Regionų apygardos administracinio teismo nutartis, Iv-635-142/2011

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-09-26
Bylos Nr.: Iv-635-142/2011
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02295-2010-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas: D. E.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Vidaus reikalų ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

16.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A438-3336/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02295-2010-4 Procesinio sprendimo kategorija 16.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant atsakovo atstovams Dariui Bradūnui, Daivai Radzevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. E. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Vidaus reikalų ministerijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į valstybės tarnybą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. E. (toliau ir - pareiškėja) 2010 m. liepos 30 d. padavė teismui skundą, kuriame prašė:

1) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-229;

2) pripažinti D. E. atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, grąžinti į valstybės tarnybą Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos;

3) priteisti D. E. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2010 m. birželio 30 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja 2011 m. sausio 17 d. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame atsakovais nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybės tarnybos departamento, Vidaus reikalų ministeriją ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos.

Patikslintame skunde kėlė tokius reikalavimus:

1) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-229, kuriuo, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, D. E. nuo 2010 m. birželio 30 d. atleista iš Vidaus audito skyriaus vedėjos pareigų;

2) pripažinti D. E. atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, grąžinti į valstybės tarnybą Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos, šią sprendimo dalį įpareigojant įvykdyti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos;

3) priteisti D. E. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2010 m. birželio 30 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteistą vidutinį darbo užmokestį įpareigojant sumokėti Vidaus reikalų ministeriją;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde ir patikslintame skunde paaiškino, kad nuo 2003 m. lapkričio 11 d. perkėlimo tvarka buvo priimta į Panevėžio apskrities viršininko administracijos Vidaus audito tarnybos vyriausiosios specialistės pareigas (A lygis 6 kategorija). Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu nuo 2008 m. sausio 2 d. buvo paskirta į Vidaus audito skyriaus vedėjos pareigas (A lygis 13 kategorija). Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu buvo perkelta į Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas (A lygis 14 kategorija), suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Panevėžio apskrities viršininkas 2010 m. vasario 24 d. raštu Nr. 20-500-(11.5)-20 2010 m. vasario 26 d. pranešė, jog 2010 m. liepos 1 d. panaikinama Panevėžio apskrities viršininko administracijos Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigybė. Pareiškėja Panevėžio apskrities viršininkui 2010 m. vasario 26 d. pateikė rašytinį prašymą, kuriame nurodė, kad turi daugiau kaip 11 metų darbo stažą valstybės tarnyboje, aukštąjį universitetinį finansinį-ekonominį išslavinimą, gali dirbti finansų, audito, kontrolės srityse, prašė perkelti į kitas pareigas kitose institucijose. Pareiškėja atsakymo į savo raštą negavo. Panevėžio apskrities viršininkas 2010 m. kovo 1 d. raštu Finansų ministeriją informavo, kad 2010 m. liepos 1 d. pareiškėja bus atliesta iš pareigų. Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. V-172 nuo 2010 m. birželio 30 d. panaikintos vidaus audito skyriaus vedėjo ir vyriausiojo specialisto pareigybės.

Šalies argumentai

Pareiškėja rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi ir paaiškina, kad informavo, jog sutinka būti paskirta dirbti bet kokiose pareigose, tačiau jai jokios pareigos nebuvo pasiūlytos. Tokiu būdu nebuvo įgyvendintos priemonės, numatytos Vyriausybės 2009 m. liepos 22 d. nutarime Nr. 815. Vyriausybės nutarimas nurodė apskričių viršininkams ir kitoms valstybės institucijoms įvertinti atleidžiamų iš tarnybos apskričių viršininkų administracijų valstybės tarnautojų prašymus ir galimybes perkelti juos į savivaldybių administracijas, perimančias apskričių viršininkų administracijų vykdomas funkcijas, į valstybės institucijas, perimančias apskričių viršininkų vykdytas funkcijas iki 2010 m. kovo 31 d.. Šiuo Vyriausybės nutarimu nustatytos priemonės Panevėžio apskrities viršininko nebuvo įgyvendintos. Pareiškėjos 2010 m. vasario 26 d. prašymas nebuvo apsvarstytas, pareiškėjai nebuvo pateiktas atsakymas. Mano, kad pagal kompetenciją pareiškėjos prašymas turėjo būti persiųstas Nacionalinei žemės tarnybai, kuriai dar 2009 m. sausio 19 d. buvo išsiųsta informacija dėl žemės tvarkymo ir administravimo funkcijas vykdančių specialistų Panevėžio apskrities viršininko administracijoje (remiasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsniu, 23 straipsniu). Pareiškėja 2010 m. birželio 15 d. elektroniniu laišku gavo pranešimą, kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautojus numatoma perkelti į atitinkamas pareigas Nacionalinėje žemės tarnyboje (toliau – ir NŽT). Pranešime buvo nurodyta, kad valstybės tarnautojas teikia prašymą NŽT, kai bus patvirtinta struktūra ir pareigybės, kuriame nurodo konkrečias pareigas į kurias siekia būti perkeltas tarnybinio kaitumo būdu, dabar einamas pareigas, turimą kvalifikacinę klasę, tarnybos stažą 2010 m. birželio 30 d. įskaitytinai. Prie prašymo nurodoma pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad darbuotojas atitinka bendruosius ir specialiuosius reikalavimus pareigybės, į kurią siekia būti perkeltas. Pareiškėja paaiškina, kad negalėjo pretenduoti į naujas pareigybes, nes tam buvo sudarytos objektyvios kliūtys. Žemės ūkio ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 3D-601 patvirtinta nauja Nacionalinės žemės tarnybos struktūra, įsteigiant 48 struktūrinius padalinius – teritorinius žemėtvarkos skyrius. Įsakymas įsigaliojo nuo 2010 m. liepos 1 d., tuo tarpu pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos 2010 m. birželio 29 d. įsakymu nuo 2010 m. birželio 30 d. Taigi, pareiškėja negalėjo pretenduoti į naujas pareigas, nes iki jos atleidimo nebuvo patvirtinta NŽT nauja struktūra ir pareigybių aprašymai, ji negalėjo nurodyti, į kokią pareigybę pretenduoja, įrodinėti, kad ji atitinka tos pareigybės bendruosius ir specialiuosius reikalavimus.

Anot pareiškėjos, Panevėžio apskrities viršininko administracija 2010 m. sausio 19 d. NŽT pateikė informaciją apie žemės tvarkymo ir administravimo funkcijas vykdančius specialistus, tačiau vidaus audito skyriuje nurodė tik vyr. specialistę, nenurodė vidaus audito skyriaus vedėjo pareigybės bei pareiškėjos užimamų pareigų, išsilavinimo, stažo ir kt. Tai galėjo turėti įtakos NŽT generalinio direktoriaus 2010 m. birželio 30 d. įsakymo dėl Panevėžio apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojų tarnybinio kaitumo, kuriuo Panevėžio apskrities viršininko administracijos tarnautojai nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perkelti į tarnybą NŽT. Vadovaujantis Vyriausybės 2007 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1114 2 punktu, valstybės tarnautojas jo prašymu gali būti perkeltas į kitas pareigas tarnybinio kaitumo būdu, jei jis atitinka pareigų, į kurias siekia būti perkeltas, pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Žemės ūkio ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 3D-601 patvirtinta nauja Nacionalinės žemės tarnybos struktūra, įsakymas įsigaliojo nuo 2010 m. liepos 1 d., taigi neaišku, į kokias pareigas kaitumo būdu buvo perkelti Panevėžio apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojai, kai įsakymas dėl pačios struktūros patvirtinimo įsigaliojo nuo 2010 m. liepos 1 d.. Pareiškėja paaiškina, kad jai informacija apie naujas pareigybes buvo neprieinama, kadangi nauja struktūra patvirtinta tik 2010 m. birželio 29 d., paskelbta NŽT tinklapyje tik 2010 07 08. Remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. ir darbo santykius reguliuojančiomis teisės normomis. Nurodo, kad Darbo kodekso 135 straipsnis numato kriterijus, sprendžiant, kas iš darbuotojų turi būti atleistas, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Konkuruojant valstybės tarnautojams didelę reikšmę turi išsilavinimas ir kvalifikacija. Atsižvelgiant į pareiškėjos turimą kvalifikaciją, išsilavinimą ir stažą, jai turėjo būti pasiūlytos pareigos, kurias užėmė žemesnės kvalifikacijos ir netinkamo išsilavinimo valstybės tarnautojai, kuriems buvo pasiūlytos pareigos NŽT. Jai jokios pareigos nebuvo netgi pasiūlytos. Pareiškėja 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. P-229, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nuo 2010 m. birželio 30 d. atleista iš Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigų neteisėtai, nes ji turėjo būti perkelta į valstybės tarnybą NŽT nuo 2010 m. liepos 1 d.. Be to, ji buvo atleista anksčiau, nei 2010 m. vasario 24 d. pranešime nurodyta jos pareigybės panaikinimo data. Taip buvo suvaržyta jos teisė būti paskirtai į kitas to paties lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, o jeigu tokių nėra, į žemesnės kategorijos pareigas. Dėl to pareiškėja prašė pripažinti jos atleidimą neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėja savo reikalavimus grindė ir Darbo kodekso 297 straipsniu.

Pareiškėja akcentavo ir tai, jog Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų likvidavimo“, 5 punktu Vyriausybė nustatė, kad po to, kai bus likviduotos apskričių viršininkų administracijos, ginčuose dėl apskričių viršininkų administracijų valstybės tarnautojų tarnybos santykių ar darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, darbo santykių valstybei (Vyriausybei) teismuose atstovaus Vidaus reikalų ministerija ir (arba) jos įgaliota pavaldi institucija (LR Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1067 (įsigaliojo nuo 2010 m. liepos 25 d. redakcija). To paties nutarimo 7 punkte, 7.1 punkte numatyta pavesti Vidaus reikalų ministerijai, likvidavus apskričių viršininkų administracijas, mokėti išeitines išmokas atleistiems dėl pareigybės panaikinimo apskričių viršininkų administracijų valstybės tarnautojams iš tam skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Paaiškino, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, reikalavimai reiškiami Valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie VRM bei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM), atsakovui VRM, dalyje dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą pasisakė, kad su pareiškėjos skundo argumentais ir reikalavimais nesutinka.

Paaiškino, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso 2.95 straipsnio 1 dalimi, likvidavimas yra vienas iš juridinio asmens pabaigos būdų. Kai likviduojamas darbdavys, atleidžiami visi darbuotojai. Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskričių viršininkų ir jų pavaduotojų pareigybės panaikinamos 2010 m. birželio 30 d. ir apskričių viršininkų administracijos likviduojamos teisės aktų nustatyta tvarka nuo 2010 m. liepos 1 d.. Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 ir 9 dalimis, 43 straipsnio 1 dalimi ir mano, kad tam tikros garantijos netaikomos, kai valstybės institucija ar įstaiga likviduojama. Todėl, atsakovo manymu, pareiškėja nepagrįstai remiasi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio nuostatomis. Likviduojant apskritis, Vyriausybei buvo pavesta pateikti Seimui įstatymų pakeitimus, kuriais būtų perskirstytos apskričių viršininkų ir jų administracijų funkcijos. Pakeisti įstatymai. Įstatymais deleguotų funkcijų įgyvendinimui Vyriausybės 2010 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 892 NŽT nustatytas 993 pareigybių skaičius. Žemės ūkio ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 3D-600 patvirtinta NŽT nuostatų nauja redakcija, o 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 3D-601 patvirtinta NŽT struktūra nuo 2010 m. liepos 1 d.. NŽT generalinis direktorius patvirtino struktūrinių padalinių pareigybių aprašymus ir pareigybių sąrašą.

Atsakovas akcentavo, jog vadovaujantis VTĮ 20 straipsnio 1 dalimi, Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1114 (toliau – Taisyklės), 2 punktu, 7 punktu, 20 punktu, priimamas sprendimas dėl valstybės tarnautojo priėmimo. NŽT 2010 m. birželio 30 d. gauti Panevėžio apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojų prašymai su dokumentų kopijomis dėl jų tarnybinio kaitumo nuo 2010 m. liepos 1 d.. Remiantis šiais dokumentais ir vadovaujantis VTĮ 20 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 11 punktu, NŽT generalinio direktoriaus 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 2P-61 Panevėžio apskrities viršininko administracijos 49 valstybės tarnautojai nuo 2010 m. liepos 1 d. tarnybinio kaitumo būdu buvo perkelti į Nacionalinę žemės tarnybą. Pareiškėjos prašymo dėl tarnybinio kaitumo nuo 2010 m. liepos 1 d. į NŽT nebuvo, nors ji turėjo tokias pačias galimybes pateikti prašymą dėl galimybės perkelti į NŽT. Atkreipė dėmesį į tai, kad D. E. tarnybinė veikla Panevėžio apskrities viršininko administracijoje buvo Vidaus audito skyriuje, o NŽT finansinės veiklos kontrolę atlieka Žemės ūkio ministerijos Vidaus audito departamentas, todėl NŽT nėra pareigybių, kurios būtų susijusios su vidaus auditu.

Atsiliepimas

Atsiliepime į patikslintą skundą paaiškino, kad patikslintame skunde keliamas reikalavimas pripažinti pareiškėjos atleidimą neteisėtu ir grąžinti į valstybės tarnybą NŽT ir jo papildymas – prašymas įpareigoti NŽT įvykdyti šį reikalavimą, yra teisiškai nereikšmingas, nes ir taip buvo aišku, kad reikalavimas grąžinti į valstybės tarnybą keliamas būtent NŽT. Vadovaudamasis pirmajame atsiliepime išdėstytais argumentais prašė skundo netenkinti.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM) atsiliepime į skundą, vadovaudamasi Vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. IV-208 „Dėl įgaliojimų suteikimo“, paaiškino, kad Valstybės tarnybos departamentas prie VRM yra įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybei ginčuose dėl apskričių viršininkų administracijų valstybės tarnautojų tarnybos santykių ar darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, darbo santykių su visomis teisėmis, įstatyme suteiktomis bylos šalims. Dėl to išreiškė nuomonę, kad valstybę atstovauti byloje gali tik departamentas (pareiškėja, paduodama skundą atsakovo valstybės atstovu nurodė Vidaus reikalų ministeriją).

Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į patikslintą skundą papildomai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 30 d. nutarimo 7.1. punkte ministerijai buvo suformuluotas aiškus pavedimas – likvidavus apskričių viršininkų administracijas, mokėti išeitines išmokas atleistiems dėl pareigybės panaikinimo apskričių viršininkų administracijų valstybės tarnautojams iš tam skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Jokių kitų pavedimų VRM, susijusių su išmokų (darbo užmokesčio) valstybės tarnautojams, atleistiems dėl pareigybės panaikinimo likvidavus administracijas, mokėjimu, minėtame Vyriausybės nutarime nenumatyta. Todėl, atsakovo manymu, VRM teisės aktų nustatyta tvarka pagal pareikštą reikalavimą atsakyti negali ir yra netinkamas atsakovas šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad kitu reikalavimu pareiškėja prašo grąžinti į valstybės tarnybą Nacionalinėje žemės tarnyboje, mano, kad reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo turi būti reiškiamas būtent Nacionalinei žemės tarnybai, kaip likviduotos Panevėžio apskrities viršininko administracijos atitinkamas teises ir pareigas perėmusiai institucijai.

Likviduojama Panevėžio apskrities viršininko administracija atsiliepime į skundą paaiškino, kad vadovaujantis Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymu bei kitais su juo susijusiais teisės aktais, administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybės turėjo būti panaikintos iki 2010 m. birželio 30 d.. Dėl to Panevėžio apskrities viršininkas 2010 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. V-172 panaikino Panevėžio apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybes nuo 2010 m. birželio 30 d.. Su šiuo įsakymu pareiškėja buvo supažindinta. Administracija 2010 m. vasario 26 d. gavo D. E. prašymą dėl paskyrimo į kitas pareigas. Apie gautą šį ir kitus iš Panevėžio apskrities viršininko administracijos darbuotojų prašymus 2010 04 20 raštu Nr. 20-1057-(1.12)-20 informavo Vyriausybę ir Koordinacinę apskričių viršininkų administracijų likvidavimo komisiją. Nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad administracija neįgyvendino Vyriausybės 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 815 patvirtintų priemonių, nes iki 2010 m. kovo 31 d. administracija neturėjo jokio teisinio pagrindo tuos prašymus perduoti Nacionalinei žemės tarnybai. Pasiūlyti pareiškėjai kitų pareigų apskrities viršininkas neturėjo galimybės, kadangi jos pareigybė panaikinta, o vidaus audito funkcija kitoms valstybės ar savivaldybių institucijoms neperduota. Likviduojama Panevėžio apskrities viršininko administracija pašalinta iš atsakovų ir bylos proceso teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartimi, kadangi 2010 m. spalio 1 d. buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro.

Atsakovas Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą ir atsiliepime į patikslintą skundą pasisakė, kad su skundu nesutinka. Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 248. Paaiškino, kad 2010 m. vasario 24 d. raštu Nr. 20-500-(11.5)-20 apskrities viršininko administracija pranešė, kad dėl administracijos likvidavimo pareiškėjos pareigybė panaikinama. Pranešime buvo nurodyta, kad, nesant galimybių perkelti pareiškėją į kitą karjeros valstybės tarnautojo pareigybę kitoje institucijoje (įstaigoje), pareigybės panaikinimo dieną ji bus atleista iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pranešime nebuvo nurodyta, kad viršininko administracija jai siūlys kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas kitose įstaigose. Atsakovo manymu, pranešimas apie pareigybės panaikinimą atitiko Darbo kodekso 130 straipsnio 2 dalies reikalavimus, įspėjimo terminai nebuvo pažeisti. Anot atsakovo, Panevėžio apskrities viršininko administracijoje vyko ne struktūriniai pertvarkymai, o įstaigos likvidavimo procedūra, todėl viršininko administracija neturėjo jokios galimybės vykdyti VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatų ir iki 2010 m. birželio 30 d. siūlyti pareiškėjai kitų to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų. Pareiškėja pati jokių kitų pareigų kitoje įstaigoje nepasirinko, todėl ji buvo teisėtai atleista iš pareigų.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad kitos valstybės institucijos teisės aktais nėra įpareigotos siūlyti kitoje institucijoje naikinamas pareigybes užimantiems valstybės tarnautojams pareigas savo institucijoje. Rėmėsi VTĮ 20 straipsniu, reglamentuojančiu valstybės tarnautojų tarnybinį kaitumą. Paaiškino, kad procedūrą, kaip vykdomos šio straipsnio nuostatos, reglamentuoja Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1114 patvirtintos taisyklės. Pagal šių taisyklių nuostatas valstybės tarnautojas pats privalo pateikti prašymą tai įstaigai, į kurią nori būti perkeltas. Į pareigas priimantis asmuo sprendžia, ar prašymas gali būti tenkinamas. Panevėžio apskrities viršininko administracija neturėjo įgalinimų priimti į pareigas kitoje įstaigoje, taip pat ir Nacionalinėje žemės tarnyboje. Darbo kodekso 135 straipsnyje įtvirtinta socialinė garantija darbuotojams taikoma tik tada, kai dėl darbovietėje vykdomų struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius. Nagrinėjamu atveju Panevėžio apskrities viršininko administracija nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo visiškai likviduota, todėl jokios galimybės pareiškėją palikti darbe nebuvo. Pažymėjo, kad kitų darbuotojų perkėlimas į kitas pareigas NŽT nesusijęs su pareiškėjos atleidimu, todėl nenagrinėtinas. Paaiškino, kad skundžiamas įsakymas priimtas laikantis VTĮ nustatytų reikalavimų ir dėl tokio atleidimo nebuvo pažeistos procedūros ir pareiškėjos socialinės garantijos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjos D. E. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog ginčo dalykas yra pareiškėjos D. E. atleidimo iš Panevėžio apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Panevėžio AVA, administracija) Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigų, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 41 straipsnio 4 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, teisėtumas. Teismas pabrėžė, jog valstybės tarnautojų atleidimą iš pareigų reglamentuoja VTĮ 44 straipsnio nuostatos. Šiame straipsnyje nenumatytas toks atvejis, kaip įstaigos likvidavimas, tačiau numatytas atvejis, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė likviduojama (44 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Dėl to, kaip konstatavo teismas, pareiškėja ir nurodė, kad jai turi būti taikoma garantija, numatyta VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje, t. y., kad jai turėjo būti pasiūlytos to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, o jei tokių nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, žemesnės kategorijos pareigos. Pareiškėja netgi nurodė konkrečias pareigas, kurias NŽT užėmė kiti asmenys, perkelti iš apskrities viršininko administracijos, ir kurios turėjo būti pirmiausiai pasiūlytos pareiškėjai. Tačiau, teismo vertinimu, kadangi aptariamu atveju likviduota įstaiga, akivaizdu, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos toje įstaigoje pareiškėjai iš viso negalėjo būti pasiūlytos, nes jų neliko. VTĮ 5 straipsnyje numatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Kadangi VTĮ nereglamentuoja atleidimo, kai likviduojama įstaiga, taikytinos Darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos. DK 124 straipsnyje numatytas toks darbo sutarties pasibaigimo pagrindas, kai likviduojamas darbdavys be teisių perėmėjo. DK 135 straipsnyje numatyta pirmenybės teisė būti paliktam dirbti reglamentuoja tik atvejus, kai mažinamas darbuotojų skaičius. DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktas netgi leidžia nutraukti darbo sutartį be įspėjimo likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo. Pareiškėja dirbo Panevėžio apskrities viršininko administracijoje Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigose. Nei Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiu galios įstatymas (2009 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XI-318 redakcija, toliau – ir Įstatymas), nei Vyriausybės nutarimai neįpareigojo jokių kitų institucijų perimti apskričių administracijų vidaus audito vykdymo funkcijų, o taip pat apskrities viršininko administracijos kaip darbdavio tam tikrose srityse funkcijų. NŽT buvo perduotos žemės tvarkymo funkcijos, tačiau NŽT struktūroje nėra vidaus audito skyriaus. Pagal Žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų (2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 3D-600 redakcija) 19 punktą, NŽT finansinės veiklos kontrolę atlieka ŽŪM Vidaus audito departamentas. Nors kita Panevėžio AVA valstybės tarnautoja buvo perkelta iš Vidaus audito skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų į NŽT Rokiškio žemėtvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau tai buvo padaryta pagal tarnybinio kaitumo būdu perkeliamo tarnautojo paduotą prašymą. Pareiškėja taip pat galėjo pateikti prašymą perkelti į panašias pareigas, nepaisant to, kad tuo metu dar nebuvo paskelbti pareigybių aprašymai. Kita vertus, teismo vertinimu, pareiškėjos neinformavimas apie galimas pareigybes (nepateikimas jai atsakymo), nors ji teikė dėl to prašymą dar 2010 m. vasario 26 d., laikytinas Viešojo administravimo nuostatų pažeidimu. Tačiau šio įstatymo nuostatų pažeidimas negali būti pagrindu ginti pareiškėjos teisę į tam tikras pareigas valstybės tarnyboje.

Dėl tarnybinio kaitumo teismas nurodė, jog VTĮ 20 straipsnis reglamentuoja karjeros valstybės tarnautojų kaitumą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai yra laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, karjeros valstybės tarnautojas jo prašymu gali būti perkeltas į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas pareigas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais, jei jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja savo reikalavimus grindžia Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimu „Dėl valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių nuostatomis. Bylos duomenys patvirtina, kad tie tarnautojai, kurie iš apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojo pareigų buvo perkelti į atitinkamas valstybės tarnautojo pareigas Nacionalinėje žemės tarnyboje, perkeliami buvo Panevėžio apskrities viršininko įsakymais, vadovaujantis Taisyklių 9 punktu. Po to, kaip numato Taisyklės, NŽT 2010 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 2P-61, kuriuo tie tarnautojai priimti į tarnybą NŽT, grindžiamas Taisyklių 11 punktu. Šie bylos duomenys patvirtina, kad visi nurodyti veiksmai vyko vieną dieną – 2010 m. birželio 30 d. (paduoti prašymai dėl perkėlimo, patvirtinti pareigybių aprašymai, 2010 m. birželio 30 d. NŽT įsakymu Nr. 2P-56 patvirtinti pareigybių sąrašai, priimti įsakymai dėl perkėlimo).

Teismas akcentavo, jog Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas, siekiantis būti perkeltas į kitas pareigas kitoje įstaigoje, prašymą jį perkelti pateikia įstaigoje, į kurią siekia būti perkeltas, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui. Taisyklių 8 punkte nustatyta, kad įstaigoje, į kurią siekia būti perkeltas valstybės tarnautojas, į pareigas priimantis asmuo, gavęs prašymą, sprendimą dėl prašymo tenkinimo ar netenkinimo priima ir apie sprendimą informuoja tarnautoją ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje. Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad įstaigoje, kurioje valstybės tarnautojas eina pareigas, į pareigas priimantis asmuo priima sprendimą perkelti valstybės tarnautoją į kitas pareigas kitoje įstaigoje ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo pranešimo gavimo dienos įstaigoje. Taisyklių 11 punkte nustatyta, kad įstaigoje, į kurią siekia būti perkeltas valstybės tarnautojas, į pareigas priimantis asmuo, gavęs Taisyklių 9 punkte nurodyto sprendimo kopiją, priima sprendimą priimti valstybės tarnautoją į pareigas nuo datos, kuri nurodyta Taisyklių 9 punkte nurodytame sprendime. Taigi šių Taisyklių nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai valstybės tarnautojas pateikia prašymą perkelti jį į pareigas tai įstaigai, į kurią siekia būti perkeltas. Pareiškėja prašymą dėl paskyrimo į kitas pareigas 2010 m. vasario 26 d. padavė Panevėžio apskrities viršininkui, kuris negalėjo pradėti Taisyklėse reglamentuojamos procedūros, nes pirmiausiai apskrities viršininkas turėjo gauti sprendimą, kad valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitą įstaigą. Pirmiau minėta, kad nepateikimas pareiškėjai atsakymo į jos prašymą, o taip pat jo nepersiuntimas kompetentingai institucijai, nepranešimas pareiškėjai, kam šis prašymas perduotas, galėtų būti vertinamas kaip Viešojo administravimo įstatymo nuostatų pažeidimas, kas galėtų sukelti kitas pasekmes nei atleidimo pripažinimas neteisėtu (pasekmes numato VAĮ 42 straipsnis), tačiau toks ginčas šioje byloje nenagrinėjamas. Kadangi pareiškėja nepadavė prašymo NŽT kaip numato Taisyklės, šiuo atveju nėra svarbu, kad per visą įspėjimo laiką iki 2010 m. birželio 30 d. NŽT nebuvo patvirtintas naujas pareigybių sąrašas, nes pareiškėja bet kuriuo atveju galėjo teikti NŽT ar kitai valstybės įstaigai prašymą perkelti į kitas laisvas pareigas. Ta įstaiga būtų įpareigota pateikti pareiškėjai motyvuotą sprendimą. Kadangi pareiškėja nedirbo su žemės tvarkymu susijusių darbų, ji galėjo būti perkeliama nebūtinai į NŽT, o galėjo būti perkelta į bet kurią kitą valstybės įstaigą.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija neturėjo pareigos pasiūlyti pareiškėjai kitas pareigas Nacionalinėje žemės tarnyboje, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja atleista iš valstybės tarnybos pažeidžiant VTĮ 43 straipsnyje numatytas kitas garantijas. Dėl to teismas neanalizavo pareiškėjos nurodomų aplinkybių, kad jai turėjo būti pasiūlytos konkrečios pareigos NŽT, nes jos kvalifikacija, išsilavinimas geriau atitiko reikalavimus pareigybėms, kurias užėmė iš viršininko administracijos perkelti valstybės tarnautojai.

Dėl pareiškėjos atleidimo datos teismas nurodė, jog 2010 m. vasario 24 d. pranešime apie pareigybės panaikinimą pareiškėjai buvo pranešta, kad jos pareigybė panaikinama 2010 m. liepos 1 d.. Įspėjimas įteiktas 2010 m. vasario 26 d.. 2010 m. birželio 29 d. įsakymu pareiškėja D. E. atleista 2010 m. birželio 30 d., t. y. pareiškėja buvo įspėta prieš 4 mėnesius. Pareigybė iš tiesų buvo panaikinta 2010 m. liepos 1 d., nes tai Įstatyme ir Vyriausybės nutarimuose nustatyta apskričių viršininkų administracijų likvidavimo data, be to Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. V-172 „Dėl pareigybių panaikinimo“ nuo 2010 m. birželio 30 d. panaikinta Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigybė. Kadangi pareiškėja nei 2010 m. birželio 29 d., nei 2010 m. birželio 30 d. nepateikė jokių prašymų kitoms įstaigoms, į kurias ji siektų būti priimta, negalima daryti išvados, kad tokiu būdu, t. y. įsakymą surašant dieną prieš atleidimą, pareiškėjai būtų sutrukdyta pasinaudoti galimybe būti perkeltai, kaip tai numato Vyriausybės nutarimu patvirtintos valstybės tarnautojų kaitumą reglamentuojančios taisyklės. Tai, kad kiti valstybės tarnautojai tokius prašymus pateikė 2010 m. birželio 30 d., taip pat nieko nekeičia, nes pareiškėja taip pat galėjo 2010 m. birželio 30 d. pateikti prašymą NŽT ar kitai valstybės ar savivaldybės įstaigai. Pareiškėjos paaiškinimas, kad ji nežinojo apie būsimas pareigybes, yra pagrįstas, nes naujos pareigybės NŽT patvirtintos tik 2010 m. birželio 30 d., tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama, kaip sutrukdžiusi paduoti prašymą dėl perkėlimo. Pareiškėja bet kuriuo atveju NŽT galėjo pateikti tokį prašymą, kokį ji pateikė 2010 m. vasario 26 d. apskrities viršininkui, kuriame ji taip pat galėjo nurodyti užimamas pareigas, jos kvalifikaciją, stažą, išsilavinimą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau, atsižvelgiant į apskričių viršininkų administracijų likvidavimą, prašyme pareiškėja galėjo nurodyti analogiškas jos užimamoms pareigoms pareigas ir pateikti paaiškinimą, kad ji negali nurodyti konkrečių pareigų, nes jos dar nepatvirtintos. Bet kuriuo atveju toks prašymas turėtų būti išnagrinėtas ir tuomet būtų svarbu tai, kad pareigybių sąrašai NŽT buvo patvirtinti tik 2010 m. birželio 30 d. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija neturėjo pareigos siūlyti pareiškėjai kitas pareigas kitose valstybės institucijose, kad nei Panevėžio apskrities viršininko administracija, nei Nacionalinė žemės tarnyba nepažeidė Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimu „Dėl valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių nuostatų. Pareiškėja neginčijo tos aplinkybės, kad ją atleidžiant, su ja atsiskaityta buvo tinkamai. Kiti pareiškėjos nurodyti teisės aktai taip pat nenustatė pareigos nei NŽT, nei Panevėžio AVA organizuoti valstybės tarnautojų perkėlimo iš likviduojamų apskričių administracijų. Dėl to teismas pareiškėjos reikalavimus pripažinti jos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, grąžinti į valstybės tarnybą Nacionalinėje žemės tarnyboje prie ŽŪM ir priteisti vidutinį darbo užmokestį pripažino nepagrįstais ir jų netenkino.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovų jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nelogiškas ir prieštaringas. Anot pareiškėjos, nors pirmosios instancijos teismas ir pripažino, kad mano 2011 m. vasario 26 d. prašymo perkelti į kitas pareigas, pateikto Panevėžio apskrities viršininkui, neišnagrinėjimas ir atsakymo nepateikimas yra Viešojo administravimo nuostatų pažeidimas, tačiau, teismo nuomone, tai nesuteikia pareiškėjai teisės pretenduoti į tikras pareigas valstybės tarnyboje. Teismas taip pat konstatavo, kad į pareigas NŽT buvo perkelti I. P., G. Ž., V. P., H. V. ir kiti valstybės tarnautojai, kurie pateikė prašymus perkelti į pareigas tarnybinio kaitumo būdu, taigi konstatavo, jog prašymas perkelti į kitas pareigas buvo esminis. Atsižvelgiant į tai, anot pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas prieštarauja pats sau teigdamas, jog tai, kad jos prašymas nebuvo apsvarstytas nėra esminis pažeidimas, bet kartu teigia, jog į pareigas pareiškėja nebuvo perkelta, nes nepateikė prašymo. Anot pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo sprendime nurodė, kad nors nepateiktas atsakymas į pareiškėjos 2010 m. vasario 26 d. prašymą pažeidžia Viešojo administravimo įstatymą, šis pažeidimas, teismo nuomone, pareiškėjai nesukėlė jokių pasekmių ir nepadarė jokios įtakos jos atleidimui iš valstybės tarnybos. Pareiškėjos nuomone, Viešojo administravimo įstatymo nustatytų terminų pažeidimas netrukdė Panevėžio apskrities viršininko administracijos atsakingiems darbuotojams pateikti atsakymą į jos prašymą ir 2010 m. birželio 29-30 dienomis, nurodant, ar pareiškėjos prašymas išnagrinėtas ar ne, kur jis persiųstas ir pan. Pareiškėjos teigimu, gavusi atsakymą, ji būtų galėjusi imtis veiksmų. Tačiau Panevėžio apskrities viršininko administracijos darbuotojai savo neveikimu atėmė galimybę pretenduoti į kitas pareigas valstybės tarnyboje. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių pilnai neišnagrinėjo, o nagrinėdamas bylą visiškai nesirėmė jos į bylą pateiktais įrodymais, bet rėmėsi liudytojos M. M. paviršutiniškais liudijimais, kad ji lyg ir žinojusi apie patvirtintas pareigybes NŽT, bet kažkodėl neinformavusi visų darbuotojų; kad buvo gauti 102 tarnautojų prašymai ir jie tariamai išsiųsti kelioms institucijoms, nors jokių įrodančių tą faktą dokumentų teismui nepateikė. Pareiškėjos vertinimu, atsakovų pateikiami paaiškinimai dėl 102 Panevėžio apskrities viršininko administracijoje gautų tarnautojų prašymų taip pat neaiškūs ir nevienareikšmiai. Be to, kaip teigia pareiškėja, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ji buvo teisėtai atleista 2010 m. birželio 30 d. 2010 m. vasario 24 d. pranešime „Apie pareigybės naikinimą Nr. 20-500-(l1.5.)“ buvo nurodyta, kad pareiškėjos pareigybė naikinama 2010 m. liepos 1 d. 2010 m. kovo 1 d. rašte Finansų ministerijai Nr. 20-641- (1.35)-20 „Dėl Vidaus audito skyriaus vedėjos D. E. atleidimo iš pareigų“ taip pat buvo nurodyta, kad iš pareigų ji bus atleista 2010 m. liepos 1 d., tačiau atleista buvo tik 2010 m. birželio 30 d. Papildomo įspėjimo apie tai, kad iš pareigų visgi bus atleista ne 2010 m. liepos 1 d., o 2010 m. birželio 30 d. ji negavo. Toks skubotas atleidimas galimai užkirto kelią teikti prašymus dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas institucijas, gauti informaciją apie laisvas pareigas, sumažino pareiškėjos galimybes atlikti veiksmus, kad jos valstybės tarnybos santykiai po 2010 m. liepos 1 d. tęstųsi.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimuose nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja D. E. ginčija Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-229, kuriuo ji buvo atleista iš valstybės tarnybos, t. y. nuo 2010 m. birželio 30 d. atleista iš Panevėžio apskrities viršininko administracijos Vidaus audito skyriaus vedėjos pareigų dėl šios institucijos (įstaigos) likvidavimo. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog tiek skunduose teismui pareiškėja kelia klausimą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos socialinės garantijos (prievolės atleidžiamam valstybės tarnautojui pasiūlyti to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės kategorijos pareigas), taikymo jos atžvilgiu, taip pat dėl galimo pareiškėjos perkėlimo į kitas pareigas Nacionalinėje žemės tarnyboje tarnybinio kaitumo būdu taisyklių (procedūrų) pažeidimo bei jos atleidimo datos.

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (bylai aktuali pareiškėjos atleidimo iš tarnybos metu galiojusi 2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog aiškinant bei taikant šią teisės normą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. A143-1371/2011) kad nurodyta teisės norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Pažymėtina, kad tuo ši teisės norma iš esmės skiriasi nuo to paties straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcija), kuri yra adresuota buvusiam karjeros valstybės tarnautojui, kuris buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, ir yra skirta nustatyti atitinkamas garantijas šiai kategorijai priklausantiems asmenims. Atsižvelgiant į nurodytą Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies garantinį pobūdį, darytina išvada, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Kolegija pažymi, kad tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio (institucijos (įstaigos), su kuria valstybės tarnautoją sieja tarnybos santykiai) pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydama atitinkamos pareigybės panaikinimą, atitinkama institucija (įstaiga) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą. Papildomai pažymėtina, jog nuostatos, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos socialinės garantijos taikymas sietinas su institucijos (įstaigos) viduje atliekamais struktūriniais pertvarkymais nuosekliai laikomasi daugelyje kitų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų administracinių bylų (žr. pvz. bylas Nr. A438-1743/2009, A143-247/2010, A146-2643/2011), t. y. tokio pobūdžio administracinių teismų praktika šiuo metu yra dominuojanti.

Nagrinėjamu atveju iš bylos faktinių aplinkybių, matyti, jog pareiškėja iš užimamų pareigų Panevėžio apskrities viršininko administracijoje buvo atleista dėl šios institucijos likvidavimo (t. 1, b. l. 6). Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiu galios įstatymo (2009 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XI-318 redakcija) 2 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad apskričių viršininkų administracijos likviduojamos teisės aktų nustatyta tvarka nuo 2010 m. liepos 1 d. Akcentuotina, jog pareiškėja dirbo Panevėžio apskrities viršininko administracijoje Vidaus audito skyriaus vedėjos pareigose. Tačiau nei Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiu galios įstatymas, nei kiti jo įgyvendinimą apibrėžę poįstatyminiai teisės norminiai aktai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1242 „Dėl Koordinacinės apskričių viršininkų administracijų likvidavimo komisijos sudarymo ir jos darbo reglamento patvirtinimo“, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo“) neįpareigojo jokių kitų institucijų perimti apskričių viršininkų administracijų vidaus audito funkcijų (t. y. funkcijų, susijusių su pareiškėjos užimtomis pareigomis Panevėžio apskrities viršininko administracijoje), taip pat neperdavė jokioms kitoms institucijoms apskrities viršininko administracijos, kaip darbdavio tam tikrose srityse, funkcijų. Taigi, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnautojos pareigų buvo susijęs su institucijos, kurioje ji ėjo valstybės tarnautojos pareigas, likvidavimu ir, atitinkamai, pareiškėjai negalėjo būti suteikta (užtikrinta) garantija tęsti tarnybą toje pačioje likviduojamoje institucijoje. Be to, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju teisės aktais nebuvo nustatytas (apibrėžtas) ir likviduojamos institucijos - Panevėžio apskrities viršininko administracijos – prievolių, susijusių su tarnybos (darbo) santykiais, perkėlimas kitiems asmenims (įstaigoms, institucijoms). Todėl akivaizdu, kad jokios kitos institucijos (įstaigos) taip pat neturėjo prievolės siūlyti pareiškėjai užimti atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai padarė išvada, kad pareiškėjos atžvilgiu negalėjo būti taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl nėra ir jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos buvo pažeistos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos socialinės garantijos.

Pareiškėja šiame tarnybiniame ginče taip pat kelia klausimą dėl jos perkėlimo į kitas pareigas Nacionalinėje žemės tarnyboje tarnybinio kaitumo būdu taisyklių (procedūrų) pažeidimo. Šiuo klausimu pareiškėja nurodo, jog į pareigas Nacionalinėje žemės tarnyboje tarnybinio kaitumo būdu buvo perkelti likviduojamos Panevėžio apskrities viršininko administracijos darbuotojai - I. P., G. Ž., V. P., H. V. ir kiti, - tačiau pareiškėjai ši galimybė tarnybinio kaitumo būdu užimti pareigas Nacionalinėje žemės tarnyboje nebuvo užtikrinta. Dėl šios aplinkybės pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1114 patvirtintos Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas, siekiantis būti perkeltas į kitas pareigas kitoje įstaigoje, prašymą jį perkelti pateikia įstaigoje, į kurią siekia būti perkeltas, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog pati pareiškėja, siekdama tarnybinio kaitumo būdu būti perkelta į kitas pareigas valstybės tarnyboje, nepateikė tokio prašymo nei Nacionalinei žemės tarnybai, nei jokiai kitai valstybės ar savivaldybės institucijai (įstaigai) į kurią ji siekė būti perkelta. Pareiškėja prašymą dėl paskyrimo į kitas pareigas 2010 m. vasario 26 d. pateikė institucijai, kurioje ji ėjo valstybės tarnautojos pareigas, t. y. Panevėžio apskrities viršininko administracijai, kuri, atsižvelgiant į Taisyklių nuostatas (žr. taip pat Taisyklių 8 punktą), nebuvo įgaliota ex officio pradėti procedūrą dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į kitas pareigas tarnybinio kaitumo būdu. Taigi byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių ir nepateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai būtų sutrukdyta (trukdoma) pasinaudoti galimybe persikelti į kitas pareigas kitoje įstaigoje, todėl šis jos argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos datos teisėjų kolegija pažymi, kad 2010 m. vasario 24 d. pranešime apie pareigybės panaikinimą buvo nurodyta, jog pareiškėjos pareigybė naikinama 2010 m. liepos 1 d., bet iš pareigų pareiškėja buvo atleista 2010 m. birželio 30 d. Pareiškėjos teigimu, būtent toks skubotas jos atleidimas iš valstybės tarnybos galimai užkirto kelią teikti prašymus dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas institucijas, gauti informaciją apie laisvas pareigas, sumažino galimybes atlikti veiksmus, jog valstybės tarnybos santykiai tęstųsi po 2010 m. liepos 1 d. Akcentuotina, jog Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiu galios įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XI-318 redakcija), numatė, jog apskričių viršininkų administracijos likviduojamos teisės aktų nustatyta tvarka nuo 2010 m. liepos 1 d. (analogiškas teisinis reguliavimas išliko ir ir įsigaliojus kitai šio įstatymo redakcijai, t. y. 2010 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. XI-847 redakcijai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors pareiškėja iš valstybės tarnybos faktiškai buvo atleista 2010 m. birželio 30 d., tačiau bet kuriuo atveju buvo įspėta apie atleidimą daugiau kaip prieš keturis mėnesius, nors pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nuostatas bendrasis ir šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos atžvilgiu taikytinas pranešimo apie pareigybės panaikinimą pateikimo terminas buvo ne vėliau kaip 2 mėnesiai iki pareigybės panaikinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė patvirtina, jog pateikus pranešimą apie pareiškėjos pareigybės panaikinimą daugiau kaip prieš keturis mėnesius iki pareigybės panaikinimo pareiškėjos, kaip valstybės tarnautojos, socialinės garantijos iš esmės nebuvo pažeistos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija. Todėl tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos D. E. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėRomanas Klišauskas