Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 8 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo pažeista; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galbūt patyrė Alytaus PN.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam asmeniui. Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 8 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. paskirtas į 8 būrį, 4 gyvenamąją patalpą (miegamąjį) (7 lokalinį sektorių – darbo zonoje dirbantys nuteistieji) (bendrabučio tipo miegamasis), kurio plotas 36,25 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų. Prie atsiliepimo pridėti dokumentai, kuriuose yra duomenys apie miegamuosius iš kompiuterinės sistemos „Įskaita Alytaus pataisos namai”. Minėti pateikti duomenys apie miegamųjų plotą ir miegamųjų vietų skaičių atitinka atsakovo atstovo nurodytus duomenis. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu, nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas nepateikė. Įrodymų, kurie paneigtų atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pareiškėjas taip pat nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo kalinimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vertinant asmeniui tekusį plotą, plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą plotą. Kaip minėta, pareiškėjas nuo 2018 m. vasario 8 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 8 būrio 4 patalpą, kurio gyvenamasis plotas yra 36,25 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui teko 3,2955 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. Taisyklių 11¹.1 punktas nebuvo pažeistas. Atsakovo atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi ir darė išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2018 m. vasario 8 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma.

8. Teismas pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015). HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovo atstovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaręs 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis”. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad nurodytų įmonių paslaugomis naudojosi nuolat, pagal poreikį. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų apie ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytus dezinsekcijos darbus, nepateikta duomenų, jog yra pildomas Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas, nepateikta kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų (tarakonų, pelių) buvimą gyvenamosiose patalpose. Teismas vertino, kad vien sutartys ir jų priedai nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose buvo kenkėjų (tarakonų ir pelių), ir darė išvadą, kad atsakovo atstovo veiksmai vykdant kenkėjų (tarakonų ir pelių) monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami, todėl yra pagrindas konstatuoti HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.

9. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 12 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus PN bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, patalpos, esant būtinybei, nedelsiant remontuojamos. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovo atstovo pateiktų duomenų teisingumu, todėl neturėjo pagrindo išvadai, kad pastatas, kuriame buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, buvo avarinės būklės. Pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl netinkamos pastato būklės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nėra pagrįsti jokiais įrodymais.

10. Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 16 punkte nustatyti reikalavimai oro temperatūrai ir drėgmės lygiui patalpose. Atsakovo atstovas nepateikė teismui tikslių duomenų apie oro temperatūrą ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovo atstovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas neįrodė, kad atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, t. y. pareiškėjas neteikė įrodymų, kad dėl žemos gyvenamųjų patalpų temperatūros buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir saugumui, kad dėl patirtų nepatogumų kreipėsi į medikus, Alytaus PN administraciją ar kitą instituciją, todėl nėra pagrindo atsakovo atstovo atsakomybei šiuo pagrindu kilti.

11. Teismas pabrėžė, kad atsakovo atstovas nurodė, jog 7 lokalinio sektoriaus kiemo plotas – 765 kv. m. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 92 punkte numatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nustatyta, kad pataisos namuose, be kita ko, įrengiamas pasivaikščiojimo kiemas. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18–21 punktai. Teisės aktuose nėra nustatytas pasivaikščiojimų kiemelių plotas ar minimali kiemelio ploto norma, kuri turėtų tekti vienam nuteistajam. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės pasivaikščioti 1 val. per parą kiemelyje. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl galbūt perpildytų pavaikščiojimų kiemelių, ar kad prašė pakeisti pasivaikščiojimų laiką, arba atsisakius pasivaikščioti, prašė išvesti į lauką vėliau. Taigi vertintini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl perpildytų pasivaikščiojimų kiemelių.

12. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė 2018 m. birželio 12 d. nuteistųjų maudymosi duše grafiką, iš kurio matyti lankymosi duše 7 lokaliniame sektoriuje laikas ir data: penktadienis 15–18 val. ir 17–17.45 val. Pastabų 4 punkte nurodyta, kad 7 lokalinio sektoriaus nuteistieji maudosi dušo patalpose. Į bylą pateikta prausyklos fotonuotrauka, iš kurios matyti 7 lokalinio sektoriaus prausyklos būklė. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu – pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę turėjo galimybę praustis po dušu. Taigi akivaizdu, kad nacionalinis reguliavimas dėl teisės pasinaudoti dušu suteikimo savaime nėra pažeistas. Pareiškėjas neteikė į bylą įrodymų apie tai, kad kreipėsi į administraciją su nusiskundimais, susijusiais su naudojimusi dušu ir (arba) prausyklomis (pvz., prašymu suteikti galimybę pasinaudoti prausykla ar dušu kitu metu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl nuteistųjų perpildymo ir pan.), taip pat, kad kėlė pretenzijas dėl to, jog realiai tenkantis maudymosi laikas neatitiko teisės aktuose nustatytos maudymosi trukmės. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl atsakovo atstovo kaltės neturėjo galimybės pasinaudoti dušu ar prausykla, nėra. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę naudotis dušais, esančiais darbo vietoje.

13. Teismas pabrėžė, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Tačiau šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu. Teisės aktuose nėra nustatytas sanitarinių mazgų kabinų skaičius, kuris turėtų tekti atitinkamam skaičiui nuteistųjų. Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad 7 lokalinio sektoriaus sanitarinis mazgas įrengtas atskirai nuo miegamųjų patalpų, tualetai atskirti sienelėmis ne žemesnėmis nei 1,5 m aukščio, turi duris; sanitariniame mazge įrengtos 9 prausimosi vietos (praustuvai), 5 unitazai, 1 pisuaras. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyveno iki 157 nuteistųjų, nes buvo tiek miegamųjų vietų; be kita ko, sanitariniai mazgai yra darbo vietoje. Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Iš pateiktų duomenų konstatuotina, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų nuostatas, todėl nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad įrengtų klozetų (unitazų) skaičius yra pakankamas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi ar kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl to, jog neturi galimybės pasinaudoti sanitariniu mazgu, ar kad jis užimtas, taip pat dėl netvarkingų ar užsikimšusių unitazų.

14. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, kad lauke įrengta rūkymo vieta po stogeliu ir iškabinta nuoroda „Rūkymo vieta”; be kita ko, rūkymo vieta su suoliukais, pelenine ir staliuku įrengta gyvenamosiose patalpose. Alytaus PN direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 1-56 „Dėl nuteistųjų rūkimo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ patvirtina, kad rūkyti nurodyta tik specialiai įrengtose patalpose. Pareiškėjas neteikė įrodymų, jog yra kreipęsis į laisvės įstaigos administraciją dėl to, kad konkrečiu metu dėl rūkymo vietos įrengimo negalėjo pasinaudoti rūkymo vieta. Nesant kitų duomenų byloje, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai įrengtos rūkymo vietos vertintini kaip nepagrįsti.

15. Teismas, įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau šioje byloje yra pagrindas ne kompensuoti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.