Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą antstolei V. Š. dėl antstolės 2015-06-01 patvarkymo dėl varžytinių paskelbimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

2015-06-26 teismui pateikta antstolės V. Š. informacija, kad 2015-06-09 pareiškėjos R. V. skundas neišnagrinėtas, nes patvarkymu yra nustatytas terminas skundo turinio trūkumams pašalinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

1. 2015-06-01 patvarkymas dėl varžytinių paskelbimo Nr. 0071/10/00452/2 turi būti panaikintas.

2. Kadangi teisėja nesusipažino su visomis vykdomosiomis bylomis, neišklausė pareiškėjos paaiškinimų, išnagrinėjo Pakruojo rajono apylinkės teismui adresuotą skundą, priėmė neteisėtą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė tik tą skundo dalį, kuri susijusi su laikinosiomis apsaugos priemonėms, kadangi pareiškėjos 2015-06-09 R. V. skundas neišnagrinėtas ir nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi, proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta teismo galimybė sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, tačiau ši teismo teisė nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja savo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, iš kurių būtų galima matyti, kad pareiškėjos skundas dėl antstolės patvarkymo dėl varžytinių paskelbimo galėtų būti patenkintas, į tai, kad vykdymo procese laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos ribotai atsižvelgiant į teismo sprendimų privalomumo principą, į tai, kad vykdymo veiksmų sustabdymas nagrinėjamos bylos atveju neproporcingai pažeistų išieškotojo interesus, kadangi sustabdžius vykdymo veiksmus iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas dėl pareiškėjos skundo, išieškotojo teisė atgauti skolą būtų atidėta neribotam laikui, vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad turto pardavimo iš varžytynių procedūros stabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą išieškotojo teisių ribojimą. Atkreiptinas dėmesys, kad antstolio veikla yra privalomai draudžiama, todėl pareiškėjos interesų pažeidimo atveju įstatymas numato galimybę atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pareiškėjos skundas Šiaulių apylinkės teismui buvo perduotas teisėtai, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį, todėl pareiškėjos atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.