- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-17
- Bylos Nr.
- 2A-1529-605/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- UAB „Hamiltonas“
- Atsakovas
- V. S., V. L. S., V. O.
- Advokatai
- Linas Mažonis
- Kategorijos
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės
sekretoriaujant Indrei Seniūnaitei, dalyvaujant ieškovo UAB „Hamiltonas“ atstovui V. K., atsakovių V. S. ir V. O. atstovui advokatui Linui Mažoniui viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių V. L. S. ir V. O. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo bei 2009 m. liepos 9 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-212-435/2009 pagal ieškovo UAB „Hamiltonas“ ieškinį atsakovėms V. L. S. ir V. O. dėl skolos, delspinigių bei palūkanų priteisimo ir pagal atsakovių V. L. S. ir V. O. priešieškinį ieškovui UAB „Hamiltonas“ dėl skolos ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti (I t., b.l.3-7) iš atsakovės V.L. S. 18489,04 Lt skolos bei 8494,71 Lt delspinigių; iš atsakovės V. O. 17937,10 Lt skolos bei 11121 Lt delspinigių; priteisti iš atsakovių 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad jis 2006-01-13 pasirašė su atsakovėmis dvi sutartis. Pagal rangos sutartį Nr. 2006/01-001 ieškovas įsipareigojo atsakovei V.L. S. priklausančiame bute Plento g. 26-29, Kaune atlikti šio buto kapitalinį remontą už 26073,71 Lt per 31 darbo dieną po avansinio gavimo. Nors darbai buvo visiškai atlikti, atsakovė rangovui už atliktus darbus pervedė 13300 Lt ir liko nesumokėjusi 12773,71 Lt. Be to, užsakovės prašymu buvo atlikti papildomi darbai ir žodiniu susitarimu papildomų darbų atlikta už 5715,33 Lt. Atsakovė vėluoja atsiskaityti jau 133 dienas ir už laiku neatsiskaitymą papildomai privalo mokėti 8494,71 Lt delspinigių. Su atsakove V. O. ieškovas sudarė rangos sutartį Nr. 2006/01-002 dėl buto Plento g. 10b-36, Kaune kapitalinio remonto atlikimo per 50 dienų po avansinio mokėjimo. Kapitalinis remontas turėjo būti atliktas pagal šalių suderintą sąmatą už 46372,36 Lt, tačiau atlikta už 39937,10 Lt, kadangi V. O. nutraukė finansavimą ir į butą neįsileidžia. Už atliktus darbus užsakovė sumokėjo 5000 Lt ir liko skolinga 17937,10 Lt. Be to, atsakovė vėluoja atsiskaityti 124 dienas, už kurias privalo mokėti 11121 Lt delspinigių. Atsakovės neįsileidžia į butus, atsisako bendrauti ir kooperuotis, neatsiskaito už atliktus darbus.
Atsakovės su ieškiniu nesutiko ir priešieškiniu prašė priteisti iš UAB „Hamiltonas“ V.L. S. naudai 8219,26 Lt, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo priešieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 30 proc. netesybų 2465,78 Lt, nuo 8219,26 Lt neatliktų darbų sumos; V. O. naudai - 16760,05 Lt, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo priešieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 30 proc. netesybų 5028,02 Lt, nuo 16760,05 Lt neatliktų darbų sumos.
Atsiliepimas
Atsakovės nurodė, kad su ieškovu buvo sudarytos rangos sutartys dėl joms priklausančių butų remonto darbų. Ieškovas įsipareigojo darbus atlikti kokybiškai ir per numatytus terminus. Vykdant 2006-01-13 sutarties Nr. 2006/01-001 3.2 punktą atsakovė V.L. S. pervedė per du kartus avansinę įmoką sumoje 13300 Lt. Visus darbus prižiūrėjo V. G., kurį ieškovas pristatė kaip darbų vykdytoją, tačiau paaiškėjo, kad jis nėra sudaręs su ieškovu jokios darbinės sutarties. Po sienų išgriovimų, grindų betonavimo, kur galutinė atliktų darbų ir medžiagų suma 5080,74 Lt, atsakovas pareiškė, kad darbai kainuos daugiau negu numatyta sutartyje septyniais tūkstančiais. Atsakovė V.L. S. su tuo nesutiko, todėl ieškovas toliau nevykdė remonto darbų ir jokių papildomų darbų ar kitokių susitarimų tarp jų nebuvo. Atsakovei teko samdytis darbuotojus, kurie ir atliko visus remonto darbus. Ieškovas nevykdė sutarties, be atsakovės sutikimo norėjo pakeisti sutartą sutartyje kainą ir gavęs 13300 Lt avansinę įmoką darbų atliko tik už 5080,74 Lt, todėl ieškovas turi grąžinti 8219,26 Lt, už kuriuos darbų neatliko ir tokiu būdu nepagrįstai praturtėjo. Vykdant sutarties Nr. 2006/01-002, sudarytos su V. O. 3.2 punktą, atsakovė ieškovui pervedė avansinę įmoką 2006-01-25 – 17000 Lt, vėliau 2006-03-30 – 5000 Lt, statybinėms medžiagoms įsigyti. Po sienų išgriovimų, grindų betonavimo, kur galutinė atliktų darbų ir medžiagų suma 5239,95 Lt, atsakovas pareiškė, kad darbai kainuos daugiau negu numatyta sutartyje dešimčia tūkstančių. Atsakovė V. O. su tuo nesutiko, todėl ieškovas toliau nevykdė remonto darbų. Atsakovei teko samdytis darbuotojus, kurie ir atliko visus remonto darbus. Ieškovas nevykdė sutarties, be atsakovės sutikimo norėjo pakeisti sutartą sutartyje kainą ir gavęs 22000 Lt avansinę įmoką darbų atliko tik už 5239,95 Lt, todėl ieškovas turi grąžinti 16760,05 Lt, už kuriuos darbų neatliko ir tokiu būdu nepagrįstai praturtėjo. Ieškovas pareikšdamas ieškinį nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jis atliko remonto darbus, tik pateikė sutartis remonto darbams atlikti ir atliktų darbų sąmatą, kurią pasirašė vienašališkai ir pasibaigus sutartyje numatytiems terminams.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu (II t., b.l.48-56) ieškinį patenkino iš dalies, priešieškinį atmetė: priteisė ieškovui iš atsakovės V.L. S. 12773,71 Lt skolos, 383 Lt žyminio mokesčio ir 5 proc. metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo 2006-09-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui iš atsakovės V. O. 17937,10 Lt skolos, 269,36 Lt delspinigių, 547 Lt žyminio mokesčio ir 5 proc. metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo 2006-09-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė valstybės naudai iš atsakovės V.L. S. 11,10 Lt, iš atsakovės V. O. 22,20 Lt, iš ieškovo UAB „Hamiltonas“ 33,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad 2006-01-13 tarp ieškovo ir atsakovių buvo sudarytos dvi rangos sutartys Nr. 2006/01-001 ir Nr. 2006/01-002 dėl joms priklausančių butų kapitalinio remonto. Šiose sutartyse nurodytos sąlygos yra analogiškos, išskyrus kapitalinio remonto kainas ir atlikimo terminus. Ieškovas, pasamdęs darbuotojus, kurių nebuvo įdarbinęs savo įmonėje, rangos sutartyse ir šalių pasirašytose objektų sąmatose numatytus remonto darbus pradėjo laiku, t.y. sekančią dieną po avanso gavimo. Pagrindinis ginčas byloje kilo dėl to, jog atsakovės neigė tai, jog būtent ieškovas atliko visus darbus, kuriuos jis surašė užbaigtų darbų pridavimo aktuose ir vienašališkai juos pasirašė. Atsakovės teigė, kad ieškovas atliko maždaug tik trečdalį darbų, likusius darbus atliko V. G., kurį jos pasamdė kaip fizinį asmenį nutrūkus bendradarbiavimui su ieškovo įmone. Atsakovės manė, kad ieškovas negali pretenduoti į darbų, kurių jis neatliko apmokėjimą. Šias aplinkybes įrodinėjo liudytoju apklausto V. G. parodymais bei į bylą pateiktais kasos čekiais. Ieškovo atstovai įrodinėjo, kad iki užbaigtų darbų pridavimo aktų, neatliktų darbų akto bei papildomai atliktų darbų akto surašymo atsakovių butuose dirbo ieškovo įmonės direktoriaus vykdytoju paskirtas V. G. su kitais darbininkais, kuris ir atliko sutartyse numatytus darbus. Teismas konstatavo, kad atsakovės, nors ir turėjo byloje profesionalų atstovą, visos bylos nagrinėjimo metu buvo nenuoseklios ir jų pateikti įrodymai yra prieštaringi. Atsakovės taip pat neįrodė, jog V. G. dirbo atsakovių butuose kaip atskirai pasamdytas asmuo, todėl teismas konstatavo, jog V. G. atliko kapitalinio remonto darbus atsakovių butuose kaip ieškovo įmonės darbų vykdytojas, o tuo pačiu ir tam tikrų darbų meistras. Nors tarp šalių buvo kilę ginčai dėl sutarties vykdymo terminų, užsakovės sudarytų rangos sutarčių nenutraukė, o galutinai pašlijus šalių santykiams tam tikri darbai atsakovės V. O. bute nebuvo atlikti ieškovui surašant neatliktų darbų aktą. Rangovas iš tiesų pažeidė sutartyse nustatytus darbų atlikimo terminus, tačiau šalys sutartyse nenumatė jokių sankcijų rangovui už darbų atlikimo terminų pažeidimą, o atsakovės jokių reikalavimų dėl šių terminų pažeidimo ieškovui taip pat nereiškė. Šalys rangos sutartyse numatė, kad užsakovas atliktus darbus turi priimti per tris darbo dienas po rangovo pranešimo apie darbų baigtį. Jei užsakovas per nustatytą laiką darbų nepriėmė, arba nepateikė pretenzijų dėl atliktų darbų kokybės, laikoma, kad darbai priimti (Sutarčių 3.1 p.). Akivaizdu, kad tiek įstatymu, tiek pasirašytomis sutartimis buvo aiškiai numatyta atsakovių pareiga darbus priimti, tačiau šios pareigos atsiradimas siejamas su rangovo pranešimu apie darbų baigtį. Raštu nei per notarą, nei registruotais ar paprastais laiškais tokie pranešimai atsakovėms nebuvo siunčiami. Byloje yra pateikti 2006-05-15 advokatų kontoros raštai, kuriais advokatė D. Žvingilienė kreipiasi į atsakoves su prašymu apmokėti atliktus darbus. Nors atsakovė V. O. teismo posėdyje neigė gavusi atliktų ir neatliktų darbų aktus bei sąskaitas faktūras, jos 2006-05-26 atsiliepimas į advokatės raštą patvirtina tai, jog ji šiuos dokumentus gavo 2006-05-20, todėl teismas padarė išvadą, kad ji, gavusi pranešimą apie darbų baigtį ir ne vėliau kaip iki 2006-05-23 privalėjo atliktus darbus priimti, ko šiuo atveju, nepadarė, pretenzijų dėl atliktų darbų nepareiškė, kas sutinkamai su sutarties 3.1 p. laikoma, kad ji darbus priėmė. Ieškovas jokių įrodymų apie tai, kad atsakovei V.L. S. iš tiesų 2006-05-15 advokatų kontoros raštas buvo išsiųstas ar ji jį gavo, teismui nepateikė, tačiau teismas konstatavo, kad atsakovė V.L. S. ieškovo dokumentus - aktus bei sąskaitą faktūrą, gavo kartu su teismo siųstais procesiniais dokumentais, t.y. 2006-09-23. Atsakovės užbaigtų darbų priėmimo ir neatliktų darbų aktų teisėtumo neginčijo, LR CK 6.652 str. 4 d. numatyta sąlyga, kuriai esant atsiranda užsakovo teisė atsisakyti priimti darbus, nenustatyta, todėl teismas laikė, kad šie darbų aktai yra galiojantys. Ieškovas, atlikęs rangos sutartimi ir objektų sąmatomis numatytus darbus, įgyja teisę į šių darbų apmokėjimą, tačiau ieškovas skaičiavo delspinigius po 0,5 procento už kiekvieną pavėluotą dieną, akivaizdu, kad tokios netesybos yra aiškiai per didelės, todėl teismas, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką, kad priteisiami delspinigiai paprastai yra 0,02 proc. už dieną nusprendė, kad ieškovo prašoma priteisti delspinigių suma iš atsakovės V. O. mažintina. Teismui pripažinus, kad ieškovas atliko užbaigtų darbų aktuose nurodytus darbus, atsakovių patikslintas priešieškinys buvo atmestas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. liepos 9 d. papildomu sprendimu (II t., b.l.69) priteisė ieškovui UAB „Hamiltonas“: iš atsakovės V.L. S. 550 Lt, iš atsakovės V. O. 1100 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Papildomame sprendime teismas nurodė, jog 2009-06-11 sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-212-435/2009, ieškinį patenkinęs iš dalies, patikslintą priešieškinį atmesdamas, tačiau sprendimu neišsprendė klausimo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo ieškovui. Teismas laikė, jog yra tikslinga priimti papildomąjį teismo sprendimą ir priteisti ieškovui jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (II t., b.l.71-72, 76) atsakovės V.L. S. ir V. O. prašo panaikinti 2009-06-11 teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir 2009-07-09 papildomąjį teismo sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovės nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka, kadangi ieškovas pareikšdamas ieškinį nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jis atliko remonto darbus, kiek ir kokių medžiagų pirko remonto darbams, kiek tos medžiagos kainavo, kokios jos buvo, nėra pateikta nei viena sąskaita faktūra pirktoms medžiagoms pateisinti. Ieškovas pateikė tik sutartis remonto darbams atlikti ir atliktų darbų sąmatą, kurią pasirašė vienašališkai ir pasibaigus sutartyse numatytiems terminams. Jokių darbų ieškovas neatliko, jokių pretenzijų ar raginimo raštų, kad reikia sumokėti pinigus atsakovėms neatsiuntė. 2007-11-22 Kauno miesto prokuratūros nutarimas patvirtina, kad UAB „Hamiltonas“ nebaigė atlikti remonto darbų, nepirko statybinių medžiagų butų remontams atlikti. Priešingai nei ieškovas, atsakovės pateikė pirktų medžiagų kvitus, kurie buvo panaudoti į abu atsakovių butų remontus. Medžiagos atsakovių lėšomis pirktos žymiai vėliau nei ieškovas realiai galėjo atlikti remonto darbus. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo, faktų pakankamumo ir įrodytinumo, įrodymų vertinimo taisykles CPK 185 str. Teismas nesiaiškino, kieno ir kokios medžiagos buvo naudotos atsakovių butų apdailos darbams, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Papildomas teismo sprendimas taip pat yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Apeliacinio skundo argumentai iš esmės susiję su byloje esančių įrodymų patikimumo ir jų įvertinimo problema. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176 – 220 straipsniuose, todėl teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, jų pakankamumą, leistinumą ir sąsajumą turi vadovautis minėtuose straipsniuose nurodytomis taisyklėmis. Teismo funkcija pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jais remdamasis daro savo išvadas apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Taigi įrodymų pakankamumas ir ieškovo ar atsakovių nurodomo fakto įrodytinumas, t.y. tam tikrų aplinkybių konstatavimas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste.
Įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 straipsnis. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą, t. y. neturintį faktinio pagrindo (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Civiliniame procese taikomas rungimosi principas, įtvirtintas CPK 12 straipsnyje, nustatantis tokią pat bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Atsakovas turi pareigą įrodyti savo atsikirtimus. Ar ieškovas įvykdė pareigą įrodyti reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, yra sprendžiama pagal jo pateiktus įrodymus dėl konkrečių bylos aplinkybių ir pagal atsakovo pateiktus atsikirtimus bei juos įrodančius duomenis. Jeigu atsakovas prieštarauja ieškovo reikalavimui, bet neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovo nurodytos aplinkybės yra įrodytos. Ta aplinkybė, kad atsakovas neįrodė atsikirtimą sudarančių aplinkybių, yra vienas iš duomenų, kurių pagrindu teismas sprendžia, ar yra įrodytas faktinis pagrindas ieškovo reikalavimams. Tokios pozicijos laikosi kasacinis teismas, kuris yra nurodęs, kad ar ieškovas įrodė ieškinio pagrindą sudarančią aplinkybę, sprendžiama nepriklausomai nuo to, ar atsakovas įrodė atsikirtimą į ieškinį. Jeigu atsakovas įrodo atsikirtimą į ieškinį, tai jis paneigia ieškovo nurodytas aplinkybes. Jeigu atsakovas neįrodo atsikirtimo į ieškinį, tai savaime nereiškia ir neturi būti vertinama kaip ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įrodymas. Ši išvada grindžiama tuo, kad CPK 179, 185 straipsniuose tokios nuostatos nėra. Priešingai, pripažinus, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės vertinamos kaip įrodytos dėl to, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų, atsirastų galimybė pripažinti įrodytomis aplinkybes, kurios niekuo nepagrįstos ir niekuo nepatvirtintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. V. v. UAB„ Parex lizingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-644/2006).
Teismo veiksmus įrodinėjimo procese reglamentuoja CPK 179 straipsnis, kuris nepakeičia CPK 178 straipsnyje nustatytų teismo pareigų dispozityviose bylose, kuriose nėra viešojo intereso ir visa apimtimi galioja rungimosi bei dispozityvumo principai. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį vadinamosiose dispozityviose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 straipsniai), teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir teismas šią teisę įgyvendina atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą, tirdamas ir vertindamas pateiktus bei surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų pakankamumo. Pažymėtina, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 179 straipsnio 1 dalies norma negali būti aiškinama kaip atimanti teismui galimybę konstatuoti, jog tam tikros bylos aplinkybės yra neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009).
Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl turi būti taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: kas teigia, tas įrodinėja. Apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas neįrodė ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, kad teismas pažeidė įrodinėjimo, faktų pakankamumo ir įrodytinumo, įrodymų vertinimo taisykles, ir taip pažeidė CPK 185 straipsnį, yra nepagrįsti.
CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, Kauno savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „ Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008). Kartu teismas saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis).
Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Vienoje kasacinėje byloje teismas yra pasisakęs, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005 Prienų rajono policijos komisariatas v. O. T. ir kt.). Netiesioginiai įrodymai turi silpnesnę įrodomąją vertę. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti.
Ar įrodymai, kaip informacija, yra tikslūs ir detalūs, sprendžiama pagal turinį. Rašytinio įrodymo turinys gali būti objektyviai nulemtas to, kuriam tikslui tam tikri dokumentai, kurie civiliniame procese naudojami kaip įrodymo priemonės, yra rengiami. Įvertinant įrodymų patikimumą į tokias aplinkybes atsižvelgiama. Jeigu įrodinėjimo priemonėje pagal jos paskirtį, sudarymo ir naudojimo tikslus bei faktiškai esančią informaciją nėra bylai tiesiogiai reikšmingų tikslių ir detalių duomenų, tai tokia informacija kaip įrodymai yra netiesioginė ir mažai patikima (CPK 185 straipsnis).
Byloje ieškovo pateikti įrodymai yra tarp šalių sudarytos rangos sutartys, sąmatos, užbaigtų darbų pridavimo aktai, neatliktų darbų aktai, atliktų darbų aktai, sąskaitų išrašai apie mokėjimus pagal rangos sutartis. Taigi ieškovas reikalavimus įrodinėjo ne tik savo aiškinimais, bet ir tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais, taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas tokių įrodymų visumą įvertino kaip pakankamą. Priešingai ieškovui, atsakovės priešieškinio reikalavimus įrodinėjo netiesioginiais įrodymais, todėl iš esmės teisingai tokių įrodymų visuma įvertinta kaip nepakankama. Teisėjų kolegija nekonstatuoja CPK 185 straipsnio pažeidimo ir atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t.y. faktą galima pripažinti neįrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad fakto nebuvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462). Įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pateikti ir surinkti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog ieškovas pagal rangos sutartis atsakovėms atliko remonto darbus, už kuriuos atsakovės su ieškovu neatsiskaitė.
Atkreiptinas dėmesys į apeliacinio skundo motyvą, kad ieškovas nebaigė atlikti remonto darbų, nepirko statybinių medžiagų minėtiems buto remontams. Apeliacinės instancijos teisme atsakovių atstovas paaiškino, kad visus remonto darbus atliko V. G.. Bylos medžiaga patvirtina, kad jokių rašytinių įrodymų, pvz. sutarties su V. G. dėl darbų atlikimo, mokėjimus patvirtinančių įrodymų ar kt., byloje nėra. Atsakovių atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat pripažino, kad su V. G. buvo tik žodinis susitarimas. Taigi atsakovės priešieškinio reikalavimus įrodinėjo tik savo paaiškinimais ir netiesioginiais įrodymais. Atsakovių pateiktuose medžiagų pirkimo kvituose nėra duomenų, kad statybines medžiagas pirko būtent atsakovės. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Padarius išvadą, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009-06-11 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat teisėtu ir pagrįstu laikytinas ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009-07-09 papildomas sprendimas, kuriuo buvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas (CPK 277 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.