Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei,

atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,

2018 m. spalio 15 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo atstovė palaikė pareiškėjo poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas T. G. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, atsiradusią dėl neteisėtų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų laikant jį šio komisariato areštinėje.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Dėl ginčo laikotarpio, teisinio reglamentavimo ir įrodinėjimo

Iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės (skyriaus teisėmis) vyresniosios specialistės, atliekančios areštinės viršininko funkcijas 2018 m. rugpjūčio 13 d. tarnybiniame pranešime (2018 m. rugpjūčio 17 d., reg. Nr. 30-S-201217(4.1E) „Dėl T. G. skundo“ (b. l. 36-37) (toliau – ir Tarybinis pranešimas) bei pareiškėjo kortelės išraše (b. l. 62-64) pateikiamos informacijos matyti, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 25 d. (18.15 val.) iki 2016 m. spalio 28 d. (8.14 val.), iš viso 2 paras ir 14 val.

Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnis nustato, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas.

Nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį yra Suėmimo vykdymo įstatymo paskirtis (Suėmimo vykdymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomiems asmenims taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos; teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras (Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis nustato, kad Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o šio straipsnio 3 dalyje – kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Nuo 2007 m. birželio 3 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustatė Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (Areštinių veiklos taisyklių 1 punktas). 2008 m. liepos 9 d. priimtas Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas Nr. 5-V-382 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“.

Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 (Instrukcijos 1 punktas).

Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (HN 134:2015 1 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Dėl kameros ploto tenkančio vienam asmeniui

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte buvo nustatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Tarnybinio pranešimo duomenimis pareiškėją laikant Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 25 d. iki 2016 m. spalio 28 d, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, vienam asmeniui teko 5,7 kv. m kameros ploto. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Klaipėdos AVPK areštinėje, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą, buvo didesnis nei 5 kv. m, todėl pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.

Dėl kitų pažeidimų

Pareiškėjas skunde teigia, jog areštinės kamerose trūko inventoriaus, buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas, nebuvo įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas, buvo neatitverti tualetai, todėl iš jų sklido dvokas, trūko privatumo, areštinės kamerų langus iš lauko dengia plastiko lakštai dėl to nepatekdavo natūrali šviesa, pasivaikščiojimo kiemelis būdavo netvarkingas, ne visada buvo suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, medicininis aptarnavimas buvo netinkamas, be to, nebuvo bibliotekos, nebuvo išduodamos knygos, laikraščiai, areštinės pastato konstrukcijose yra asbesto.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė; suimtieji gali naudotis savo patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus, o 82 punkte – kad policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dvejomis paklodėmis, užvalkalais, dvejais rankšluosčiais); lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (HN 134:2015 14 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas – gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 punktas). Sanitarinės švaryklos dušinėje turi būti muilo, kiekvienam asmeniui išduodamas atskiras rankšluostis (HN 134:2015 31 punktas). Čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (HN 134:2015 41 punktas). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (HN 134:2015 43 punktas). Instrukcijos 41 punktas nustato, kad nakties metu kameros turi būti apšviestos, kad būtų galima stebėti laikomų asmenų elgesį.

Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo (anglų kalba – minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Europos Žmogaus teisių teismas taip pat yra nurodęs, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. (žr. pvz. 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 73–75 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, 99 p.).

Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, esančioje Kauno g. 6, Klaipėda. Areštinė veikia Komisijos 2015 m. gruodžio 22 d. patvirtintu aktu Nr. IL-16783 „Dėl areštinės patalpų pridavimo eksploatacijai“ pripažinus ją tinkama eksploatacijai; į Komisijos sudėtį įėjo ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro (po reorganizacijos - Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamentas) atstovai (b. l. 40-41). Šiuo aktu patvirtinta, kad naujos areštinės patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus ir gali būti eksploatuojamos. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. spalio 11 d. patikrinimo akte Nr. PA.3-457(18.4.1.3.12) (b. l. 42-43) (patikrinimas atliktas 2016 m. spalio 7 d.) konstatuota, jog skunde išdėstyti faktai dėl netinkamai areštinės gyvenamosiose patalpose įrengtų langų ir nesudarytos galimybės jas vėdinti per langus nepasitvirtino. Apie tai, jog pareiškėjui buvo suteikta teisė pasinaudoti dušu, pareiškėjas pažymėjo savo prašyme (b. l. 38).

Pareiškėjas nepateikė detalesnių argumentų ir duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, jog areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti taip, kad galima matyti pareiškėją besinaudojantį sanitariniu mazgu ir kad iš jų sklido dvokas, kad kamerose trūko inventoriaus, kad buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas, kad nepatekdavo natūrali šviesa, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo netvarkingas, kad areštinės pastato konstrukcijose yra asbesto, kad buvo per mažas vandens spaudimas. Taip pat byloje nėra duomenų, jog dėl šių aplinkybių pareiškėjas teikė skundus areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms.

Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodyti pažeidimai, kad nebuvo įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas, nebuvo bibliotekos, nebuvo išduodamos knygos ir laikraščiai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi tokių reikalavimų teritorinių policijos įstaigų areštinėms nenustato teisės aktai. Teisės aktai taip pat nenustato draudimo areštinės kamerų langus iš lauko dengti plastiko lakštais, jeigu jų uždengimas nepažeidžia higienos normų reikalavimų, pavyzdžiui, netrukdo natūralios šviesos patekimui ir kt. Byloje taip pat nėra duomenų, jog buvimo areštinėje metu pareiškėjas būtų sirgęs ar dėl apžiūrėjimo bei sveikatos sutrikimo būtų kreipęsis į areštinės bendruomenės slaugytoją.

Darytina išvada, jog pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai nepasitvirtino, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmuose teisės aktų pažeidimų nenustatyta.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Konstatuoti pareiškėjo nurodytus pažeidimus jo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Kaip jau nurodyta, nenustačius neteisėtų veiksmų, negali būti sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.