Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas savo valią nutraukti terminuotą darbo sutartį išreiškė įstatymų nustatyta tvarka – priėmė įsakymus atleisti ieškovę iš darbo, pratęsti atleidimo terminą iki jos laikino nedarbingumo pabaigos, sudarė komisiją dėl reikalų perdavimo, paskyrė kitą asmenį laikinai eiti direktorės pareigas, todėl ieškovės prašymas pratęsti jos darbo sutartį neturi reikšmės. Teismas konstatavo, kad nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas sutiko su tuo, jog ieškovė tęstų savo darbą po terminuotos sutarties pasibaigimo, jog ieškovė domėjosi, ar darbo sutartis su ja pratęsta, kad ji atliko veiksmus, kurie liudytų, jog ji tęsia darbą pasibaigus laikinam nedarbingumui. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepranešė darbdaviui, jog jos laikino nedarbingumo laikotarpis pasibaigė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas, kaip darbdavys, paskleidė apie ją duomenis, nesusijusius su darbo santykiais, arba su jais susiję faktai buvo paskleisti žeminančia, įžeidžiančia forma, todėl, pripažinęs, kad ieškovės atleidimas iš darbo yra teisėtas, atmetė reikalavimą priteisti neturtinę žalą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. liepos 25 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas pripažino neteisėtu ieškovės atleidimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 41-576 (pakeistas 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr.41-589) iš Vilniaus miesto vaikų pensiono direktorės pareigų ir grąžino ją į šias pareigas; pripažino, kad ieškovės ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2001 m. birželio 21 d. pasirašyta darbo sutartis Nr. 277-D sudaryta neterminuotam laikui; priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 19 872 Lt už priverstinės pravaikštos laiką ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš atsakovo valstybei 1402, 30 Lt žyminio mokesčio.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. birželio 20 d. priėmė įsakymą Nr. 41-576 atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį, 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 41-589 nukėlė ieškovės atleidimo datą į pirmą dieną po jos ligos. Atsakovo teigimu, apie tai ieškovė buvo informuota telefonu ir registruotu laišku, tačiau toks atsakovo teiginys paneigtas ir byloje įrodyta priešingai: laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 16 d. iki 2005 m. birželio 25 d. ieškovė buvo laikinai nedarbinga ir gydėsi stacionare, todėl galimybė informuoti ją telefonu buvo objektyviai apribota; atsakovo registruotas laiškas buvo išsiųstas adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, t. y. adresu, kuriuo ieškovė negyvena jau nuo 1999 metų. Apeliacinės instancijos teismas liudytojų parodymais ir bylos medžiaga nustatė, kad iki 2005 m. rugpjūčio 2 d. ieškovė neturėjo galimybės sužinoti ir nežinojo apie tai, kad atsakovas ketina nutraukti terminuotą darbo sutartį, juolab kad pati ieškovė 2005 m. birželio 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydama pratęsti terminuotą darbo sutartį, o atsakovas jokio atsakymo ieškovei nedavė ir informacijos apie savo ketinimus nepateikė. Ieškovė, pasibaigus jos laikino nedarbingumo laikotarpiui 2005 m. liepos 26 d., grįžo į darbą ir toliau ėjo Vilniaus miesto vaikų pensiono direktorės pareigas: priiminėjo įsakymus, pasirašinėjo žiniaraščius, vykdė kitas pareigas. Šios aplinkybės, taip pat tos, kad ieškovei buvo žinoma, jog su visais kitais socialinių įstaigų vadovais pasirašytos terminuotos darbo sutartys tapo neterminuotomis, sudarė pakankamą pagrindą pagrįstai tikėtis, kad ir jos darbo sutartis nėra nutraukta pasibaigus terminui, bet tapo neterminuota. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, kad atsakovas tinkamai išreiškė savo valią nutraukti su ieškove terminuotą darbo sutartį, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl negali būti laikomas teisingu. Kolegija taip pat konstatavo, kad sutarties termino suėjimas savaime nepabaigia darbo sutarties termino, o tik sudaro prielaidas pasinaudoti sutarties nutraukimo galimybe, t. y. suėjus terminui ir nė vienai iš darbo sutarties šalių nenutraukus darbo sutarties, darbo sutarties sąlyga dėl sutarties galiojimo termino nustoja galios ir nuo to momento laikoma, kad šalys yra sudariusios neterminuotą darbo sutartį.

Kaip tinkamą darbo sutarties nutraukimą pirmosios instancijos teismas įvardijo ir 2005 m. birželio 22 d. atsakovo įsakymą Nr.41-589, kuriuo buvo nukelta ieškovės atleidimo iš darbo data. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad tokia teismo išvada padaryta netinkamai aiškinant ir taikant DK 131 ir 126 straipsnius. DK 126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, suėjus darbo sutarties pasibaigimo terminui, darbdavys arba darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, o tai reiškia, kad atsakovas, suėjus nustatytam terminui, nepaisant to, kad ieškovė turėjo laikino nedarbingumo pažymėjimą, turėjo teisę nutraukti darbo sutartį. Iki nustatyto termino, t. y. iki 2005 m. birželio 20 d., darbo sutarties atsakovui nenutraukus, ji tapo neterminuota, ir ieškovės atleidimas iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį tapo neteisėtas. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė į tai, jog ieškovės darbo pobūdis buvo nuolatinis, terminuota darbo sutartis su ja pasirašyta tik vykdant Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kurios vėliau įstatymu buvo pakeistos, tai sudarė pagrindą ir su kitais tapataus, kaip ir ieškovės, darbo pobūdžio darbuotojais jų sudarytas terminuotas darbo sutartis pratęsti neterminuotam laikui. Kolegija taip pat konstatavo, kad pagal DK 109 straipsnio 2 dalį neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys. Ieškovės darbo nuolatinis pobūdis yra pakankama sąlyga jos terminuotai darbo sutarčiai transformuotis į neterminuotą.

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei nebuvo pranešta apie darbo sutarties nutraukimą, pasibaigus terminui, įsakymas dėl jos atleidimo perskaitytas visų pensiono darbuotojų akivaizdoje, neatlikus reikalų perdavimo, pakeistos jos kabineto durų spynos, uždrausta teikti ieškovei bet kokius dokumentus ir informaciją, susijusią su darbu. Tokie atsakovo veiksmai, pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo nepagrįstu, vertintini kaip neteisėti ir jie neabejotinai sukėlė ieškovei stresą ir tam tikrus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pažeminimą darbuotojų akyse, reputacijos pablogėjimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei asmenines ieškovės savybes – subrendimo laipsnį (pakankamai garbingo amžiaus), išsilavinimą (socialinių mokslų daktarė), sąmoningumo laipsnį (Vilniaus miesto vaikų pensiono direktore dirbo daugiau kaip dešimt metų), taip pat į tai, kad darbas iš esmės kiekvienam yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, o atleidimas iš darbo bet kuriuo atveju sukelia neigiamas pasekmes, konstatavo, kad ieškovės patirti išgyvenimai yra reikšmingi.