Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. nutarties I. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 5-ojo policijos komisariato pareigūnas I. K. 2006 m. rugpjūčio 22 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji 2006 m. liepos 23 d., apie 19 val. 30 min., Vilniuje, prie Neries upės vedžiojo dobermanų veislės šunį be antsnukio ir šia veika pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 1-1283 18 punktą.

Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 5-ojo policijos komisariato pareigūnas 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu I. K. už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė įspėjimą.

II.

Teismo posėdyje A. R. papildomai paaiškino, kad šuns šeimininkė I. K. iš krūmų pasirodė po maždaug 5 minučių. Šuo buvo be pavadėlio ir antsnukio. Pareikalavus pasiimti šunį, kuris buvo 5-7 m atstumu nuo nukentėjusiojo, pastaroji tai padarė ne iš karto, o tik po to, kai pradėjo fotografuoti. Pasak nukentėjusiojo, šuo niekam neįkando, bet buvo priartėjęs prie A. L.. 2006 m. rugpjūčio 10 d. pareiškime nurodė įvykio liudininkę A. L., tačiau tyrimo metu pareigūnai jos neapklausė, byla ištirta vienašališkai, nesiekiant nustatyti visų teisės pažeidimo aplinkybių.

Institucijos, paskyrusios administracinę nuobaudą, atstovė teisminio nagrinėjimo metu prašė A. R. skundo netekinti.

Administracinėn atsakomybėn patraukta I. K. prašė atmesti skundą. Teismo posėdyje, įvykusiame 2006 m. gruodžio 14 d., paaiškino, kad šunį vedė maudyti. Jis buvo su pavadėliu ir antsnukiu. Nuvedė toliau nuo paplūdimio, kur nesilanko žmonės. Kol maudė šunį, buvo nuėmusi pavadėlį ir antsnukį. Kai jis tik išlipo iš vandens, iš karto norėjo uždėti pavadėlį. Tuomet A. R. pradėjo ją fotografuoti. Pripažino, kad su nukentėjusiuoju susiklostę konfliktiški santykiai.

III.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tvirtina, kad šuo kelia grėsmę kitų asmenų saugumui, jei viešoje vietoje yra vedžiojamas be pavadėlio ir antsnukio, o prie pašalinių žmonių pavadėlis nėra sutrumpinamas iki 1 m. Teismas laiko, kad tokia jo nuomonė negali būti laikoma absoliučiai teisinga, kadangi kai kurios šunų veislės dėl savo ypatingų savybių (pvz., itin mažas šuo) negali kelti nė menkiausio pavojaus suaugusiam žmogui. Be to, teismas pastebėjo, kad pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 117 patvirtintą Agresyvių šunų veislių sąrašą, dobermano veislės šuo nepriskirtinas kovinių ar pavojingų šunų kategorijai. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad I. K. šuo kėlė realią grėsmę A. R. gyvybei, sveikatai ar turtui. Tokiu būdu byloje esamos abejonės vertinamos asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, naudai. Įgaliotas pareigūnas tinkamai kvalifikavo padarytą administracinį teisės pažeidimą, skyrė sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą, todėl nėra juridinio pagrindo tenkinti A. R. skundo.

IV.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 1-1283 patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių (toliau – ir Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklės) 18 punktas nustato, jog viešose vietose šunys turi būti vedžiojami (vedami) su pavadėliu ir antsnukiu. Šunys neturi kelti grėsmės praeiviams, prie pašalinių žmonių pavadėlis turi būti sutrumpintas iki 1 m. Minėtų taisyklių 18 punkte numatyta teisės normos dispozicija įpareigoja šuns savininką užtikrinti tai, kad šuo nekeltų grėsmės praeiviams bei pašaliniams žmonėms. Su administracinio teisės pažeidimo objektyviąja pusę, t. y. dėl pačio teisės pažeidimo fakto I. K. sutiko. Tai, jog buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, kuriuo buvo pažeistas Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 18 punktas, sutiko ir atsakovas, t. y. Vilniaus miesto 5-asis policijos komisariatas, kuris tai nustatė tyrimo metu. Tačiau teisės normos, numatytos Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 18 punkte, pažeidimas užtraukia sankciją, nukreipiančią į ATPK 110 straipsnio 3 dalį, nes Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 18 punkte numatyta, jog šunys neturi kelti grėsmės praeiviams ir pašaliniams. Administracinėje byloje yra nustatyta, jog administracinės atsakomybės traukiamas asmuo yra pažeidęs taisyklių 18 punktą, t. y. vedžiojo šunį viešoje vietoje be pavadėlio ir antsnukio. 2007 m. vasario 22 d. teismo nutartimi ši nutarimo dalis nebuvo pakeista ir nėra pareiškėjo skundžiama. Tačiau teismas neteisingai pritaikė sankciją, nes ATPK 110 straipsnio 1 dalis taikoma pažeidus Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 19 punktą, kuriame numatytos teisės normos dispozicija įpareigoja gyvūno savininką užtikrinti, kad gyvūnai viešose vietose nebūtų palaidi bei palikti be priežiūros. Taigi teismas taikydamas teisės normą teisingai nustatė dispoziciją, tačiau teisės normos pažeidimo atveju numatyta sankcija buvo nustatyta pažeidžiant bendruosius teisės taikymo ir aiškinimo principus. 2007 m. vasario 22 d. nutartimi teismas aiškino sąvokos “kėlė grėsmę” sampratą bei iš esmės prilygino Dobermano veislės šunį “itin mažų” kategorijų šuniui. Toks vertinimas, pareiškėjo manymu, neatitinka protingumo kriterijaus ir negali būti traktuojamas kaip teisingas. Sąvoka “kėlė grėsmę” turi būti vertinama esminių asmens gyvybės, turtinių bei neturtinių teisių sąvokų prasme, įtvirtintų Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Tai yra taikant teisės aiškinimo sisteminį metodą. Akivaizdu, jog gyvūnai, viešoje vietoje vedžiojami nesilaikant nustatytų taisyklių, dėl savo išvaizdos, agresyvaus elgesio, potencialaus pavojingumo, nulemto jų biologinėmis savybėmis bei instinktų (gamtinio, o ne socialinio elgesio), kelia grėsmę asmens orumui, jo sveikatai (tai pat ir psichologinei savijautai bei poreikiui jaustis saugiai viešoje vietoje) bei asmens turtui. Todėl teismas taikydamas “grėsmės” sąvoką taikė iš esmė socialinei būtybei, t. y. žmogui, taikomus “grėsmės” kriterijus, taikytinus “būtinosios ginties” pagrįstumo vertinimui. Juo labiau, tai akivaizdžiai neteisinga turint omenyje, jog A. L. teismui paaiškino, jog labai išsigando dėl to, jog vaikystėje buvo šuns užpulta. Liudytoja G. K. pateikė teismui melagingus parodymus, t. y. nurodė, jog šuo buvo su pavadėliu, tačiau pateikti įrodymai, t. y. fotonuotrauka, esanti byloje, nurodo, jog šuo buvo be pavadėlio ir antsnukio. Tai buvo nustatyta tiriant administracinį teisės pažeidimą bei patvirtino administracinės atsakomybėn traukiamas asmuo ir kiti liudininkai. Tačiau teismas nesiėmė jokių veiksmų išaiškėjus, jog buvo pateikti melagingi parodymai bei rėmėsi jais priimant nutartį. Teismas nurodė, jog teismui nebuvo pateikti nenuginčijami įrodymai, jog kilo grėsmė asmens sveikatai, turtui bei saugumui. Tačiau tai buvo nustatyta administracinio teisės pažeidimo nagrinėjimo metu bei užfiksuota 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutarime administracinėje teisės pažeidimo byloje būtent kvalifikuojant pažeidimą (Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 18 punktas) bei byloje esančiame teikime dėl administracinio teisės pažeidimo, kuriame policijos pareigūnas tiriantis šį pažeidimą nurodo, jog nustatė, jog šuo buvo vedžiojamas be pavadėlio ir antsnukio. Teismui iškilusios abejonės buvo vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tuo pažeidžiant sąžiningumo bei objektyvumo principus, nes abejones reikia vertinti nukentėjusio asmens naudai. Teismo tyrimo metu iškilo viešumon naujos administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybės, o būtent tai, jog gyvūnas buvo maudomas rekreacijai priskirtoje teritorijoje. Tuo buvo pažeistos Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 22.18 punktas bei 13 punkte numatyti higienos reikalavimai. Tačiau teismas tai neįvertino nutarime bei jokiame kitame procesiniame dokumente.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde A. R. kelią klausimą dėl ATPK 110 straipsnio 3 dalies, kuri numato atsakomybę už ATPK 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas, sukėlusias grėsmę asmens turtui, sveikatai ar gyvybei, aiškinimo ir taikymo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina ir dėl jų iš esmės nėra ginčo, kad I. K. veika atitinka ATPK 110 straipsnio 1 dalies požymius, nes ji pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 1-1283 patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių (toliau – ir Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklės) reikalavimus. Tačiau tam, kad veika būtų kvalifikuota pagal ATPK 110 straipsnio 3 dalį vien tik veikos, atitinkančios ATPK 110 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, nustatymas nėra pakankamas. ATPK 110 straipsnio 3 dalies taikymui turi būti įstatymų nustatyta tvarka įrodytas veiką kvalifikuojantis papildomas požymis, papildoma aplinkybė, t. y. grėsmės asmens turtui, sveikatai ar gyvybei sukėlimas. Pastebėtina, kad įstatymas kalba apie veikas, sukėlusias grėsmę asmens turtui, sveikatai ar gyvybei, o ne tokias veikas ar situacijas, kuriose tokia grėsmė tik potencialiai gali būti sukelta. Todėl vien tik šuns vedžiojimas be pavadėlio ar be antsnukio dar neduoda pagrindo taikyti ATPK 110 straipsnio 3 dalies, nes tai yra tik situacija, kurioje grėsmė asmens turtui, sveikatai ar gyvybei gali kilti, tačiau nebūtinai kyla. Šuo, nors ir vedžiojamas be pavadėlio ar antsnukio, gali būti toks mažas, kad objektyviai negali sukelti žmogui grėsmės, jis gali elgtis visiškai ramiai ir abejingai, būti šeimininko rūpestingai kontroliuojamas ir pan. Taigi vertinant, ar buvo sukelta grėsmė asmens turtui, sveikatai ar gyvybei, būtina įvertinti visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, atsižvelgti į protingumo principą. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nustatytas Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 18 punkto reikalavimų pažeidimas per se (iš lot. – pats savaime) suponuoja ATPK 110 straipsnio 3 dalies taikymą. Kaip minėta, ATPK 110 straipsnio 3 dalies taikymui reikia nustatyti, kad buvo sukelta grėsmė asmens turtui, sveikatai ar gyvybei.

A. R. pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad I. K. šuo sukėlė grėsmę jo ir jo draugės turtui, gyvybei ir sveikatai. Apeliaciniame skunde šių aplinkybių nukentėjusysis asmuo jau taip nebeakcentuoja, tik pamini, kad A. L. paliudijo, kad labai išsigando dėl to, kad vaikystėje buvo šuns užpulta. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Pirmosios instancijos administracinis teismas bylos duomenis, turinčius įrodomąją vertę, kaip matyti iš teismo priimto procesinio dokumento teksto, įvertino pagal šį principą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos viseto išanalizavimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, neturi pakankamo pagrindo kitaip įvertinti byloje surinktų įrodymų ir padaryti kitokias išvadas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad visos abejonės bei neaiškumai vertintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (in dubio pro reo). Tai yra visuotinai pripažintas teisės principas, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą nukentėjusiojo asmens teiginį, kad abejonės turėjo būti vertinamos jo naudai. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. K. veika buvo pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 110 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija pastebi, kad teismas rėmėsi įrodymų visuma, visapusišku ir objektyviu jų vertinimu, leidusiu konstatuoti, kad nėra įrodymų apie asmeniui sukeltą grėsmę jo turtui, sveikatai ar gyvybei, o ne vien tik G. K. parodymais. Apeliantas, manydamas, kad G. K. davė melagingus parodymus, gali kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas, kad jos ištirtų šiuos jo kaltinimus.

Apeliaciniame skunde A. R. taip pat kaltina I. K. dėl higienos reikalavimų pažeidimo ir šuns maudymo rekreacinėje teritorijoje. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas kreipdamasis su pareiškimu į policiją, su skundu į pirmosios instancijos teismą, taip pat teismo proceso pirmosios instancijos teisme metu šių aplinkybių nenurodė, neakcentavo, todėl jos nebuvo tiriamos, vertinamos ir nebuvo šios administracinės bylos dalykas. Be to, apelianto pateikiami kaltinimai pakankamai abstraktūs. Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 22.18 punktas draudžia maudyti gyvūnus paplūdimiuose, tačiau apeliantas nenurodo, kokiame teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtame ir veikiančia paplūdimyje I. K. maudė gyvūną (šunį), kokie konkretūs higienos reikalavimai buvo pažeisti. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties ir institucijos nutarimo nėra pagrindo. Manydamas, kad I. K. pažeidė Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 22.18 punktą, kitus higienos reikalavimus, apeliantas galėjo ir gali kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas, kad jos atliktų tyrimą šiuo klausimu.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.