Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. N. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. M. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, bausmė subendrinta su ankstesniuoju 2006 m. vasario 21 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. N. ir A. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2003 m. lapkričio 30 d. apie 13 val., Laimučio ir J. K-ų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, vieninga tiesiogine tyčia neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė L. K. perduoti jiems turtą, vartodami fizinį smurtą bei psichinę prievartą: suduodami kumščiais ne mažiau kaip 3 (tris) smūgius šiam į veidą ir kitas kūno vietas, taip padarydami nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, reikalavo, kad L. K. sumokėtų jiems 200 (dviejų šimtų) Lt baudą už galimybę ramiai gyventi, reikalavimo pagrindu J. K. perdavė E. N. 5 (penkis) Lt. Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, 2003 m. gruodžio 1 d., apie 23 val., L. ir J. K-ų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pavartojo prieš L. K. fizinę prievartą, smūgiuodami kumščiais ir kojomis į veidą, kitas kūno vietas ir tuo padarydami nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pavartojo psichinę prievartą, sunaikino jo turtą, daužant eglutės žaisliukus, kavos puodelius, bei šviestuvą, E. N. paėmė iš spintoje esančio stalčiaus L. K. asmens tapatybės kortelę ir taip bendrais veiksmais baugino nukentėjusįjį, už galimybę ramiai gyventi reikalavo, kad L. K. sumokėtų jiems 300 (trijų šimtų) Lt baudą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. N. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai paskyrė bausmę.

Apeliantas nurodo, kad teismas jo kaltę grindė nukentėjusiojo L. K. parodymais, kuriuos dar ir savaip interpretavo. Kitų liudytojų parodymai prieštaringi, todėl abejonės turėjo būti aiškinamos jo naudai.

Nuteistasis neneigia, kad teismo nurodytu laiku buvo įvykio vietoje, bet nesutinka su jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu. Teigia, kad 2003 m. lapkričio 29 d. kieme pamatė kaimynų mušamą L. K. , nes šis buvo įsibrovęs į vieną iš gyvenamųjų namų, todėl įtarė, kad pastarasis galėjo pavogti ir jo motinai priklausančią automagnetolą. Dėl šios priežasties jis (E. N. ) su nukentėjusiuoju L. K. ėjo į jo namus, kur rado automagnetolos laikiklį ir tai dar labiau sustiprino įtarimus, nors pastarasis neigė padaręs vagystę. E. N. patvirtina pavogęs iš nukentėjusiojo 20 (dvidešimt) Lt, bet šią aplinkybę vertina kaip dalies žalos atlyginimą už pavogtą automagnetolą. Kitą dieną apie minėtą įvykį papasakojęs draugams A. M. , M. B. ir K. S. , su kuriais kartu nuėjęs pas L. K. , kad šis pinigais atlygintų žalą už pavogtą automagnetolą - tai buvo vienintelis jo tikslas, o apie baudą ir „stogo“ suteikimą nekalbėjęs. Jeigu ir buvo tokių minčių, tai jas išsakė kiti asmenys ir jis to negirdėjęs bei nepritaręs. Iš nukentėjusiojo pradžioje reikalavęs 200 (dviejų šimtų) Lt, o po to - 300 (trijų šimtų) Lt, nes iš turgaus pardavėjų sužinojęs, kad pavogta automagnetola tiek ir galėtų kainuoti. Apeliantas neneigia, kad prieš L. K. pavartojo fizinį smurtą, todėl mano, kad reikalaudamas atlyginimo už pavogtą motinos turtą pažeidė įstatymų nustatytą tvarką.

Apeliaciniame skunde E. N. atkreipia dėmesį, jog nuosprendyje konstatuotos tikrovės neatitinkančios aplinkybės apie tai, kad jis suabejojęs, jog L. K. pavogė motinos automagnetolą nors, pasak nuteistojo, nukentėjusysis pripažino šį faktą ir pažadėjo kai turės pinigų atlyginti žalą. Siekiant nustatyti pavogtos automagnetolos vertę teisme turėjo būti apklausta jo motina D. B. , nes jos pareiškime nurodyta 120 Lt vertė dėl to, kad taip pasakė patys policijos pareigūnai. Nesiaiškinęs svarbių aplinkybių teismas apie jas pasisakė nuosprendyje – esą nuteistojo motina davusi parodymus, jog nebuvo pavogta tvirtinamoji automagnetolos detalė.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK bendrosios dalies reikalavimus, BK 2 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punkto nuostatas dėl nuosprendžio pagrindimo išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Nuteistasis E. N. nurodo, kad jam paskirta per griežta bausmė, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad jis dirbo, darbe charakterizuojamas tik teigiamai, išlaiko šeimą, žmona augina mažametį vaiką, visiškai atlygino nusikaltimu padarytą žalą, nukentėjusysis jokių pretenzijų neturi ir už jo atžvilgiu padarytą nusikaltimą atleido. Atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismas nepagrįstai pripažino, jog buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nors faktinių tai patvirtinančių aplinkybių nėra (nenustatytas girtumo laipsnis).

Be to, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad E. N. buvo kaltinamas ir dėl 20 Lt vagystės, bet teismas nuosprendyje dėl šios nusikalstamos veikos nieko nepasisakė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 14 d. nuosprendį pakeisti, nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnį ir paskirti švelnesnę bausmę.

Nuteistasis A. M. nurodo, kad jo veiksmai neturi turto prievartavimo požymių. Su E. N. ir kitais asmenimis iš anksto nesitarė dėl reikalaujamos pinigų sumos iš nukentėjusiojo L. K. už E. N. motinos pavogtą automagnetolą, o jos kainą numanęs tik iš E. N. žodžių, iš tikrųjų jos net nežinojęs. Pats nukentėjusysis L. K. nepatvirtino, jog jis (A. M. ) nurodė kokią nors pinigų sumą, kurią L. K. turėtų sumokėti už pavogtą automagnetolą ar už „stogą“. Dėl šių aplinkybių nepagrįstas teismo teiginys, kad jis reikalavo iš nukentėjusiojo L. K. perduoti turto dalį, kuri aiškiai viršija prievolės apimtį, t. y. didesnę pinigų sumą nei kainuoja automagnetola. Be to, nuteistasis A. M. tvirtina neturėjęs jokio turtinio intereso, su kitais asmenimis ėjęs į nukentėjusiojo namus paprašytas E. N. , kad pastarajam būtų drąsiau. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė įrodymais, ištirtais teisiamojo posėdžio metu.

Nuteistasis A. M. skunde teigia, kad teismas skyrė jam per griežtą bausmę, nes nesivadovavo BK XI skyriaus nuostatomis dėl nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų (BK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, BK 91 straipsnis) bei neatsižvelgė į tai, kad jis sukūrė šeimą, turi mažametį vaiką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. N. ir jo gynėja prašė E. N. apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis A. M. ir jo gynėja prašė A. M. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo E. N. apeliacinis skundas atmestas.

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad nuteistieji E. N. ir A. M. , veikdami bendrininkų grupėje, 2003 m. lapkričio 30 d., apie 13 val. ir 2003 m. gruodžio 1 d., apie 23 val., įsiveržę į nukentėjusiojo L. K. namus, vartodami fizinį smurtą bei psichinę prievartą, reikalavo L. K. sumokėti jiems 200 Lt, o vėliau – 300 Lt, be to, pirmą kartą atėję paėmė 5 Lt (juos E. N. perdavė nukentėjusiojo žmona), o antrą kartą dar ir sunaikino namuose esantį turtą (šviestuvą, eglutės žaislus, puodelius). Teismo medicinos specialisto išvados (t. 1, b. l. 99) patvirtina, kad L. K. minėtomis aplinkybėmis, 15 trauminių poveikių buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas; jam konstatuoti galvos, veido, krūtinės sumušimai, muštinė žaizda lūpoje, nubrozdinimai galvoje, veide, kraujosruvos veide, šone, rankoje, šonkaulio lūžis. Nusikalstama veika padaryta tuo pretekstu, kad prieš tai buvo pavogta E. N. motinos D. B. automagnetola ir šia vagyste E. N. kaltino L. K. , apie tai pasakęs A. M. .

Sprendžiant nuteistųjų E. N. ir A. M. padarytos veikos teisinio vertinimo klausimą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia tiek į kaltininkų reikalavimo perduoti pinigus motyvą bei priežastį, tiek ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurių visuma apibūdina konkretaus nusikaltimo sudėtį atitinkančius požymius. BK 294 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – savavaldžiavimo sudėtis yra tuomet, kai kaltininkas neteisėtai ir savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę. Visais atvejais – jei teisė ir tariama – tai savavaldžiavimas bus tik tuomet, jei kaltininkas dėl tos teisės sąžiningai klysta. Bylos įrodymų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės liudija, kad iš tiesų E. N. veikė nesant minėtam požymiui, jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo A. M. veika iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į BK 294 straipsnio 2 dalį, nes nėra pakankamo pagrindo teigti, kad jo tyčia buvo nukreipta į turto prievartavimą.

Nuteistasis E. N. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje (t. 5, b. l. 29-32, 35-36) paaiškino, kad 2003 m. lapkričio mėnesį iš jo motinos automobilio buvo pavogta automagnetola. Po dviejų dienų – 2003 m. lapkričio 29 d. naktį išėjęs į kiemą ir pamatęs kaimynus mušant L. K. , kurį šie aptiko savo namuose, pamanė, kad pastarasis galėjo pavogti magnetolą, todėl pareikalavo nukentėjusįjį nueiti pas jį į namus. Atėjęs pas L. K. , kuris tvirtino nepavogęs automagnetolos, apžiūrėjęs jo butą surado ant spintos 20 Lt (juos pasiėmė), o prie durų rado ir paėmė detalę, kuri galėjo būti ir nuo magnetolos. Šią detalę pasiėmė, tačiau nepamena, kad ją būtų parodęs arba apie radinį pasakęs nukentėjusiajam. Taip pat apie rastą detalę nepasakė motinai, nepranešė policijai, ją ikiteisminio tyrimo pareigūnams motina pateikė po to, kai jam pačiam (E. N. ) buvo pareikšti įtarimai dėl padaryto nusikaltimo L. K. atžvilgiu. Iš byloje esančio daiktų pateikimo protokolo aišku, kad magnetolos laikiklis pateiktas 2004 m. vasario 4 d. (t. 1, b. l. 115-116). Nuteistasis teigė, jog šį kartą eidamas pas nukentėjusįjį į namus buvo blaivus. E. N. parodė, kad kitą dieną sutikęs A. M. , M. B. , papasakojo jiems apie praėjusios nakties įvykį, tuomet vienas iš jų pasiūlė nueiti pas L. K. atsiimti magnetolos, tą ir padarė. Apie 13 valandą atėjo pas nukentėjusįjį į namus tuo tikslu, kad atsiimtų magnetolą arba pinigus už ją. Reikalaudami jų nukentėjusįjį mušė – pirmiausia sudavė smūgį jis (E. N. ), paskui ir kiti (išskyrus M. B. ). Mušė į įvairias kūno vietas, kiek sudavė smūgių – negali pasakyti. Iš pradžių L. K. sakė, kad neturi pinigų, o pradėjus mušti, galimai išsigandęs, žadėjo kad duos. Išeidamas paėmė iš K. 5 Lt kaip atlygį už magnetolą. Nuteistasis paaiškino, kad nežinojo, ar L. K. iš tiesų buvo pavogęs magnetolą, nepamena, ar reikalaujant pinigų buvo kalbama apie baudą ir nežino kodėl K. S. apie ją pasakė, jis pats baudos nereikalavo. Tiksliai neprisimena, bet atrodo, kad šį kartą nebuvo vartojęs alkoholio.

E. N. patvirtino, kad dar kartą – 2003 m. gruodžio 1 d., apie 23 val., dviese su A. M. atėjo į namus pas L. K. atsiimti magnetolos arba pinigų už ją. Tuomet buvo neblaivus, todėl ne visas įvykio aplinkybes ir pamena. Nors bet kokiu atveju būtų minėtu tikslu nuėjęs, tačiau išgertas alkoholis turėjo įtakos kitiems veiksmams, kuriuos padarė - būdamas blaivus taip nepasielgtų. Šį kartą pareikalavo 300 Lt, nes L. K. nemokėjo anksčiau nurodytos sumos – 200 Lt. Nuteistasis patvirtino sudavęs nukentėjusiajam į veidą, tačiau nepamena, ar jį mušė A. M. , taip pat neprisimena kokiomis aplinkybėmis dužo daiktai, tačiau neneigia, kad daužė eglutės žaislus, puodelius – tokiu elgesiu norėjo paveikti L. K. , kad jis duotų pinigų. Be to, paėmė jo asmens tapatybės kortelę. Nuteistasis pripažino, kad jo veiksmai nebuvo adekvatūs, bet daro prielaidą, kad motina (D. B. ), kreipdamasi į policiją dėl magnetolos vagystės, jos vertę – 120 Lt galėjo nurodyti iš pareigūnų žodžių, pats jai sakęs, kad galėtų kainuoti 200-300 Lt.

Nors apeliantas tvirtina reikalavęs L. K. mokėti pinigus kaip atlygį už pavogtą automagnetolą, o ne baudą už ,,ramų gyvenimą“, tačiau ikiteisminio tyrimo metu parodė kitokias su tuo susijusias įvykio aplinkybes. Šie parodymai buvo perskaityti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Iš 2003 m. gruodžio 4 d. apklausos protokolo (t. 2, b. l. 102-107) seka, jog E. N. paaiškino, kad po to, kai 2003 m. lapkričio 29 d. privertė L. K. įsileisti į savo namus ir apžiūrėti ar pas jį nėra pavogtos magnetolos, kurios pastarasis tvirtino nevogęs, kitą dieną – 2003 m. lapkričio 30 d. sutikęs A. M. , K. S. ir M. B. , nusipirkę 4 litrus alaus, jį begerdami kalbėjęsi apie L. K. , kaip vagiliaujantį asmenį ir K. S. pasiūlymu nutarė jam skirti 300 Lt baudą už vagiliavimą. Išgėrę alų visi keturi nuėjo į nukentėjusiojo namus, kur kaltino jį aplink vykstančiomis vagystėmis; pastarasis tai neigė. K. S. L. K. pasakė, kad jam už visa tai skiriama 300 Lt bauda. A. M. kurį laiką buvo kitoje patalpoje, o sugrįžęs pasakė, kad moteris (tai yra J. K. ) prašo nemušti jos vyro, už tai su visais pasimylės. Po to jis (E. N. ) pakaitomis su kitais asmenimis įvairiais būdais lytiškai santykiavo su J. K. . Jis taip pat priminė L. K. apie automagnetolos grąžinimą bei mokėjimą baudos, kurios dydį jie sutiko sumažinti už tai, kad lytiškai santykiavo su nukentėjusiojo žmona. Pats L. K. nors ir neigė vogęs magnetolą, bet pažadėjo dalimis mokėti reikalaujamus pinigus. K. namuose dar gėrė alų, po to išėjo. E. N. parodė, kad prieš eidamas pas L. K. 2003 m. gruodžio 1 d. išgėrė bare 2 litrus alaus, po to su draugais nuėję į parduotuvę nusipirko dar po 1 litrą alaus, kurį taip pat išgėrė (pas kaimyną). Tuomet su A. M. nutarė vėl nueiti pas K., nepavykus atidaryti durų, išdaužė lango stiklą, o tuomet moteris atidarė duris. L. K. būnant namuose, jiedu su A. M. pakaitomis įvairiais būdais lytiškai santykiavo su J. K. , davė jai įvairius daiktus – medinį kočėlą, didelę šakutę ir kitus, kuriuos liepė pačiai sau kišti į lytinius organus; moteris šiuos reikalavimus vykdė. Po viso to išeidamas jis (E. N. ) pasakė L. K. , kad pastarasis privalo atiduoti 200 Lt, tai yra sumažinęs baudą 100 Lt, nes šią dalį ,,atidirbusi“ jo žmona. Apklaustas papildomai 2004 m. gegužės 11 d. (t. 2, b. l. 113-115) E. N. patvirtino iš esmės tas pačias aplinkybes ir be kita ko paaiškino, kad nebuvo įsitikinęs, jog L. K. iš tiesų buvo pavogęs automagnetolą, vienok sutiko su K. S. pasiūlymu už vagiliavimą skirti baudą ir, kiek pamena, pats taip pat pasakė, kad už tai nukentėjusysis turi mokėti baudą, o K. S. dar patikslino, kad be to, vėliau kas mėnesį turės mokėti už vadinamąjį stogą. Buvę kiti - A. M. su tokiu pasiūlymu sutiko, o vėliau mušė L. K. reikalaujant už vagiliavimą mokėti 200 Lt. Be to, nuteistasis patvirtino, kad įvykių metu – 2003 m. lapkričio 30 d. buvo nemažai išgėręs alkoholio, o 2003 m. gruodžio 1 d. abu – tiek jis, tiek A. M. , buvo stipriai girti.

Nuteistasis E. N. nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui negalėjo nurodyti priežasčių, pateisinančių prieštaravimus jo parodymuose; kolegijos manymu, tikroji to priežastis – bandymas sušvelninti savo atsakomybės laipsnį, todėl E. N. parodymais remiasi tiek, kiek jie atitinka kitų asmenų paaiškinimus apie įvykio aplinkybes.

Nuteistasis A. M. bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, po E. N. apklausos, teigė, kad viskas buvo taip, kaip nurodė pastarasis, pats jis daug ko neprisimena. Parodė, kad E. N. papasakojus apie 2003 m. lapkričio 29 d. įvykį ir iš to supratęs, jog šis susitarė su L. K. dėl pinigų, nutarė eiti pas nukentėjusįjį pasiimti magnetolą arba pinigus. Būtent E. N. norėjo eiti ir buvo aktyviausias dalyvis. Pirmą kartą prisidėjo ir K. S. , bet tuomet jis (A. M. ) L. K. nemušęs, nematęs ar tai darė kiti. Antrą kartą ėjo su E. N. , kad jam padėtų atgauti magnetolą ar pinigus, o ne baudą, tačiau jam pačiam tai nerūpėjo. Patvirtino, kad sudavė ranka nukentėjusiajam į petį ir šoną, tačiau nepamena, ar taip buvo atėjus pirmą ar antrą kartą. Taip pat patvirtino, jog sudaužė eglutės žaislus, puodelius, šviestuvą; matė E. N. turint nukentėjusiojo asmens tapatybės kortelę. Paaiškino, kad smurtą vartojo dėl to, jog buvo neblaivus, negalvojo ką daro, o blaivus būdamas taip nepasielgtų. Be to, nuteistasis teigė neprimenantis, ar einant pas L. K. buvo kalbama apie tikslą pasiimti baudą.

Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti išsamesni ikiteisminio tyrimo metu duoti A. M. parodymai (t. 2, b. l. 143-146, t. 3, b. l. 37-38, 143), kuriuos jis patvirtino kaip teisingus. Iš šių apklausų protokolų matyti, jog nuteistasis paaiškino apie tai, kad 2003 m. lapkričio 30 d. su E. N. , M. B. ir K. S. begeriant alų E. N. papasakojo neseniai buvęs L. K. bute ir ten radęs automagnetolos detalę, todėl K. S. pasiūlius visi nutarė nueiti pas nukentėjusįjį išsiaiškinti dėl magnetolos vagystės ir paskirti jam 200 Lt baudą. Nebuvo įsitikinęs, kad L. K. tikrai pavogė E. N. motinos automagnetolą. Kai nuėjo, pirmiausia K. S. , o po to – ir E. N. pareikalavo iš nukentėjusiojo, kuris tvirtino nevogęs ir nieko apie tai nežinantis, sumokėti už magnetolos vagystę 200 Lt baudą. K. S. reikalaujant pinigų J. K. padavė 5 Lt E. N. , kuris šiuos pinigus paėmė. Būdami bute išsivedė į kitą patalpą J. K. ir su ja visi pakaitomis lytiškai santykiavo, po to išėjo. A. M. parodė, kad 2003 m. gruodžio 1 d. kartu su E. N. ir kitais gėrė alkoholinius gėrimus, vėliau abu nusprendė vėl nueiti pas L. K. . Buvo girti, ne viską pamena. Beldžiant į langą išdaužė orlaidės stiklą, tuomet J. K. įsileido į namus. Įėję abu su E. N. mušė L. K. , nes šis neturėjo pinigų, kurių reikalavo E. N. , sakydamas, jog nukentėjusysis privalo mokėti jau ne 200, o 300 Lt, nes esąs vagis ir pavėlavo sumokėti. A. M. supratęs, kad E. N. reikalauja pinigų už jo motinos magnetolos vagystę, kurią L. K. neigė padaręs. Kiek kur sudavė smūgių tiksliau nepamena, tik prisimena tai, kad įėję po kelis kartus rankomis smogė L. K. į šonus, vėliau dar E. N. spardė į šoną. Be to, sudaužė šviestuvą, mėtė ir daužė į žemę puodelius, eglutės žaislus – dalį jų – į nukentėjusiojo galvą. Taip pat abu lytiškai santykiavo su J. K. , kuri E. N. reikalavimu į lytinius organus kišosi jo paduotus daiktus. Nuteistasis parodė, kad E. N. jam buvo minėjęs, jog pavogtosios magnetolos vertė yra apie 200 Lt, kodėl jis reikalavo 300 Lt – negali pasakyti, pats asmeniškai jis iš K. nereikalavo jokios sumos pinigų.

Nukentėjusysis L. K. parodė apie tai, kad iki įvykio nepažįstami jaunuoliai, tarp jų – nuteistieji E. N. ir A. M. du kartus atėję pas jį į namus smurtavo ir reikalavo pinigų. 2003 m. lapkričio 29 d. naktį kieme sutiktas E. N. pareikalavo nusivesti jį į namus pažiūrėti, ar pas nukentėjusįjį nėra pavogtos magnetolos. Pasakęs nuteistajam, jog nieko apie vagystę nežino, vis dėlto nusivedė jį į savo namus (duomenys neskelbtini), kur E. N. ieškojo magnetolos, bet jos neradęs išėjo. Užsiminė, kad jeigu iš tikrųjų jis – L. K. ją pavogė, tai bus blogai; išeidamas nesakė, kad ką nors paėmė (pasisavino). Nukentėjusysis paaiškino nesipriešinęs E. N. , nes buvo neblaivus. Kitą dieną atėjo keletas, labiausiai aktyvūs buvo E. N. ir K. S. . Vienas iš jų pareikalavo 200 Lt, po to nurodė 300 Lt. K. S. pasakė, kad norėdamas ramiai gyventi nukentėjusysis privalo sumokėti 200 Lt, o vėliau dar po 100 Lt kas mėnesį. L. K. manymu, šiuos žodžius E. N. galėjo girdėti. Nurodymą mokėti 200 Lt suprato kaip reikalavimą atlygio už magnetolą, o 100 Lt per mėnesį – už vadinamąjį ramų gyvenimą. Reikalaujant pinigų buvo mušamas – pirmiausia kumščiu į veidą smogė E. N. , po to mušė ir K. S. . Kiek iš viso suduota smūgių negali pasakyti, bet ne mažiau kaip trys. Nuteistasis A. M. visa tai matė, tačiau pats tąkart nemušė. Įvykio metu buvo prakirsta lūpa, todėl tuoj pat nuėjo į netoliese esančią medicinos įstaigą, tačiau atvykusiems policijos pareigūnams nieko nepaaiškino, manydamas, kad tuo viskas ir baigsis. Kai po suteiktos medicininės pagalbos (buvo susiūta lūpa) grįžo į namus, užpuolikų jau nebebuvo. Be to, L. K. parodė, kad pas jį nesurado nei magnetolos, nei kokios nors jos detalės, bet gruodžio 1 d., apie 23 val., vėl atėję E. N. ir A. M. reikalavo pinigų – 300 Lt, kaip suprato – už magnetolą; mušė, daužė daiktus. Tai darė abu, tačiau aktyvesnis buvo E. N. , kuris sudavė smūgius į veidą, kitas kūno vietas (kiek smūgių – negali pasakyti, neskaičiavo), prisidėdamas prie to A. M. taip pat sudavė kartą ar du. Be to, E. N. daužė šviestuvus, eglutės žaislus, puodelius, paėmė asmens tapatybės kortelę. Nukentėjusysis L. K. parodė, jog aiškino nuteistiesiems nepavogęs magnetolos, tačiau sutiko duoti pinigus kai jų turės gavęs atlyginimą, nes buvo mušamas.

Akistatų su E. N. metu L. K. tvirtino, kad jokios automagnetolos detalės pas jį nebuvo ir E. N. jos negalėjo paimti (t. 1, b. l. 151-152, 159-160).

Nukentėjusioji J. K. parodė, kad 2003 m. lapkričio 29 d. vidurnaktį į namus sugrįžusi vėliau negu L. K. , šį pamatė sumuštą, o namus – sujauktus, apie dingusius pinigus pasakė, kad juos galėjo paimti E. N. . Kitą dieną, namuose esant svečiams, atėjo 4 jaunuoliai, visi siekė išreikalauti iš L. K. pinigus – kaip baudą už kažką. Ji pasakiusi, kad neturi pinigų, tuomet E. N. , A. M. ir K. S. ėmė mušti L. K. . Ji padavusi 5 Lt, bijojo priešintis, tik sakė, kad nereikia, kai visi pasikeisdami lytiškai santykiavo su ja, sakydami jog tokiu būdu bus atsiskaityta už vyrą. 2003 m. gruodžio 1 d. naktį į namus vėl atėjo E. N. ir A. M. , buvo neblaivūs, reikalavo 300 Lt, mušė L. K. , daužė eglutės žaislus, puodelius, šviestuvą. Be to, abu lytiškai santykiavo su ja, bijodama kad neužmuštų L. K. , aktyviai nesipriešino, tik sakė, kad nereikia ir kad negali.

Liudytojas V. K. patvirtino įvykio aplinkybes, kurias parodė ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 133-135, apklausos protokolas perskaitytas teisiamajame posėdyje), tai yra kad 2003 m. lapkričio mėnesį (galimai 30 d.), jam būnant namuose pas L. K. atėjo keturi jaunuoliai, iš kurių liudytojas atpažino E. N. , reikalavusį sumokėti pinigus bei mušusį nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 135-136), o apie atpažintą M. B. nurodė kaip vienintelį, nenaudojusį fizinio smurto L. K. atžvilgiu (t. 1, b. l. 141-142). V. K. parodė, jog atėję asmenys apieškojo namuose esančias spintas, stalčius, reikalavo mokėti pinigus už visas jų gyvenamajame rajone įvykdytas vagystes, kaltino L. K. automagnetolos vagyste, kurią pastarasis neigė padaręs bei atsisakė mokėti, tuomet jaunuoliai jį mušė, o mušamas nukentėjusysis pažadėjo atiduoti reikalaujamus pinigus, kad liautųsi jį mušę. Be to, liudytojas parodė, kad reikalaujant pinigų, visi keturi jaunuoliai buvo kartu, priėję prie L. K. . Jie buvo labai agresyvūs, neblaivūs.

Liudytojas M. B. parodė, kad 2003m. lapkričio 30 d. su K. S. , A. M. bei E. N. ėjo pas L. K. paimti pinigus už pastarojo magnetolą, tačiau teigė įvykio aplinkybių neprisimenantis. Iš teisiamojo posėdžio metu perskaitytų šio asmens parodymų, duotų atliekant ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 175-177, 181-183, 186-187, t. 3, b. l. 15-16) seka, kad M. B. paaiškino, jog begeriant alų su minėtais asmenimis E. N. pasakė apie pavogtą jo motinos automagnetolą, kurios jis ieškojo L. K. namuose, tačiau rado tik kažkokią detalę; tuomet visi nutarę dar kartą nueiti pas nukentėjusįjį, kuris tvirtino magnetolos nevogęs. E. N. pasakė, kad L. K. turi duoti 200 Lt. Apie tai, kas dar reikalavo pinigų bei nurodė 300 Lt sumą ar mokesčius už ,,stogą“ – negali pasakyti. Tačiau pirmosios apklausos metu (t. 2, b. l. 176) M. B. patvirtino, kad E. N. pareikalavo duoti 300 Lt už magnetolą. Po reikalavimų pareiškimo A. M. išsivedė į koridorių nukentėjusiojo žmoną J. K. , o sugrįžęs pasakė, kad ši sutiko lytiškai santykiauti jei bus sumažinta jos vyrui ,,paskirta bauda“. Po to visi pakaitomis įvairiais būdais lytiškai santykiavo su J. K. . Be to, M. B. patvirtino (t. 3, b. l. 15-16), jog reikalaujant pinigų ir L. K. atsisakius mokėti, nes jis nieko nepavogė, E. N. ir A. M. ėmė jį mušti, mušamas nukentėjusysis pasakė sutinkąs mokėti 200 Lt, tačiau tebetvirtino nevogęs magnetolos. Tuomet E. N. ar K. S. pasakė L. K. , kad vėliau jis turi mokėti po 100 Lt kas mėnesį už ,,stogą“.

Apeliacinės instancijos teisme tiriant įrodymus apie aplinkybes, susijusias su magnetolos vagyste, buvo apklaustos liudytojos D. B. ir R. V. .

Liudytoja D. B. parodė, kad 2003 m. lapkričio pabaigoje iš kieme (duomenys neskelbtini) stovėjusio jos automobilio ,,Mercedes Benz“ buvo pavogta automagnetola. Šios vagystės faktą jos sūnus E. N. žinojo, tačiau detaliau apie tai jiedu nekalbėjo. Kreipdamasi į policijos nuovadą dėl vagystės, magnetolos vertę – 120 Lt nurodė mažesnę negu tikroji, nes taip patarė pareigūnas. Liudytoja teigia, kad tikroji pavogtos magnetolos vertė gali būti apie 300 Lt; mano, jog šį faktą žinojo ir E. N. , nes ji kalbėjusi apie kainą. D. B. paaiškino, kad sūnus jai nieko nepasakojo apie savo įtarimus ir bandymus išreikalauti pavogtą magnetolą arba pinigus už ją iš nukentėjusiojo L. K. , nesiteiravo jos dėl magnetolos detalės (laikiklio) ir pats nesakė ją radęs, viskas išaiškėjo tik pradėjus tirti bylą, kai buvo pareikšti įtarimai pačiam E. N. . Automagnetolos vagystės kaltininkai nebuvo nustatyti.

Iš teismo posėdyje perskaitytų bylos dokumentų matyti, jog 2003 m. lapkričio 26 d. D. B. kreipėsi į policiją dėl to, jog 2003 m. lapkričio 23 dieną iš jos automobilio pavogta 120 Lt vertės automagnetola JVS KS-FX 840R (prašymas ir paaiškinimas – 1 t., b. l. 117, 118). Apklausta 2004 m. gruodžio 29 d. D. B. parodė (t. 1, b. l. 122), jog pavogtoji magnetola automobilyje buvo įmontuota į ertmę, kurioje metalinis laikiklis nebuvo pavogtas, jis tebėra automobilyje. Liudytoja teigė galinti tai tvirtinti, nes pamena, kad po vagystės apžiūrėdama automobilį matė, jog metalinis tvirtinimo korpusas tikrai buvo. Perskaičius minėtus parodymus D. B. teigė, esą apklausos protokolą pasirašė neperskaičiusi jo turinio.

Liudytoja R. V. parodė, kad tuoj pat po automagnetolos vagystės aptikimo sužinojusi šį faktą iš pavogto turto savininkės – D. B. , su kuria kartu nuvyko į policiją apie tai pranešti. Pati D. B. jai sakiusi, kad magnetolos kaina – 300 Lt, tačiau policijoje nurodė mažesnę, nes taip patarė vienas iš policijos nuovados darbuotojų. Būdama D. B. bute kalbėjosi apie pavogtą magnetolą, šį pokalbį turėjo girdėti ir kitoje patalpoje buvęs E. N. , bet tiksliai to nežino.

Remdamasis pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais, o taip pat šiame nuosprendyje išdėstytais įrodymais bei jais patvirtintomis faktinėmis aplinkybėmis teismas daro sekančias išvadas.

Nepaneigta, kad pavogtoji magnetola (vagystės kaltininkai nenustatyti ir magnetola nesurasta) galėjo kainuoti daugiau negu 120 Lt, kaip kad nurodyta D. B. pareiškime apie šio daikto vagystę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų veiksmus, nesiremia argumentais, susijusiais su pavogtos magnetolos verte ir reikalauto perduoti turto, t. y. pinigų suma, juo labiau, jog neatmestina, kad 200-300 Lt vertė yra reali automagnetolos kaina.

Pagal nuteistojo E. N. parodymus automagnetolos vagyste iš D. B. automobilio jis įtarė nukentėjusįjį L. K. , todėl 2003 m. lapkričio 29 d. atėjęs į pastarojo namus juos apieškojo. Šie įtarimai nepasitvirtino, nes magnetolos nerado, o L. K. kategoriškai neigė padaręs minėtą vagystę. Imant domėn E. N. versiją apie nukentėjusiojo namuose surastą detalę – laikiklį, galintį tikti magnetolai, vėlesni kaltininko veiksmai paneigia jo teiginius apie suklydimą dėl neva L. K. padarytos vagystės, nes turėdamas elementarią galimybę savo įtarimams patikrinti, E. N. net nebandė to daryti. Pagal apelianto paaiškinimą teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jis pats apžiūrėjo automobilį po to, kai iš jo buvo pavogta magnetola; taigi, betarpiškai (tuomet ar vėliau) galėjo ir turėjo pamatyti, ar ši magnetolos detalė pasilikusi, ar pavogta. Iš D. B. parodymų 2004 m. gruodžio 29 d. (t. 1, b. l. 122) aišku, kad magnetolos laikiklis nebuvo pavogtas. Teismas remiasi šiais liudytojos parodymais, nes jie detalūs, nekelia abejonių savo patikimumu; kaip matyti iš apklausos protokolo – jis trumpas ir aiškus, tekstas atspausdintas, patvirtintas kaip teisingas apklaustajai pasirašius. Tai, kad D. B. praėjus keletui metų nepatvirtina šių savo parodymų, vertinama kaip suinteresuoto asmens – nuteistojo motinos siekimas palaikyti jai artimo žmogaus versiją, tikslu sušvelninti pastarojo atsakomybės laipsnį, juo labiau, kad kitokių argumentų, pateisinančių parodymų pakeitimą, D. B. negalėjo nurodyti. E. N. nenorą sužinoti ar iš tikrųjų L. K. galėjo pavogti magnetolą, liudija ir tai, kad po 2003 m. lapkričio 29 d. – iki ėjimo pas nukentėjusįjį 2003 m. lapkričio 30 d. ir 2003 m. gruodžio 1 d., jis nepasiteiravo savo motinos D. B. apie magnetolos laikiklį, kuris nebuvo pavogtas ir todėl nuteistasis negalėjo jo rasti pas nukentėjusįjį, nei vienas iš jų nepateikė jo policijos pareigūnams, į kuriuos kreipėsi pastaroji dėl magnetolos vagystės, vienok nepamiršo šios detalės pateikti vėliau E. N. iškeltai gynybos versijai paremti, kai šiam pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką L. K. atžvilgiu. Tokiu būdu, nuteistajam nebuvo svarbu – kas kaltas dėl padarytos žalos pavagiant jo motinos turtą, jis nepasirūpino sužinoti ar už tai atsakingas L. K. , nors susidariusioje situacijoje tai padaryti buvo paprasta, protinga bei sąžininga; pagaliau, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pats parodė (t. 2, b. l. 113-115), kad ištikrųjų nebuvo įsitikinęs, jog magnetolą pavogė ne kas nors kitas, o L. K. .

Taigi, E. N. , D. B. parodymais, byloje esančio daikto pateikimo protokolo duomenimis nustatytos aplinkybės atskleidžia E. N. tyčios turinį: kaltininkas tik prisidengė tuo pretekstu, kad buvo pavogta jo motinos D. B. automagnetola, tačiau iš tiesų nebuvo tikras tuo, kad šią vagystę padarė nukentėjusysis, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad jis sąžiningai klydo manydamas turįs tariamą teisę veikti D. B. interesais siekiant turtinės žalos už pavogtą magnetolą atlyginimo. E. N. pagrindinis tikslas, jo veiksmų esmė – bet kokiu atveju išreikalauti iš L. K. pinigus, nepaisant – pavogė jis ar ne automagnetolą.

Nuteistasis E. N. taip pat ignoravo ir L. K. tvirtinimus, kad jis niekaip nesusijęs su magnetolos vagyste. Priešingai negu teigia apeliantas, nukentėjusysis niekuomet neprisipažino padaręs šią vagystę, o tik mušamas, tai yra siekdamas nutraukti smurtinius veiksmus, jų priverstas pažadėjo duoti reikalaujamus pinigus (kai jų turės), bet ne atlyginti žalą (tai patvirtina nuteistųjų, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai).

Be to, pažymėtina, kad reikalaujant iš L. K. pinigų ir pridengiant šį reikalavimą magnetolos vagyste, buvo kalbama ne tik apie žalą už ją, bet ir apie baudą, apie privalumą mokėti pinigus apskritai už vagiliavimą rajone ir už ,,ramų gyvenimą“ ar „stogą“. Šias aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiųjų L. K. , J. K. parodymai, bet ir liudytojų V. K. , M. B. parodymai, iš dalies – nuteistojo A. M. paaiškinimai. Tiek pagal A. M. , tiek pagal L. K. parodymus E. N. buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas, reikalaujant perduoti pinigus 2003 m. lapkričio 30 d., jis tai darė esant čia pat K. S. , todėl pastarojo reikalavimus neabejotinai girdėjo ir jiems pritarė tiek žodžiais, tiek savo priderintais veiksmais, apie ką parodė apklaustas ikiteisminio tyrimo eigoje netrukus po įvykio – 2003 m. gruodžio 4 d. ir vėliau – 2004 m. gegužės 11 d. (t. 2, b. l. 102-107, 113-115) .

Teismas, darydamas išvadą, jog E. N. įvykdė BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, t. y. turto prievartavimą, nes panaudojant fizinį ir psichinį smurtą, neturėdamas pagrindo, vertė nukentėjusįjį L. K. mokėti pinigus (200-300 Lt), konstatuoja, kad bendrai grupėje veikęs nuteistasis A. M. galėjo sąžiningai klysti manydamas, jog nukentėjusysis pavogė magnetolą ir E. N. savo motinos interesais savavališkai vykdo tariamą teisę į žalos atlyginimą. Minėta, jog E. N. buvo iniciatorius, iš esmės – aktyviausias nusikalstamų veiksmų vykdytojas. A. M. teigimu, jis pasikliovė E. N. , kuris sakė, kad L. K. pavogė magnetolą ir kad esą pas L. K. jis radęs pavogto daikto detalę, o jam pačiam (A. M. ) nebuvo svarbu gauti pinigus, jis nenurodė ir sumos, kurią turėtų mokėti nukentėjusysis, nežinojo magnetolos vertės. Neginčytinų įrodymų, jog A. M. girdėjo K. S. , E. N. žodžius reikalaujant pinigų už „stogą“ ar ,,ramų gyvenimą“ – nėra, pats L. K. negalėjo kategoriškai patvirtinti šio fakto. Esant paminėtoms aplinkybėms kyla abejonių, ar A. M. suprato E. N. tikslus, jo veikos esmę, ar sąžiningai klydo manydamas, jog savo nusikalstamais veiksmais prisideda prie kito asmens tikros ar tariamos teisės įgyvendinimo; šios abejonės aiškintinos kaltininko naudai, todėl nors ir būtų galima daryti prielaidą, kad A. M. padarytos veikos subjektyviosios pusės požymiai atitinka turto prievartavimo sudėties požymius, vienok tokios prielaidos nepakanka pripažinti jį kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, todėl jo veika perkvalifikuotina į savavaldžiavimą, pripažįstant kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nustatė: E. N. ir A. M. , veikdami bendrininkų grupe, E. N. turint tikslą be pagrindo gauti iš nukentėjusiojo pinigus, o A. M. nesant informuotam apie tokius bendrininko ketinimus, tačiau suprantant, kad šis savavališkai vykdo ginčijamą kito asmens teisę gauti žalos atlyginimą už pavogtą turtą, abu nuteistieji Laimučio ir J. K-ų namuose (duomenys neskelbtini), panaudodami nukentėjusiojo L. K. atžvilgiu fizinį smurtą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei psichinę prievartą, tokiu būdu vertė jį įvykdyti reikalavimus perduoti jiems pinigus, tai yra 2003 m. lapkričio 30 d., apie 13 val., suduodami kumščiais ne mažiau kaip 3 smūgius nukentėjusiajam L. K. į veidą ir kitas kūno vietas reikalavo, kad šis sumokėtų jiems 200 Lt, dėl ko J. K. perdavė E. N. 5 Lt. Tęsdami nusikalstamą veiką 2003 m. gruodžio 1 d., apie 23 val., mušdami L. K. smūgiuojant kumščiais ir kojomis į veidą, kitas kūno vietas, sunaikindami jo turtą daužant eglutės žaislus, puodelius, šviestuvą bei E. N. paimant L. K. asmens tapatybės kortelę, reikalavo nukentėjusįjį sumokėti jiems 300 Lt. Tuo E. N. padarė nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, o A. M. – BK 294 straipsnio 2 dalyje.

E. N. kaltė įrodyta ir jo veika kvalifikuota tinkamai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje, apeliacinio skundo ribose paliktinas nepakeistu.

Nuosprendis A. M. atžvilgiu keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, perkvalifikuojant veiką iš turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 2 dalies) į savavaldžiavimą panaudojant fizinę ir psichinę prievartą.

Nustatyta, kad nuteistieji įvykdė nusikaltimą būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Priešingai negu teigia apeliantas E. N. , tokią jo būseną neabejotinai patvirtina bylos įrodymai – aukščiau šiame nuosprendyje išdėstyti nuteistojo A. M. , nukentėjusiosios J. K. , liudytojų V. K. , M. B. parodymai, o taip pat - ir paties E. N. paaiškinimai teisiamajame posėdyje bei ikiteisminio tyrimo metu apie tai, jog tiek 2003 m. lapkričio 30 d., tiek 2003 m. gruodžio 1 d. jis buvo nemažai išgėręs alkoholio, o antrąjį kartą – netgi stipriai girtas, tai turėjo įtakos jo veiksmams, kuriuos dėl girtumo ne visus pamena. Šiuo atveju objektyviai nustatyti girtumo laipsnį nėra būtina (tokios galimybės ir nebuvo), o duomenų, patvirtinančių tokią E. N. būseną bei jos įtaką – pakanka. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino esant E. N. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Be to, jo atsakomybę sunkina ir tai, kad veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nuteistajam E. N. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė yra didesnė negu vidurkis bausmės, numatytos baudžiamojo įstatymo už jo padarytą nusikaltimą sankcijoje, tačiau žymiai mažesnė už jos maksimalią ribą. Bausmės dydis atitinka BK 61 straipsnio reikalavimus, nes yra dvi kaltininko atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o atsakomybę lengvinanti – viena. Įvykdytas nusikaltimas – sunkus, E. N. vaidmuo jo padaryme – reikšmingas tiek kaip sumanytojo, tiek ir kaip aktyvaus vykdytojo, nusikalstami veiksmai tęsėsi pakankamai ilgą laiką. Šio asmens pavojingumą visuomenei liudija ir tai, kad jis sistemingai pažeidinėja įstatymus, piktnaudžiauja alkoholiu, keletą kartų teistas. E. N. linkęs nusikalsti asmuo ir nedarantis reikiamų išvadų, nesitaisantis. Esant paminėtų aplinkybių visumai, atsižvelgus į nuteistojo šeiminę padėtį, nebuvimą nukentėjusiojo pretenzijų (jam atlygintos žalos apimtis – tik 75 Lt) – sušvelninti E. N. paskirtą bausmę nėra pakankamas pagrindas. Bausmė teisinga, atitinka BK 54 straipsnio nuostatas.

Perkvalifikavus nuteistojo A. M. veiką į BK 294 straipsnio 2 dalį ir pripažinus, kad jis įvykdė apysunkį nusikaltimą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato mažesnės bausmės paskyrimo galimybę, šiam asmeniui bausmė sušvelnintina. A. M. skirtina BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį bei pobūdį, nusikalstamų veiksmų tęstinumą, kaltės formą (tyčia). Be to, atsižvelgiama į nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (jų yra dvi), numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktuose. Priimtina domėn ir šio kaltininko mažiau reikšmingas vaidmuo nusikaltimo padaryme, jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kurią nuosprendyje pripažino pirmosios instancijos teismas, o taip pat jo šeiminė padėtis, tačiau šios aplinkybės nėra lemiamos ir nėra pakankamos esminiai švelninti bausmę, juo labiau, kad A. M. taip pat linkęs nusikalsti asmuo, keletą kartų teistas. Pažymėtina, kad teismo nuosprendyje atsižvelgta, jog A. M. nusikalto būdamas nepilnametis ir skiriant jam bausmę vadovaujamasi BK XI skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus; tai daro ir apeliacinės instancijos teismas. Įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą teisėjų kolegija mano, kad A. M. skirtina įstatymo sankcijoje už jo padarytą nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas didesnis negu šios bausmės rūšies vidurkis.

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Atmesti nuteistojo E. N. apeliacinį skundą.

Pakeisti 2007 m. gegužės 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį nuteistojo A. M. atžvilgiu ir perkvalifikuoti jo veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį bei paskirti bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 10 (dešimčiai) mėnesių. BK 63 straipsnio pagrindu, remiantis šio BK straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatomis, paskirtąją bausmę subendrinus su ankstesniuoju – 2006 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinę bausmę nustatyti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.