- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-04
- Bylos Nr.
- eAS-5-822/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00376-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės
- Atsakovas
- Panevėžio teritorinei ligonių kasai
- Kategorijos
- 3.10.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės skundą atsakovui Panevėžio teritorinei ligonių kasai dėl pažymos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Panevėžio teritorinės ligonių kasos 2016 m. birželio 6 d. ekspertizės pažymos Nr. EP-81 „Apie VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės patikrinimą“ dalį dėl 1.2-1.5 papunkčių, 2 dalį ir rezoliucinės dalies 1 punktą dėl priskaičiuotos 5 719,71 Eur sumos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Teismas nustatė, kad teritorinių ligonių kasų rengiamų ekspertizės pažymų vertinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, nepaisant imperatyvaus pobūdžio tekstinės formuluotės, teritorinės ligonių kasos ekspertizės pažymoje duodamam patvarkymui (įpareigojimui) trūksta teisinio privalomumo galios, taigi jis savo esme prilygsta raginimui savanoriškai (geruoju) atlyginti teritorinės ligonių kasos nustatytą ir apskaičiuotą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos sumą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas, nei kiti teritorinės ligonių kasos kompetenciją ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia šiai institucijai teisės Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą priverstinai išieškoti. Todėl teritorinė ligonių kasa, asmeniui geruoju neįvykdžius raginimo sumokėti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą, siekdama savo sutartinių teisių įgyvendinimo ir teisės normų jai imperatyviai pavesto veiksmingo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų kontrolės užtikrinimo, turės su civiliniu ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl minėtos žalos priteisimo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose bylose (2016 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1697-520/2016, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-702-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-483-552/2016, 2016 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-624/2016).
Teismas padarė išvadą, kad Panevėžio teritorinės ligonių kasos 2016 m. birželio 6 d. ekspertizės pažyma Nr. EP-81 tėra tarpinis dokumentas, kuriuo išspręsti ikiteisminėje ginčo stadijoje kilę procedūriniai klausimai. Ginčas dėl procedūrinio dokumento, nelaikomo savarankišku administraciniu aktu, nenagrinėtas ABTĮ nustatyta tvarka.
III.
Pareiškėjas nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi pateikė atskirąjį skundą, prašydamas šią nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015, kuria vadovautasi skundžiamoje nutartyje, teismas nurodo, „jog konkrečiu atveju, be kita ko, atsižvelgiant į minėtą teisinių santykių tarp Ligonių kasos ir pareiškėjo dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis mišrų pobūdį, reikia įvertinti, ar šis aktas gali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, t. y. ar jis suteikia ar panaikina kokias nors pareiškėjo teises, nustato jam pareigas.“ Be to, pažymi, kad yra konkrečių administracinių teismų sprendimų bylose, kuriuose pareiškėja VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė teikė skundus ir jie buvo išnagrinėti iš esmės išsprendus ginčus. Šiuo atveju ginčas yra viešojo administravimo srities. Atsakovo ekspertizės pažyma yra galutinis sprendimas ikiteisminėje stadijoje ir jo pagrindu daugiau nebus rengiama ir priimama kitų galutinių sprendimų. Tai nustatyta ir Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. Nr. 1K-10 įsakymu „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su valstybine ligonių kasa prie sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ (4.10, 64 punktai).
Pareiškėjas ginčija atsakovo veiksmus dėl teisės aktų pažeidimo juos taikant pareiškėjo atžvilgiu, skundas paduotas dėl atsakovo kompetencijos, įgaliojimų ir veiksmų taikant konkrečius teisės aktus (ABTĮ 3 str. 2 d.), o ne žalos dydžio, paskaičiavimo, nes priskaičiuota žala yra atsakovo veiksmų pasekmė, kurios neįmanoma nuginčyti neginčijant atsakovo veiksmų teisėtumo.
Teismas nurodo, kad atsakovas privalės kreiptis į teismą dėl žalos priteisimo tuo atveju, jeigu pareiškėjas sutinka su ekspertizės pažyma arba jeigu nesutinka, bet neginčija pažymos nustatytu terminu arba teismui atsisakius nagrinėti pareiškėjo skundą. Tačiau pareiškėjo nuomone, tai nelogiška, nes tokiu atveju pareiškėjas bus priverstas atsakovo inicijuotoje civilinėje byloje reikšti priešieškinį (analogišką pateiktam skundui) dėl atsakovo veiksmų, kuris neteismingas bendros kompetencijos teismams. Atsakovo priskaičiuota žala yra tik pasekmė to, kad atsakovas interpretuodamas galiojančius teisės aktus savo naudai, kelia tokius reikalavimus, kurie sukelia neigiamas teisines pasekmes pareiškėjo tiesioginei veiklai teikiant medicinos paslaugas (viešos paslaugos). Pareiškėjas mano, kad ginčas kilo viešojo administravimo srityje, nes skundas paduotas nesutinkant su atsakovo sprendimu (pažyma) šiais aspektais: 1) atsakovas, neteikiantis medicinos paslaugų, galutine ginčo pažyma nustato, kad pažeidžiant teisės aktus gydytojas psichiatras diagnozuoja pacientams ligas neteisingai, nors paciento ligos nustatymas ir diagnozavimas, medicinos dokumentų pildymas yra tik gydytojo psichiatro kompetencija; 2) atsakovas nustato, kad viena iš ligų, nurodytų TLK 10 AM (tarptautiniame ligų klasifikatoriuje) negali būti koduojama kaip pagrindinė, nors tarptautiniame ligų klasifikatoriuje ligos neskirstomos į pagrindines ir nepagrindines; 3) atsakovas reikalauja keisti ligų kodus, ir tuo pačiu keisti gydytojo psichiatro nustatytas ir diagnozuotas ligas; 4) atsakovas reikalaudamas keisti ligos diagnozes reikalauja keisti ir oficialius dokumentus: pacientų statistines korteles — klinikinius (ligos diagnozes ir jų kodus) ir ekonominius duomenis (gydymo įkainiai). Nepakeitus klinikinių duomenų, nėra galimas ekonominių duomenų keitimas. Žalą atsakovas skaičiuoja pagal antrinį reikalavimą keisti ekonominius duomenis. Tam, kad būtų pakeisti oficialūs kortelių ekonominiai duomenys pirmiausia turi būti keičiami įrašai pacientų ligų istorijose (ligos diagnozavimas ir diagnozė ir kt.).
Pareiškėjas pažymi, kad analogiškas šioje byloje iškeltam klausimas buvo spręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS63-633/2011 (pareiškėjas VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa dėl ekspertizės pažymos/protokolo dalies panaikinimo). Teismas pasisakė, kad nagrinėjamos bylos atveju ginčas kilo iš santykių, atsiradusių teritorinei ligonių kasai vykdant viešojo administravimo veiklą, teritorinės ligonių kasos reikalavimas iš sveikatos priežiūros įstaigų atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą (Sveikatos draudimo įstatymo 33 str. 9 p.) yra privalomas sveikatos priežiūros įstaigai ir jai sukuria tiesiogines materialines pasekmes, o toks sprendimas pirmiausia vertinamas pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas. Taigi toks ginčas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Atsakovu patraukta teritorinė ligonių kasa taip pat sutiko, kad tai yra viešojo administravimo srities ginčas ir turi būti nagrinėjimas administraciniame teisme. Kitas ginčas pagal pareiškėjo skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme baigtas iš esmės nagrinėti 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-509-756/2016. Analogiškas skundas su tapačiais reikalavimais kitam atsakovui 2016 m. rugpjūčio 12 d. paduotas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir yra priimtas nagrinėti iš esmės (bylos Nr. eI-8731-244/2016).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pripažinus, kad ginčijama ekspertizės pažyma nelaikoma savarankišku administraciniu aktu, todėl byla nenagrinėtina teismo ABTĮ nustatyta tvarka, pagrįstumas.
Atskirasis skundas nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2016 m. birželio 2 d. Nr. XII-2399, redakcija įsigaliojusia nuo 2016 m. liepos 1 d.
Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog skundas negali būti teikiamas ir dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą.
Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar pareiškėjo siekiamas apskųsti aktas (jo dalis) gali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku.
Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. Nr. 1K-10 įsakymu patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su valstybine ligonių kasa prie sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašo 4.70 punkte nustatyta, kad ekspertizės pažyma – tai dokumentas, kuriame pateikiami ekspertizės duomenys ir išvados, nurodomos priemonės nustatytiems pažeidimams pašalinti. Šio aprašo 64 punkte nustatyta, kad įstaiga ar įmonė VLK ar TLK direktoriaus sprendimą (ekspertizės pažymą) gali apskųsti administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo gavimo dienos.
Šioje byloje teismo ir pareiškėjo minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 pažymėta, kad „Nors Veiklos priežiūros tvarkos aprašo 64 punktas expressis verbis ir įtvirtina, jog įstaiga ar įmonė gali apskųsti TLK taikinimo komisijos ar VLK direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos sprendimą administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo gavimo dienos, spręstina, jog konkrečiu atveju, be kita ko, atsižvelgiant į minėtą teisinių santykių tarp Ligonių kasos ir pareiškėjo dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis mišrų pobūdį, reikia įvertinti, ar šis aktas gali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, t. y. ar jis suteikia ar panaikina kokias nors pareiškėjo teises, nustato jam pareigas“. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Ligonių kasos pareiškėjui duotam patvarkymui (įpareigojimui) trūksta teisinio privalomumo galios, šiai institucijai nesuteikta teisė PSDF biudžetui padarytą žalą priverstinai išieškoti. Todėl Ligonių kasa, įmonei geruoju neįvykdžius raginimo sumokėti PSDF biudžetui padarytą žalą, siekdama savo sutartinių teisių įgyvendinimo ir (tuo pačiu) imperatyvių teisės normų jai pavesto veiksmingo PSDF biudžeto lėšų kontrolės užtikrinimo, turės paduoti civilinį ieškinį bendrosios kompetencijos teismui dėl minėtos žalos priteisimo. Vadovaujantis išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktu išaiškinimu, vidaus administravimo pobūdžio norma (aktualioje byloje – Veiklos priežiūros tvarkos aprašo 64 punktas įstaigai ar įmonei numatantis galimybę apskųsti Ligonių kasos direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos sprendimą administraciniam teismui) pareiškėjui negali sukurti locus standi kreiptis į administracinį teismą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog tokiu atveju, kaip kad šis, kai ginčo šerdį sudaro reikiamybė išsiaiškinti, ar pareiškėjas netinkamai vykdė savo sutartines prievoles, taigi – sutartinės atsakomybės klausimas, ginčas turi būti sprendžiamas jį nagrinėti kompetenciją turinčiame bendrosios kompetencijos teisme.
Šioje byloje nagrinėjamu atveju skundžiamoje ekspertizės pažymoje atsakovas nustatė Sveikatos apsaugos ministro įsakymų ir sutarties tarp pareiškėjo ir atsakovo pažeidimus, įpareigojo juos pašalinti ir grąžinti žalą biudžetui. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su ekspertizes pažymoje padarytomis išvadomis, kurių pagrindu konstatuoti pažeidimai. Atsižvelgiant į administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 teismo padarytas išvadas ir pateiktą ginčui aktualių teisės normų interpretavimą, iš esmės rekomendacinį ekspertizės pažymos pobūdį, teisėjų kolegija nemato pagrindo situaciją vertinti kitaip ir spręsti, jog ginčas nagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.
Pažymėtina, jog tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose, po paminėtos išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 paskelbimo, nagrinėtose administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1697-520/2016; 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-702-552/2016; 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-483-552/2016; 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-624/2016; 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-618-146/2016; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-801-143/2016) (ABTĮ 15 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartis atsisakyti priimti skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra pagrįsta, jos naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės atskirąjį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.