Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. (toliau – V. J.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 54 MGL (2700 eurų) dydžio bauda, nustatant 1 (vienerių) metų terminą, skaičiuojamą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, paskirtai baudai sumokėti.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktais, 3 dalimi, BK 68 straipsniu, BK 72 straipsniu, V. J. buvo paskirtos šios baudžiamojo poveikio priemonės:

- draudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, 2 (dvejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2021 m. rugpjūčio 17 d., apie tai pranešant VĮ „Regitra“;

- konfiskuotino turto – automobilio „Alfa Romeo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertės dalį atitinkančios pinigų sumos, t. y. 10000 (dešimties tūkstančių) eurų, išieškojimas.

V. J. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą ir dokumentų paėmimą, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. J. Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. rugpjūčio 15 d. apie 20.25 val. (duomenys neskelbtini), ties 9 namu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Alfa Romeo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam patikrinimo metu 20.36 val. buvo nustatytas 1,74 promilių neblaivumas, tokiu būdu vairavo motorinę transporto priemonę, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

5. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio interpretacija, pagrindo nėra.

7. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina neblaivus automobilio nevairavęs, alkoholį vartojęs jau sustojęs namuose ir pastatęs automobilį į garažą, nebeketindamas niekur važiuoti, o pavojingai manevravo automobiliu tik dėl prastos savijautos – kojos skausmo ir dviejų išgertų „Diclofenac“ tablečių, tačiau šie apelianto teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis. Priešingai, juos paneigia baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, kurių patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neabejoja.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 15 d., 20.13 val. bendruoju pagalbos centro telefonu pranešėja (kaip vėliau paaiškėjo, K. M.) informavo Bendrojo pagalbos centro darbuotojus apie pavojingai manevruojanti automobilį, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Pranešėja visą laiką iki įtartinai manevruojančiam automobiliui sustojant, važiavo paskui jį ir apie automobilio buvimo vietą pranešinėjo Bendrojo pagalbos centro darbuotojui (1 t., b. l. 33, 129-133). K. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiama pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nurodė, kad komentuojamo įvykio dieną ji važiavo kartu su draugais U. Š. ir L. L.. Važiuojant (duomenys neskelbtini), pastebėjo, kad šalikelėje sustojo automobilis „Alfa Romeo Stevio“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Automobilis sukėlė įtarimą, nes iš automobilio išlipęs vyriškis svirduliavo į šonus ir šlapinosi atsisukęs į gatvės pusę, vairuotojas pasirodė neblaivus. Ji paskambino 112 ir pranešė apie įvykį. Pranešus apie įvykį, Bendrojo pagalbos centro darbuotoja paprašė važiuoti iš paskos, kol atvyks policijos pareigūnai. Grįžęs į automobilį vyriškis pajudėjo pirma juosta, privažiavęs sankryžą pro ją pravažiavo degant raudonam šviesoforo signalui ir pavojingai manevruodamas automobilis nuvažiavo link tilto. Vyriškis užvažiavo ant laikino tilto ir sustojęs pradėjo važiuoti atgal tiesiai į jos automobilį. Ji pavažiavo šiek tiek toliau į šoną, o minėtas vairuotojas, išvartęs laikinus bortelius, nuvažiavo toliau link prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“. Ji važiavo iš paskos visą laiką, ir informavo pareigūnus, link kur automobilis juda. Važiuojant autostradoje vairuotojas dažnai sumaišydavo juostas ir staigiai stabdydavo, važiavo įsijungęs avarinį signalą. Važiavo dideliu greičiu ir pavojingai manevravo. Toliau pasuko link (duomenys neskelbtini), gyvenvietėje važiavo dideliu greičiu, nesustojo prie stop ženklo, toliau važiavo pavojingai. Privažiavo adresu (duomenys neskelbtini), kur vyriškis įvažiavo į garažą. Ji laukė pareigūnų prie jo kotedžo, matė, kad iš automobilio išlipo tas pats vyriškis. Policijos pareigūnai atvažiavo gal už 10 min. (1 t., b. l. 39–42).

9. Viso baudžiamojo proceso metu K. M. buvo nuosekli ir detali. Jos parodymai, duoti įspėjus liudytoją dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, sutapo tarpusavyje bei atitiko kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. K. M. išdėstytoms vertinamo įvykio aplinkybėms neprieštaravo ir kartu su ja važiavusių liudytojų U. Š. bei L. L. parodymai, jos pateiktą įvykio versiją betarpiškai patvirtino ir jos pačios pateiktas vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip automobilis „Alfa Romeo Stevio“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuoja keliu su įjungtu avariniu signalu, užvažiuoja ant eismo juostų, negeba išlaikyti tolygaus važiavimo greičio. Toks vairavimo stilius neabejotinai neatitinka Kelių eismo taisyklių reikalavimų, kelia pavojų kitiems eismo dalyviams ir teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai manyti, jog komentuojamo automobilio vairuotojas automobilį vairavo jau būdamas neblaivus. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad K. M. nuoseklūs ir detalūs parodymai apie V. J. vairavimo stilių atsispindi ir jos bei Bendrojo pagalbos centro darbuotojo garso įraše, todėl pagrindo abejoti K. M. parodymais, nėra. Juo labiau, jog, bylos duomenimis, V. J. K. M. iki komentuojamo įvykio nepažinojo, automobilį pradėjo sekti tik dėl keisto jo manevravimo, sukėlusio įtarimą dėl galimai neblaivaus automobilio vairuotojo, joks K. M. suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi nenustatytas.

10. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad vertinamo įvykio metu jo vairuotas automobilis keistai manevravo po kelią dėl prastos jo sveikatos būklės – jam skaudėjo koją, jis buvo išgėręs net kelias „Diclofenac“ tabletes nuo skausmo ir 12 val. – skardinę alaus, tačiau šie apelianto teiginiai, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, pripažintini nuteistojo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl V. J. kaltės. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių V. J. teiginius dėl jo kojos skausmo ar vaistų vartojimo, nuteistasis nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei teisėjų kolegijai. Jokių aplinkybių, susijusių su nuteistojo kojos skausmu bei jo vartotais vaistai, sprendžiant iš byloje pateiktų policijos pareigūnų vaizdo įrašų, V. J. nenurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Šią versiją asmuo pateikė tik pirmosios instancijos teisme, neabejotinai jau susipažinęs su visa baudžiamosios bylos medžiaga ir pritaikęs savo versiją prie joje užfiksuotų duomenų visumos, ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti jis atsisakė.

11. Aptartų duomenų visumoje įvertintina ir tai, kad V. J. elgesys, kurį nurodė tiek K. M., tiek ir kartu su ja važiavę asmenys, visiškai neatitinka blaivaus, tačiau nuo vaistų poveikio ir kojos skausmo apsvaigusio asmens elgesio. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad V. J. šlapinosi itin judrioje gatvėje, be kita ko, atsisukęs į gatvės pusę, važiavo su įjungtu avariniu signalu, visą laiką mėtėsi po kelią, negebėjo išlaikyti stabilaus automobilio greičio, užvažiavo ant neveikiančio tilto (kuris, be kita ko, neveikiantis buvo ne pirmą dieną, remontuojamas buvo ilgą laiką, juo viso remonto metu eismas buvo ribojamas, todėl nuteistojo teiginiai, kad jis tiesiog susimaišė ir užvažiavo ne ten, yra mažų mažiausiai nelogiški), važiavo dideliu greičiu, manevrus atlikinėjo staigiai. Įvertinus šiuos duomenis, pagrįstai abejotina, jog tokį V. J. elgesį galėjo lemti apelianto nurodytos aplinkybės dėl kojos skausmo ar vartotų vaistų.

12. Atmetant šią nuteistojo versiją, įvertintina ir tai, jog, jo teigimu, įvykio rytą jis vyko žaisti tenisą. Nepavykus to padaryti – nesusirinko pakankama grupė asmenų, jis nusprendė pabėgioti. Pabėgiojęs, apie 12 val. išgėrė alaus ir nuėjo į pliažą prie Kauno marių pagulėti. Gulėdamas pajuto, kaip jam skauda koją, todėl apie 14.00-15.00 val. išgėrė „Diclofenac“ tabletę. Vėl bandė pabėgioti (nors prieš tai jam jau skaudėjo koją, dėl ko, pasak apelianto, jam reikėjo gerti itin stiprius tik su receptu parduodamus vaistus), bet pajutęs kojos skausmą išgėrė antrą tabletę ir apie 19.30 val. nutarė važiuoti namo. Remiantis viešai prieinamais šaltiniais, vaistas „Diclofenac“ yra receptinis. Jokių duomenų, kad jis buvo išrašytas V. J. ar jo sutuoktinei (V. J. teigimu, tabletę jis pasiėmė iš jos), nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Jų nepateikė ir apeliantas. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad komentuojamo įvykio rytą V. J. ketino žaisti tenisą. Šis žaidimas neabejotinai reikalauja didelės apkrovos tiek kojų raumenims, tiek ir sąnariams, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad įvykio rytą asmuo jokių sveikatos problemų, susijusių su kojos skausmu, neturėjo. Tačiau, net ir iš ryto nejausdamas kojų skausmo, važiuodamas žaisti tenisą, asmuo iš savo sutuoktinės pasiėmė receptinį vaistą, skirtą skausmo malšinimui, tačiau neskirtą V. J., ir su juo išvyko į teniso treniruotę. Akivaizdu, kad tokie V. J. veiksmai yra visiškai nelogiški, todėl pagrįstai spręstina, jog šios jo nurodytos aplinkybės tėra jo pasirinkta gynybos versija. Juo labiau, jog jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl „Diclofenac“ poveikio asmuo gali elgtis neadekvačiai – šlapintis viduryje miesto (šios aplinkybės nuteistasis neneigė), negebėti išlaikyti vienodo važiavimo greičio, važiuoti su įjungtu avariniu signalu, užvažiuoti ant neveikiančio tilto, važiuojant atgal išvartyti laikinuosius bortelius, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Darant šią išvadą svarbu paminėti ir tai, kad net ir pajutęs aukščiau aptartą negalavimą, kurį V. J. sieja su vaistų vartojimu, jis nevengė, jo teigimu, vartoti alkoholio grįžęs į namus, kas įvertinus nuteistojo amžių bei jo gyvenimišką patirtį, teisėjų kolegijai leidžia vėlgi pagrįstai manyti, jog nuteistojo pateikta komentuojamo įvykio versija yra vien tik jo pasirinkta gynybos pozicija, kurios duomenimis naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra pagrindo.

13. Vertinant nuteistojo apeliacinio skundo motyvus svarbu paminėti ir tai, kad Bendrojo pagalbos centro darbuotojams apie įtartinai manevruojantį V. J. automobilį buvo pranešta 20.13 val. K. M. pokalbis su Bendrojo pagalbos centro darbuotojais truko 12 min. 56 s. ir baigėsi Bendrojo pagalbos centro paaiškinimu, kad K. M. lauktų policijos ekipažo (duomenys neskelbtini) (būtent ten sustojo V. J. ir, pastatęs automobilį į garažą, nuėjo į namus). Iš aptarto seka, kad į namus V. J. grįžo apie 20.26 val., kaip tai teisingai sprendė ir pirmosios instancijos teismas. Alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnalo įrašų duomenimis nustatyta, kad pirmasis blaivumo patikrinimas alkotesteriu V. J. buvo atliktas 20.36 val., t. y. praėjus 10 min. nuo jo grįžimo namo. Tuo tarpu remiantis 2021 m. spalio 4 d. kitų objektų apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota kūno kamera įvykio vietoje 2021 m. rugpjūčio 15 d. daryto pirmojo vaizdo ir garso įrašo apžiūra, duomenimis, 59 įrašo sekundę pareigūnai atvažiuoja jiems nurodytu adresu, išlipę iš tarnybinio automobilio, nueina prie durų, atidaro vyriškis, jo paklausia, ar jam priklauso automobilis „Alfa Romeo“, atsako, kad ne. Tuo metu šalia atsidaro durys, išeina moteris kuri teigia: „čia priklauso“. Pareigūnai nueina prie buto, kur stovėjo minėta moteris, girdisi, kaip moteris kažkam sako: „tavęs ieško policija“. Įrašo 3 min. 12 sek. matyti koridoriuje stovintis vyriškis, kuris apsivyniojęs rankšluosčiu, vyksta pokalbis su pareigūnais.

14. Remiantis aptartais duomenimis visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareigūnai patikrinti V. J. blaivumo į jo namus atvyko nepraėjus 10 min. nuo jo grįžimo, kadangi iki blaivumo patikrinimo dar apie 3 min. truko pareigūnų pokalbis su V. J. sutuoktine ir pačiu V. J.. Aptartų faktinių aplinkybių visumoje V. J. parodymai, kad jis, grįžęs į namus būdamas visiškai blaivas, nusimetė sportinės aprangos krepšį, nutarė išgerti alkoholio, likusio prie namo esančiame vasarnamyje, nuėjo į vietą, pasiūlė išgerti uošviui, jam pasiguodė dėl kojos skausmo, išgėrė 330-350 ml viskio, užsigerdamas jį „Coca Cola“, pažaidė kieme su šuniu ir nuėjo į dušą, neatlaiko kritikos. Neabejotina, jog atlikti tokį kiekį veiksmų vos per 10 minučių (net ir per 13 minučių, kurias nuteistasis nurodo savo apeliaciniame skunde), kaip kad bando įrodyti nuteistasis, yra ne tik fiziškai, bet ir logiškai neįmanoma. Juo labiau, kad tų pačių 10 minučių asmeniui turėjo užtekti ir palindimui po dušu, kadangi į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, V. J. jiems pasirodė pusnuogis, apsijuosęs rankšluosčiu, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad asmuo, be viso ko, spėjo ir į dušą nueiti.

15. Negana to, aptartų duomenų visuma iš esmės paneigia ir liudytojo S. R. K. parodymus, kad iki pareigūnams atvykstant į V. J. namus, juose nuteistasis praleido apie 40 min., kas teisėjų kolegijai šio liudytojo parodymus leidžia pagrįstai atmesti kaip nepatikimus. Juo labiau, jog S. R. K. yra artimais ryšiais susijęs su V. J., todėl siekdamas jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, jis galėjo nurodyti būtent V. J. palankias faktines aplinkybes, visiškai neatitinkančias nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų visumos. Svarbu ir tai, kad S. R. K. į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nematė, apie tai, kad šis liudytojas gali paliudyti reikšmingas bylai aplinkybes, V. J. policijos pareigūnams nenurodė, ši nuteistojo versija paaiškėjo tik pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu.

16. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmasis V. J. neblaivumo tikrinimas buvo atliktas 20.40 val., antrasis – 20.56 val., o aktas surašytas 20.36 val., todėl neaišku, kaip surašant aktą jau buvo nustatytas ir įrašytas dar neatlikto tikrinimo rezultatas, tačiau, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimui. Kolegijos vertinimu, asmens neblaivumo nustatymo laikas ir rezultatai yra fiksuojami neblaivumo nustatymo aktu, o ne kitais, netiesioginiais įrodymais, kuriuose yra laiko rodymo funkcija. Be to, skirtingi aparatai, priklausomai nuo jų įjungimo ir išjungimo laiko, gali rodyti skirtingą laiką, todėl vertinamu atveju vos kelių minučių skirtumas negali lemti neblaivumo nustatymo akto neteisėtumo, ką savo apeliaciniame skunde tvirtina nuteistasis.

17. Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir kiti apelianto teiginiai dėl neva netinkamai užpildyto neblaivumo nustatymo akto, kadangi teisiamojo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas P. V. aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškino neblaivumo nustatymo akte esančių neatitikimų, kurie įvardijami ir apeliaciniame skunde, priežastis. Jo teigimu, neblaivumo nustatymo aktas buvo pradėtas pildyti 20.30 val., vėliau įrašyti patikrinimų rezultatai. Neblaivumo nustatymo aktai neturi bendros registracijos numeracijos, todėl numerio vieta tuščia. Nebuvo nurodymo V. J. eiti tiesia linija, kadangi nuteistasis nereiškė prašymo papildomai patikrinti jo blaivumą, pasiūlant jam eiti tiesia linija. Įrašė, kad V. J. negali eiti tiesia linija dėl bendros jo būklės. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnų veiksmai buvo betarpiškai fiksuojami ant jų kūnų esančiomis vaizdo kameromis, jokie policijos pareigūnų pažeidimai vaizdo įrašuose nefiksuoti, todėl nesutikti su pareigūno paaiškinimais ar tvirtinti, kad minėti formalūs neatitikimai turi esminę reikšmę, sprendžiant, ar V. J. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, nėra pagrindo. Šį faktą patvirtinančių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pakanka, jie išsamiai aptarti ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, motyvuotai paneigiant nuteistojo versijas, be kita ko, pateiktas ir apeliaciniame skunde. Su pirmosios instancijos teismo motyvais visiškai sutinka ir V. J. skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

18. Kaip nepagrįsti atmestini ir nuteistojo teiginiai, jog pareigūnai jo neklausė, kada jis vartojo alkoholį, todėl alkotesterio rodmenys yra netikslūs, nes nebuvo praėjęs 15 min. laikas nuo alkoholio suvartojimo iki V. J. neblaivumo tikrinimo. Šioje vietoje pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad aukščiau aptartais duomenimis V. J. versija, jog alkoholio jis vartojo jau grįžęs į namus, nepasitvirtino. Ją, be kita ko, paneigė ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas G. A. C., nurodydamas, kad po 10 min. rodyti 1,74 promilės pagal nuteistojo nurodytas aplinkybes alkotesteris niekaip negalėjo – alkoholis negalėjo būti vartotas prieš 10 min., iki pasiekė 1,74 promilių ribą. Esant tokioms aplinkybėms, bėgant laikui promilės gali kilti, bet jos pasieks 1 promilę. Gali pradėti 05, 06 ir taip toliau, gali pasiekti po valandos ar pusantros valandos, bet jokiu būdu ne po 10 min., tiek promilių nuo tokio vartoto kiekio negali būti, pažymėdamas ir tai, kad nei vienas vaistas neturi įtakos alkoholio kiekiui kraujyje.

19. Ir vis tik, net ir tikint nuteistojo teiginiais, pažymėtina, kad, sprendžiant iš pareigūnų kūno kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų medžiagos, šis klausimas V. J. buvo užduotas, į ką asmuo atsakė „šiandien“. Paklaustas, kada šiandien, ar pirmoje dienos pusėje, V. J. atsakė „taip“ (1 t., b. l. 136-137). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis nesuprato, apie kurį alkoholio vartojimo laiką kalbama, nes jis neneigia 12 val. vartojęs alaus, po to vairavęs automobilį, tačiau nesuprato, kad turi pasakyti, jog alkoholio vartojo ir grįžęs į namus, tačiau tokia nuteistojo versija atmestina kaip nepagrįsta. Neabejotina, jog pakankamą gyvenimišką patirtį turintis asmuo, suprasdamas jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės pasekmes (apie ją jam užsiminė ir įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai), nedvejodamas būtų atskleidęs visas reikšmingas aplinkybes, kaip be kita ko, ir faktą, jog alkoholį jis vartojo grįžęs į namus. Tačiau, sprendžiant iš pareigūnų ir V. J. pokalbio turinio, akivaizdu, kad nuteistasis nei vienu žodžiu neužsiminė, jog alkoholį vartojo grįžęs į namus ir automobilio neblaivus nevairavo, kaip kad tvirtino tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek ir pateikdamas savo apeliacinį skundą. Priešingai, sprendžiant iš vaizdo įrašuose užfiksuotos medžiagos, asmuo neneigė vairavęs neblaivus, apie tai, kad alkoholį vartojo grįžęs į namus, taip pat nepasisakė.

20. Pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį nesudaro ir apelianto teiginiai, kad jam inkriminuota nusikalstama veika skundžiamame nuosprendyje įrodinėjama liudytojų L. L., K. M. ir U. Š. parodymais esant visai kitoms faktinėms aplinkybėms, o būtent, kad automobilį neblaivus jis vairavo (duomenys neskelbtini) ir kelyje į (duomenys neskelbtini), nors pagal jam pareikštą kaltinimą įvykio vieta – (duomenys neskelbtini) namu. Aukščiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad K. M., pastebėjusi V. J. automobilį (duomenys neskelbtini) gatvėje ties (duomenys neskelbtini) tiltu, jį visą laiką sekė, kol jis įvažiavo į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kur K. M. su savo pakeleiviais laukė atvykstančių policijos pareigūnų. Pareigūnai atvyko į įvykio vietą, t. y. (duomenys neskelbtini), kur patikrino V. J. neblaivumą, todėl, būtent ši įvykio vieta yra nurodyta ir asmeniui pareikštame kaltinime. Esant šių duomenų visumai, įvertinus tai, kad V. J. vairavimo faktas nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), buvo nepertraukiamas, jis betarpiškai buvo stebimas trečiųjų asmenų, nenustatyta, kad asmuo alkoholį vartojo vairuodamas transporto priemonę, pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį dėl neva netinkamai nustatytos įvykio vietos, nėra. Šie nuteistojo motyvai vėlgi atmestini kaip nepagrįsti.

21. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl V. J. veiksmų kvalifikavimo ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Priimdamas skundžiamą nuosprendį V. J. atžvilgiu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, pagrįstai spręsdamas, kad V. J. veiksmai atitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tokiu būdu, nuteistojo teiginiai, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

22. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.