Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-10-13 · Administracinė byla Nr. A-63-1712-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-13
Bylos Nr.
A-63-1712-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
Trečiasis asmuo
S. R., V. T., M. D., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, D. U., A. C.
Pareiškėjas
Vyriausybės, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Atsakovas
Vilniaus
Advokatai
Artūras Sebeika
Kategorijos
  • 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A63 – 1712/2008Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

sekretoriaujant Indrei Mikaitei,dalyvaujant vertėjai Gretai Maselskienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gedmantei Klenauskytei,atsakovo atstovei Živilei Kisieliauskaitei,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. R. , V. T. , M. D.

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Artūrui Sebeikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, D. U. , A. C. , M. D. , S. R. ir V. T. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) prašymu (T I, b. l. 2 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir atsakovas) pakeisti 2005 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 30-1584 „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ ir suderinti jį su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 34 punktu ir su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 6 punkto nuostatomis, t. y. suformuoti atskirus natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės ir techninės apskaitos bylos plane nustatytų ribų naudojamos namų valdos žemės sklypus.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. spalio 7 d. priėmė įsakymą Nr. 30-1584, kuriuo nustatė žemės sklypų (duomenys neskelbtini) duomenis. Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. gegužės 8 d. raštu pranešė, kad minėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu suformuoti žemės sklypai neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teises, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, o 34 punkto 6 pastraipoje nustatyta, kad grąžinama laisva (neužstatyta) žemė suformuojama atskirais sklypais, turinčiais pagal miesto teritorijų bendruosius planus nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pagal parengtus detaliuosius planus jiems esant nustatytą teritorijos tvarkymo režimą. Pažymėjo, kad Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 6 punkte numatyta, jog naudojamas sklypas yra namų valdos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje pažymėtas žemės sklypas. Tuo tarpu minėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu suformuoti bendri namų valdos ir laisvos (neužstatytos) žemės sklypai, todėl manė, kad šis įsakymas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad apie teisės normų pažeidimus 2007 m. birželio 26 d. teikimu informavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių ir pasiūlė jam svarstyti 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 30-1584 pakeitimo klausimą. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. liepos 11 d. raštu informavo, jog atsisako patenkinti jo prašymą, nes yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3021-2/2006. Pareiškėjas manė, kad šioje administracinėje byloje nebuvo tiriamas ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo teisėtumo klausimas, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus atsisakymas patenkinti jo teikimą yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (T I, b. l. 244 – 247) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 6 pastraipoje nustatyta, kad kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip 0,2 arba 0,3 hektaro, piliečio pageidavimu jam grąžinamas natūra šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas. Kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, – jų pageidavimu neatlygintinai bendrojon arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas prie statinių naudojamo žemės sklypo išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas. Manė, kad ši teisės norma numato, jog kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, turi būti išreikšta jų valia dėl sklypo formavimo – ar laisvą (neužstatytą) sklypą formuoti atskirai ir perduoti jų bendrojon nuosavybėn, ar šį sklypą apjungti su namų valdos sklypu ir perduoti statinių savininko nuosavybėn. Teigė, kad Tvarkos 34punkte numatyta, jog grąžinama laisva (neužstatyta) žemė suformuojama atskirais sklypais, turinčiais pagal miesto teritorijų bendruosius planus nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pagal parengtus detaliuosius planus jiems esant nustatytą teritorijos tvarkymo režimą taikytinas tuo atveju, kai jau yra piliečių pageidavimas formuoti grąžinamą (laisvą) sklypą atskirais sklypais. Nurodė, kad šiuo atveju Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. sausio 23 d. rašte Nr. 31/03/17-181 ir 2005 m. kovo 14 d. rašte Nr. 31/05/17-725 nenurodė, kad naudojamas namų valdos žemės sklypas ir likęs laisvas (neužstatytas) turi būti suformuoti atskirais žemės sklypais, t. y. nebuvo pateiktas toks piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pageidavimas. Vilniaus žemėtvarkos skyrius taip pat neinformavo, kaip bus atkuriamos nuosavybės teisės, todėl ginčijamas įsakymas, remiantis šia norma, negali būti pripažintas neteisėtu, nes Tvarkos 34 punktas numato galimybę formuoti laisvą (neužstatytą) sklypą tiek atskirai, tiek bendrai su namų valdos žemės sklypu. Nurodė, kad pretendentės atkurti nuosavybės teisę į F. K. turėtą žemę ir turinčios nuosavybės teisę į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), raštu pareiškė sutikimą, kad jų naudojamos namų valdos būtų išplėstos pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 30-1584.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į prašymą (T I, b. l. 239 – 241) prašė prašymą tenkinti.

Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus F. K. iki nacionalizacijos valdė 4,84 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). 2004 m. rugsėjo 21 d. ši žemėvalda buvo kartografuota ir įforminta aktu Nr. 31/04/15-337. Pažymėjo, kad 2004 m. spalio 14 d. buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimosi sąlygų nustatymo minėtoje žemėnaudoje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 30-1584 „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ nustatė žemės sklypų (duomenys neskelbtini) duomenis. Nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl įsakymo patikslinimo ir pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 5 pastraipoje nustatyta, kad, kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje vietoje ir yra didesnis kaip 0,2 ha, piliečio pageidavimu jam grąžinamas natūra šis didesnis prie statinių naudojamas žemės sklypo plotas, taip pat prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas, o minėtos tvarkos 34 punkto 6 pastraipoje nustatyta, kad grąžinama laisva (neužstatyta) žemė suformuojama atskirais žemės sklypais. Paaiškino, kad V. T. ir M. D. yra pastatų (duomenys neskelbtini), savininkės, o kiti pretendentai savininko turėtos žemės vietoje pastatų neturi. Pabrėžė, kad pagal namų valdos (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų bylos planą naudojamas žemės sklypas yra 0,3184 ha. Pagal namų valdos (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų planą naudojamas žemės sklypas yra 0,1709 ha ploto, kurio 0,1700 ploto dalis 1998 m. kovo 24 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi parduota pilietei S. R. . Nurodė, kad 2007 m. gegužės 8 d. raštu kreipėsi į Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje ir informavo, kad minėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu suformuoti žemės sklypai neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, ir prašė šį įsakymą pakeisti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. R. atsiliepimu į prašymą (T II, b. l. 35 – 36) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

S. R. nurodė, kad Pavilnių regioninio parko, kuriame yra visa nagrinėjamu atveju prašoma grąžinti žemė, teritorija priskirta prie ypač vertingų teritorijų ekologiniu požiūriu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 patvirtintų Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatų 9 punkto 2 pastraipą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1416 patvirtintas Pavilnių regioninio parko planavimo pagrindines nuostatas nauji žemės sklypai šiose teritorijose neformuojami, o gali būti tik plečiami. Pažymėjo, kad analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje, nustatančioje, kad valstybiniuose parkuose žemės sklypai perduodami nuosavybėn neskaidant sklypo į dalis tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus. Pabrėžė, kad tokia nuostata galiojo priimant skundžiamą įsakymą, todėl atsakovas, nustatydamas ginčijamas žemės sklypo ribas, ja vadovavosi pagrįstai ir sklypus nuosavybės teisėms atkurti suformavo tik tiems asmenims, kurie Pavilnių regioniniame parke nuosavybės teise turi gyvenamuosius namus. Būtent tik tiems asmenims atsakovas išplėtė namų valdos plotą ir prie namų valdos prijungė laisvą (neužstatytą) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę. Teigė, kad Vyriausybės atstovas ėmėsi ginti fizinių asmenų (D. U. ir A. C. ) interesus, siekdamas apginti jų pažeistas teises, susijusias su nuosavybės teisių į žemę Vilniaus mieste atkūrimu, žemės sklypo suformavimo stadijoje. Nurodė, kad tokiems ginčams yra numatyta speciali ikiteisminė nagrinėjimo tvarka. Manė, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu į teismą, viršijo savo kompetenciją, todėl jo prašymas turi būti atmestas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimu (T II, b. l. 43 – 47) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog ginčas susijęs su nuosavybės teisės į žemę atkūrimu, kurį reglamentuoja specialūs teisės aktai, nustatantys ir sprendimų (veiksmų, neveikimo) apskundimo ir nagrinėjimo tvarką: Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymas (17–19 straipsniai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 122 punktas, kuris nustato, kad skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo, žemės privatizavimui ir nuomai parengtų dokumentų bei įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitikimo nagrinėja apskričių viršininkai ir Vyriausybės įgaliota institucija. Pažymėjo, kad ginčą išnagrinėjus nurodytoms ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijoms, jis gali būti nagrinėjamas teisme (Žemės reformos įstatymo 18 str. 3 d. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 str.). Nurodė, kad savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnis, apibrėžiantis Vyriausybės atstovo įgaliojimus, nustato, kad Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl individualių teisės aktų, kurių specialiąją apskundimo tvarką nustato konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai. Teismas pažymėjo, jog iš bylos duomenų matyti, kad ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nuosavybės teisėms atkurti suformuoti vientisi žemės sklypai (duomenys neskelbtini), prie pastatų, kurie nuosavybės teisėmis priklauso pretendentėms atkurti nuosavybės teises – tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. T. , M. D. ir S. R. . Pažymėjo, kad ginčijamas atsakovo sprendimas apima tik žemės sklypo suformavimą, tai nėra sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemę, todėl jo apskundimui taikytina anksčiau minėtais teisės aktais nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka. Ja pasinaudoti turi teisę asmenys, kurių teisėms ar teisėtiems interesams daro ar gali daryti įtaką toks sprendimas, t. y. šiuo atveju tretieji suinteresuoti asmenys A. C. ir D. U. , kurie neturi nuosavybės teisėmis jiems priklausančių pastatų suformuotuose sklypuose, todėl pagal įstatymuose įtvirtintas nuostatas neturėtų teisės atkurti nuosavybės teises į tokiu būdu suformuotus žemės sklypus. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, veikdama savo kompetencijos ribose, vadovaudamasi gero administravimo principu ir užtikrindama tinkamą jos pradėtos administravimo procedūros vykdymą, privalėdama būti aktyvi, kontroliuodama ir imdamasi atitinkamų administracinių ar kitų priemonių, jei kitos institucijos tinkamai ir laiku nevykdo joms priskirtų funkcijų, galėjo informuoti suinteresuotus asmenis apie minėto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymo įtaką jų teisėtiems interesams ir išaiškinti šio sprendimo apskundimo tvarką ir terminus, arba, įvertinusi situaciją, pati inicijuoti tokio sprendimo panaikinimą, kreipdamasi į Generalinę prokuratūrą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. IX-1701. Teismas, įvertinęs minėtų teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje šioje byloje neturi reikalavimo teisės. Akcentavo, kad administracinių teismų praktikoje suformuota nuostata, kad viešo intereso gynimas nuosavybės teisių atkūrimo bylose Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1701 priskirtas būtent Generalinei prokuratūrai, todėl Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje šioje byloje neturi reikalavimo teisės. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. 1-3021-02/2006 pagal pareiškėjų V. T. , M. D. , S. R. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. 2006 m. rugsėjo 18 d. teismas priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. T. , M. D. , S. R. į F. K. iki nacionalizacijos turėtus žemės sklypus: 0,5410 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,7989 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad teismai sprendimuose vertino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 30-1584, kuriuo buvo suformuoti bendri sklypai prie V. T. , M. D. ir S. R. nuosavybės teise priklausančių pastatų, ir įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises pagal tokiu būdu suformuotus sklypus. Remdamasi aptartomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, kreipdamasis su prašymu į teismą, viršijo savo kompetenciją, todėl jo prašymą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T II, b. l. 51 – 54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 30-1584 nustatytus sklypo duomenis ginčija pats apskrities viršininkas, todėl atsižvelgiant į Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies formuluotę, darytina išvada, kad apskrities viršininkas negali būti laikomas asmeniu, paduodančiu skundą Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies prasme, priešingu atveju, apskrities viršininkas tuo pačiu būtų ir pareiškėjas, ir skundą nagrinėjanti institucija. Teisės aktai nenustato, kokia tvarka turi būti nagrinėjami apskrities viršininko skundai dėl savivaldybės administravimo subjektų suformuotų žemėnaudų teisėtumo, todėl teismas nepagrįstai nurodė, jog apskrities viršininko skundui dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo taikoma ikiteisminė skundų nagrinėjimo tvarka.

2. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. IX-1701 yra rekomendacinio pobūdžio ir neįtvirtina privalomojo pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priima apskrities viršininkas, darytina išvada, kad nutarime Generalinei prokuratūrai siūloma inicijuoti būtent apskrities viršininko priimtus neteisėtus sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo panaikinimą teismine tvarka. Tačiau ginčijamas įsakymas apima tik žemės sklypo suformavimą ir tai nėra sprendimas atkurti nuosavybės teises, todėl nėra pagrindo teigti, kad tokios bylos priskiriamos tik Generalinės prokuratūros kompetencijai. Tai konstatuodamas, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

3. Vyriausybės atstovui teisę kreiptis į teismą suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1101 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1057 pakeitimo“ 2 punkto nuostata.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3021-02/2006 konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 30-1584 teisėtumas yra ne šio ginčo dalykas, todėl šio įsakymo teisėtumo teismas nenagrinėjo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T II, b. l. 58 – 62) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Neaišku, kodėl pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog ginčijamo įsakymo apskundimui taikytina ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, kadangi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatyme ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje numatyta, kad skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka.

2. Nei Tvarka, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nesuteikia apskrities viršininko administracijos direktoriui ir žemėtvarkos skyriui teisės nesivadovauti savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka parengtais ir patvirtintais žemės sklypų planais.

3. Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl savivaldybės administravimo subjektų priimamų individualių teisės aktų, kurių apskundimo tvarką nustato konkrečią sritį reglamentuojantys teisės aktai (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 str. 7 d.), todėl Vyriausybės atstovas nėra kompetentingas teismine tvarka ginčyti savivaldybės administracijos direktoriaus priimtus sprendimus, apimančius tik žemės sklypo suformavimą.

4. Viešo intereso gynimo priskyrimas prokuratūrai yra kildinamas iš Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo, o aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarime Nr. IX-1701 nenurodyta, kokiai institucijai siūloma inicijuoti savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų teisės aktų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, panaikinimą, savaime nereiškia, jog tokią teisę įgyja Vyriausybės atstovas. Jam suteikta tik kontrolės bei informacijos teikimo funkcijos, o reikalavimo teisę kreiptis į teismą turi arba pretendentai atsikurti nuosavybės teisę į žemę, arba, gindama viešąjį interesą, prokuratūra.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2007 m. kovo 23 d. nutartį rėmėsi ginčijamu įsakymu nustatytais žemės sklypų dydžiais ir planais ir įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą į ginčijamu įsakymu nustatyto dydžio sklypus, todėl tretieji suinteresuoti asmenys turi pagrindą tikėtis, kad jiems bus atkurtos nuosavybės teisės būtent į tokio dydžio žemės sklypus. Tenkinus pareiškėjo prašymą ir įpareigojus pakeisti ginčijamą įsakymą, gali kisti patvirtinti žemės sklypų dydžiai, o tokiu atveju bus pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėti ir pagrįsti lūkesčiai bei anksčiau nurodyti Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai liks neįgyvendinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą (T II, b. l. 63 – 65) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Tiek Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatų 9 punkto 2 pastraipoje, tiek Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad valstybiniuose parkuose žemės sklypai negali būti skaidomi ir negali būti formuojami nauji sklypai. Vyriausybės atstovas teisės normas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę aiškina atsietai nuo šių teisės normų.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 12 d. suformuota praktika, pagal kurią Vyriausybės atstovas neturi teisės ginti privačių interesų, tuo pačiu neturi ir reikalavimo teisės kreiptis į teismą nagrinėjamu atveju, visiškai identiškoje byloje.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1101 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1057 pakeitimo“ 2 punkto nuostata nesuteikia pareiškėjui teisė kreiptis į teismą, o priskiria tik kontrolės funkcijas.

4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartyje numatyta, jog nepagrįstas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino žemės sklypų formavimo aplinkybių, tai patvirtina, kad teismai rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 30-1584.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. U. atsiliepimu į apeliacinį skundą (T II, b. l. 67 – 69) su apeliaciniu skundu sutinka. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1101 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1057 pakeitimo“ 2 punktu Vyriausybės atstovui pavesta kontroliuoti, kaip savivaldybių institucijos įgyvendina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijai kreipusis į Vyriausybės atstovą šis privalėjo kreiptis į teismą.

2. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatos nenumato, jog pastatų turėjimas teritorijoje suteikia pirmumo teisę grąžinti žemę tik tiems asmenims, kurie nuosavybės teise toje teritorijoje turi pastatus. Ginčijamu įsakymu pažeidžiamos jos teises į nuosavybės teisių atkūrimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl įpareigojimo atsakovą pakeisti 2005 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 30-1584 „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ ir suderinti jį su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei kitais pareiškime nurodytais teisės aktais, t.y. suformuoti atskirus natūra grąžinamos laisvos( neužstatytos ) žemės ir techninės apskaitos bylos plane nustatytų ribų naudojamos namų valdos žemės sklypus. Šio kreipimosi teisiniu pagrindu nurodytas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Pagal šią teisės normą, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas:

1) atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui motyvuotu teikimu pasiūlo svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos;

2) per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs šios dalies 1 punkte nurodytą Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui.

Iš nurodytos teisės normos matyti, kad Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą tuo atveju, kai savivaldybės administravimo subjektas atsisako patenkinti motyvuotą teikimą dėl įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus (šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje numatytus veiksmus). Tokia Vyriausybės atstovo teisė numatyta taip pat Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pagal kurį, kai savivaldybės administravimo subjektai atsisako vykdyti Vyriausybės sprendimą, Vyriausybės atstovas kreipiasi į teismą. Taigi Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą suponuojama savivaldybės administravimo subjekto nesutikimu (atsisakymu) su siūlymu atlikti teikime nurodytus veiksmus. Todėl, nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo teisės kreiptis į administracinį teismą klausimą, yra būtina išsiaiškinti, ar tokie (teikime nurodyti) veiksmai galėjo būti atsakovo atlikti administracine tvarka.

Iš bylos matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-10-07 įsakymu Nr. 30-1584 „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, kurį prašo pakeisti pareiškėjas, buvo suformuoti 0,5410 ha namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypas ir 0,7989 namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006m. rugsėjo 18 d. įsiteisėjusiu sprendimu, kuriuo patenkintas S. R. , V. T. ir M. D. skundas, nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, nesutikdama su įsakymu, kuriuo buvo suformuoti žemės sklypai, netinkamai vykdė savo funkcijas ir nesikreipė į atitinkamas institucijas, kurioms įstatymu pavesta inicijuoti procedūrą dėl neteisėtų savivaldybės institucijų aktų panaikinimų ( jų teisėtumo patikrinimo teismine tvarka), taip vilkindamas nuosavybės teisių atkūrimą. Esant nenuginčytam įsakymui, kuriuo suformuoti žemės sklypai, jis privalėjo būti vykdomas. Minėtu teismo sprendimu Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigota per vieną mėnesį nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjoms į F. K. iki nacionalizacijos turėtus žemės sklypus: 0,5410 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 0,7989 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 23 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko galioti, nutartyje nurodant, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisės į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą ( neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Laisvos ( neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

Minėtoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius atliko jam įstatymu pavestas funkcijas ir 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 30-1584 patvirtino žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), planus ir 2005 m. spalio 17 d. šiuos planus ir kitus dokumentus perdavė Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Šioje nutartyje konstatuota, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai išsiaiškino ir įvertino su žemės sklypų suformavimu susijusias aplinkybes, bei miško buvimo faktą grąžintinuose sklypuose.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija atsisako vykdyti aukščiau paminėtą teismo sprendimą ir kreipėsi į Vilniaus apskrities Vyriausybės atstovą tik po paminėto sprendimo įsiteisėjimo.

Vyriausybės atstovas inicijavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 30-1584 pakeitimą, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisakė tenkinti teikimą tuo pagrindu, kad yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuris yra privalomas vykdyti visoms institucijoms. Šis teismo sprendimas įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teise tretiesiems suinteresuotiems asmenims būtent į ginčijamu įsakymu suformuoto dydžio žemės sklypus.

Vilniaus savivaldybės administracija pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo teikimą administracine tvarka, nes dėl ginčijamu įsakymu suformuotų sklypų yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006-09-18 sprendimas.

Kolegija, vertindama šios konkrečios bylos aplinkybes pažymi, kad esant nepanaikintiems aukščiau nurodytų teismų sprendimams, pareiškėjas nepagrįstai inicijavo ginčijamo įsakymo panaikinimą administracine tvarka.

Taigi teisinio pagrindo pareiškėjui kreiptis į administracinį teismą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu nebuvo. Tenkinti pareiškėjo (Vyriausybės atstovo) apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais taip pat nėra pagrindo.

Pirmos instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino bylos įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAnatolijus BaranovasStasys Gagys