eksplikacijos (T. 1, b.l. 20), išrašai iš žurnalų (T. 1, b.l. 32-135, T.2, b.l. 3-177) duomenys taip pat patvirtina, kad dalį laiko pareiškėjas praleido kamerose, kur vienam asmeniui buvo 5 m² plotas, atitinkamai ir pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo išlaikytas 3 m² ploto vienam asmeniui normatyvas. Bylos duomenys taip pat patvirtina aplinkybes, kad 2 pasivaikščiojimo kiemeliai yra didesni kaip 17 m². Pareiškėjas nurodė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ir į šiuos kiemelius, o kameroje esant 5 asmenims, šis pasivaikščiojimo plotas teisine prasme pakankamas.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 str. 4 p. numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet CK 1.138 str. 8 p. taip pat numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas, įvertinęs visas šios administracinės bylos aplinkybes, bei atsižvelgdamas į tai, kad Kauno tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu, nepriklausomai nuo šios įstaigos administracijos valios, buvo laikoma daugiau nei nustatyta norma asmenų, kas galėjo objektyviai trukdyti Kauno tardymo izoliatoriui užtikrinti tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, daro išvadą, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. To pasekoje konstatuojama, kad teismas sprendimu pripažįsta, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 13 str., 20 str., TĮ 33 str., LAT 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, LVAT 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 1 p., 88 str. 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius