- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- e2-538-553/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00659-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ramvega“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ramvega“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 4 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ramvega“ iškelta bankroto byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos UAB „Ramvega“ iškėlimo pagrįstumo.
2. Pareiškėja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – ir VSDFV) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Ramvega“ (toliau – ir bendrovė) iškėlimo.
3. Pareiškėja paaiškino, kad bendrovė nemoka valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų ir kitų privalomųjų mokėjimų, jos įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2018 m. lapkričio 21 d. sudarė 11 685,73 Eur. Bendrovės vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, bendrovės vardu įregistruotos dvi transporto priemonės (gamybos metai 1994 ir 1995), vienos iš jų dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas. 2017 metų balanso duomenimis, bendrovės turtas sudarė 296 047 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 258 006 Eur, todėl bendrovė yra nemoki ir jai keltina bankroto byla.
4. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, nes bendrovė yra moki ir veiklą vykdanti įmonė. 2018 metų balanso duomenimis bendrovės turtas sudaro 216 533 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 228 445 Eur. Atsakovės teigimu, bendrovės pradelsti įsipareigojimai (skolos) neviršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl nėra pagrindo bankroto bylos iškėlimui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. vasario 4 d. nutartimi atsakovei iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė E. R..
6. Teismas bendrovės balanso, sudaryto už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d., duomenimis nustatė, kad bendrovės turtas siekia 216 533 Eur, o skolos – 228 445 Eur, įmonė turi 84 kreditorius. Teismas iš byloje esančių įrodymų sprendė, kad bendrovė yra nemoki, nes jos 228 445 Eur pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto 216 533 Eur turto vertės (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis), todėl jai keltina bankroto byla.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
7. Atsakovė (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti ir pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Bendrovės įsiskolinimas VSD fondo biudžetui mažėja, nes bendrovė 2019 m. sausio 24 d. sumokėjo 7 775,92 Eur įsiskolinimą, likusi suma 4 211,31 Eur bus sumokėta artimiausiu metu.
7.2. Verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams bei savaime nepagerina jų finansinės padėties. Bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo kriterijus.
7.3. Byloje nėra duomenų apie tai, kad bendrovė viešai skelbė bei kitaip pranešė, kad neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
7.4. Sprendžiant nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi pradelstos skolos, o bendrovės pradelsti įsipareigojimai pusės į jos balansą įrašyto turto vertės neviršija, todėl bankroto byla negalėjo būti iškelta.
8. Pareiškėja atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad bendrovė yra nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
8.2. 2019 m. vasario 19 d. duomenimis, apeliantė VSD fondo biudžetui yra skolinga 4 550,48 Eur. Iš pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad 71-83 punktuose nurodyti kreditoriai yra buvę bendrovės darbuotojai, atleisti 2018 m. liepos – rugsėjo mėnesiais, todėl bendrovė turi darbo užmokesčio skolų.
8.3. Apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jos mokumą pagrindžiančių įrodymų.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
10. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ). Šis įstatymas nustato bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs.
12. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017). Nors įmonės (ne)mokumą, visų pirma, apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę. Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1669-823/2018 ir kt.).
13. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Todėl būtent apeliantė turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos stabilią ir gerą finansinę padėtį, t. y. apeliantės mokumo įrodinėjimo pareiga tenka pačiai apeliantei.
14. Nagrinėjamu atveju apeliantė (jos vadovas) pirmosios instancijos teismui pateikė 2018 m. gruodžio 11 d. sudarytą balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą bei kreditorių sąrašą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad apeliantė atitinka nemokios įmonės statusą. Apeliantė, kvestionuodama šią pirmosios instancijos teismo išvadą, teigia, kad nėra pagrindo bendrovei iškelti bankroto bylą, nes jos pradelsti įsipareigojimai (skolos) neviršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
15. Kaip minėta, apeliantės savo mokumą įrodinėja 2018 m. gruodžio 11 d. balansu, pelno (nuostolio) ataskaita bei pateiktu kreditorių sąrašu, kitų jos mokumą pagrindžiančių įrodymų apeliantė nepateikė. Nors apeliantės teigimu jos būsena neatitinka nemokios įmonės, tačiau byloje esantys įrodymai šių apeliantės argumentų nepatvirtina (CPK 185 straipsnis). Iš pateikto balanso už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. matyti, kad apeliantės turtas sudarė 216 533 Eur (ilgalaikis turtas 1 443 Eur, trumpalaikis turtas 215 090 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 228 445 Eur. Taigi, apeliantės turtą iš esmės sudaro trumpalaikis turtas, t. y. 215 090 Eur per vienerius metus gautinos sumos. Pažymėtina, kad šio turto grąžinimas apeliantei yra abejotinas, nes praktikoje skolų susigrąžinimas visa apimtimi neretai yra bent jau pakankamai komplikuotas. Be to, trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio gali keistis, todėl negali patikimai garantuoti kreditorinių reikalavimų užtikrinimo. Iš pateikto 2018 m. gruodžio 11 d. kreditorių sąrašo matyti, kad nurodytų įsipareigojimų kreditoriams suma sudaro 215 090,37 Eur, iš kurios tik 10 671,23 Eur mokėjimo terminai nėra suėję. Todėl nepagrįstais pripažįstami apeliantės argumentai, kad pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. Be to, byloje esantys įrodymai suponuoja išvadą, kad apeliantės faktiškai turimas (realus) turtas galimai yra net mažesnis, nei jos turimi įsipareigojimai.
16. Nors apeliantė nurodo, kad jos įsiskolinimas VSD fondo biudžetui mažėja, tačiau 2019 m. kovo 22 d. sudarė 4 550,48 Eur bei buvo 1 apdraustasis asmuo. VĮ „Registrų centras“ ir VĮ „Regitra“ duomenimis, apeliantės vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, jos vardu įregistruotos dvi transporto priemonės (gamybos metai 1994 ir 1995), kurios vienos iš jų dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas.
17. Apeliantė nors ir teigia, kad yra moki įmonė, tačiau mokumą pagrindžiančių įrodymų bei tai, kad apeliantė nėra nutraukusi ūkinės – komercinės veiklos nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Apeliantė atskirąjį skundą grindžia deklaratyviais, jokiomis aplinkybėmis bei jas pagrindžiančiais įrodymais neparemtais teiginiais. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, turimą turtą bei esamus įsipareigojimus kreditoriams, todėl darytina išvada, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi vykdyti įsipareigojimus bei spręsti finansinius sunkumus (CPK 178 straipsnis).
18. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (šios nutarties 15 punktas), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė atitinka nemokios įmonės būseną (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
19. Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad apeliantės finansinė padėtis atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytą nemokumo sampratą, tinkamai nustatė bankroto bylos iškėlimo pagrindus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą – iškelti apeliantei bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktas). Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
20. Išaiškintina, kad įmonės bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, t. y. visiems kreditoriams atsisakius savo reikalavimų ir teismui priėmus nutartį priimti atsisakymus, bankrutuojančiai įmonei atsiskaičius su visais kreditoriais ir administratoriui pateikus teismui tai įrodančius dokumentus arba pasirašius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus. Taigi, bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad apeliantė yra pajėgi įvykdyti prievoles, jos bankroto byla gali būti nutraukta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.