Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-201-64/2009 m.

Teisėja Laima Borkovskienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.8.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.; 3.12.

2009 m. birželio 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. gynėjo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 284 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 3 d., bausmę subendrinus iš dalies sudedant su Raseinių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams dviems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat T. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

T. G. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2008 m. spalio 11 d., apie 19 val. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, motoroleriu TANCO 49, matant degalinės kieme ir jos parduotuvėje buvusiems asmenims, per duris įvažiavo į degalinės „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės patalpas, apvažiavo stalus su prekėmis, išvažiavęs iš degalinės patalpų į jos kiemą atsitrenkė į stovėjusį automobilį, tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat T. G. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 178str. 2 d., už tai, kad 2008 m. spalio 11 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini), degalinės „(duomenys neskelbtini)“ kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio iš O. C. atvirai pagrobė E. C. priklausantį 3920 Lt vertės motorolerį TANCO, padarydamas nukentėjusiajam 3290 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė - atmesti.

Nuteistojo gynėjo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinis skundas atmestinas. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad T. G. pagrįstai nuteistas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, jo veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, o esminių BPK normų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį – nepadaryta.

Taigi, darant išvadas dėl T. G. kaltės, visi bylos įrodymai ištirti, visapusiškai ir nešališkai įvertinti. Tai, kad apeliantas nesutinka su jo ginamajam nepalankiu įrodymų vertinimu (ginčija teismo nustatytas faktines aplinkybes), nereiškia, jog teismai padarė BPK normų pažeidimus ir nesilaikė asmenų lygybės prieš įstatymą, rungimosi baudžiamajame procese ar nekaltumo prezumpcijos principų (Lietuvos Respublikos BPK 7 str. 2 d., 44 str. 6 d.), ir dėl to bylą išnagrinėjo šališkai bei priėmė spendimus (pripažįstant T. G. kaltu už padarytą nusikaltimą, o ne už administracinės teisės pažeidimą), kuriais pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 6 d. garantuojamą teisę į gynybą ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, reikalaujančias įrodyti asmens kaltę.

Motyvuojamoji dalis

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal teismo nuosprendyje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas T. G. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai. Iš gynėjo skundo matyti, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas apelianto argumentuojamas iš esmės ginčijant įrodymų vertinimą, nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, o Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. nurodyto nusikaltimo ir šio straipsnio 2 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėčių požymis – viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo vietoje kas nors buvo ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu galėjo atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys 2K–796/2007, 2K–210/2008). Byloje abejonių, kad veika buvo padaryta viešoje vietoje – degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ nekyla, viešosios vietos pobūdis ar jos sakralumas neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Be to, būtiną nusikalstamos veikos požymį – viešą vietą apeliaciniame skunde pripažįsta ir apeliantas, nes tai, kad degalinėje be nuteistojo buvo ir kitų asmenų, akivaizdu iš apklaustų liudytojų parodymų, kurie nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti.

Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Pagal teismų praktiką, teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Baudžiamosios teisės teorijoje įžūliais veiksmais laikomas neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką, ir tokie veiksmai gali pasireikšti fiziniu smurtu, žmogaus laisvės apribojimu, masinio renginio nutraukimu, transporto eismo sustabdymu, trukdymu įvairių įmonių ar įstaigų normaliam darbui ir kitais įžūliais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad T. G. yra kaltas dėl viešosios tvarkos sutrikdymo, t. y. dėl to, kad matant degalinės kieme ir jos parduotuvėje buvusiems asmenims, per duris įvažiavo į degalinės parduotuvės patalpas, apvažiavo stalus su prekėmis, išvažiavęs iš degalinės parduotuvės patalpų į kiemą, atsitrenkė į stovėjusį automobilį. Būtent tokius nuteistojo T. G. veiksmus, nors jie ir truko trumpą laiko trapą, teismas laikė įžūliais, kaip aiškius nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimu viešoje vietoje, neleistinu ir moralės požiūriu nepriimtinu bei aplinkinius šokiruojančiu elgesiu. Sprendžiant apie tai, kad kaltininko veiksmai turėjo neigiamų padarinių visuomenėje, atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių asmenų reakcija, kurioje vietoje buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie trūko ir kt. Tarp neigiamų padarinių visuomenėje ir kaltininko veikos būtina nustatyti priežastinį ryšį, t.y. kad visuomenės rimtis ar tvarka buvo sutrikdyta būtent kaltininko veiksmais, o ne trečiųjų veiksnių. Iš bylos duomenų matyti, kad tokie nuteistojo T. G. veiksmai: pasivažinėjimas motoroleriu po degalinės parduotuvę laikytini nenormaliais, šokiruojančiais aplinkinius. Teisme apklausti liudytojai parodė, kad netikėtai vaikinas įvažiavo į degalinės parduotuvės patalpas, vaikino elgesys nustebino, jie atsisuko pažiūrėti ir jie mano, kad taip elgtis yra nenormalu, ir toks elgesys yra neleistinas, klientai klausė darbuotojų, ar taip dažnai būna, nuteistasis pasišalino iš degalinės parduotuvės patalpų tik tada kai buvo darbuotojos paprašytas, degalinės kieme buvo atsitrenkęs į vieno iš liudytojo automobilį, dėl ko buvo iškviesta policija (b.l. 34, 48-49, 61-62, t. 2), be to, pats nuteistasis nesidomėjo, kokia buvo aplinkinių reakcija į jo tokius veiksmus, t.y. nuteistasis buvo abejingas.. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad nuteistojo T. G. veiksmai – važinėjimasis motoroleriu po degalinės parduotuvės patalpas matant pašaliniams asmenims, svetimo automobilio trankymas laikytini įžūliais, moralės požiūriu nepriimtinais ir šokiravusiais aplinkinius, šiais veiksmais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Taigi, daroma išvada, kad įrodyta, jog nuteistojo T. G. veiksmai buvo įžūlūs, todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad neįrodyta nusikalstamos veikos būtinasis kvalifikavimo požymis – įžūlūs kaltininko veiksmai. Be to, kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nuteistojo T. G. gynėjas apeliaciniame skunde nurodydamas, jog važinėtis motoroleriu degalinės parduotuvės patalpose yra nepriimtina, prieštarauja paties savo teiginiams, išsakytiems tiek pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu, tiek ir apeliaciniame skunde dėl T. G. veiksmų neįžūlumo.

Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia. Nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo. Padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti ir apibrėžta, ir neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, t. y. kai kaltininkas viešoje vietoje elgiasi įžūliai, aplinkinių žmonių akivaizdoje elgiasi šokiruojančiai, moralės požiūriu nepriimtinai, nekonkretizuodamas, kokį poveikį visuomenei turės jo veiksmai, bet bendrais bruožais numato ar, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, privalo numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta, tačiau sąmoningai nepradeda elgtis taip, kad tokie padariniai nekiltų, baudžiamoji atsakomybė kyla už nusikalstamais veiksmais realiai sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistojo T. G. važinėjimasis motoroleriu degalinės parduotuvės patalpose, atsitrenkimas į svetimą automobilį, buvo pastebėtas, patalpose buvę asmenys buvo nustebę, klausė degalinės darbuotojų, ar taip dažnai pas juos būna. Be to, nuteistasis taip pasielgęs be rimtos priežastys, paties nuteistojo teigimu, norėdamas pajuokauti, tačiau toks nuteistojo elgesys nesukėlė nei degalinės darbuotojams, nei patalpose buvusiems klientams juoko, bet buvo įvertintas priešingai, – liudytojas D. M. paskambino policijai, o degalinės darbuotojas nuspaudė pavojaus mygtuką. Veikos kvalifikacijai neturi reikšmės, kada buvo nuspaustas pavojaus mygtukas, ar nuteistajam būnant patalpoje, ar iš jos išvažiavus. Iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad išvažiavus iš degalinės parduotuvės patalpų, jis atsitrenkė į svetimą automobilį, dėl ko liudytojui D. M. buvo realus pagrindas manyti, kad tokiais nuteistojo T. G. veiksmais gali kilti pavojus kitiems asmenims ar gali būti sugadintas turtas. Be to, pastebėtina, kad nuteistasis buvo abejingas savo veiksmams, nesidomėjo, ar tokiais savo veiksmais nešokiravo aplinkinių asmenų, ar nesugadino svetimo turto, tiesiog, nuteistasis pasišalino iš degalinės teritorijos, kas rodo, kad nuteistasis elgėsi sąmoningai veikos atžvilgiu, tyčia elgėsi įžūliai, savo veiksmus suvokė ne kaip pokštą, buvo abejingas kilsiančioms pasekmėms ir savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde gynėjas nurodė „Mums irgi kliento pokštas neatrodo labai skoningas ar juokingas“, kas leidžia manyti, jog pats apeliantas nemano, kad T. G. atliktais veiksmais norėjo tik pajuokauti. Be to, pastebėtina, kad kaltininko išsilavinimas, darbo pobūdis nėra laikytinos aplinkybėmis, kurios šalintų baudžiamąją atsakomybę už padarytus veiksmus, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nuteistasis turėjo galvos traumų, kurios leistų daryti išvadą, kad nusikalstamų veiksmų atlikimo metu, T. G. nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų tinkamai valdyti. Taigi, nuteistojo veikoje yra visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., požymiai: ne tik veikos pavojingumas, priešiškumas teisei, bet ir subjektyviniai veikos požymiai kaip kaltininko kaltė ir kt.

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios pripažintos įrodytomis, sutikti su apelianto teiginiu, kad T. G. padaryti veiksmai turėjo būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas, o ne nusikaltimas, nėra pagrindo. Taip pat nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad jo ginamojo veiksmai atitinka nedidelio chuliganizmo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 174 str., požymius ir šioje byloje atliktus T. G. veiksmus lygina su kitose administracinės teisės pažeidimo bylose nustatytomis aplinkybėmis. Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. administracinė atsakomybė už šiame Lietuvos Respublikos ATPK numatytus teisės pažeidimus atsiranda tada, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Nedidelis chuliganizmas, numatytas ATPK 174 straipsnyje, yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis T. G. būtų išsakęs necenzūrinius žodžius ir atlikęs necenzūrinius gestus viešoje vietoje, įžeidžiamai kibęs prie žmonių ir taip būtų pažeidęs viešąją tvarką ir žmonių rimtį, bet nustatyta, kad nuteistojo veiksmai – važinėjimasis motoroleriu degalinės patalpose buvo įžūlūs, šokiravęs aplinkinius ir būtent tokiais veiksmais buvo pažeista visuomenės rimtis ir tvarka, demonstruota nepagarba aplinkiniams. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms konstatuoti, kad T. G. padaryta veika neatitinka Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties, nėra pagrindo. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismams, sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į aplinkybes tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėjama byla negali būti laikoma analogiška minimoms apelianto skunde nurodytoms administracinių teisės pažeidimo bylose (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimai bylose Nr. N444 - 136/2009, Nr. N14-2086/06), nes pirmiausia, skirtingo pobūdžio bylos – baudžiamoji ir administracinės, taip pat faktinės aplinkybės nėra tapačios – nagrinėjamoje byloje buvo atlikti įžūlūs veiksmai, kuriais demonstruota nepagarba aplinkiniams, o minėtose administracinėse teisės pažeidimo bylose nustatyta, kad kaltininkai viešose vietose sukėlė konfliktą arba kaip numatyta Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. dispozicijoje, keikėsi necenzūriniais žodžiais, įžeidžiamai kibo prie kitų žmonių, garsiai rėkavo ir triukšmavo. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad T. G. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo skundžiamo nuosprendžio naikinti.

Nepagrįstai apeliantas skunde teigia, kad jo ginamajam T. G. paskirta per griežta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, kai yra nustatyti Lietuvos Respublikos ATPK numatytos veikos požymiai, tačiau byloje nustatyta, kad padaryta nusikalstama veika, už kurią kaltas asmuo privalo atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus ir tokiam asmeniui skirtina baudžiamajame kodekse numatyta bausmė. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Skirdamas nuteistajam T. G. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė aplinkybes, į kurias atsižvelgia, jas įvertinęs motyvavo, kodėl skiria būtent laisvės atėmimo bausmę tokio dydžio. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. G. bausmę, būtų pažeidęs bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl bausmės rūšies parinkimo ir dydžio ir daro išvadą, kad nuteistajam T. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra sankcijos ribose ir nėra aiškiai per griežta, o skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti nuosprendį dėl paskirtosios bausmės.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl kardomosios priemonės suėmimo taikymo T. G. bylos teisminio nagrinėjimo metu pažymima, kad teismas nenustatė Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimų taikant T. G. griežčiausią kardomąją priemonę suėmimą, be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme skundai dėl suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo buvo išnagrinėti priimant motyvuotas teismo nutartis.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo T. G. gynėjo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. nuosprendžio atmesti.