Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2016-05-18 · Civilinė byla Nr. 2A-33-340/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-18
Bylos Nr.
2A-33-340/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka, Tatjana Žukauskienė, Neringa Švedienė
Ieškovas
Ž. K., V. S., D. D., G. P., M. Š., L. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, Šiaulių apygardos administraciniam teismui
Kategorijos
Civilinės bylos numeris 2A-33-340/2016
Teisminio proceso numeris 2-68-3-09444-2013-6
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14.; 3.3.1.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Ž. K., V. S., D. D., G. P., M. Š. ir L. K. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Šiaulių apygardos administracinis teismas, taip pat atsakovui Šiaulių apygardos administraciniam teismui dėl neišmokėtos atlyginimų dalies ir palūkanų priteisimo bei įpareigojimo mokėti teisėjų atlyginimą, atitinkantį Teisėjų atlyginimo įstatyme nustatytą dydį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai pateiktu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtas atlyginimų dalis už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d., t.y. ieškovui D. D. - 79 569,56 Lt, ieškovei L. K. - 85 508,57 Lt, ieškovui Ž. K. - 71 186,46 Lt, ieškovui G. P. -57 015,63 Lt, ieškovui V. S. - 86 899,16 Lt ir ieškovei M. Š. -93 298,72 Lt; taip pat priteisti 5 proc. procesines palūkanas. Ieškovų teigimu, jiems, kaip teisėjams, neteisėtai (nesilaikant proporcingumo principo) sumažintas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje įtvirtintas pareiginės algos koeficientas. Neišmokėtų atlyginimų sumas ieškovai grindė Šiaulių apygardos administracinio teismo išduotomis pažymomis.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos Valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašė ieškinį atmesti; taikyti ieškinio senatį; jeigu bus priimtas ieškovams palankus teismo sprendimas, jo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovas nurodė, kad prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, todėl šioje byloje jo taikyti negalima. Anot atsakovo, ieškovai prašo priteisti sumą už ilgesnį laikotarpį, negu Darbo kodekso 301 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas. Atsakovas pažymėjo, kad valstybės itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis tęsiasi iki šiol. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tam tikrus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo motyvus, konstatuojančius įstatymų leidėjo teisę atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui.

Atsakovas biudžetinė įstaiga Šiaulių apygardos administracinis teismas prašė ieškovų argumentus vertinti teismo nuožiūra ir bylą nagrinėti nedalyvaujant administracinio teismo atstovui.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Lietuvos Valstybės ieškovui D. D. 79 569,56 Lt, ieškovei L. K. 85 508,57 Lt, ieškovui Ž. K. 71 186,46 Lt, ieškovui G. P. 57 015,63 Lt, ieškovui V. S. 86 899,16 Lt ir ieškovei M. Š. 93 298,72 Lt nesumokėtos pareiginės algos ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų; kitą ieškinio dalį atmetė; atidėjo sprendimo vykdymą iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo (T. 2, b. l. 97-103). Teismas nustatė, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) nustatytas apygardų administracinių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas 17,2; pirmininko ar jį pavaduojančiojo (kai nėra etatinio pavaduotojo) – 19,2. 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-235 1 straipsniu (šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pakeistas įstatymo priedėlis, be kita ko, nustatant, kad apygardų administracinių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas 15,14; pirmininko ar jį pavaduojančiojo (kai nėra etatinio pavaduotojo) – 16,9. 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-362 1 straipsniu (šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pakeistas įstatymo priedėlis nustatant apygardų administracinių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientą 14; pirmininko ar jį pavaduojančiojo (kai nėra etatinio pavaduotojo) – 15,63. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ieškovų teisių pažeidimo, kai atitinkamais įstatymais neproporcingai sumažinti ieškovų (teisėjų) pareiginės algos koeficientai, esmė pakankamai išsamiai atskleista Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame nurodyta, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje, kuriuo sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, nustatytas neproporcingas teisėjų atlyginimų mažinimo mastas, inter alia pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų teisėjų pareigų atlyginimų dydžių proporcijos, teisėjų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (valstybės tarnautojų, valstybės politikų ir pareigūnų, prokurorų) atlyginimų dydžių proporcijos. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino kaip pakankamai įrodytą ieškovų teisių pažeidimą – neproporcingą ir todėl neteisėtą (prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai) pareiginės algos koeficiento sumažinimą. Pažymėjo, kad pareiginės algos koeficientų sumažinimas atliktas norminiu teisės aktu, t. y. įstatymu, kurio Šiaulių apygardos administracinis teismas negalėjo nevykdyti, todėl neturėjo pagrindo mokėti ieškovams kitokio dydžio pareigines algas, negu buvo nustatyta tuo metu galiojusiuose įstatymuose. Kadangi Šiaulių apygardos administracinis teismas vykdė tuo metu galiojusius įstatymus, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti šios biudžetinės įstaigos neteisėtų veiksmų ieškovų atžvilgiu. Nurodė, jog sprendimą dėl koeficientų mažinimo galėjo priimti tik įstatymų leidėjas, nustatydamas savo nuožiūra vieningą proporciją koeficientams mažinti. Kadangi aptariamo sprendimo priėmimas-įgyvendinimas priskirtas įstatymų leidėjo diskrecijai-nuožiūrai, tai, teismo vertinimu, nėra ir negali būti objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų įmanoma retrospektyviai nustatyti-apskaičiuoti, kokia konkrečia vieninga proporcija turėjo būti sumažinti visi pareiginės algos (atlyginimų) koeficientai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad šioje byloje, sprendžiant šalių individualų teisinį ginčą, neįmanoma nustatyti, kokia „teisinga proporcija“ ieškovams (ir kitiems asmenims, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų) turėjo būti sumažinti pareiginių algų (atlyginimų) koeficientai. Pažymėjo, kad ieškovų teises pažeidė ir pareiginės algos koeficientą neteisėtai-neproporcingai sumažino valstybės institucijos, kurios, akivaizdu, negali nežinoti Lietuvos Respublikos teisės, įstatymų ir kurioms taikytini gerokai didesni atidumo reikalavimai bei griežtesni atsakomybės kriterijai. Šia prasme pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota ir išplėtota Konstitucijos normų aiškinimo ir taikymo jurisprudencija įstatymų leidėjui galėjo ir turėjo būti žinomos dar iki priimant norminius teisės aktus, kuriais pažeistos ieškovų teisės. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovų teisių pažeidimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ir kad konstatuotas teisių pažeidimas negali būti pateisinamas socialinio teisingumo interesais, todėl atsakovas (Lietuvos Valstybė) turi prisiimti visą neigiamų padarinių riziką dėl neteisėto (neproporcingo) pareiginių algų koeficientų mažinimo. Kadangi ieškovams negali atsirasti teisinė pareiga „laukti“, kol bus priimti norminiai teisės aktai dėl pažeistų teisių gynimo, ir, be to, šiuo metu tokių norminių teisės aktų dar nepriimta, tai, teismo vertinimu, ieškovų teisės gintinos šiame sprendime jau nurodytu būdu, t. y. priteisiant skirtumą tarp pagal nesumažintus koeficientus apskaičiuotų sumų ir pagal faktiškai taikytus koeficientus išmokėtų sumų. Teismas iš esmės sutiko su atsakovo argumentais ir sprendė, kad nagrinėjami ieškinio reikalavimai kilę iš darbo (valstybės tarnybos) santykių. Nenustatė aplinkybių, kad ieškovams atlyginimas buvo ir (arba) šiuo metu yra mokamas nesilaikant atitinkamais laikotarpiais galiojusių ar šiuo metu galiojančių įstatymų.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, pateiktu apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (b. l. 112-114). Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas plečiamai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį ir CPK 5 straipsnio 1 dalį ir įvertinus tai, kad prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, nebuvo jokio pagrindo ieškovų reikalavimo tenkinti teismine tvarka. Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Pažymėjo, kad valstybė turėjo labai trumpą terminą finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo tikslaus turtinės žalos dydžio ir perkėlė atsakomybę visa apimtimi atsakovui. Teismas nenustatinėjo, kokia suma galėtų būti proporcingai sumažinta ieškovų pareiginė alga ir atitinkamai, kokia suma jiems gali būti priteisiama.

Atsiliepimas

Šiaulių apygardos administracinis teismas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 117-118).

Ieškovai pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti (b. l. 121-123). Nurodė, jog aplinkybės, kad valstybė turėjo trumpą laiko tarpą išspręsti su darbo užmokesčio sumažinimu susijusius klausimus, savaime nesudaro pagrindo ieškinio netenkinti ar palikti nenagrinėtą. Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymas, todėl Konstituciniam Teismui pripažinus atitinkamas terminuoto pobūdžio jo nuostatas prieštaraujančiomis atitinkamos Konstitucijos nuostatoms, teisėjų atlyginimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal galiojančias Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatas. Taip pat ieškovai nesutiko su apeliaciniame skunde nurodytu prašymui atidėti teismo sprendimo vykdymą 1 metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo, kadangi ir šiuo metu teismo sprendimas gali būti vykdomas ne anksčiau nei 2015-05-01.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Ieškovai yra Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjai. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) nustatytas apygardų administracinių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas 17,2; pirmininko ar jį pavaduojančiojo (kai nėra etatinio pavaduotojo) – 19,2. 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-235 1 straipsniu (šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pakeistas įstatymo priedėlis, be kita ko, nustatant, kad apygardų administracinių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas 15,14; pirmininko ar jį pavaduojančiojo (kai nėra etatinio pavaduotojo) – 16,9. 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-362 1 straipsniu (šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pakeistas įstatymo priedėlis nustatant apygardų administracinių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientą 14; pirmininko ar jį pavaduojančiojo (kai nėra etatinio pavaduotojo) – 15,63. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuris oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. ir 2009 m. liepos 17 d. redakcijos), kuriuo nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu konstatavo, jog įstatymų leidėjui kyla konstitucinė pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas). Lietuvos Respublikos Vyriausybė šio įstatymo antruoju straipsniu įpareigota: 1) rengiant Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, numatyti reikalingas lėšas atkuriamajai daliai ir teisės aktų nustatyto dydžio delspinigiams sumokėti; 2) iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Seimas 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu pakeitė Įgyvendinimo įstatymą, nustatydamas, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 punkto numatyti veiksmai turi būti atlikti iki 2015 m. gegužės 1 d.

Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ konstatavo, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Be to, Konstitucinis Teismas šiuo sprendimu išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimu konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Atkreipė dėmesį, kad Vyriausybė 2015 m. balandžio 30 d. pateikė Seimui įstatymo projektą, pagal kurį Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Be to, Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu konstatavo, jog aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto parengimas, kai siekiama vien laikytis pirminio įstatyme nustatyto termino tam projektui parengti, tai yra iki 2014 m. gegužės 1 d. įvykdyti Seimo Vyriausybei nustatytą įpareigojimą, atsakingai nepagrindžiant siūlomo nustatyti kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo realiomis dėl minėtų ekonominių, finansinių, geopolitinių aplinkybių kintančiomis valstybės išgalėmis, būtų buvęs savitikslis ir sudaręs prielaidas pažeisti praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius gauti teisingą patirtų praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Konstitucinio Teismo pozicija, kurią atspindi aukščiau nurodyta jurisprudencija, yra aiški – asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitomis esminėmis sąlygomis. Kas reiškia, jog tokių praradimų kompensavimas pirmiausia yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Kaip nustatyta, yra priimtas ir galioja Grąžinimo įstatymas, kuriuo numatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas. Vadinasi, įstatymų leidėjas įgyvendino savo konstitucinę pareigą ir taip nustatė asmenų, kuriems pagal Grąžinimo įstatymą turi būti sumokėta sumažintoji atlyginimo dalis, teisės gauti tą dalį įgyvendinimo būdą.

Sprendžiant šalių ginčą pirmosios instancijos teisme, dar nebuvo priimtas Grąžinimo įstatymas. Be to, nebuvo priimti ir šiai bylai reikšmingi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas. Tačiau teismui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tai neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimo rezultatui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, jog įstatymų leidėjui kyla konstitucinė pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos, privalėjo įvertinti, jog patirtų praradimų kompensavimas pirmiausia yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nenurodė, kad įstatymų leidėjas sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo metu nepagrįstai uždelsė nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl neturėjo pagrindo ir spręsti, kad tokio teisinio reguliavimo nebuvimas savaime pažeidžia ieškovų teisę į praradimų kompensavimą.

Grąžinimo įstatymu yra nustatytas ieškovų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, t.y. įstatymu nustatyta tvarka, pagal kurią yra užtikrintos ieškovų teisės, dėl kurių gynimo ieškovai kreipėsi į teismą. Įstatymu užtikrinus ieškovų teisę gauti nesumokėtą atlyginimo skirtumą, tokia teisė negali būti pripažinta pažeista vien dėl fakto, kad per kitokį, negu nustatytą įstatymu, laikotarpį ieškovams nėra sumokėtas reikalaujamas atlyginimo skirtumas, juo labiau, kad ieškovai neginčija įstatymu nustatytos mokėjimo tvarkos. Nesant ieškovų nurodomo teisės gauti atlyginimą pažeidimo, ši teisė negali būti ginama teismine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir išvadomis, naikina skundžiamą sprendimą ir priima naują sprendimą – atmeta ieškinį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nusprendė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų Ž. K., V. S., D. D., G. P., M. Š. ir L. K. ieškinį.

Teisėjai Neringa ŠvedienėVytautas ZeliankaTatjana Žukauskienė