- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-17
- Bylos Nr.
- 1A-476-497/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33822-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas, Aušra Bielskė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- G. S.
- Nukentėjusysis
- G. N.
- Kaltinamasis
- G. S.
- Advokatai
- Viktoras Dovidaitis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Bielskės ir Arūno Budrio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kurios metu uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja G. N. ir paskirtas įpareigojimas būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val. Iš kaltinamojo G. S. nukentėjusiosios G. N. naudai priteista 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, Ligonių kasoms priteista 91,64 Eur turtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu byloje pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaltintas E. L. išteisintas, jo atžvilgiu skundas nėra paduotas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2017 m. liepos 5 d., apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini), viešojoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini), norėdamas sudrausminti jaunimą: O. L., gim. (duomenys neskelbtini) ir G. N., gim. (duomenys neskelbtini) kilus tarpusavio žodiniam konfliktui su G. N. ir O. L., pastvėręs G. N. už plaukų ją tampė ir sudavė jai vieną smūgį ranka į galvos sritį, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai G. N. fizinį skausmą ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Nuteistasis G. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendį panaikinti dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tenkinti byloje pareikštus civilinius ieškinius ir baudžiamąjį procesą, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu nutraukti. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad baudžiamasis procesas tęsiamas pagrįstai, prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują nuosprendį – išteisinti jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o byloje pareikštus civilinius ieškinius atmesti. Skunde apeliantas nurodo kad:
2.1 nesutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais, jog baudžiamasis procesas jo atžvilgiu buvo tęsiamas pagrįstai nesant nukentėjusio asmens skundo ar prokuroro reikalavimo, argumentuojant tuo, kad BPK nėra nustatyta nukentėjusiojo skundo forma ir turinys, nukentėjusioji savo poziciją aiškiai išdėstė duodama paaiškinimus, o prokuroras šią poziciją aiškiai palaikė pateikdamas kaltinimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
2.1.1 Baudžiamajame įstatyme imperatyviai nurodyta, kad už BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką kaltininkas atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas, priešingu atveju baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Sisteminis baudžiamojo įstatymų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnį 1 d. pradžios turi būti aiškiai išreikšta nukentėjusiojo valia, įtvirtinta atskirame procesiniame skunde ar nukentėjusio asmens teisėto atstovo pareiškime. Nukentėjusiosios parodymai negali būti prilyginami skundui BPK 167 straipsnio 1 dalies prasme.
2.1.2. Tuo tarpu prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą išreiškiamas atskiru rašytiniu dokumentu arba nutarimu, kuriame privalo būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys, kad veika turi visuomeninę reikšmę ar kad ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali apginti teisėtų savo interesų. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintose rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos taip pat yra nustatyta rašytinė prokuroro reikalavimo forma, kurioje privalo būti išdėstyti motyvai ir pagrindai. Prokuroro rašte, kuriame keičiamas kaltinimas į BK 140 straipsnio 1 dalį nenurodyti tokio kaltinimo pareiškimo pagrindai ir motyvai, todėl akivaizdu, kad byloje nėra nei nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, nei prokuroro reikalavimo tęsti baudžiamąjį procesą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta aplinkybė dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. Skunde pažymima, kad analogiškos praktikos laikosi ir kasacinis teismas (nutartis byloje Nr. 2K-26/2014).
2.2 Apeliantas skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu grindė O. L., G. N., jos įstatyminės atstovės J. N., liudytojų P. P., G. B., A. R. parodymais teisme ir ikiteisminiame tyrime, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros protokolais, G. N. ambulatorinės asmens sveikatos istorijos duomenimis, specialisto išvada, tačiau iš minėtų nukentėjusiųjų bei liudytojų įvykyje dalyvavo tik O. L. (kuris pasišalino) ir G. N.. Todėl jokių kitų teismo nurodytų asmenų parodymai, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, negali nei paneigti, nei pagrįsti jo kaltės.
2.2.1 Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją O. L. apklaustas nebuvo, teisme jis nurodė nematęs smūgiuojant G. N., matęs tik timptelėjimą už plaukų. Liudytojas P. P. teisme nurodė, kad iš esmės nieko nebepamena. Sugretinus P. P. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus su kitų byloje apklaustų asmenų parodymais, akivaizdu, kad jis įvykio nematė, kadangi davė parodymus, kurie neatitinka nei kaltinamųjų, nei nukentėjusiųjų parodymų, todėl šio liudytojo parodymai laikytini nepatikimais. G. N. įstatyminė atstovė J. N., liudytoja A. R. įvykyje nedalyvavo ir jo nematė, parodymus davė pagal G. N. nurodytas aplinkybes. G. N. parodymų apie suduotą smūgį nepatvirtina nei O. L. parodymai, nei medicininiai dokumentai.
2.2.2 Byloje apklausti liudytojai: V. K., I. Š., R. J., A. P. patvirtino apelianto parodymus, kad joks smurtas prieš nukentėjusiąją nebuvo vartojamas, kad šaukė ir keikėsi tik nukentėjusioji. Šie liudytojai įvykį stebėjo tiesiogiai ir jų parodymai paneigia nukentėjusiosios G. N. pasakojimą. Remdamasis Aukščiausiojo teismo praktika apeliantas nurodo, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudytojų parodymai, neįvertinus jų kitų bylos duomenų kontekste, nepatikrinus jų kitais procesiniais veiksmais, negali būti iš anksto preziumuojami kaip nepatikimi ir atmestini, o BPK 78 straipsnis nenustato ir prioritetinės, atsižvelgiant į kokios proceso šalies iniciatyva jie kviečiami, kurių nors liudytojų parodymų svarbos patikimumo. Nežymūs šių liudytojų parodymų neatitikimai neleidžia abejoti jų patikimumu.
2.2.3 Skunde teigiama, kad abejoti nukentėjusios parodymais leidžia ir tai, kad jai jokie sužalojimai nenustatyti, jos nurodytų aplinkybių niekas nepatvirtino, netgi kartu buvęs O. L., taip pat jos asmenybė. Liudytoja, socialinė darbuotoja L. Š. nurodė, kad G. N. yra sunkaus charakterio, impulsyviai reaguoja į pamokymus, linkusi į apgavystes. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino šios liudytojos parodymus. Dar viena aplinkybė, kelianti abejonių G. N. parodymų nuoširdumu – jos artimų santykių palaikymas su O. L., kuris įvykio metu turėjo lygtinę laisvės atėmimo bausmę, o šiuo metu atlieka bausmę pataisos namuose. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad logiškai sunkiai paaiškinama kokių bendrų reikalų gali turėti nepilnametė su teistu asmeniu. Be to abejones dėl nukentėjusios parodymų kelia ir jos pareikštas 3000 Eur ieškinys.
2.3 Apeliantas nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turėtų būti vertinami jo naudai. Pažymi, kad skundžiamas nuosprendis pradėtas rašyti kaip išteisinamasis. Tai rodo, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje, nurodytos kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, aplinkybės. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
2.4. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad įvykis įvyko dėl netinkamo jaunuolių elgesio – šiukšlinimo. Apeliantas nurodo, kad dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) negali nereaguoti į tokį įžūlų jaunų asmenų elgesį. Šioje konkrečioje situacijoje aprašyta veika neatitinka BK 11 str. numatyto nusikaltimo sąvokos, kadangi dėl netinkamo ir neteisėto jaunimo elgesio kitų asmenų atžvilgiu priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 1 straipsnyje įtvirtinti tikslai nėra pasiekti. Pirmosios instancijos teismas iš esmės sukūrė jaunų asmenų nebaudžiamumo atmosferą, kai jie gali elgtis nepaisydami visuotinai priimtų elgesio normų ir išvengti dėl to bet kokių neigiamų pasekmių.
3. Atsiliepimai į skundą nepateikti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.
4. Apeliantas skunde kelia baudžiamojo proceso jo atžvilgiu, kuomet jam inkriminuota veika pagal BK 284 straipsnį buvo perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį, pagrįstumo klausimą, motyvuojant tuo, kad byloje nėra nukentėjusios pareiškimo, kuris yra būtinas pradedant ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį pasisakė, kad nors BK 140 straipsnio 3 dalyje ir nurodyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik jeigu yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, tačiau baudžiamojo proceso kodekse nėra nustatyta nukentėjusiojo skundo forma ir turinys, tad svarbiausia yra nukentėjusiojo iniciatyva pradėti baudžiamąjį persekiojimą dėl padarytos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija visiškai pritaria tokiai pirmos instancijos teismo išvadai. BPK nenurodo kokia forma privalo būti pateikiamas nukentėjusiojo skundas. Baudžiamojoje teisėje nukentėjusiojo skundas suprantamas kaip nukentėjusiojo kaltinimas. Tai yra nukentėjusysis prašo taikyti baudžiamąjį įstatymą ir nubausti asmenį nukentėjusiojo atžvilgiu atlikusį neteisėtus veiksmus. Kolegija susipažinusi su bylos medžiaga nustatė, kad nukentėjusioji duodama parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme labai aiškiai išdėstė savo poziciją dėl kaltinimo G. S., nurodė kokiais veiksmais ir kokia žala jai buvo padaryta, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad nukentėjusiosios pozicija dėl G. S. baudžiamojo persekiojimo yra aiškiai išreikšta. Kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kuomet ikiteisminis tyrimas yra baigtas ir kyla būtinybė kaltininko veiką perkvalifikuoti į veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas gali būti vykdomas tik esant nukentėjusiojo pareiškimui bylos grąžinimas į pradinę padėtį, kuomet nukentėjusiojo valia jau yra aiškiai išreikšta, pažeistų proceso greitumo principą, kuris įpareigoja tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tiek prokurorą ir teismą, kad nusikalstama veika būtų tiriama ir nagrinėjama kuo greičiau.
5. Apeliantas skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų vertinimu. Apelianto nuomone, teismas neteisingai vertino nukentėjusiųjų G. N. ir O. L., liudytojų J. N., P. P., G. B., A. R. parodymus ir nepagrįstai atmetė liudytojų V. K., I. Š., R. J., A. P. parodymus. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Vertinant parodymų patikimumą, svarbu tai, kad jie būtų nuoseklūs ir neprieštaringi dėl esminių įvykio aplinkybių. Nukentėjusioji G. N. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 74–77), savo parodymus ji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 82–89). Taip pat nukentėjusioji buvo apklausta ir bylos teisminio nagrinėjimo metu (3 t., b. l. 45–47). Sugretinus visus nukentėjusiosios duotus parodymus matyti, kad jie buvo nuoseklūs ir iš esmės nekito. Nukentėjusioji neneigė, kad konfliktas įvyko dėl šiukšlinimo, nurodė, kad atsisakė surinkti šiukšles, taigi savo padėties sušvelninti nebandė. Nuo pat pradžių ji nurodė, kad vienas vyriškis sudavė jai per galvą (kaip nustatyta G. S.), tampė už plaukų, vadino „žertva“. Smurtas prasidėjo po to, kai iš vyriškio ji atėmė telefoną, kuomet jis pradėjo ją filmuoti. Šiuos nukentėjusios parodymus visiškai patvirtino O. L. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 18–20), kuriuose jis nurodė analogiškas aplinkybes, tai yra, kad G. N. išmušus G. S. telefoną iš rankų, jis pavadino ją „žertva“ ir kitais įžeidžiančio pobūdžio žodžiais, matė, kaip G. S. užsimojo prieš nukentėjusiąją ranka, iš ko suprato, kad jis nori jai suduoti, tačiau ar pataikė nematė. Po to matė, kaip G. S. viena ranka G. N. tampė už plaukų. Šiuos tiek G. N., tiek O. L. parodymus patvirtina liudytojas P. P. (1 t., b. l. 131), kuris nurodė matęs, kaip G. S. G. N. tempė už plaukų ir sudavė kažkur į galvos sritį. Sutinkama, kad liudytojai J. N., A. R., G. B. įvykio nematė, apie įvykio aplinkybes sužinojo iš G. N. ir O. L. žodžių, tačiau jų parodymai patvirtina G. N. parodymus, kadangi tam tikros aplinkybės, kurias jie nurodė ne iš nukentėjusiosios žodžių, sutampa su nukentėjusios parodymais. Liudytojas, į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykęs policijos pareigūnas G. B., nurodė, kad tiek G. N., tiek O. L. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes. G. N. buvo streso būsenoje, verkė, buvo susijaudinusi, tačiau pasakodama aplinkybes nesimėtė. Liudytoja A. R. parodė, kad eidama pro šalį matė kaip G. N. buvo susijaudinusi, verkė, jos plaukai buvo suvelti, sakė, kad ją už plaukų tampė. Vertinant visų asmenų parodymus bendrai matyti, kad jie visiškai sutampa, papildo vieni kitus, todėl kolegija sprendžia, kad abejoti jais nėra jokio pagrindo, kadangi jie sutampa tiek esminėse detalėse, dėl pavartoto smurto pobūdžio, smūgių skaičiaus, tiek ir neesminėse, dėl girdėtų išsakytų žodžių, paimto telefono ir kt. Tikėjimą nukentėjusiosios parodymais sustiprina ir tai, kad policiją dėl įvykio kvietė būtent O. L.. G. N. taip pat parodė, kad G. S. sakė, jog kreipsis į policiją, po ko G. S. paėmė jos telefoną. Apeliantas skunde bandė sumenkinti šių liudytojų parodymų svarbą argumentuodamas tuo, kad liudytojai aplinkybes sužinojo iš pačios G. N., dalis liudytojų – J. N. ir A. R. yra pažįstami, todėl suinteresuoti palaikyti nukentėjusiosios versiją. P. P. turėjęs konfliktą su G. S., todėl gali jį apkalbėti, o O. L., teisme duodamas parodymus, nurodė, kad smūgio apskritai nematė, apie smūgį nekalbėjo, G. S. G. N. tik timptelėjo už plaukų. Vertinant šiuos skunde išdėstytus argumentus kolegija pažymi, kad P. P. neneigė praeityje turėjęs konfliktą su G. S., tačiau nurodė, kad tai buvo seniai ir jokio pykčio neturi, taigi kolegija nemato objektyvių priežasčių, kodėl šiuos liudytojo parodymus reikėtų atmesti. Nors teismo posėdžio metu liudytojas jau negalėjo nurodyti visų detalių, tačiau perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino. Iš teisme duotų O. L. parodymų matyti, kad jis situaciją sušvelnino, tačiau atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes apie tai, kad jau iš karto po įvykio O. L. G. N. sakė, kad bijo tų asmenų ir parodymų neduos, bei tai, kad po įvykio G. S. bandė tartis „geruoju“, siūlė pinigus, kolegija remiasi tyrimo metu O. L. duotais parodymais. Pažymėtina, kad liudytojas G. B. yra su nukentėjusiąja visiškai nesusijęs asmuo, tačiau jo duoti parodymai apie nukentėjusiosios būklę atvykus, pagrįstai leidžia daryti išvadą apie nukentėjusiosios atžvilgiu panaudotą smurtą.
6. G. N. parodymų nepatikimumą apeliantas skunde grindė ir tuo, kad jos parodymų apie jos atžvilgiu panaudotą smurtą nepatvirtina jokie medicininiai duomenys, taip pat jų patikimumu reiktų abejoti atsižvelgiant į jos asmenybę. Su šiais argumentais kolegija nesutinka. Išties, kūno sužalojimai G. N. nenustatyti, tačiau teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, kad fizinio skausmo sukėlimas apima tik tuos veiksmus, kurie nesukelia kūno sužalojimo. Fizinis skausmas gali būti sukeliamas nepaliekant pėdsakų ant asmens kūno, jokių medicininių kriterijų skausmui nustatyti nėra. Tačiau iš byloje esančių medicininių dokumentų (1 t., b. l. 110–114) nustatyta, kad G. N. buvo pristatyta į Švenčionių ligoninę sujaudinta, verkė, stebimas viso kūno tremoras, skundėsi skausmu galvos plaukuotoje dalyje. Gydytojas apžiūrėjęs nukentėjusiąją pažymėjo, kad mergaitė labai sujaudinta, kalbėtis atsisako, stebimas rankų drebėjimas. Šie duomenys nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina smurto naudojimo faktą. Kas liečia nukentėjusios asmenybę apibūdinančias aplinkybes, kuriomis apeliantas remiasi teigdamas, kad jos rodo jos duodamų parodymų nepatikimumą, tai kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Liudytojos L. Š. nurodytos G. N. asmeninės charakterio savybės, jos šeiminė aplinka, bei santykiai su O. L. pažymint, kad įvykio metu jis turėjo lygtinę laisvės atėmimo bausmę, nepaneigia nukentėjusios parodymų teisingumo.
7. Taip pat nepagrįstas yra skundo argumentas, kad G. N. suinteresuotumą, bet kokiu būdu apkaltinti G. S., parodo jos byloje pareikštas 3000 Eur civilinis ieškinys. Nukentėjusioji pareikšdama civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo realizavo savo kaip nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos asmens teisę. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar kitais įstatymų nustatytais atvejais. Asmuo subjektyviai vertina savo patirtus išgyvenimus ir pats sprendžia kokio dydžio ieškinį reikšti. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, ką šiuo atveju ir padarė teismas, žymiai sumažindamas priteistinos žalos sumą. Taigi, nukentėjusiajai įstatymu suteiktos teisės realizavimas negali būti prielaida vertinti jos parodymus kaip neteisingus.
8. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojų V. K., I. Š., R. J. ir A. P. parodymus. Susipažinus su apklaustų asmenų parodymais bei nustačius, kad nukentėjusios parodymai yra patikimi ir teismas jais rėmėsi pagrįstai, kolegija negali šių asmenų parodymų vertinti kitaip, nei įvertino apylinkės teismas. Kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad šie liudytojai dirbdami kartu su G. S. tai pačiai Švenčionių rajono savivaldybei priklausančiose įmonėse bei būdami gerai pažįstami ir siejami draugiškų santykių yra suinteresuoti padėti G. S.. Taip pat šių asmenų parodymų nepatikimumą rodo ir tai, kad jų parodymai prieštarauja objektyviems, anksčiau išdėstytiems ir aptartiems duomenims, patvirtinantiems, kad prieš G. N. buvo panaudotas smurtas.
9. Kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, nepašalintų abejonių ir neaiškumų, kurių vertinimas kaltinamojo naudai galėtų įtakoti kitokio nuosprendžio G. S. atžvilgiu priėmimą, nenustatyta. Nors G. S. viso proceso metu bandė švelninti savo padėtį teigdamas, kad konfliktinė situacija kilo dėl pačios nukentėjusios įžūlaus ir nederamo elgesio šiukšlinant, o jis kaip UAB „Švenčionių švara“ darbuotojas negali į tai nereaguoti, smurto panaudojimo fakto ir dar prieš nepilnametį asmenį niekaip negalima vertinti kaip pilietiškumo ir tokius veiksmus laikyti nepavojingais.
10. Apelianto argumentas, kad teismas, rašydamas nuosprendį, nesilaikė apkaltinamojo nuosprendžio rašymui keliamų reikalavimų nustatomojoje dalyje nurodydamas, kad G. S. yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), yra iš dalies pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo nustatomosios dalies antroji dalis atitinka kaltinamajame akte pateiktą formuluotę ir joje nurodoma, kad „G. S. kaltinamas tuo, kad /.../“, nors pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą nustatomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodoma ne tai, kuo asmuo buvo kaltinamas, o įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės. Šią klaidą kolegija vertina kaip rašymo apsirikimą ir iš nustatomosios skundžiamo nuosprendžio dalies šalina.
11. Taip pat, remiantis šios nutarties 10 punkte išdėstytais motyvais, iš nustatomosios pirmosios instancijos nuosprendžio dalies šalinama joje nurodyta aplinkybė, jog G. S. nusikaltimą, dėl kurio pripažintas kaltu, padarė kartu su E. L.. E. L. skundžiamu nuosprendžiu išteisintas, pirmosios instancijos teismas savo motyvuose taip pat nurodė, kad iš G. S. pareikšto kaltinimo šalintini žodžiai „veikdamas kartu su E. L.“ (t. 3, b. l. 118), tačiau iš nustatomosios dalies šios aplinkybės taip ir nepašalino. Šį trūkumą kolegija taip pat vertina kaip šalintiną rašymo apsirikimą.
12. Apibendrinat tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad nuosprendis, kuriuo G. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. S. apeliacinį skundą tenkinti dalinai.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rajono rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendį pakeisti. Ištaisyti rašymo apsirikimus nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kurioje nurodomos įrodytomis pripažintos G. S. nusikalstamos veikos aplinkybės. Pašalinti iš jų formuluotes „kaltinamas tuo, kad“ ir „veikdamas kartu su E. L.“.
Likusioje dalyje apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.