Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-06-18 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 150 str. 2 d.ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams.

Priteista iš D. M. nukentėjusiosios R. V. naudai 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad jis 2002 m. balandžio 28 d., apie 7 val., Žeimių k., Kamajų sen., Rokiškio raj., poilsiavietėje, prie Petriošiškio ežero, bendrininkų grupėje su A. M., kurio atžvilgiu 2002-09-09 priimtas apkaltinamasis nuosprendis, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą su R. V. prieš jos valią, automobiliu BMW 535, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuveždamas ją į nuošalią miško aikštelę, būdamas šalia automobilio ir grasindamas grupiniu išžaginimu, A. M. pavartojus fizinį smurtą, palaužus pasipriešinimą, prieš nukentėjusiosios R. V. valią su ja lytiškai santykiavus bei patenkinus lytinę aistrą oraliniu ir vaginaliniu būdu, tame pačiame automobilyje, pavartodamas fizinį smurtą, t.y., sugriebdamas R. V. už kaklo, smaugdamas bei pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, įvesdamas lytinį organą į burną, po to priversdamas rankomis dirginti jo lytinius organus, prieš nukentėjusiosios valią, oraliniu bei kitokio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą, t.y., R. V. seksualiai prievartavo bendrininkų grupėje.

D. M. skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-06-18 nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.

Nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista jo nekaltumo prezumpcija, bei teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą nepriklausomo ir nešališko teismo. Iki priimant jį apkaltinamąjį nuosprendį, jo kaltės klausimas jau buvo išspręstas kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo nuteistas A. M.. Kaltinant A. M. buvo konkrečiai minima, kad A. M. R. V. išžagino susitaręs su D. M., kuris ją irgi išžagino. LAT 2003-03-25 nutartyje, kuria buvo atmestas nuteistojo A. M. skundas, taip pat konstatuota, kad pastarasis nuteistas už tai, kad „veikdamas su D. M.“ išžagino R. V.. Remiantis šiais neteisėtais pirmosios ir kasacinės instancijos sprendimais, žiniasklaida publikavo informaciją visuomenei, suformuojant išankstinę nuomonę ir apie jo tariamą kaltumą.

Apeliantas taip pat nurodo, kad kaltinime jam nepagrįstai inkriminuota aplinkybė, kad nusikaltimą jis padarė pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, nes ši aplinkybė negali būti inkriminuojama kartu su kita įstatymo dispozicijoje numatyta alternatyva- fizinio smurto panaudojimu ar grasinimu tuoj pat jį panaudoti, nes šie nusikalstamos veikos elementai vienas kitą eliminuoja. Skundžiamame nuosprendyje atkartotos A. M. atžvilgiu priimto nuosprendžio išvados ir dėl to buvo padarytos teisinės klaidos, pažeista nekaltumo prezumpcija bei pažeistas nešališko teismo principas, o aplinkybė, kad nuosprendyje kaip įrodymų šaltiniai nurodyti A. M. atžvilgiu priimti pirmosios instancijos teismo 2002-09-09 nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo 2002-11-21 nutartis, teismo šališkumą tik patvirtina. BPK 44 str. 5, 6 d. pažeidimai besąlygiškai pripažintini esminiais BPK pažeidimais.

Skunde teigiama ir tai, kad buvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos. Nuosprendyje kaip įrodymu remiamasi R. P. ( R. K.) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pagarsinus jos parodymus teisme ji patvirtino, kad ikiteisminiame tyrime sakė tiesą, tačiau BPK 276 str. 1 d. nenumato galimybės perskaityti liudytojų parodymų, duotų ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, o šio straipsnio 4 d. nustato, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai įtvirtina nuostatą, kad „Ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi, tačiau jie yra reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus" . BPK 276 str. 1 d. pažeidimas laikytinas esminiu tuo atveju, kai parodymai, kaip įrodymų šaltinis, tiesiogiai liečia nuteistojo kaltės klausimą. Akivaizdu, kad nuosprendyje cituojami ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos R. P. parodymai įvertinti kaip apelianto kaltumo įrodymai ir tai neatitinka įstatymo reikalavimų.

Be to, nuosprendyje teismas, vertindamas liudytojo V. G. parodymus, nepagrįstai rėmėsi ir jo parodymais, duotais nagrinėjant baudžiamąją bylą A. M. atžvilgiu ir dėl to teismo išvada jog „tikėtina, kad liudytojas sąžiningai klysta, teigdamas visą laiką mašina buvo jo akiratyje" neatitinka BPK 44 str. 7 d. garantijų ir tuo esmingai pažeisti BPK reikalavimai.

Nurodo, kad nuosprendyje yra išvadų, prieštaraujančių bylos duomenims. Ekspertizės akte aprašyti R. V. padaryti sužalojimai ( kraujosruvos, kakle, dešinėje alkūnėje, šlaunų vidiniuose paviršiniuose, mergystės plėvės šviežias plyšimas). Tačiau apeliantas teigia tokių sužalojimų nepadaręs ir šie jo parodymai dėl to nėra paneigti, nes šie sužalojimai būdingi išžaginimui, o jam kaltinimai dėl šio nusikaltimo pateikti nebuvo.

Nuosprendyje remiamasi ir ekspertizės akto Nr. 209 duomenimis, nurodant, kad ant nukentėjusios plaukų sruogos rasti spermijai, galintys priklausyti A. M.. Be to, specialisto išvadoje Nr. 445 yra duomenys apie tai, kad D. M. kraujo grupė sutampa su A. M. kraujo grupe, šiuo atveju pagal kraujo grupes negalima pasakyti, kuriam gali priklausyti sperma ant plaukų sruogos. Nurodant šių dviejų išvadų duomenis teismas nuosprendyje nurodė, kad pastaroji specialisto išvada tik patvirtina nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, kad apeliantas po lytinės aistros patenkinimo spermą nuvalė nukentėjusiosios plaukais. Tokiu būdu iškraipomi specialistų išvadų duomenys bei prieštarauja bylos aplinkybėms.

Teigia, kad R. V. parodymus apie jos atžvilgiu tariamai padarytas nusikalstamas veikas, paneigia liudytojų V. G., J. A., R. P. parodymai. V. G. teisme nurodė, kad jis tariamo įvykio metu buvo prie ežero, kalbėjosi su apeliantu, matė netoli stovintį automobilį, tačiau jokio triukšmo negirdėjo. Liudytojas J. A. parodė, kad kitą dieną po įvykio jis lankėsi pirtyje, tačiau jokių incidentų ar jų pasekmių nematė, niekas jam nesiskundė. Liudytoja R. P. parodė, kad nukentėjusioji R. V. po įvykio nenurodė, jog ją išžagino būtent apeliantas. Nežiūrint į tai J. A. parodymai nuosprendyje neįvertinti, liudytojo V. G. parodymais suabejota, o liudytojos R. P. parodymai iškraipyti. Pažymi, kad R. V. pati atvyko į pirtį, su visais bendravo ir vartojo alkoholinius gėrimus. Ryte atvykus į pirtį apeliantui A. M. ir R. V. draugiški santykiai įtarimo nekėlė, vežant ją namo ji niekuo nesiskundė, todėl jos nenuoseklūs parodymai apeliantui kelia pagrįstas abejones.

Apelianto manymu, teismas netinkamai vertino BK 61 str. 2 d. nuostatas, kurios skiriant bausmę už padarytą veiką įpareigoja įvertinti ir BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, tarp jų - asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, kaltininko asmenybę. Iš bylos duomenų matyti, kad A. M., (kuris teismo nuosprendyje įvardintas apelianto bendrininku), buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimą, bausmė už kurį įstatyme nustatyta griežtesnė, negu už nusikaltimą kurio padarymu pripažintas apeliantas. Teigia, kad fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu jis nevartojo, kūno sužalojimų nepadarė, nėra duomenų, kad padaryta veika sukėlė kokias nors sunkias pasekmes. Nukentėjusioji baigė aukštąją mokyklą, dirba. Nuo veikos nukentėjusios R. V. atžvilgiu padarymo praėjo 8 metai, per šį laikotarpį apeliantas teigia nenusižengęs Lietuvos įstatymams. Mano, kad visos šios aplinkybės turėjo būti įvertintos skiriant bausmę. Be to, teismas be pagrindo nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį" (2002-11-07) taikymo.

Mano, kad teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Nors nukentėjusioji teigė, kad dėl apelianto nusikalstamų veiksmų patyrė pažeminimą, stresą, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, gėrė raminamuosius vaistus ir pan., tačiau nukentėjusioji nepateikė jokių duomenų, kad nusikalstamos veikos pasekmės buvo ilgalaikės ir nepašalinamos. Priešingai, ji pati teigė, kad po įvykio ir toliau studijavo, epizodiškai lankėsi pas psichologą, turi draugą. Todėl teismo išvada, jog dėl apelianto veiksmų nukentėjusioji patyrė sunkias pasekmes, nepagrįsta nei įstatymu, nei bylos aplinkybėmis.

Pažymi, kad sulaikymo metu iš jo buvo paimti pinigai - 8278,27 lt ir 340 JAV dolerių, kurie priklausė seseriai J. M. ir buvo skirti baldų pirkimui. Šias aplinkybes patvirtino ir J. M., tačiau teismas nepagrįstai pripažino, jog „šiai aplinkybei patvirtinti įrodymų nėra pateikta".

Atsikirtimuose į D. M. apeliacinį skundą nukentėjusioji R. V. prašo D. M. apeliacinį skundą atmesti, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-06-18 nuosprendį palikti nepakeistą.

Nurodo kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai ir pagrįstai išdėstė ir įrodė pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl nuosprendis grindžiamas ne prielaidomis, o įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą, vertindamas įrodymus laikėsi ir nepažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatų, pagrįstai vertino jų visetą.

Teigia, kad apeliantas su bendrininku atlikdami neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu, sukėlė neatitaisomas pasekmes. Po įvykio ji prarado pasitikėjimą savimi, aplinkiniais, jaučia diskomfortą bendraudama. Po įvykio patyrė visų perdėtą dėmesį jos atžvilgiu ir užuojautą, kas smarkiai paveikė kasdienybę, emocijas, dvasinį išgyvenimą. Nuteistasis savo veiksmais sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir pažeidė jos garbę, orumą. Jo ilgas slapstimasis nuo teisėsaugos nukentėjusiajai kėlė baimę ir nerimą, ji aštuonerius metus bijojo susidorojimo ir grasinimų, mažai rodėsi viešuose renginiuose, jautė grėsmę. Tokiu būdu apylinkės teismas įvertinęs šias aplinkybes, pagrįstai priteisė 15000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti. Apylinkės teismo nuosprendis teisingas ir teisiškai argumentuotas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovė ir prokurorė - atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Išnagrinėjusi baudžiamą bylą, apeliacinė skundą, skundžiamą nuosprendį ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apeliantą pagrįstai pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas. Apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme iškelta versija, kad D. M. jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms yra paneigti byloje esančių ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma. D. M. kaltė yra visiškai įrodyta ir abejonių nekelia.

D. M. kaltę, įvykdžius jam inkriminuotą seksualinį prievartavimą, įrodo nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, kuriuos ji davė apklausta ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, analogiškus parodymus davė apklausta ir teisminio nagrinėjimo metu tiek teisiant A. M., tiek D. M.. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti įrodymai.

Nukentėjusioji bylos tyrimo metu davė išsamius parodymus apie kiekvieno iš ją žaginusių ir seksualiai prievartavusių asmenų veikas: konkrečius jų atliktus prievartos veiksmus, jų seką, elgesį prievartavimo metu. Teigė, kad įvykio dieną su drauge R. K. ir pažįstamais vaikinais nuvyko į pirtį Rokiškio rajone. Kompanija jai nepatiko, todėl ji ieškojo, kad kas parvežtų į namus. Ryte, kuomet jau buvo šviesu, atvažiavo BMW automobilis, kuriame sėdėjo A. M. ir D. M.. Iki įvykio šių vaikinų nepažinojo. Jų paprašė parvežti į Rokiškį. Jie sutiko, tačiau pavažiavę 200 metrų nusuko į miško aikštelę, D. M. išlipo iš automobilio, liepė nespygauti, nes vis tiek niekas negirdės, o jei ne, sakė „padarys dviese ant stalo“. A. M., laikydamas jos rankas ir smaugdamas, išprievartavo oraliniu būdu, po to išžagino. Jam patenkinus lytinę aistrą į automobilį įlipo D. M. prievartavo oraliniu būdu, bei jos ranka apglėbęs lytinį organą patenkino savo lytinę aistrą. Baigęs lytinį aktą, spermą nusivalė jos plaukais. Ji norėjo pabėgti, tačiau abiejų vaikinų buvo laikoma už rankų, pasipriešinti negalėjo, nes buvo smaugiama. Po to ją parvežė atgal į pirtį, vėliau į namus Rokiškyje. Byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą, jog nukentėjusioji turėtų kažkokį motyvą D. M. apkalbėti.

Liudytojai A. ir R. V. parodė analogiškai, kad jų dukra paskambinusi pasakė, kad važiuoja su draugais prie ežero. Grįžusi ryte ji buvo šoko būsenoje, plaukai susivėlę ir sulipę. Ji verkė, sakė, kad ją išprievartavo dviese, smaugė, gąsdino.

Liudytoja R. P. ( buvusi K. ), bendravusi su nukentėjusiąją iš karto po įvykio, parodė, kad nukentėjusiąją ryte pamatė prie pirties, ji labai verkė. Paklausus kas atsitiko, viską papasakojo. Pagarsinus jos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir parodymus duotus teisme teisiant A. M. (teisiamojo posėdžio protokolo 14 lapas), liudytoja parodė, kad E. V. sėdėjo prie pirties šoko būsenoje, verkė, plaukai buvo suvelti. Ji pasakojo, kad du vaikinai paprašyti parvežti namo, automobiliu BMW ją nuvežė netoliese ir išprievartavo. Kalbantis S. Ž. automobilyje „Mazda“, R. V. užsidengė veidą, sakydama „čia šitas“, pamačiusi vieną iš ją prievartavusių vaikinų, kuris sėdęs už vairo ją išvežė namo.

Nors D. M. skunde teigia, kad nukentėjusioji liudytojai R. P. konkrečiai nenurodė, kad ją išžagino būtent apeliantas, tačiau R. V. pasakojo, kad buvo prievartaujama būtent dviejų asmenų. Parodė A. M., nes jis tuo metu priėjo prie automobilio. Kad antrasis prievartautojas yra apeliantas, patvirtina kiti bylos duomenys – nukentėjusiosios parodymai, atpažinimo iš fotonuotraukų protokolas.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas pagarsindamas liudytojos R. P. parodymus, pažeidė BPK 276 str. nuostatą, nes minimas straipsnis nenumato galimybės perskaityti liudytojų parodymus, duotus ne ikiteisminio tyrimo teisėjui. Minimo straipsnio 1 d. ir 1 d. 2 p. nurodyta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, o to paties straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus parodymus tam, kad patikrinti byloje esančius įrodymus. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą D. M. atžvilgiu, šiai liudytojai pareiškus, jog neprisimena visų aplinkybių, pagarsino R. P. analogiškus parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nagrinėjant A. M. bylą duotus parodymus. Po to liudytoja pareiškė, kad jos anksčiau duoti parodymai yra teisingi. Toks pareiškimas reiškia, kad liudytoja teisme patvirtino, jog įvykio aplinkybės buvo būtent tokios, kokias ji nurodė ankstesnėse apklausose, tame tarpe ir apklausoje pas tyrėją. Šiuo atveju tai, kad liudytoja teisme neperpasakojo anksčiau duotų parodymų turinio, tačiau patvirtino jų teisingumą negali būti vertinama kaip BPK 276 str. pažeidimas, juo labiau, kad baudžiamoji byla D. M. atžvilgiu buvo nagrinėjama praėjus daugiau nei aštuoneriems metams po įvykio ir natūralu, kad liudytoja įvykio detales pamiršo, todėl šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Apeliantas teigia, kad jo nekaltumą patvirtina liudytojo V. G. parodymai, kuris įvykio metu buvo prie ežero, kalbėjosi su apeliantu, matė automobilį, tačiau triukšmo jame negirdėjo.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas V. G. parodė, kad 2002 m. birželio 28 d. atvyko prie ežero kartu su G. S., žvejojo netoli A. sodybos. Tai galėjo būti 5.30 - 6 val., buvo jau pakankamai šviesu. Plaukiant ežeru nuo Kamajų pusės Salų link, priplaukė netoli aikštelės ir buvo nuo ežero iki kranto maždaug 500 m., atstumu, kai pamatė D. M., kurį pažinojo kaip kaimyninio kaimo gyventoją. Nuo atvažiavimo prie ežero iki D. M. pamatymo praėjo ne daugiau pusė valandos, tuo metu galėjo būti 6 valanda. Matė jį atvykstantį į aikštelę tamsiu BMW. Jis išlipo iš automobilio, priėjo prie maudyklos, klausė kaip sekasi, ar kimba. Persimetė keliais žodžiais per atstumą. Tuo metu manė, kad D. M. atvyko pažiūrėti savo užmestų į ežerą tinklų. Po to liudytojas su G. S. toliau žvejojo, pasukę valtį šonu, vėliau plaukė gilyn į ežerą ir matė tą patį tamsų BMW ir D. M.. Aikštelėje jis buvo 10-15 min., po to išvyko. Automobilį matė maždaug 150-200 m. atstumu, nes matė numerius.

Analogiškai liudytojas parodė pirmosios instancijos teisme. Tuo metu dar nurodė, kad M. atvažiavo į aikštelę juodu BMW galiniais tamsintais stiklais, kas buvo automobilio salone nesimatė. D. M. išlipo iš vairuotojo pusės, kalbėjo su žvejais, maždaug už 15 min., išvažiavo link J. A. sodybos. Daugiau iš automobilio žmonių išlipę nebuvo. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas G. S. parodė, kad pažįsta D. M. kaip gretimo kaimo gyventoją. Minimo įvykio dieną žvejojo su V. G. ežere. Buvo nuo kranto apie 100 m., kai pamatė prie ežero į aikštelę atvažiuojantį D. M. automobilį - juodą „BMW“. Tuo metu buvo jau prašvitę, pakankamai šviesu, galėjo būti 7.30-8 val.. D. M. išlipo iš automobilio vairuotojo pusės, priėjo prie kranto, kalbėjo su V. G., klausė kaip kimba. Kitos automobilio durelės atidaromos nebuvo, ar buvo praviri langai nematė, nes automobilis sustojo galine dalimi į ežerą. Jokių riksmų ar muzikos garsų negirdėjo. Pabuvęs apie 20 minučių D. M. išvažiavo. Tą dieną žvejojo apie dvi valandas, maždaug iki 8 valandos. Kurioje vietoje ežere buvo apie 7 val., ir kas tuo metu buvo aikštelėje, nežino. Nuplaukus tolyn nuo kranto aikštelė buvo iš šono, pačios jos nesimatė, tik kelias į ją. Girdėjo važinėjančius automobilius, bet ar jie važiavo keliu, ar link A. sodybos, nežino.

G. S. teismo posėdžio metu teigė, kad D. M. prie ežero atvyko prašvitus, tuo metu galėjo būti 7.30-8 val., tačiau balandžio 28 d. saulė teka 5.50 val., švisti pradeda šiek tiek anksčiau, iš to seka kad G. S. nurodytas laikas 7.30-8 val., kuomet D. M. kalbėjo su V. G., nėra tikslus, tuo labiau, kad V. G. nuosekliai tvirtino su G. M. prie ežero kalbėjęs ne vėliau 6 valandą.

Iš bylos duomenų ir kaltinimo matyti, kad R. V. atžvilgiu nusikalstama veika buvo padaryta apie 7 val.. V. G. parodymais, jis netoli įvykio vietos buvo 5-6 valandą, vėliau plaukė į ežerą gilyn, tokiu būdu nėra pagrindo išvadai, kad D. M. su V. G. įvykio dieną bendravo būtent nusikaltimo metu. Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu A. M. byloje, liudytojas V. G. parodė, kad įvykio dieną apie 7 val., nuo aikštelės į ežerą jis buvo nutolęs toliausiame taške, su D. M. bendravo ne vėliau kaip 6 val., o D. M. atvykus prie ežero pamanė, kad jis nori patikrinti, ar niekas neliečia jo užmestų tinklų ( 2 t. 99 b. l.). Tokiu būdu D. M. skundo ir apeliacinės instancijos teisme išdėstyti teiginiai dėl V. G. ir G. S. tariamai jo kaltę paneigiančių parodymų atmestini.

D. M. skunde nurodo, kad jo nekaltumą patvirtina ir J. A. parodymai, kuris kitą dieną po įvykio lankėsi pirtyje, tačiau jam niekas nesiskundė, incidento pasekmių jis nematė. Apelianto minimas liudytojas tiesiogiai su nukentėjusiąja nebendravo, pačioje įvykio vietoje nebuvo, o vien ta aplinkybė, kad jam po įvykio niekas nesiskundė, D. M. kaltės nepaneigia. Be to, iš minimo liudytojų parodymų A. M. byloje, kuomet liudytojas buvo apklaustas praėjus neilgam laiko tarpui po įvykio, J. A. parodė, kad atėjęs ryte į pirtį matė ant sūpuoklių verkiančią juodaplaukę merginą, kurią guodė kita mergina (2 t. 98 b.l.) .

Atmestini ir apelianto skundo teiginiai, kad nukentėjusioji atvykusi į pirtį su visais bendravo, vartojo alkoholinius gėrimus, vežant ją į namus ji niekuo nesiskundė, jos draugiški santykiai su A. M. jam įtarimų nesukėlė. Bylos duomenys aplinkybių, apie nukentėjusiosios bendravimą su pirtyje buvusiais asmenimis bei alkoholio vartojimą, nepatvirtina. Priešingai, tiek liudytoja R. P., tiek nukentėjusioji parodė, kad alkoholio pirtyje jos nevartojo, kompanija joms nuo pat pradžių nepatiko, ieškojo kas jas parvežtų namo. Liudytojai A. V. ir R. V. parodė, kad dukrai grįžus namo, alkoholio kvapo nuo jos nejuto. O kadangi į namus nukentėjusioji buvo parvežta ją prievartavusių asmenų, savaime suprantama, kad ji ir negalėjo jiems skųstis.

Tai, kad nukentėjusios atžvilgiu nusikalstamų veikų metu buvo vartotas smurtas, patvirtina ne tik R. V. parodymai, kad ji tiek A. M., tiek D. M. buvo smaugiama ir laikoma už rankų, bet ir liudytojos A. V. parodymai, kuri nurodė mačiusi ant dukros rankų, kaklo, kojų spaudimo žymes, bei teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai: poodinės kraujosruvos kakle, dešinėje alkūnėje, šlaunų vidiniuose paviršiuose, nustatytas mergystės plėvės šviežias plyšimas. Nors apeliantas teigia, kad šie sužalojimai būdingi išžaginimui, o jis pats nukentėjusiajai jokių sužalojimų nepadarė, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nukentėjusiajai sužalojimus kakle ir rankose galėjo padaryti tiek jis, tiek A. M. nukentėjusiąją smaugdami ir laikydami suspaudę už rankų. Šiuos nustatytus sužalojimus jie padarė bendrais veiksmais, o kaltinimai dėl išžaginimo buvo pateikti tik A. M., todėl suprantama, kad sužalojimus nustatytus specialisto išvadoje ir būdingus išžaginimui (mergystės plėvės plyšimą) padarė būtent A. M..

Apeliantas nurodo, kad teismas remdamasis byloje esančiomis specialistų išvadomis Nr. 209 ir Nr. 445, iškraipė jų duomenis. Iš specialisto išvados Nr. 209 (1 t. b. l. 58) matyti, jog atlikus DNR tyrimą nustatyta, kad A. M. kraujas B(III) grupės. Ant nukentėjusios plaukų sruogos rasti spermijai, kurie gali priklausyti A. M., nes nustatytas antigenas B ir gautas DNR fragmentų sutapimas. Specialisto išvadoje Nr. 445 (2 t. b.l. 34) nustatyta, kad D. M. kraujas yra taip pat B(III) grupės. Kadangi D. M. kraujo grupė sutapo su A. M. kraujo grupe, šiuo atveju pagal kraujo grupes negalima pasakyti kuriam gali priklausyti sperma ant plaukų sruogos.

Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė J.Jankauskienė parodė tvirtinanti specialistų išvadas, paaiškino, kad duodant išvadas 2002 m., buvo naudojami kiti metodai, šiuo atveju buvo tirtos ilgosios DNR sekos, ir gautas sutapimas pagal 3 fragmentų atkarpas duoda pagrindą teigti, kad yra apie 98 % tikimybė, kad ant V plaukų rasti M spermijai. Pagal kraujo grupes nustatyti, ar rasti spermijai yra M ar M- negalima.

Apylinkės teismas, sugretinęs minimas specialistų išvadas ir nukentėjusios parodymus apie tai, kad D. M., po lytinės aistros patenkinimo spermą nusivalė nukentėjusios plaukais, padarė išvadą, kad specialisto išvada Nr. 445 tik patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Tačiau tokia išvada iš esmės nėra teisinga. Kaip minėta, specialistė nurodė, kad yra tik labai nedidelė tikimybė, jog spermiai, rasti ant nukentėjusios plaukų sruogos, gali nepriklausyti kitam dėl šio nusikaltimo padarymo nuteistajam- A. M., todėl šis byloje esantis įrodymas D. M. kaltės nepatvirtina. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad buvo tirta tik viena sruoga nukentėjusios plaukų, visi jos galvos plaukai tirti nebuvo ir vien tai, kad ant plaukų sruogos nebuvo rasta D. M. spermijų, neduoda pagrindo atmesti nuoseklius nukentėjusiosios parodymus.

Taigi, byloje sutrinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu D. M. kaltė neabejotinai įrodyta.

Apeliantas nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista jo nekaltumo prezumpcija, jo kaltės klausimą išsprendus byloje teisiant A. M. ir teigiant, kad pastarasis nusikalstamus veiksmus atliko susitaręs su D. M.. Šie jo teiginiai nepagrįsti. BPK 255 str. numato nagrinėjimo teisme ribas - byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byloje, kurioje buvo nuteistas A. M., D. M. veiksmai buvo analizuojami tik tiek, kiek tai buvo reikalinga įvertinti A. M. atsakomybę. Minimoje A. M. byloje buvo sprendžiamas ne apelianto, o A. M. kaltės klausimas. Be to, nagrinėjant A. M. apeliacinį skundą dėl jį apkaltinamojo neįsiteisėjusio nuosprendžio, aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas grupėje su D. M., apeliacinės instancijos teismas pašalino, nurodant, kad nusikalstamą veiką jis padarė grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta, pašalinant nuorodą į D. M. asmenybę. Kasacinės instancijos teismas A. M. skundo nenagrinėjo, teismo procesą nutraukė, todėl teigti, kad neįsiteisėjusiame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, bei kasacinės instancijos teismo nutartyje buvo pažeista D. M. nekaltumo prezumpcija, nėra pagrindo. Duomenų, kad žiniasklaida publikavo informaciją visuomenei apie jo tariamą kaltumą, kaip apeliantas teigia skunde, byloje nėra.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apelianto skundo teiginiai, jog jis nepadarė nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, atmestini kaip nepagrįsti. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir D. M. pagrįstai pripažintas kaltu už jam inkriminuotą veiką.

Tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad D. M. tenkino lytinę aistrą prieš R. V. valią pasinaudodamas jos bejėgiška būkle. Ly­ti­nis san­ty­kia­vi­mas ar­ba ki­toks ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mas prieš as­mens va­lią už­trau­kia bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę pa­gal BK 149 ir 150 straips­nius tik ta­da, jei mi­nė­tos vei­kos pa­da­ro­mos alternatyviais veiksmais: pa­nau­do­jant fi­zi­nį smur­tą; gra­si­nant tuoj pat jį pa­nau­do­ti; ki­taip at­imant ga­li­my­bę prie­šin­tis; pa­si­nau­do­jant be­jė­giš­ka nu­ken­tė­ju­sio­jo as­mens būk­le. Ly­ti­nis san­ty­kia­vi­mas ar ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mas pa­si­nau­do­jant be­jė­giš­ka nu­ken­tė­ju­sio­jo būk­le yra ta­da, kai ly­ti­nis san­ty­kia­vi­mas ar ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mas įvyks­ta tiesiogiai ne­atliekant jo­kių veiks­mų nu­ken­tė­ju­sio­jo va­liai pa­lauž­ti ar pa­si­prie­ši­ni­mui įveik­ti, ta­čiau, ki­ta ver­tus, ne­gau­na­mas nu­ken­tė­ju­sio­jo as­mens su­ti­ki­mas ly­tiš­kai san­ty­kiau­ti ar ly­ti­nei aist­rai ten­kin­ti dėl prie­žas­čių, su­si­ju­sių su nu­ken­tė­ju­sio­jo fi­zi­ne ar psi­chi­ne būk­le. Tai gali būti asmens ne­įga­lu­mas, am­žius ar li­ga, dėl ku­rios jis ne­ga­li pa­si­prie­šin­ti kal­ti­nin­kui. Nu­ken­tė­ju­sio­jo be­jė­giš­ką būk­lę ga­li lem­ti ir mie­gas, ar nu­ken­tė­ju­sio­jo psi­chi­nė li­ga, at­iman­ti ga­li­my­bę su­vok­ti su juo da­ro­mų veiks­mų po­bū­dį ir es­mę. Kadangi tokių aplinkybių byloje nenustatyta, ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina.

Tai, kad ši aplinkybė nurodyta 2002-09-09 nuosprendyje, kuriuo buvo nuteistas A. M., neduoda pagrindo skundžiamą nuosprendį priėmusį teismą laikyti šališku. Teismo nešališkumo principo turinį sudaro garantijos, jog bylą nagrinėjantis teismas nėra suinteresuotas bylos baigtimi vienos iš šalių naudai ir dėl to nekyla pagrįstų abejonių. Tuo pagrindu nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, turi būti išsamiai ir nešališkai vertinamas byloje surinktų įrodymų visetas. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas negali būti siejamas tik baudžiamojo įstatymo pažeidimais. Todėl nepagrįstas apelianto skundo teiginys, kad nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas dėl to, jog nuosprendyje atkartotos 2002-09-09 nuosprendžio teisinės klaidos, bei kaip įrodymų šaltinis paminėtas 2002-09-09 nuosprendis, kuriuo buvo nuteistas A. M. ir 2002-11-21 apygardos teismo nutartis, kuria A. M. skundas buvo atmestas. Esant nurodytoms aplinkybėms bei nenustačius BPK 58 str. nurodytų nušalinimo pagrindų, nėra pagrindo išvadai, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, buvo šališkas.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas skirdamas bausmę netinkamai įvertino BK 61 str. 2 d. ir BK 54 str. 2 d., nuostatas, neatsižvelgė į jo asmenybę ir jo, kaip A. M. bendrininko vaidmenį, nepagrįstai nepasisakė dėl 2002-11-07 amnestijos akto taikymo. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. A. M. nuteistas kitoje byloje, nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs, ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas skirdamas apeliantui bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo principų nepažeidė, atsižvelgė į tai, kad D. M. anksčiau teistas, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl, vadovaujantis BK 61 str. nuostatomis skyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri lygi sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

Veiką, už kurią D. M. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, tai yra būdamas teistas. 2002-11-07 LR įstatymo Nr. IX-1182 dėl amnestijos pažymint LR Konstitucijos dešimties metų sukaktį 5 str. numato, kad nuteistiems už tyčinius nusikaltimus asmenims, nusikalstamą veiką padariusiems dar neišnykus teistumui už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą, išskyrus asmenis, nuteistus už šio Įstatymo 7 straipsnyje numatytus nusikaltimus, neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinama vienu šeštadaliu, tačiau ne daugiau kaip 1 metais. Minimo įstatymo 7 str. numatyta, kad amnestija netaikoma asmenims, teisiamiems už eilę straipsnyje nurodytų nusikaltimų, tame tarpe ir už išžaginimą. Kadangi D. M. veika jos padarymo metu atitiko BK 118 str. (išžaginimas) numatytą veiką, amnestija jam netaikyta pagrįstai.

Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, nes nėra duomenų, kad nukentėjusioji dėl apelianto veiksmų patyrė sunkias pasekmes. Šie skundo teiginiai atmestini. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusioji R. V. įvykio metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nusikaltimo metu ji išgyveno fizinį skausmą, jos valia buvo palaužta prieš ją panaudoto fizinio smurto. Ji patyrė stresą, pažeminimą. Po įvykio kamavo košmarai, gėrė raminamuosius vaistus, ilgą laiką jautė baimę, sumažėjo jos bendravimo galimybės su kitais asmenimis. Kadangi jai buvo pirmieji lytiniai santykiai, patirta prievarta atsiliepia seksualiniame gyvenime. Pirmosios instancijos teismas įvertino šias aplinkybes, taip pat atsižvelgė į tai, kad neigiamos pasekmės atsirado dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų, todėl pareiga atlyginti neturtinę žalą atsiranda ją padariusiam asmeniui bei, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pagrįstai nukentėjusiajai priteisė 15000 litų neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Apeliantas nurodo, kad tyrimo metu iš jo buvo paimti pinigai – 8278,27 Lt ir 340 JAV dolerių, kurie priklausė jo seseriai ir skirti baldų pirkimui ir šie pinigai jam nepagrįstai negrąžinti.

Ši versija apie pinigų priklausomumą buvo iškelta tik bylą nagrinėjant teisme, ji niekuo nepagrįsta, todėl atmestina. Minėti pinigai - 8278,27 Lt ir 340 JAV dolerių, paimti iš apelianto sulaikymo metu, teismo nuosprendžiu pagrįstai jam negrąžinti, o nukreipti civiliniam ieškiniui atlyginti.

Teismas, vadovaujantis BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 1 d. 4 p.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-06-18 nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad D. M. veiką padarė pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.