- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-10
- Bylos Nr.
- e2-55-196/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00554-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Marės industrija“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, akcinė bendrovė SEB bankas
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Provit Industrija“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1533-524/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marės industrija“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Provit Industrija“ dėl pirkėjo pažeistų teisių gynimo ir pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia bei pagrindine sutartimi, hipotekos panaikinimo, tretieji asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, akcinė bendrovė SEB bankas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Marės industrija“ pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti galiojančia 2016 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. GB-3877, sudarytą tarp pardavėjos (atsakovės) UAB „Provit Industrija“ ir pirkėjos (ieškovės) UAB „Marės industrija“ dėl AB SEB bankui įkeisto pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir pirkėjui UAB „Marės industrija“ sumokėjus kainos likutį 56 000 Eur (įskaitant PVM) į BUAB „Provit Industrija“ sąskaitą, laikyti ją įvykdyta pagrindine pirkimo–pardavimo ir nuomos teisės perleidimo sutartimi; įpareigoti BUAB „Provit Industrija“ bankroto administratorę UAB „Verslo administravimo kompanija“, pasirašyti turto perdavimo priėmimo aktą; UAB „Marės industrija“ sumokėjus kainos likutį 56 000 Eur (įskaitant PVM) į BUAB „Provit Industrija“ sąskaitą, panaikinti priverstinę hipoteką Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotą pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. ĮAS-6L-30, turtui, perduotam pagal 2016 m. birželio 28 d. pirkimo– pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. GB-3877, – sandėliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini).
2. Taip pat ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio BUAB „Provit Industrija“ realizavimą iš varžytinių iki šios bylos išnagrinėjimo. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-l083-524/2018 pripažinus bankrutuojančią UAB „Provit Industrija“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, iškilo grėsmė, kad ginčo turtas gali būti realizuotas iki šios bylos išnagrinėjimo ir jeigu ieškinys būtų patenkintas, ginčo turtas gali būti jau perleistas kitiems asmenims ir sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 19 d. nutartimi prašymą tenkino; taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio atsakovei bankrutavusiai UAB „Provit Industrija“ realizavimą iš varžytynių iki šios bylos išnagrinėjimo.
4. Teismas pripažino, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus atsakovei.
Šalies argumentai
5. Pasisakydamas dėl antros būtinos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, iš ieškinyje nurodytų aplinkybių bei pateiktų su ieškiniu įrodymų teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kyla dėl nekilnojamojo turto – sandėlio, nuosavybės teise priklausančio atsakovei, pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, įpareigojimo pasirašyti turto perdavimo priėmimo aktą ir pan. Taigi, ginčo objektas iš esmės yra nekilnojamasis turtas, kuris vykdant atsakovės bankroto procedūras gali būti realizuotas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, jog galbūt patenkinus ieškovės ieškinį, įvykdyti teismo sprendimą gali tapti neįmanoma arba įvykdymas gali būti apsunkintas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
6. Atsakovė BUAB „Provit Industrija“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškovė pareiškė reikalavimą dėl priverstinės hipotekos panaikinimo, tačiau į bylą nėra įtrauktas ją nustatęs subjektas.
6.2. Ieškovė nepagrindė reikalavimo dėl priverstinės hipotekos panaikinimo. Iš 2016 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties seka, kad buvo nustatyta daugiau priverstinių įkeitimų, nei nurodo ieškovė, taigi ieškovė nutyli duomenis apie nustatytos priverstinės hipotekos apimtį. Be to, ieškovė neįrodinėja Civiliniame kodekse (CK 4.197 ir CK 6.123 straipsniuose) numatytų hipotekos pasibaigimo pagrindų, hipotekos pabaigą susiedama tik su įsipareigojimų įvykdymu vienam iš hipotekinių kreditorių.
6.3. Atsakovė yra nusprendusi toliau nebetęsti 2016 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovė yra sustabdžiusi mokėjimus pagal sutartį, o tai pagal sutarties 4.8 punktą reiškia sutarties nutraukimą neteismine, šalių sutarta tvarka.
6.4. Neribotam laikui sustabdžius bankrutavusiai įmonei priklausančio turto pardavimą iš varžytynių, nepagrįstai užtęsiama bankroto procedūra, nors bankroto procesas pasižymi operatyvumo principu.
Atsiliepimas
7. Ieškovė UAB „Marės industrija“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
7.1. Reikalavimas dėl priverstinės hipotekos panaikinimo yra tik vienas iš kelių pareikšto ieškinio reikalavimų, o ginčo esmė – turto pirkimo–pardavimo sutarties vykdymas. Į bylą pateikti įrodymai, kad nepaisant to, jog bankroto administratorius ginčo sutartį pripažino pasibaigusia, tarp sutarties šalių ir įkaito turėtojų vyko derybos dėl sutarties atnaujinimo ir tolesnio vykdymo. Pareikštu ieškiniu ieškovė siekia apginti savo, kaip pirkėjos interesus.
7.2. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl ginčo turto pardavimo sustabdymo neribotam laikui, nes skundžiamoje nutartyje nustatyta, kad laikinosios pasaugos priemonės galioja iki bylos išnagrinėjimo.
7.3. 2018 m. spalio 29 d. nutartimi į bylą yra įtrauktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, nustatęs priverstinę hipoteką visam atsakovės nekilnojamajam turtui.
7.4. Argumentai dėl reikalavimo panaikinti priverstinę hipoteką pagrįstumo bei visų aplinkybių, susijusių su priverstine hipoteka nenurodymo yra bylos ginčo dalykas ir nenagrinėtini sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
8. Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
8.1. Dėl pareikšto ieškinio reikalavimų preliminaraus nepagrįstumo nurodo, kad 2016 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartyje 4.4 punkte nustatyta, kad pirkėjui yra žinoma, kad daiktui yra nustatyta priverstinė hipoteka; šiame bei 10.2 punkte nustatyta, kad šalims yra žinoma, jog perleidžiant įkeistą turtą, hipoteka seka paskui turtą. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad CK numatytų hipotekos pasibaigimo pagrindų ieškovė ieškinyje neįrodinėja, hipotekos pabaigą susiedama tik su įsipareigojimų įvykdymu vienam iš hipotekos kreditorių AB SEB bankui. Ieškovė nesutinka atsiskaityti su priverstinės hipotekos turėtoju Fondo valdybos Klaipėdos skyriumi.
8.2. Apeliantei yra iškelta bankroto byla ir įgyvendindama Įmonių bankroto įstatymo nuostatas (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 13 punktas) atsakovė yra nusprendusi toliau nebetęsti 2016 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovė yra sustabdžiusi mokėjimus pagal sutartį, kas reiškia sutarties nutraukimą (Sutarties 4.8 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
10. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareikštas ieškinys preliminariai pagrįstas ir nustatęs grėsmę galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovei priklausančio ginčo turto realizavimą iš varžytynių iki šios bylos išnagrinėjimo. Įvertinęs atskirojo skundo medžiagą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju tarp šalių iš esmės kyla ginčas dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) (ne)egzistavimo – apeliantės teigimu, ieškovė nepagrindė reikalavimo dėl priverstinės hipotekos panaikinimo, CK nustatytų hipotekos pasibaigimo pagrindų ieškovė neįrodinėja.
13. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai konstatavo egzistuojant preliminarų ieškinio pagrįstumą.
14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016, kt.). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.
15. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018 ir kt.)
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovė ieškinyje suformuotus reikalavimus grindžia faktiniais ir teisiniais argumentais, teikia ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiančius tam tikrus įrodymus. Ieškinio priėmimo metu jo forma ir turinys atitiko įstatyme keliamus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovės reikalavimai yra akivaizdžiai negalimi pažeistų teisių gynimo būdai. Tai, ar iš tiesų egzistuoja ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia bei ginčo turtui taikytų priverstinės ir/ar sutartinės hipotekų panaikinimo pagrindai, yra bylos nagrinėjimo dalykas, reikalaujantis bylos faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų išsamaus įvertinimo bei išnagrinėjimo iš esmės, kuris negali būti atliekamas, sprendžiant tarpinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje preliminariai pagrindė savo reikalavimus atsakovei. Taigi apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškinio prima facie pagrįstumas, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmoji sąlyga, šiuo atveju egzistuoja, o argumentai dėl ieškovės reikalavimų dėl hipotekos panaikinimo pagrindų nurodymo, ar nenurodymo, hipotekos apimties, bei aplinkybė dėl atsakovės bankroto administratorės sprendimo nebetęsti pirkimo–pardavimo sutarties, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.
17. Minėta, kad kita būtinoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tai, jog, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, faktines bylos aplinkybes, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas grėsmę būsimo galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui įžvelgė dėl to, jog ginčo objektas iš esmės yra nekilnojamasis turtas, kuris vykdant atsakovės bankroto procedūras gali būti realizuotas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Apeliantė šios teismo išvados iš esmės nekvestionuoja, tik nurodo, kad neribotam laikui sustabdžius bankrutavusiai įmonei priklausančio turto pardavimą iš varžytynių užtęsiama įmonės bankroto procedūra. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju laikinoji apsaugos priemonė taikyta iki bylos išnagrinėjimo, be to, vien aplinkybė, kad atsakovei iškelta bankroto byla ir vykdomos bankroto procedūros, savaime nesuponuoja apribojimų (laikinųjų apsaugos priemonių) tokiai įmonei taikymo negalimumo.
18. Apeliantės argumentą dėl priverstinę hipoteką nustačiusio subjekto neįtraukimo į bylą paneigia bylos medžiaga – Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įtrauktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, kuris be kita ko, pateikė ir atsiliepimą į atskirąjį skundą.
19. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.