Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-685/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-08-20
Bylos Nr.: 2A-685/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-04439-2010-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Bang & Bonsomer“
Atsakovas: Austrijos Respublikos

Kategorijos

42.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-685/2013

Teismo proceso Nr. 2-55-3-04439-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:42.10.;73.2.8.;99.5.;121.11.;(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Bang & Bonsomer“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2235-585/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Bang & Bonsomer“ ieškinį atsakovui Austrijos Respublikos juridiniam asmeniui Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančiam per Lietuvos filialą dėl draudimo išmokos išmokėjimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti ieškovo 245 087,13 Lt nuostolį, pagal 2007 m. vasario 2 d. – 2007 m. birželio 11 d. sąskaitas faktūras draustu ir priteisti iš atsakovo 208 324,06 Lt draudimo išmoką. Ieškovas reikalavimą kildino iš šalių 2006 m. rugsėjo 28 d. Globalliance prekinio kredito draudimo sutarties (poliso) GAC Nr. 0072/06 (toliau tekste - Draudimo sutartis), kuria atsakovas nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2008 m. spalio 3 d. apdraudė ieškovą nuo pirkėjo nemokumo arba pirkėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo rizikos ir draudiminio įvykio atveju įsipareigojo kompensuoti 85 procentus pirkėjo neapmokėtos skolos. Atsakovas 2006 m. lapkričio 16 d. pirkėjui IĮ V. N. įmonei Saulės spaustuvė (toliau tekste – Pirkėjas) įsipareigojimų vykdymui suteikė 250 000 Lt kredito limitą. Ieškovas, gavęs draudimo apsaugą su Pirkėju sudarė pirkimo - pardavimo sutartį ir ją vykdė, pateikdamas Pirkėjui prekes ir išrašydamas sąskaitas faktūras. Ieškovas 2007 m. birželio 19 d., 2007 m. rugpjūčio 14 d. ir 2007 m. lapkričio 22 d. atsakovui pranešė apie Pirkėjo uždelstas skolas ir 2008 m. gegužės 20 d. raštu pareikalavo atsakovą išmokėti 255 589,13 Lt draudimo išmoką už Pirkėjo neįvykdytus įsipareigojimus. Atsakovas 2010 m. vasario 4 d. tyrimo aktu ieškovo 10 502 Lt nuostolį pripažino apdraustu, ir šią sumą ieškovui išmokėjo. O likusį - 245 087,13 Lt nuostolį pripažino nedraustu, kadangi ieškovas nesilaikė Draudimo sutarties sąlygų pranešti atsakovui apie Pirkėjo uždelstas skolas. Ieškovo nuomone, atsakovas neįvertino nustatyto Draudimo sutarties pažeidimo įtakos nuostolio dydžiui, todėl netinkamai taikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį, be to CK 6.1012 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nepranešimas apie draudiminį įvykį negali būti besąlyginiu pagrindu atsisakyti mokėti draudimo išmoką ir draudikas tokiu atveju privalo įrodyti esminę nepranešimo įtaką nuostoliams arba kitas sunkias pasekmes.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimą grindė Draudimo taisyklių 1.2.3. punkto iv dalimi, pagal kurią, Draudimo sutartyje nustatytu 120 dienų terminu nepranešus apie uždelstą skolą, nuostolis tapo nedraustas, draudimo apsauga draudėjui pasibaigė, o įvykiai, apie kuriuos pranešti praleistas terminas ir visi vėlesni vėlavimai atsiskaityti, tapo nedraudiminiais įvykiais. Be to, iki sprendimo dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką atsakovas iš pirkėjo išieškojo 34 497, 07 Lt, kuriais pagal išieškotų sumų modulio E2.01 2 dalį, pirmiausiai turėjo būti padengtos seniausiai išrašytos sąskaitos, todėl atsakovas visiškai apmokėjo ieškovo 2007 m. vasario 2 d. išrašytas sąskaitas ir iš dalies apmokėjo 2007 m. vasario 13 d. išrašytą sąskaitą (neapmokėtas likutis 2 376,40 Lt). Taigi, ieškovo nuostolį sudaro 221 092, 06 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė ir valstybei iš ieškovo priteisė 40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad ieškovas pažeidė Draudimo sutarties taisyklių 2.3 dalies iii punkto ir Draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 5 punkto nuostatas, laiku ir tinkamai (per 120 d. nuo sąskaitos išrašymo) draudikui pranešti apie uždelstą skolą, todėl pagal Draudimo taisyklių 9.3 punktą, ieškovas prarado draudimo apsaugą 2007 m. vasario 2 d. - 2007 m. vasario 15 d. laikotarpio sąskaitoms faktūroms Nr. BBL 10399, Nr. BBL 10406, Nr. BBL 10463, Nr. BBL 10479. Teismo vertinimu, nors ši sąlyga nėra nedraudžiamojo įvykio pripažinimo sąlyga, jos pagrindu draudikas turėjo teisę atsisakyti sumokėti draudimo išmoką, o kai sumokėta – išmoką susigrąžinti. Tačiau nepaisant to, atsakovas vykdė įsipareigojimus ieškovui ir iš Pirkėjo ieškovui išieškojo 34 497,07 Lt, todėl laikė, kad ieškovui nuostoliai pagal 2007 m. vasario 2 d. sąskaitas Nr. BBL 10399, Nr. BBL padengtos pilnai, o pagal 2007 m. vasario 13 d. sąskaitą Nr. BBL 10463, padengta iš dalies (neapmokėtas likutis 2 376,40 Lt), kadangi pagal išieškotų sumų modulio E2.01 2 dalį, išieškotomis lėšomis turėjo būti dengiamos seniausiai išrašytos sąskaitos.

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovui pranešimas dėl neapmokėtos 2007 m. vasario 19 d. sąskaitos Nr. BBL 10487 pateikta laiku. 10 502 Lt nuostolis pagal šią sąskaitą pripažintinas draudiminiu įvykiu ir ieškovui buvo išmokėta 10 502 Lt draudimo išmoka, todėl sprendė, kad ieškovo reikalavimas pagal šią sąskaitą taip pat yra nepagrįstas.

Teismo vertinimu, nuostolis, pagal visas likusias sąskaitas, išrašytas po 2007 m. kovo 8 d., patenka į Draudimo sutarties taisyklių 1.2 straipsnio ir 1.2.3 iv dalyje apibrėžtus nedraudiminius įvykius, kadangi 2006 m. lapkričio 8 d. išrašytai sąskaitai, 120 d. pranešimo terminas apie uždelstą skolą suėjo 20007 m. kovo 8 d. Atitinkamai atmetė ieškinį ir šioje dalyje.

Teismas tokias išvadas grindė Draudimo sutarties sąlygų pirmumu prieš Draudimo įstatymo V skyriaus 1-3 skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimo taisyklių turinį, informacijos draudėjui pateikimą, draudimo išmokos mokėjimo tvarką, draudiko pareigos nuo draudimo išmokos mokėjimo atleidimo pagrindus, siejamus su draudėjo veiksmais, pasireiškiančiais neatsargumu ir kt., todėl sprendė, kad ieškovo nurodomos Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatos negali būti taikomos tarp šalių kilus ginčui dėl draudimo išmokos mokėjimo, kai Draudimo sutartyje yra numatyta kitokia draudimo išmokos mokėjimo tvarka nei Draudimo įstatyme. Pagal šalių Draudimo sutarties taisyklių 1.2.3 iv dalį, nedraudiminiu įvykiu (neapdraustu nuostoliu) laikomi įvykiai, susiję su prekių pristatymu, išsiuntimu arba paslaugų suteikimu pirkėjui, apie kurį buvo pateikta arba turėjo būti pateikta nepalanki informacija arba pranešimas apie uždelstą skolą, todėl draudikui nustačius nedraudžiamąjį įvykį atitinkantį atsitikimą, nekyla pareiga vertinti atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies sąlygas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Bang & Bonsomer“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas; bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neįvertino bylos aplinkybių pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį, todėl nebuvo atskleista bylos esmė. Šalys Draudimo sutartimi nebuvo susitarusios netaikyti Draudimo įstatymo V skyriaus nuostatų (Draudimo įstatymo 75 str. 4 d.), todėl negalima daryti išvados, kad šalys susitarė taikyti kitokią įvykio pripažinimo nedraudiminiu numatytą tvarką, nei numatė imperatyvios galiojusio Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatos. Tuo tarpu, atsakovas ir teismas savo pasirinkimu taikė tik dalį Draudimo įstatymo nuostatų.

2. teismas neįvertino Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatos, kurioje nustatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Todėl visiško atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrindu galėtų būti tik esminis sutarties pažeidimas. Apeliantas neginčija Draudimo sutarties pažeidimo fakto, tačiau nesutinka, jog jis esminis.

3. Atsakovo atsisakymas išmokėti draudimo išmoką yra neproporcingas draudėjo padarytam Draudimo sutarties sąlygų pažeidimui, nes termino pranešti apie uždelstą skolą praleidimas niekaip neįtakojo žalos, atsiradusios dėl Pirkėjo nemokumo, dydžio ir draudimo rizikos. Ieškovas tinkamai mokėjo draudimo įmokas, laikėsi kitų Draudimo sutarties sąlygų, nors ir vėluodamas, tačiau informavo atsakovą apie uždelstus Pirkėjo įsipareigojimus, todėl atsakovas, atsisakydamas pripažinti 245 087,13 Lt nuostolį apdraustu ir išmokėti 208 324,06 Lt draudimo išmoką, pažeidė CK ir Draudimo įstatymo reikalavimus.

4. Atsakovas pažeidė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalies nuostatą, nusprendęs daugiau nei po 20 mėnesių po prašymo atsakovui pateikimo sumažinti ieškovui mokėtiną draudimo išmoką. Tai įrodo, kad atsakovas nelaikė pavėluotų pranešimų apie uždelstas skolas nedraudiminiu įvykiu. Pažymi, kad pavėluotas pranešimas apie uždelstas Pirkėjo skolas neįtakojo atsakovo rizikos padidėjimo ir galimybių išsiieškoti skolą, kadangi, kredito limitas nebuvo atšauktas; atsakovas išsiuntė pirkėjui primenamuosius laiškus, bendravo telefonu, tačiau pirkėjas tik iš dalies atsiskaitė; atsakovo veiksmai derantis su Pirkėju ir pastarojo vekselių, užtikrinančių įsipareigojimų įvykdymą pasirašymas, iki 2008 m. gruodžio 8 d. atsakovo iš Pirkėjo vykdytas skolos išieškojimas, taip pat atsakovo vykdytas išieškojimas iš Pirkėjo ir kitų įmonių naudai patvirtina aplinkybę, jog atsakovui buvo žinoma šio Pirkėjo kreditingumas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis, didelių draudimo rizikų sutarčių šalims suteikia didesnę sutarties laisvę, lyginant su kitomis draudimo sutartimis, todėl ieškovo nurodytas Draudimo įstatymo 82 straipsnis nėra imperatyvus.

2. Visos Pirkėjo neapmokėtos sąskaitos, ieškovo išrašytos po 2007 m. kovo 08 d., yra laikomos nedraudiminiais įvykiais. Atsakovas pagal Draudimo sutarties sąlygas neprisiima rizikos už sąskaitas, išrašytas po to, kai ieškovas pateikia arba pagal Draudimo sutarties sąlygas, privalėjo pateikti pranešimą apie uždelstą skolą, neatsižvelgdamas į jokias aplinkybes ir draudimo išmoka, nustačius, kad įvykis yra nedraudiminis, negali būti išmokėta vadovaujantis galiojusia Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakcija.

3. Šalys Draudimo sutartimi susitarė, kad esant Draudimo sutarties pažeidimų, susijusių su skolomis, draudėjas praranda draudimo apsaugą toms skoloms (Draudimo taisyklių 9.3.p). Ieškovas šios Draudimo taisyklių sąlygos neginčijo, nereikalavo jos pakeisti ar pripažinti negaliojančia, todėl Draudimo taisyklių 9.3. punkte nustatyta sąlyga yra galiojanti (Draudimo įst. 75 str. 4 d. ), ji teisėtai pakeičia Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį, todėl sutarties šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. l d.).

4. Ieškovo reikalavimas taikyti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį ir nustatinėti draudėjo kaltę, pažeidimo sunkumą, žalą ir priežastinį ryšį, esant nedraudžiamajam įvykiui (Taisyklių 1.2.3. p. iv) d. ), neatitinka šalių suderintos valios tam tikrus įvykius laikyti nedraudiminiais.

5. Vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, ieškovas negali remtis aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme, todėl apelianto nurodomi argumentai dėl įvykio tyrimo atidėjimo iki 2010 m. vasario 4 d. (draudėjui ir pirkėjui iki 2010 m. sausio 27 d. nesusitariant dėl aiškaus skolos dydžio pagal konkrečias sąskaitas) neturi jokios reikšmės.

6. Teismas teisingai nustatė, kad iš Pirkėjo išieškotomis sumomis buvo apmokėtos atsakovo 2007 m. vasario 2 d. ir dalis 2007 m. vasario 13 d. sąskaitos, todėl atsakovui pagal šias sąskaitas neatsirado prievolė mokėti draudimo išmoką.

7. Atsakovas atsisako išmokėti draudimo išmoką remdamasis išimtinai tik Draudimo sutarties pažeidimu, tik už 2007 m vasario 15 d. ir dalį 2007 m. vasario 13 d. sąskaitas (bendra suma 14 736,66 Lt). Kitos pirkėjo neapmokėtos sąskaitos yra nedraustos arba apmokėtos iš Pirkėjo išieškotų lėšų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

Teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės yra įrodytos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių pasisakymai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose ir šalių papildomi paaiškinimai nebūtini (CPK 321 str., 322 str.).

Faktinės bylos aplinkybės.

Byloje kilo ginčas dėl didelės draudimo rizikos sutartyje nustatytos pareigos draudėjui per nustatytą terminą draudikui pateikti informaciją apie Pirkėjo pradelstas skolas nevykdymo padarinių teisinio kvalifikavimo ir šios pareigos neįvykdymo įtakos draudimo apsaugos galiojimui.

Byloje nustatyta, kad pagal Taisyklių 2.3 (i) iii punktą, draudėjas įsipareigojo draudikui pranešti nepalankią informaciją arba uždelstą Pirkėjo skolą iki Draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 5 punkte numatyto 120 dienų termino nuo sąskaitos išrašymo. Taisyklių 3.2 punktas numatė, kad draudimo išmoka gali būti mokama tik, jeigu ieškovas tinkamai vykdė Draudimo sutarties sąlygas ir pateikė draudikui visus rašytinius skolos bei prievolių užtikrinimo įrodymus, o jei Pirkėjas yra nemokus – ir jo nemokumo įrodymus (46-55 b. l.). Pagal Taisyklių 9.3 punktą, bet kokių draudėjo įsipareigojimų pagal Draudimo sutartį pažeidimo, susijusio su skolomis atveju, draudėjas praranda teisę į draudimo apsaugą toms skoloms, o tuo atveju, jei draudimo išmoka dėl šių skolų jau yra išmokėta, draudėjas privalo šią išmoką grąžinti (Taisyklių 9.3 p.). Minėtų Taisyklių 1.2. punktu šalys nustatė nedraudiminius įvykius, o šių Taisyklių 1.2.3 iv punkte nustatė, kad nedraudžiami draudėjo nuostoliai: susiję su prekių pristatymu, išsiuntimu arba paslaugų teikimu – pirkėjui, apie kurį buvo pateikta arba turėjo būti pateikta nepalanki informacija arba pranešimas apie uždelstą skolą.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad atsakovas (draudikas) atsisakė atlyginti draudėjui šio patirtus nuostolius, motyvuodamas Draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 5 punkto, Draudimo sutarties taisyklių (toliau tekste – Taisyklės) 1.2.3 iv, 2.3 i, 3.2, 3 bei 9.3 punkto nuostatomis. Draudiko teigimu, ieškovui nustatytu 120 dienų terminu nepranešus apie Pirkėjo uždelstą skolą, nuostolis tapo nedraustas, o visi vėlesni vėlavimai pranešti apie Pirkėjo pradelstas skolas yra nedraudžiamieji įvykiai pagal Draudimo sutarties taisyklių 1.2.3 dalies iv punkto, 3.2. bei 9.3 dalies sąlygas. Ieškovas tokią poziciją ginčijo, teigdamas, kad draudikas, neįvertino nustatyto Draudimo sutarties pažeidimo įtakos nuostolio dydžiui, todėl netinkamai taikė galiojusio Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį, be to CK 6.1012 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nepranešimas apie draudiminį įvykį negali būti besąlyginiu pagrindu atsisakyti mokėti draudimo išmoką ir draudikas tokiu atveju privalo įrodyti esminę nepranešimo įtaką nuostoliams arba kitas sunkias pasekmes. Pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovo poziciją, nurodydamas, kad draudėjui pažeidus pareigą laiku ir tinkamai per 120 dienų terminą nuo sąskaitos išrašymo pranešti draudikui apie uždelstą skolą, ieškovas prarado draudimo apsaugą 2007 m. vasario 2 d. - 2007 m. vasario 15 d. laikotarpio sąskaitoms faktūroms Nr. BBL 10399, Nr. BBL 10406, Nr. BBL 10463, Nr. BBL 10479. Nors ši sąlyga nėra nedraudžiamojo įvykio pripažinimo sąlyga, jos pagrindu draudikas turėjo teisę atsisakyti sumokėti draudimo išmoką. Kadangi draudikas ieškovo nuostolį pagal 2007 m. vasario 19 d. sąskaitą pripažino draustu ir išmokėjo draudimo išmoką, atmetė ieškinį šioje dalyje. Teismo vertinimu, nuostolis, pagal visas likusias sąskaitas, išrašytas po 2007 m. kovo 8 d., patenka į Draudimo sutarties taisyklių 1.2 straipsnio ir 1.2.3 iv dalyje apibrėžtus nedraudiminius įvykius, kadangi 2006 m. lapkričio 8 d. išrašytai sąskaitai 120 dienų pranešimo terminas apie uždelstą skolą suėjo 2007 m. kovo 8 d. Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja netinkamu Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies bei 82 straipsnio 7 dalies aktualios redakcijos nuostatų taikymu. Apelianto teigimu, šalys nebuvo susitarusios Draudimo sutartimi netaikyti imperatyvių Draudimo įstatymo V skyriaus nuostatų (Draudimo įst. 75 str. 4 d., 82 str. 7 d.), todėl draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Todėl visiško atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrindu galėtų būti tik esminis sutarties pažeidimas, kurio apeliantas nepripažįsta.

Dėl galiojusio Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies bei 82 straipsnio nuostatų taikymo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir Draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013).

Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su Draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įst. 82 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013).

Taigi, vadovaujantis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, apeliantas teisus nurodydamas, kad tiek draudikas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl draudiko teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl Draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, turėjo šį atsisakymą vertinti galiojusio Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies bei 82 straipsnio nuostatų taikymo aspektu.

Apelianto teigimu, šalys Draudimo sutartimi nebuvo susitarusios netaikyti Draudimo įstatymo V skyriaus nuostatų (Draudimo įst. 75 str. 4 d.), todėl negalima daryti išvados, kad šalys susitarė taikyti kitokią įvykio pripažinimo nedraudiminiu numatytą tvarką, nei numato imperatyvios Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatos. Tuo tarpu, atsakovo įsitikinimu, Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis, didelių draudimo rizikų sutarčių šalims suteikia didesnę sutarties laisvę, lyginant su kitomis draudimo sutartimis, todėl ieškovo nurodytas Draudimo įstatymo 82 straipsnis nėra imperatyviai taikomas.

Kredito draudimo sutartys Draudimo įstatyme priskirtos didelės draudimo rizikos sutartims (Draudimo įst. 7 str. 3 d. 14 p., 10 str. 1 d. 2 p.). Didelės rizikos draudimo sutarties atveju preziumuojama didesnė negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybė, ši aplinkybė lemia poreikį draudimo sutartyje išsamiai aptarti rizikos valdymo ir paskirstymo klausimus bei nustatyti atitinkamas sutarties šalių interesų apsaugos priemones. Atitinkamai Draudimo įstatyme nustatyta, kad didelės rizikos sutarčių atvejais prioritetiškai taikomos draudimo sutarties sąlygos (Draudimo įst. 75 straipsnio 4 d., įstatymo redakcija Nr. IX-1737). Todėl sutiktina su atsakovo atsiliepimo argumentais ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo nurodyto Draudimo įstatymo 82 straipsnis nėra imperatyvus, nes Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis leidžia draudimo sutarties šalims, esant didelio draudimo rizikų sutartims, susitarti ir netaikyti Draudimo įstatymo V skyriaus 1–3 skirsnių nuostatų, įskaitant 82 straipsnio 6 ir 7 dalies, tačiau tokiu atveju, šalys Draudimo sutartyje turėjo susitarti netaikyti Draudimo įstatymo V skyriaus 1-3 skirsnių nuostatų, įskaitant 82 straipsnio 6 ir 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013).

Nagrinėjamu atveju, apeliantas teisingai pažymi, kad sutarties šalys nebuvo susitarusios netaikyti Draudimo įstatymo V skyriaus 1-3 skirsnių nuostatų, to nebuvo nustatyta ir draudiko parengtose Draudimo taisyklėse, todėl sutiktina su apelianto argumentais, kad tokiu atveju, esant bet kokiam Draudimo sutarties sąlygų pažeidimui (Draudimo taisyklių 2.3. iii ir 3.2 p.) atsakovas, kaip draudikas, privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo pareigos mokėti ar mažinti draudimo išmoką. Taigi, esant pavėluotam pranešimui apie uždelstą skolą, atsirado draudėjo atsakomybė už draudimo sutarties sąlygų pažeidimą, tačiau ši atsakomybė draudėjui galėjo būti taikoma atsižvelgiant į Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatas, kurios numatė, jog draudikas turi įrodyti, kad draudėjo nuostoliai atsirado dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, o tarp kilusių nuostolių ir konkrečių draudėjo įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra priežastinis ryšys. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio mėn. 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013. Kasacinis teismas šioje nutartyje taip pat yra išaiškinęs, kad, draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo laikytis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies reikalavimų, ribojančių galimybę piktnaudžiauti šia teise ir atsisakyti vykdyti prievolę dėl nereikšmingo pažeidimo. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti bei sumažinimo dydį turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti kriterijai. Šios nuostatos turi būti taikomos ir didelės rizikos draudimo sutartims.

Dėl Draudimo sutarties sąlygų pažeidimo padarinių.

Nagrinėjamu atveju draudikas atsisakė išmokėti draudimo išmoką pagal 2007 m. vasario 2 d. – 2007 m. vasario 15 d. laikotarpio sąskaitas, motyvuodamas draudimo sutarties pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas taip pat laikė, kad draudėjui pažeidus Draudimo sutarties sąlygas, jis prarado draudimo apsaugą nuostoliams pagal šias sąskaitas. Pirmosios instancijos teismo teigimu, nors Draudimo sutarties pažeidimas ir nėra nedraudžiamojo įvykio pripažinimo sąlyga, jos pagrindu draudikas turėjo teisę atsisakyti sumokėti draudimo išmoką. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

Minėta, kad nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įst. 82 str. 7 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013).

Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju, Draudimo sutarties šalys nebuvo susitarusios netaikyti Draudimo įstatymo V skyriaus 1-3 skirsnių nuostatų, to nebuvo nustatyta ir draudiko parengtose Draudimo taisyklėse, todėl sutiktina su apelianto argumentais, kad tokiu atveju, esant bet kokiam Draudimo sutarties sąlygų pažeidimui (Draudimo taisyklių 2.3. iii ir 3.2 p.) atsakovas, kaip draudikas, privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo pareigos mokėti ar mažinti draudimo išmoką.

Ieškovas neginčija, kad pažeidė Draudimo sutarties taisyklių 2.3 dalies iii punkto ir Draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 5 punkto nuostatas, laiku ir tinkamai per 120 dienų nuo sąskaitų išrašymo draudikui pranešti apie Pirkėjo uždelstas skolas, taip pat ir pagal 2007 m. vasario 2 d. - 2007 m. vasario 15 d. laikotarpio sąskaitas faktūras Nr. BBL 10399, Nr. BBL 10406, Nr. BBL 10463, Nr. BBL 10479. Atsakovo teigimu, 120 dienų pranešimo terminas nuo sąskaitų išrašymo apie Pirkėjo pradelstas skolas nustatytas siekiant sumažinti nuostolį ir suvaldyti Pirkėjo neatsiskaitymo riziką, priešingu atveju draudikas negali imtis veiksmų skolai sumažinti ar užkirsti kelią nuostolių atsiradimui ateityje. Tačiau nagrinėjamu atveju, draudikas dėl laiku nepateikto pranešimo nepatyrė jokio nuostolio dėl 2007 m. vasario 2 d. sąskaitų Nr. BBL 10406, Nr. BBL 10399, o pagal 2007 m. vasario 13 d. sąskaitą iš 17 111,18 Lt sumos, ieškovui išieškojo 14 734,84 Lt. Pagal antstolio A. Bložės pateiktą informaciją (91 b. l.), iš IĮ V. N. Saulės spaustuvės iki 2007 m. gruodžio 5 d. iš viso išieškota 143 279,36 Lt (90 b. l.). Pagal Vilniaus 9 notarų biuro 2007 m. lapkričio 9 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. DA- 14572, dėl 100 502 Lt skolos išieškojimo iš IĮ V. N. Saulės spaustuvės (Pirkėjo) išieškotojui (atsakovui), buvo išieškota ir pervesta 42 281,64 Lt suma, o pagal to paties notarų biuro 2007 m. lapkričio 29 d. vykdomąjį įrašą Nr. DA-14571 dėl 10 668,24 Lt skolos išieškojimo iš Pirkėjo atsakovui buvo išieškota ir pervesta 11 224,75 Lt suma, iš viso 53 506,39 Lt. Tuo tarpu ieškovui iš išieškotų lėšų buvo pervesta tik 34 497,07 Lt suma (37-44 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės liudija, kad net ir po 2007 m. lapkričio 29 d. Pirkėjas turėjo galimybę pilnai padengti tiek ieškovo 2007 m. vasario 2 d. ir 2007 m. vasario 13 d. sąskaitas, tiek 2007 m. vasario 15 d. 12 360,26 Lt vertės sąskaitą faktūrą Nr. BBL 10479. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo savalaikis nepranešimas apie uždelstas Pirkėjo skolas pagal 2007 m. vasario 2 d. - 2007 m. vasario 15 d. laikotarpio sąskaitas faktūras Nr. BBL 10399, Nr. BBL 10406, Nr. BBL 10463, Nr. BBL 10479 nesumažino atsakovo galimybės suvaldyti Pirkėjo neatsiskaitymo riziką, todėl savalaikis nepranešimas dėl pradelstos skolos negali būti pagrindas prarasti draudimo apsaugą nuostoliui pagal šias sąskaitas faktūras, objektyviai egzistuojant draudžiamojo įvykio faktui, kadangi nenustatytas žalos, kaip tokios, faktas.

Dėl nedraudžiamųjų įvykių.

Teisėjų kolegijos nuomone, kitaip vertintinas draudėjo nepranešimas apie pradelstas Pirkėjo skolas pagal ieškovo išrašytas sąskaitas po 2007 m. kovo 8 d.

Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai Draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Pagal kasacinio teismo nuoseklią praktiką, nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl ji draudimo sutartyje turi būti apibrėžta aiškiai ir nedviprasmiškai, tai tik aiškiai nurodyti įvykiai ar veiksmai, kurių rizikos draudikas draudimo sutartimi neprisiima ir kurių atveju neturi pareigos mokėti draudimo išmoką, laikytini nedraudžiamaisiais įvykiais. Minėta, kad nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas 2006 m. lapkričio 8 d., - 2007 m. birželio 11 d. laikotarpiu Pirkėjui išrašė sąskaitas faktūras (57 b. l.). Pirmoji 2006 m. lapkričio 8 d. sąskaita per ieškovo ir Pirkėjo nustatytą terminą nebuvo apmokėta, taip pat nebuvo per 120 dienų terminą nuo sąskaitos išrašymo draudikui pranešta apie pradelstą skolą. Pagal šią sąskaitą, 120 dienų pranešimo terminas pasibaigė 2007 m. kovo 8 d. Taigi, 2007 m. kovo 8 d., ieškovas neturėdamas apmokėjimo pagal 2007 lapkričio 8 d. sąskaitą ir nepateikęs atsakovui informacijos apie pradelstas skolas ir po 2007 m. kovo 8 d. teikė Pirkėjui prekes ir išrašinėjo sąskaitas.

Pagal šalių Draudimo sutarties taisyklių 1.2.3 iv punktą, draudimo sutartimi nedraudžiami nuostoliai susiję su prekių pristatymu, išsiuntimu arba paslaugų suteikimu: pirkėjui, apie kurį buvo pateikta arba turėjo būti pateikta nepalanki informacija arba pranešimas apie uždelstą skolą ir kt. Taigi, pagal šią nuostatą, atsakovas neprisiėmė rizikos už sąskaitas, išrašytas po to, kai ieškovas pateikė arba privalėjo pateikti pranešimą apie uždelstą skolą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po 2007 m. kovo 8 d. išrašytos visos sąskaitos patenka į nedraudžiamų nuostolių sąrašą, o nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio. Atitinkamai draudimo įvykiui patekus į nedraudiminių įvykių sąrašą, draudikas (atsakovas), atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, neturėjo teisinės pareigos draudėjo veiksmų vertinti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies aspektu. Dėl aptartų argumentų visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl taikytinų Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatų, sprendžiant klausimą dėl ieškovo nuostolių atlyginimo pagal ieškovo 2007 m. kovo 9 d. – 2007 m. birželio 11 d. sąskaitas, nepagrįsti.

Dėl draudimo išmokos dydžio.

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2010 m. vasario 4 d. Sprendimu dėl draudimo išmokos išmokėjimo, ieškovo 10 502 Lt nuostolį (85 procentų išmoka sudaro 8 926,70 Lt), pagal 2007 m. vasario 19 d. sąskaitą Nr. BBL 10487, pripažino draustu (5 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovui 8 926,70 Lt suma buvo pervesta 2010 m. vasario 10 d. pavedimu Nr. 100242 (5, 72-73 b. l.).

Pirmiau minėta, kad ieškovo išrašytos sąskaitos po 2007 m. kovo 8 d. patenka į nedraudžiamuosius įvykius, todėl spręstina dėl ieškovo reikalavimo ir nuostolių dydžio pagal 2007 m. vasario 2 d. – 2007 m. vasario 19 d. Pirkėjui išrašytas sąskaitas.

Pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ieškovui iš Pirkėjo išieškota 34 497,07 Lt suma buvo pervesta 2008 m. Įvertinus atsakovo ieškovui iš Pirkėjo išieškotų ir pervestų 34 497,07 Lt sumą (37-44 b. l.) ir 2010 m. išmokėtą 8 926,70 Lt draudimo išmoką, ieškovui iš viso buvo pervesta 43 423,77 Lt suma.

Pagal išieškotų sumų modulio E2.01 2 dalį, pirmiausiai turėjo būti padengtos seniausiai išrašytos sąskaitos. Skolų išieškojimo modulio 4 dalyje atsakovas įsipareigojo pilnai padengti išlaidas už skolų išieškojimo veiksmus, atliktus ne teismo ir teismo tvarka (81 b. l.).

Atsakovas iš Pirkėjo išieškotomis lėšomis ieškovui visiškai apmokėjo 4 966,74 Lt ir 14 795,55 Lt 2007 m. vasario 2 d. sąskaitas ir iš dalies padengė 17 111,18 Lt 2007 m. vasario 13 d. sąskaitą (apmokėjo 14 734,84 Lt, neapmokėtas likutis 2 376,40 Lt). Taigi pagal 2007 m. vasario 13 d. sąskaitą ieškovo nuostolis sudaro 2 376,34 Lt ir atsakovas turi padengti 85 procentus šio nuostolio, t. y. 2 019,98 Lt. Pagal 2007 m. vasario 15 d. sąskaitą ieškovo nuostolis sudaro 12 360,26 Lt ir atsakovas turi padengti 10 506,22 Lt (85 proc.) nuostolį. Pagal 2007 m. vasario 19 d. sąskaitą atsakovas ieškovui išmokėjo 8 926,70 Lt draudimo išmoką už patirtą nuostolį.

Taigi įvertinus išmokėtų 43 423,77 ir turėtų išmokėti 55 949,33 Lt nuostolių santykį (4 966,74 Lt (išieškotas nuostolis pagal 2007-02-02 sąskaitą Nr. BBL 10406) + 14 795,55 Lt (išieškotas nuotolis pagal 2007-02-02 sąskaitą Nr. BBL 10399) + 14 734,84 Lt (išieškota nuostolio dalis pagal 2007-02-13 sąskaitą) + 2 019,88 Lt (85 proc. nuostolis už 2 376,34 Lt neišieškotą nuostolio dalį pagal 2007-02-13 sąskaitą) + 10 506,22 Lt (85 proc. nuostolis pagal 2007-02-15 sąskaitą) 8 926,70 Lt (85 proc. nuostolis pagal 2007 -02-19 sąskaitą)), ieškovui pagal 2007 m. vasario 2 d. – 2007 m. vasario 19 d. sąskaitas neišmokėtas skirtumas sudaro 12 526,16 Lt (55 949,93Lt – 43 423,77 Lt), kuris ieškovui priteistinas iš atsakovo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

Vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, ieškovas negali remtis aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme, todėl apeliantas kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą negali remtis aplinkybėmis, kad atsakovas pažeidė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalies nuostatą, nusprendęs daugiau nei po 20 mėnesių po prašymo atsakovui pateikimo sumažinti ieškovui mokėtiną draudimo išmoką.

Dėl bylos baigties.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu ieškovo reikalavimą pripažinti ieškovo nuostolį pagal 2007 m. vasario 2 d. – 2007 m. vasario 19 d. sąskaitas faktūras Nr. BBL 10399, Nr. BBL 10406, Nr. BBL 10463, Nr. BBL 10479, Nr. BBL 10487 draustu, kadangi atsakovas neįrodė visų galiojusio Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies sąlygų, atleidžiančių jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo dėl Draudimo sutarties sąlygų nustatytu terminu nevykdymo.

Dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo bei įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje tenkintinas (CPK 330 str.).

Ieškovo nuostolis pagal 2007 m. vasario 2 d. – 2007 m. vasario 19 d. sąskaitas faktūras Nr. sudaro 55 949,93 Lt (ieškovas išsaugojo teisę į tokią išieškotų lėšų ir draudimo išmokos dalį), taigi ieškinys tenkintas 27 procentais. Atsižvelgiant į atsakovo ieškovui jau išmokėtas lėšas (43 423,77 Lt) ieškovui iš atsakovo priteistina 12 526,16 Lt draudimo išmoką pagal 2007 m. vasario 2 d. – 2007 m. vasario 19 d. sąskaitas faktūras.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas 27 procentais (55 949,93 Lt), t. y. ieškovas išsaugojo teisę į tokią draudiko išieškotų lėšų ir draudimo išmokos dalį, atitinkamai ieškovui iš atsakovo priteistina 1 395 Lt (27 proc.) žyminio mokesčio dalis už ieškinį (26 b. l.) ir 1 395 Lt (27 proc.) žyminio mokesčio dalis už apeliacinį skundą (115 b. l.).

Kitų įrodymų apie byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.) šalys nepateikė, todėl dėl jų nespręstina (CPK 98 str.).

Ieškinį patenkinus iš dalies, perskirstomos valstybei priteistinos 40 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmojoje instancijoje (CPK 93 str.) - valstybei iš ieškovo priteistinos 29,20 Lt, o iš atsakovo 10,80 Lt bylinėjimosi išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Bang & Bonsomer“ (įmonės kodas 111468510) nuostolį pagal ieškovo 2007 m. vasario 2 d. – 2007 m. vasario 19 d. sąskaitas faktūras Nr. BBL 10399, Nr. BBL 10406, Nr. BBL 10463, Nr. BBL 10479, Nr. BBL 10487, išrašytas pirkėjui Individualiai įmonei V. N. Saulės spaustuvei, draustu pagal Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo (įmonės kodas 300156205) 2006 m. rugsėjo 28 d. Globalliance prekinio kredito draudimo sutartį (poliso) GAC Nr. 0072/06.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Bang & Bonsomer“ iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo 12 526,16 Lt (dvylika tūkstančių penkis šimtus dvidešimt šešis litus, 16 centų) draudimo išmoką bei 2 790 Lt žyminį mokestį už ieškinį ir apeliacinį skundą.

Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Bang & Bonsomer“ 29,20 Lt ir iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo 10,80 Lt išlaidų, susijusių su pirmojoje instancijoje procesinių dokumentų įteikimu.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Danguolė MartinavičienėDanutė MilašienėAlvydas Poškus