- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-14
- Bylos Nr.
- eA-1501-822/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04365-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- S. A. H. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. H. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. H. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. A. H. A. 2021 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 21S32383 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1 – osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 6K-1469 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad savo prašymą grindžia tuo, jog jo tėvas dirbo apsaugos darbuotoju (duomenys neskelbtini) vyriausybėje. Dėl tėvo vykdytos veiklos buvo grasinama jo šeimai, (duomenys neskelbtini) armijos atstovai jo šeimai grasino nuo 2014 metų. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, nes jaučia, kad šiuo metu yra sekamas (duomenys neskelbtini) armijos atstovų. Pareiškėjas apklausos metu nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl pagrįstos baimės būti persekiojamu dėl politinių įsitikinimų. Atsakovas nesurinko aktualios informacijos apie (duomenys neskelbtini) armijos vykdomą civilių asmenų persekiojimą aktualiu metu. Viešoje erdvėje esanti informacija patvirtina, kad ši grupuotė (armija) buvo aktyvi ne tik 2008 metais, bet yra aktyvi ir šiuo metu. Jos aukomis tampa ne tik asmenys, kurie yra palankūs (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini) Vyriausybei. Atsakovas, pasak pareiškėjo, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės privalėjo ne tik kruopščiai įvertinti asmeniškai jam galinčių kilti pavojų, bet ir surinkti naujausius, aktualiausius duomenis apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Turėjo būti surinkti aktualūs ir naujausi duomenys apie (duomenys neskelbtini) armijos veiksmus (grasinimus, persekiojimus) prieš civilius gyventojus, turinčius ryšių su (duomenys neskelbtini) Vyriausybe. Pareiškėjo išsiuntimas ir draudimas atvykti, nesuteikimas papildomos apsaugos sudarytų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kuomet iš karinių konfliktų krečiamos valstybės, pareiškėjui būtų uždrausta atvykti į saugią valstybę ir prašyti prieglobsčio. Draudimu pareiškėjui atvykti 5 metus į Lietuvos Respubliką neproporcingai būtų užkertamas kelias pareiškėjui gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog jam grasina (duomenys neskelbtini) grupuotė, nes jo tėvas dirba su (duomenys neskelbtini) Vyriausybe. Departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies nuostatų.
5. Tyrimo metu Departamentas teigė nenustatęs faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nustatyta, kad beatodairiškas smurtas (pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – Zakho mieste) nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
6. Pareiškėjo pasakojimas, pasak atsakovo, nepatvirtintas jokiais rašytiniais įrodymais, o pati pareiškėjo pateikta istorija neleidžia identifikuoti tikėtinų tariamo persekiotojo motyvų ir tikslų persekioti jį bei atitinkamai nepagrindžia rizikos patirti persekiojimo tikimybės. Tyrimo metu įvertinta, jog pareiškėjo nurodyta išvykimo iš kilmės valstybės priežastis neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, neva lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų aplinkybių tikrumą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių jo pasakojimą patvirtinančių įrodymų, o jo pasakojimas nebuvo detalus, nuoseklus. Pareiškėjas tvirtino, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jis išvyko iš savo šalies yra (duomenys neskelbtini) armijos grasinimai dėl tėvo užimamų pareigų. Grasinimus pareiškėjas vertina kaip tiesioginius, nes gauna laiškus, tačiau įrodymų pateikti negali.
7. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo tvirtai atsakyti koks yra tėvo darbas, konkrečiai įvardinti jo pareigų bei painiojo faktus. Pasakojo, kad tėvas yra apsaugos darbuotojas (duomenys neskelbtini) Vyriausybėje, tačiau negalėjo įvardinti ką konkrečiai saugojo: prezidentą ar ministrą pirmininką, minėjo, kad saugojo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas tvirtino, kad tėvas šį darbą dirba apie 10 m. ir tebedirba iki šiol, o (duomenys neskelbtini) armijos atstovai nuo 2014 m. grasina jį ir jo motiną nužudyti, tačiau per 7 metus nebuvo jokios realios grėsmės jo gyvybei, per tą laiką jis nematė grasintojų, su jais tiesiogiai nebuvo susitikęs, grasinimų tiesiogiai nebuvo išgirdęs, tik gavo raštelius, kad jo tėvas paliktų tarnybą. Tėvas dėl grasinimų savo darbo taip pat neatsisakė, nebuvo imtasi jokių papildomų saugumo priemonių, šeima nesvarstė jokios galimybės persikelti kitur gyventi.
8. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad, anot pareiškėjo, grasinama tik jam ir jo motinai, o jo sesuo grasinimų nesulaukia. Atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nustatyta, kad pareiškėjo minima grupė suformuota 2014 m., aktyviai veikė kelis metus, o nuo 2020 m. ji buvo išformuota ir prijungta prie (duomenys neskelbtini) karinių dalinių. Taigi pareiškėjo nurodyta (duomenys neskelbtini) grupė oficialiai nebeegzistuoja, o jos nariai, kaip ir pareiškėjo tėvas, anot pareiškėjo, dirba tai pačiai (duomenys neskelbtini) Vyriausybei, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, kad kilmės valstybės informacija pareiškėjo pasakojimo nepatvirtino. Departamentas atliko pareiškėjo apklausą, sudarė jam sąlygas pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jo paties nurodytus teiginius. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo detalus, trūko specifinių detalių, kurias būtų galima patikrinti, nebuvo nuoseklus ir užtikrintas. Departamentas, nepažeisdamas teisės aktų nustatytų reikalavimų, surinko tiek informacijos, kiek ji yra pakankama tinkamam, nešališkam ir objektyviam pareiškėjo individualių aplinkybių ištyrimui, todėl tai, jog pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Departamento sprendimas yra nepagrįstas.
9. Departamentas pažymėjo, kad atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją, nuo 2020 m. (duomenys neskelbtini) daliniai prijungti prie (duomenys neskelbtini) karinių dalinių ir Departamentas neturi duomenų, jog jie (duomenys neskelbtini) valdžiai nepaklustų ir kovotų prieš valdžioje dirbančius asmenis ar prieš jų šeimos narius. Atsižvelgiant į tai, Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo baimė yra pagrįsta ir jam pagrįstai nesuteikė tarptautinės apsaugos. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją, pateiktus paaiškinimus bei surinktą kilmės valstybės informaciją, nenustatė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, žeminantis elgesys. Taip pat nepatvirtinta, kad grįžus į kilmės šalį, jam nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jo gebėjimus ar jis bus diskriminuojamas, nėra pagrįstos tikimybės, kad šalies kontekstas lemtų pareiškėjo diskriminavimą visuomenėje, priešingai, atsižvelgiant į jo paties paaiškinimus, jis visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, savęs neidentifikuoja kaip išsiskiriančio kultūriniame šalies kontekste. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis, neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Todėl Departamentas pagrįstai išsiuntė pareiškėją iš šalies. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.
10. Pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
11. Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė. Pareiškėjas nurodė, kad jam kyla grėsmė iš (duomenys neskelbtini) esančių grupuočių; nesupranta prie ko čia (duomenys neskelbtini) armija. Pripažino, kad pareiškėjas teismo posėdyje nurodė kiek kitas faktines aplinkybes, nei tas kurios buvo nurodytos Departamentui, yra prieštaravimai dėl nurodomo persekiotojo.
Šalies argumentai
12. Atsakovas teismo posėdyje su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Akcentavo, kad pareiškėjo pasakojimas yra nenuoseklus ir turi esminių trūkumų.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį; kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 25 d. pateikė atsakovui Departamentui prašymą suteikti jam prieglobstį, t. y. pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2021 m. spalio 19 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendime nurodyta, kad įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktas aplinkybes ir atsižvelgiant į informaciją apie kilmės valstybę, taip pat prašytojo asmenines aplinkybes, tariami grasinimai ir persekiojimas nelemia pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo. Įvertinus surinktą informaciją, nustatyta, kad asmeniui nėra realios grėsmės kilmės šalyje. Konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nustatytų kriterijų. Be to, buvo nustatyta, kad užsienietis, kuriam nesuteiktas prieglobstis, gali pasislėpti, tad jam, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos; jis yra išsiunčiamas. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, bei, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją pasiekti kitą Europos Sąjungos šalį, pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvą, bei į C.SIS II įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
15. Teismas nustatė, kad apklausos metu pareiškėjas pasakojo, jog jis yra (neskelbtini) pilietis. Paskutinė pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas gyvena kartu su savo motina, tėvas kartu negyvena dėl grasinimų. Pareiškėjas yra arabas, nepraktikuojantis musulmonas šiitas, politinei partijai nepriklauso. Dėl savo religijos ir tautybės kilmės šalyje jokių persekiojimų nepatyrė. Pasakojo, kad tėvas dirba apsaugos darbuotoju Vyriausybėje. Negalėjo nurodyti, ką tiksliai jo tėvas saugojo. Tėvas (duomenys neskelbtini) Vyriausybėje dirba beveik 10 metų. Dėl tėvo darbo grasino jam ir jo motinai, sesers šeimai niekas negrasino. Grasinta buvo keletą kartų. Nurodė, kad grasina (duomenys neskelbtini) grupuotė, kuri nuo 2014 metų siunčia laiškus. Į namus atvykę nebuvo. Paskutinį grasinančio pobūdžio laišką gavo 2020 m. gegužės 20 d. Tėvas dėl grasinimų negrįžta namo. Nors grasinama, tėvas darbo neatsisakė. Mano, kad jeigu grįš į (duomenys neskelbtini), jį nužudys. (duomenys neskelbtini) nesaugu gyventi.
16. Teismas, pabrėžė, kad pareiškėjo pasakojimas apklausos metu yra nenuoseklus, abstraktus, stokojantis detalių, pareiškėjas negalėjo tiksliai atsakyti į jam užduodamus klausimus. Tai yra paprašius nurodyti, ką tiksliai jo tėvas saugojo (duomenys neskelbtini) Vyriausybėje, pareiškėjas iš pradžių nurodė, kad vieną asmenį, po to kitą, taip pat negalėjo tiksliai įvardinti kas tas asmuo buvo, prezidentas ar ministras. Be to, pareiškėjas aiškino, kad jam buvo grasinama laiškais, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo pasakojimą, byloje nėra.
17. Teismas konstatavo, kad būtina atsižvelgti į tai, jog pareiškėjas tiesioginių grasinimų nepatyrė, kaip jis nurodo, buvo grasinama tik laiškais, į namus niekas nebuvo atėjęs, pareiškėjas nebuvo nei pagrobtas, nei kitaip persekiojamas. Be to, mažai tikėtina, kad nuo 2014 metų, kai, pasak pareiškėjo, tęsiasi grasinimai, niekas jokių kitų veiksmų nesiėmė, tik siuntinėjo laiškus. Pareiškėjas apklausos metu pasakė, kad jam buvo grasinta tik keletą kartų. Taip pat abejonių kelia aplinkybė, kad buvo grasinama tik jam ir jo motinai, o sesuo jokių grasinimų nesulaukė.
18. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad Departamentas atliko tyrimą ir nustatė, kad 2003 m. garsus (duomenys neskelbtini) dvasininkas ir politikas (duomenys neskelbtini) įkūrė karinę grupuotę (duomenys neskelbtini) armiją, kuri aktyviai veikė iki 2008 metų. Šios grupuotės pagrindą sudarė dvasininko (duomenys neskelbtini) sekėjai (studentai). (duomenys neskelbtini) armija buvo laikoma viena iš pavojingiausių karinių grupuočių (duomenys neskelbtini). 2014m. (duomenys neskelbtini) įkūrė (duomenys nesekelbtini) ginkluotą grupuotę, kuriai pavedė apsaugoti šiitų šventoves nuo (duomenys neskelbtini) kovotojų. Jos pagrindą sudarė (duomenys neskelbtini) sekėjai. Ši grupuotė aktyviai veikė kelis metus. 2020 m. (duomenys neskelbtini) ginkluota grupuotė buvo išformuota ir prijungta prie (duomenys neskelbtini) karinių dalinių.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas pabrėžė, kad atsižvelgtina ir į tai, kad (duomenys neskelbtini) grupuotė šiuo metu veiklos nebevykdo, o kita minėto dvasininko įkurta grupuotė – (duomenys neskelbtini), buvo išformuota ir prijungta prie (duomenys neskelbtini) karinių dalinių, todėl mažai tikėtina, jog šių grupuočių nariai grasino pareiškėjui ar šiuo metu jam keltų realią grėsmę. Tad Departamentas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas neatitinka surinktai informacijai apie kilmės šalį. Tai, be kita ko, leido padaryti išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas yra su trūkumais.
20. Teismas atkreipė dėmesį, kad ir teismo posėdžio metu pareiškėjas aiškiai nenurodė, kuri konkrečiai grupuotė jam grasino, teigė, jog nesupranta prie ko čia (duomenys neskelbtini) armija.
21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra jauno, darbingo amžiaus vyras, todėl jis nėra pažeidžiamas asmuo. (duomenys neskelbtini) yra likę pareiškėjo artimieji. Prieglobsčio prašytojas visą savo gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra.
22. Teismas nurodė, kad vien tai, jog (duomenys neskelbtini) yra nemažai smurto, vyksta ginkluoti išpuoliai ir pan., savaime nereiškia, kad pareiškėjui turi būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje. Jokių individualių grėsmių, nustatytų Įstatyme, kurios sąlygotų tarptautinės apsaugos poreikį pareiškėjui, nenustatyta.
23. Teismas nurodė, kad neabejotina, jog pareiškėjo išvažiavimo iš kilmės valstybės priežastys yra noras apsigyventi saugesnėje šalyje; ekonominės priežastys. Tačiau tokios priežastys negali būti pagrindu suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą. Minėtos priežastys niekaip nelemia pareiškėjui persekiojimo grėsmės; juo labiau persekiojimo grėsmės dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.
24. Nustatyta, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašyme pateiktus motyvus ir surinktą kilmės valstybės informaciją, įvertino gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes bei padarė išvadą, kad neegzistuoja individualios pareiškėjo savybės dėl kurių galėtų būti pažeidžiamos pagrindinės jo teisės ir laisvės. Kitaip tariant, nenustatyta realiai egzistuojanti visiškai pagrįsta baimė, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nustatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas; šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tad nėra ir sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi nebuvo nustatyta, kad būtų pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjo kilmės valstybėje grėstų neigiamos pasekmės; kitaip tariant, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.
25. Tačiau teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad pritaikytas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui.
26. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Atkreipė dėmesį į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Teismas konstatavo, kad nustatytas 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas.
27. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Įstatymo, 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija), Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka) bei 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) nuostatomis.
III.
28. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti visa apimtimi.
29. Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į naujausią kilmės šalies informaciją, grėsmė pareiškėjui patirti persekiojimą yra visiškai reali, ji yra praktikuojama kilmės šalyje, todėl jos negalima vertinti kaip hipotetinės. Be abejo, galimybė, jog prieglobsčio prašytojas patirs individualią grėsmę kilmės valstybėje gali būti sąlygota paties prieglobsčio prašytojo elgesio ateityje. Tačiau reikalavimas susilaikyti nuo konkrečių veiksmų prieštarauja pačiai prieglobsčio teisės esmei ir yra nesuderinamas su kertiniais prieglobsčio teisės principais – iš asmens, kuris prašo prieglobsčio, negali būti reikalaujama slėpti savo įsitikinimus ar pažiūras ir tuo argumentuojant teigti, jog asmuo gali saugiai grįžti į savo kilmės valstybę.
30. Atsakovas, pareiškėjo nuomone, nesurinko informacijos, duomenų, kurie atitiktų pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Atsakovo surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) armiją prieštarauja pareiškėjo nurodytoms aplinkybės, nes pats pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis sulaukė grasinimų iš kitos grupuotės, bet ne iš (duomenys neskelbtini). Atsakovas pateikia abstrakčią informaciją, kuri nieko bendro su pareiškėjo realia situacija neturi. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neįvykdė jam tenkančios pareigos surinkti naujausius, aktualiausius duomenis.
31. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Atsakovas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, konstatavo, jog aktualios yra tos pačios faktinės aplinkybės ir tie patys kriterijai, kaip ir dėl prieglobsčio prašymo nesuteikimo, taigi, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pareiškėjas su tokiu atsakovo argumentu taip pat nesutinka. Pareiškėjo nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, tikslios, neprieštaringos informacijos, leidžiančios daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai/gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.
Atsiliepimas
32. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
33. Su skundo argumentais, kad pareiškėjas nurodė pateikęs realias aplinkybes, kurios patvirtina, jog jis negali grįžti į kilmės valstybę, nes bijo būti persekiojamas (duomenys neskelbtini) armijos atstovų, atsakovas nesutinka. Remiantis Tvarkos aprašo 22 punktu, prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pabėgėlių teisėje persekiojimas galimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių ir turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017). Pažymėtina ir tai, kad nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pažymi, jog tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (visos kartu), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Tvarkos aprašo 99 punkte numatyta, kad prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, neva lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, Departamento nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų aplinkybių tikrumą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių jo pasakojimą patvirtinančių įrodymų, o jo pasakojimas nebuvo detalus, nuoseklus. Pareiškėjas tvirtino, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jis išvyko iš savo šalies yra (duomenys neskelbtini) armijos grasinimai dėl tėvo užimamų pareigų. Grasinimus pareiškėjas vertina kaip tiesioginius, nes gauna laiškus, tačiau įrodymų pateikti negali. Pažymi, kad pareiškėjas negali tvirtai atsakyti koks yra tėvo darbas, negalėjo konkrečiai įvardinti jo pareigų bei painiojo faktus. Pasakojo, kad tėvas yra apsaugos darbuotojas vyriausybėje, tačiau negalėjo įvardinti ką konkrečiai saugojo: prezidentą ar ministrą, minėjo, kad saugojo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas tvirtino, kad tėvas šį darbą dirba apie 10 m. ir tebedirba iki šiol o „(duomenys neskelbtini) armijos atstovai nuo 2014 m. grasina jį ir jo motiną nužudyti, tačiau per 7 metus nebuvo jokios realios grėsmės jo gyvybei, per tą laiką jis nematė grasintojų, su jais tiesiogiai nebuvo susitikęs, grasinimų tiesiogiai nebuvo išgirdęs, tik gavo raštelius, kad jo tėvas paliktų tarnybą. Atkreipia dėmesį, kad, anot pareiškėjo, tėvas savo darbo neatsisakė, nebuvo imtasi jokių papildomų saugumo priemonių, šeima nesvarstė jokios galimybės persikelti kitur gyventi. Pareiškėjo teigimu, grasinama tik jam ir jo motinai, o jo sesuo grasinimų nesulaukia. Pareiškėjo pasakojimas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teismo taip pat įvertintas kaip nenuoseklus ir stokojantis detalių, o sprendime pabrėžiama, kad pareiškėjas tiesioginių grasinimų nepatyrė ir, kaip jis pats nurodė, buvo grasinama tik laiškais, į namus niekas nebuvo atėjęs, pareiškėjas nebuvo nei pagrobtas, nei kitaip persekiojamas. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad, priešingai nei Departamento apklausos metu, pareiškėjas aiškiai nenurodė, kuri konkrečiai grupuotė jam grasino, teigė, kad nesupranta prie ko čia (duomenys neskelbtini) armija. Atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nustatyta, kad pareiškėjo būtent Departamento apklausoje minima grupė (duomenys neskelbtini) suformuota 2014 m., aktyviai veikė kelis metus, o nuo 2020 m. ji buvo išformuota ir prijungta prie (duomenys neskelbtini) karinių dalinių. Taigi pareiškėjo nurodyta (duomenys neskelbtini) grupė oficialiai nebeegzistuoja, o jos nariai, kaip ir pareiškėjo tėvas, dirba tai pačiai (duomenys neskelbtini) Vyriausybei, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, kad kilmės valstybės informacija pareiškėjo pasakojimo dėl grėsmių nepatvirtino, pareiškėjas negalėjo paaiškinti kodėl tai pačiai pusei kaip ir jo tėvas dirbantys asmenys galėtų jam grasinti. Atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus ir neatitikimus, lyginant jo pateiktą informaciją su surinkta apie jo kilmės valstybės informacija, konstatuotina, kad prašytojo pateikti duomenys apie šį persekiojimą yra nepagrįsti ir nepatikimi. Pareiškėjo istorija neleidžia identifikuoti tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį, bei atitinkamai nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini), nagrinėjamu atveju, savaime taip pat nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas pagrįstai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
34. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Departamentas nesurinko aktualios ir naujausios kilmės valstybės informacijos, o surinkta informacija prieštarauja pareiškėjo duotiems parodymams, nes jis teismo posėdžio metu nurodė sulaukęs grasinimų ne iš (duomenys neskelbtini), o kitos grupuotės. Su šiuo argumentu atsakovas taip pat nesutinka. Pagal Tvarkos aprašo 97 straipsnį, Departamento pareigūnas atlikdamas tyrimą dėl tarptautinės apsaugos skyrimo pagrįstumo nagrinėja kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai atsižvelgdamas į tai, kokius duomenis ir kokias aplinkybes nurodo pats pareiškėjas. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Departamentas atliko pareiškėjo apklausą, sudarė jam sąlygas pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jo paties nurodytus teiginius. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo detalus, trūko specifinių detalių, kurias būtų galima patikrinti, nebuvo nuoseklus ir užtikrintas, visgi, jis tuomet teigė, kad grasinimų sulaukė iš (duomenys neskelbtini) grupuotės. Departamentas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo nuostatomis, tinkamai atliko prieglobsčio prašytojo prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje vertinimą ir vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu bei atsižvelgdamas į apklausų metu pateiktą informaciją, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pasakojimas dėl akivaizdžių trūkumų negali būti laikomas patikimu įrodymu, taip pat nepatvirtina pareiškėjo pagrįstos baimės buvimo sąlygų. Departamentas, nepažeisdamas teisės aktų nustatytų reikalavimų, surinko tiek informacijos, kiek ji yra pakankama tinkamam, nešališkam ir objektyviam pareiškėjo individualių aplinkybių ištyrimui, todėl tai, jog pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Departamento Sprendimas yra nepagrįstas. Pažymi, kad atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją, nuo 2020 m. (duomenys neskelbtini) daliniai prijungti prie (duomenys neskelbtini) karinių dalinių ir Departamentas neturi duomenų, kad jie (duomenys neskelbtini) valdžiai nepaklustų ir kovoti prieš valdžioje dirbančius asmenis ar prieš jų šeimos narius. Nors pareiškėjas teismo posėdžio nepasisakė, kad grėsmė jam kyla iš (duomenys neskelbtini) grupuotės, o konkrečios grupuotės, kaip persekiotojo, negalėjo įvardinti, visgi tokie jo paaiškinimai reiškia ne tai, kad nebuvo įdėta pastangų bendradarbiauti su pareiškėju ir išsiaiškinti tikrąsias išvykimo iš kilmės valstybės aplinkybes, bet patvirtina, kad pareiškėjo pasakojimas yra su trūkumais, todėl jis tikrųjų aplinkybių neatspindi. Atsižvelgiant į tai, Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo baimė yra pagrįsta, ir jam pagrįstai nesuteikta tarptautinė apsauga.
35. Pareiškėjas skunde nurodo, kad iš ginčijamo Sprendimo matyti, jog nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai/gyvybei, todėl jam turi būti suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio pagrindu. Atsakovas nesutinka su šiais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendime byloje M.O. prieš Šveicariją konstatavo, jog dalijimasis įrodinėjimo našta prieglobsčio bylose neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kuris reikalautų iš valstybės institucijos įrodyti priešingai, ypač jei pareiškėjo prašymas atmestas dėl pasakojimo patikimumo. Todėl darytina išvada, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, bet objektyviais faktoriais – konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Pažymėtina, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (kad pareiškėjas ateityje nesusidurs su grėsmėmis, grasinimais), nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Šiuo atveju įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją, pateiktus paaiškinimus bei surinktą kilmės valstybės informaciją, Departamentas nenustatė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, žeminantis elgesys. Taip pat nepatvirtinta, kad grįžus į kilmės šalį jam nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jo gebėjimus ar jis bus diskriminuojama, nėra pagrįstos tikimybės, kad šalies kontekstas sąlygotų pareiškėjo diskriminavimą visuomenėje, priešingai, atsižvelgiant į jo paties paaiškinimus, jis visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, savęs neidentifikuoja kaip išsiskiriančio kultūriniame šalies kontekste. Remiantis kilmės valstybės informacija, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tačiau tyrimo metu buvo įvertinta, ar pareiškėjas dėl savo individualių savybių gali susidurti su padidinta rizika patirti netinkamą elgesį. Darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindų jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl racionaliai, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs pareiškėjo pateiktų paaiškinimų (aplinkybių) ir duomenų visumą Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėjas skunde nepateikė, o deklaratyvūs skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas tariamai netinkamai išnagrinėjo jo skundą, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą teisėtumo ir pagrįstumo.
37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
38. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme.
39. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022 ir kt.).??? Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).
41. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).
42. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).
43. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.).
45. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad atsakovas išsamiai neišnagrinėjo jo nurodytų aplinkybių, tvirtina, jog teismas nepagrįstai atmetė jo teiginius, susijusius su jo tėvo užimamomis asmens sargybinio pareigomis (duomenys neskelbtini) valdžios institucijose, jo papasakotą versiją apie tai, kad tėvui ir jo šeimai grasina bei pačiam pareiškėjui yra grasinama.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kuriomis jis įrodinėjo savo persekiojimą dėl tėvo užimamų pareigų, t. y., kad jam buvo rašomi grasinantys laiškai, apeliaciniame skunde nepagrindžiami jokiais įrodymais.
47. Remdamasis EPPB pateiktu vertinimu, atsakovas teisingai nustatė, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas net negali tiksliai įvardinti ir nuosekliai papasakoti, kurį valdžios atstovą saugojo jo tėvas bei nepateikė nei vieno grasinančio laiško kaip įrodymo. Be to, teigia, kad grasinama tik jam ir motinai, tačiau sesers šeimai negrasinama. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo pasakojimą pirmos instancijos teismo posėdžio metu įvertino kaip nenuoseklų ir stokojantį detalių, akivaizdu, kad pareiškėjas tiesioginių grasinimų nepatyrė ir, kaip jis pats nurodė, buvo grasinama tik laiškais, į namus niekas nebuvo atėjęs, pareiškėjas nebuvo nei pagrobtas, nei kitaip persekiojamas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad priešingai nei Departamento apklausos metu, pareiškėjas posėdžio metu aiškiai nenurodė, kuri konkrečiai grupuotė jam grasino, teigė, kad nesupranta prie ko čia (duomenys neskelbtini) armija. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo būtent Departamento apklausoje minima grupė (duomenys neskelbtini) suformuota 2014 m., aktyviai veikė kelis metus, o nuo 2020 m. ji buvo išformuota ir prijungta prie (duomenys neskelbtini) karinių dalinių. Taigi, pareiškėjo nurodyta (duomenys neskelbtini) grupė oficialiai nebeegzistuoja, o jos nariai, kaip ir pareiškėjo tėvas, dirba tai pačiai (duomenys neskelbtini) Vyriausybei, todėl pirmosios instancijos teismas ir atsakovas pagrįstai sprendė, kad kilmės valstybės informacija pareiškėjo pasakojimo dėl grėsmių nepatvirtino, pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kodėl tai pačiai pusei kaip ir jo tėvas dirbantys asmenys galėtų jam grasinti.
48. Remiantis aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir palieka jį nepakeistą.
49. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. A. H. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.