- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-26
- Bylos Nr.
- 2A-44-180/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00300-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- Širvintų rajono savivaldybės administracijos, Širvintų rajono savivaldybės administracijos ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autovelda“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Autovelda“
- Advokatai
- Edita Bumblienė
- Kategorijos
- 2.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei ir Marijai Zubrickeinei,
dalyvaujant ieškovės – Širvintų rajono savivaldybės administracijos, atstovei advokatei Editai Bumblienei,
atsakovės – uždarosios akcinės bendrovės „Autovelda“, atstovams: direktoriui V. P. ir advokatei M. J.,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Širvintų rajono savivaldybės administracijos ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autovelda“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-245-252-2015 pagal ieškovės Širvintų rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autovelda“ dėl koncesijos sutarties vykdymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė – Širvintų rajono savivaldybės administracija, prašė įpareigoti atsakovę UAB ,,Autovelda“ ne vėliau kaip per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti koncesijos sutartyje (pasiūlyme) prisiimtus įsipareigojimus: 1) investuoti į pastatų, esančių Zibalų g. 43, Širvintose, remontą 8 335,26 Eur; 2) autobusams (ne senesniems kaip 5-10 metų) įsigyti skirti 25 897,45 Eur; 3) investuoti į autobusų stotį 134 115,22 Eur, kad stotis atitiktų nors antros kategorijos reikalavimus; 4) transporto priemonėms (autobusams) įsigyti bei mechaninių dirbtuvių modernizavimui skirti 289 620,02 Eur.
Ieškovė paaiškino: UAB „Širvintų autobusų parkas“ koncesijos atvirą viešą konkursą laimėjo atsakovė ir su ja 2006 m. gruodžio 15 d. buvo pasirašyta koncesijos sutartis, kurios atsakovė nevykdo. Į pastatų, esančių Zibalų g. 43, Širvintose (mechaninės dirbtuvės) remontą pirmaisiais metais ji investavo tik 20 626,74 Eur, nors buvo įsipareigojusi investuoti ne mažiau kaip 28 962 Eur; autobusams, ne senesniems kaip 5–10 metų, įsigyti turėjo skirti 231 696,01 Eur, tačiau skyrė tik 224 805,16 Eur; kai kurie įsigyti autobusai yra senesni nei 10 metų, dėl to papildomai turi investuoti 25 897,45 Eur. Į autobusų stoties atnaujinimą atsakovė investavo tik 10 694,79 Eur. Stotis neatitinka antros klasės reikalavimų, ji yra tik ketvirtos kategorijos. Pagal sutartį ir pasiūlymą, kuris yra sutarties sudėtinė dalis, turėjo būti investuota ne mažiau kaip 144 810,01 Eur. Atsakovė privalo investuoti likusius 134 115,22 Eur. Be to, transporto priemonėms ir mechaninėms dirbtuvėms modernizuoti antraisiais ir trečiaisiais sutarties vykdymo metais atsakovė privalėjo investuoti 289 620,02 Eur, tačiau iki šios dienos lėšų tam iš viso neskirta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę ne vėliau kaip per dvejus metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti įsipareigojimus, prisiimtus pagal koncesijos sutartį: 1) investuoti į Širvintų autobusų stotį 125 359 Eur, kad autobusų stotis atitiktų nors antros kategorijos reikalavimus; 2) investuoti į transporto priemonių įsigijimą ir mechaninių dirbtuvių modernizavimą 277 627,01 Eur; 3) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šių įsipareigojimų įvykdymo informuoti ieškovę apie šių įsipareigojimų įvykdymą ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Kitus ieškinio reikalavimus teismas atmetė.
Teismas pripažino nepagrįstą ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę investuoti į pastatų (mechaninių dirbtuvių), esančių Zibalų g. 43, Širvintose, remontą 8 335,26 Eur ir šioje dalyje ieškinį atmetė, nustatęs, kad šią sumą atsakovė investavo į mechaninių dirbtuvių teritorijos asfaltbetonio dangos sutvarkymą, atmetęs ieškovės teiginius, kad pagal sutartį turėjo būti investuota tik į pastatus, o ne į kelio prie pastatų sutvarkymą.
Remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas nustatė, kad įsigytas vienas autobusas senesnis nei numatyta įsipareigojimuose ir tokio autobuso įsigijimo kaina sumažino bendrą jau įvykdytų įsipareigojimų dalį. Pripažino, kad bendra investuota suma, skirta autobusams įsigyti pirmais sutarties metais – 205 400 Eur. Teismas priėjo prie išvados, kad dėl autobusų stokos nebuvo sutrikdytas UAB „Širvintų autobusų parkas“ darbas; autobusų įsigyta tiek, kiek buvo reikalinga tuo metu; jie įsigyti mažesne kaina, o pasirašant sutartį, atsakovė negalėjo žinoti apie autobusų rinkos kainų perspektyvą. Teismas nustatė, kad atsakovė įsigijo tiek autobusų, kiek jų pirmais koncesijos vykdymo metais buvo būtina, remiantis sutarties 17.2 punkto nuostata.
Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė į autobusų stotį yra investavusi 19 445,66 Eur (10 694,79 Eur į pastatą ir 8 756,66 Eur į autobusų stoties aikštelės remontą), nors pagal pateiktą pasiūlymą turėjo investuoti ne mažiau kaip 144 810,01 Eur. Įpareigojo atsakovę investuoti 125 359 Eur. Teismas priėjo prie išvados, kad pagal byloje esančius duomenis pirmaisiais koncesijos metais atsakovė neturėjo galimybės investuoti į autobusų stoties pastatą, nes nebuvo aišku, ar pastatas liks toje pačioje vietoje, tačiau dėl neįvykusių derybų ir nepriėmus konkrečių sprendimų dėl paminėto klausimo, atsakovė turėjo pareigą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus – neveikimas nepateisinamas teiginiais dėl neišduoto statybos leidimo.
Teismas nustatė, kad atsakovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga verslininkė: neskundė ieškovės sprendimų dėl sutarties sąlygų pakeitimo, į teismą dėl sutarties sąlygų modifikavimo kreipėsi tik ieškovei pateikus ieškinį teisme ir kt. Aplinkybė, kad šiuo metu apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla dėl sutarties sąlygų modifikavimo, teismo įsitikinimu, nepanaikina atsakovės atsakomybės už prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą.
Teismas nustatė: atsakovė autobusams įsigyti skyrė tik dalį planuotų lėšų, o neįvykdytų įsipareigojimų dydis – 277 627,01 Eur. Nesutikdamas su ieškove, teismas nusprendė, kad visi keturi autobusai, kurie įsigyti po ketverių metų ir vėliau nuo koncesijos sutarties pasirašymo, įskaitytini į išlaidas, kurias atsakovė privalėjo investuoti antraisiais ir trečiaisiais koncesijos vykdymo metais, nes ir tais metais buvo įsipareigojusi ne tik modernizuoti mechanines dirbtuves, bet ir įsigyti autobusus. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad autobusai turėjo būti ne senesni kaip 5-10 metų ne tik vykdant sutartį pirmaisiais metais, bet ir vėliau.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovė – Širvintų rajono savivaldybės administracija, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo dalį dėl atmestų ieškinio reikalavimų ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Teismas pažeidė CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Pasiūlyme, kuris yra sudėtinė ir neatskiriama koncesijos sutarties dalis (sutarties 26.3 p.), atsakovė įsipareigojo investuoti būtent į pastatus (mechanines dirbtuves). Jai buvo suprantama ir žinoma, kad 28 960 Eur suma būtų buvusi per maža, norint sutvarkyti ir mechanines dirbtuves, ir jų teritoriją, ypatingai atkreipiant dėmesį į tai, kad vien mechaninių dirbtuvių langų, palangių ir durų pakeitimui buvo išleista 20 626,74 Eur, nors dirbtuvių būklė žymiai nepagerėjo. Ne bet kokios atsakovės patirtos išlaidos (nors būtinos ir pagrįstos) tvarkant, prižiūrint ar remontuojant sutarties objektą yra pripažintinos investicijomis, bet tik tos, kurias ji patyrė investuodama į mechaninių dirbtuvių pastatus. Teismas pažeidė Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 7 dalis, įtvirtinančias statinio ir pastato sąvokas, nes asfaltbetonio danga nelaikytina nei statiniu, nei pastatu. Teismas nepagrįstai nustatė, kad autobusų stoties teritorijos asfaltbetonio danga laikytina autobusų stoties sudedamąja dalimi. Autobusų stoties teritorijos sutvarkymo išlaidos nepripažintinos investicijomis į autobusų stoties pastatų remontą. Teritoriją atsakovė tvarkė savo iniciatyva iš papildomų lėšų. Be to, asfalto dangai nebuvo gautas statybos leidimas.Konkurso dalyviai privalėjo nurodyti ne preliminarias, bet tikslias ir konkrečias sumas. Sutartyje nebuvo jokių išlygų dėl investuojamų lėšų, dėl to teismas nepagrįstai sprendė, kad pasiūlymuose nustatytų atsakovės įsipareigojimų vykdymas gali būti grindžiamas ūkiniu reikalingumu. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles (CPK 12, 178 str.), nes ne ieškovė, bet atsakovė turėjo pagrįsti, kad pirmaisiais koncesijos metais buvo įsigyta autobusų pagal ūkinį reikalingumą ir įsigyti didesnio jų kiekio nebuvo jokio ūkinio poreikio. Atsakovė tokių įrodymų nepateikė. Teismas nenurodė motyvų ir argumentų, kodėl 2011, 2012 ir 2014 metais atsakovės įsigytų autobusų išlaidas priskyrė prie įsipareigojimų, kuriuos ji turėjo įvykdyti antraisiais ir trečiaisiais metais. Atsakovė iki dabar nėra įvykdžiusi pirmųjų metų įsipareigojimų, dėl to visos vėlesnės investicijos yra užskaitomos kaip investicijos seniausiai skolai padengti, t. y. kaip įsipareigojimo pirmaisiais koncesijos metais ne senesnių nei 5-10 metų autobusams įsigyti skirti 231 696,01 Eur. Teismas nevertino į bylą pateiktų įrodymų, kad ji (ieškovė) bendradarbiavo su atsakove, nepagrįstai atmetė ieškovės pateiktą įrodymą – apžiūros aktą, kuris atitiko visus rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus (CPK 197, 198 str.); apžiūros poreikis kilo po to, kai ieškinys buvo pareikštas teisme, išklausius atsakovės atstovės paaiškinimų. Patikrinimas nebuvo atliktas vienašališkai. Atsakovės dalyvavimas jame nebuvo būtinas – patikrinime dalyvavo UAB „Širvintų autobusų parkas“ atstovas – direktorius.Teismas nepagrįstai nustatė, kad patenkintų reikalavimų dalis sudaro tik 50 proc., o ne 94 proc., ir dėl to priteisė per mažai bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
Atsakovė UAB „Autovelda“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo dalį, kuria ji įpareigota investuoti į Širvintų autobusų stotį 125 359 Eur ir šią sumą sumažinti iki 107 994,39 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismo patenkinti ieškovės reikalavimai negali būti įvykdyti priverstinai. Ieškovei netinkamai suformulavus ieškinio dalyką, yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškovė neprašė taikyti civilinės atsakomybės, dėl to teismas nepagrįstai vadovavosi civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.256 str. 4 d.).Teismas klaidingai nustatė autobusų stoties asfaltbetonio dangos remonto darbams skirtų išlaidų dydį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tam išleista ne 8 756,66 Eur, o 26 120,83 Eur. Su tokia suma sutiko ir ieškovė, tik teigė, kad tai nelaikytina investicijomis pagal koncesijos sutartį. Likusių neįvykdytų įsipareigojimų suma yra 107 994,39 Eur.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime teigia, kad dėl netinkamo ieškinio dalyko atsakovė išreiškė tik baigiamųjų kalbų metu. Prievolės įvykdymo termino praleidimas įstatymo prasme yra laikomas sutarties pažeidimu, o ne jos tinkamu įvykdymu ir ne jos vykdymo pabaigos sąlyga; prievolės įvykdymo termino suėjimas neatleidžia atsakovės nuo pareigos tinkamai įvykdyti prievolę (CK 123 str. 1 d., 6.59, 6.205, 6.63 str. 1 d. 2 p.). Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę ne priverstinai vykdyti sutartį, bet įpareigoti atsakovę įvykdyti pažeistą prievolę, kurios įvykdymo terminas praleistas. Vienas iš civilinių teisių gynimo būdų yra prievolės įvykdymas natūra. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas investuotas lėšų dydis yra nepagrįstas.
Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Teigia, kad teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę investuoti į mechaninių dirbtuvių remontą 8 335,26 Eur. Pasiūlyme nurodyta, kad dirbtuvės ir visa teritorija reikalauja skubių investicijų, todėl atmestini ieškovės argumentai, kad atsakovė įsipareigojo investuoti tik į pastatus. Ieškovės teiginys, kad 28 962 Eur suma buvo per maža, norint sutvarkyti ir mechanines dirbtuves, ir jų teritoriją, prieštarauja įvykusiam faktui (už šią sumą jau yra atlikti būtiniausi asfaltbetonio dangos remonto darbai), taip pat verslo logikai. Nėra pagrindo vadovautis Statybos įstatyme pateiktomis sąvokomis, nes pasiūlymuose aiškiai nurodoma, kad investicijos reikalingos ne tik dirbtuvėms, bet visai teritorijai, o aikštelė yra neatsiejama nuo paties pastato. Teismas padarė pagrįstą išvadą, asfaltbetonio dangos remontui skirtas lėšas priskirdamas investicijoms statiniams. Statybų neteisėtumo nenustatyta, dėl to nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovė negavo reikiamų leidimų, ir šių argumentų pirmosios instancijos teisme ieškovė nenurodė. Dokumentai, pagrindžiantys dirbtuvių aikštelės remontui patirtas išlaidas, ieškovei pateikti 2012 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 17, jokių prieštaravimų nebuvo gauta. Dėl to teigiama, kad sutartis buvo vykdoma tinkamai. Pasiūlymuose nepasakyta, kad atsakovė 144 810,01 Eur investuos tik į autobusų stoties pastatą, o prieiga yra neatskiriama stoties dalis. Ieškovės pateikiamas koncesijos sutarties aiškinimas yra nesąžiningas atsakovės atžvilgiu, nes keturi autobusai neužskaitomi nei kaip pirmų, nei kaip antrų ir trečių koncesijos sutarties vykdymo metų įsipareigojimo vykdymas. Širvintų autobusų stoties kapitalinis remontas nebuvo atliekamas dėl paties ieškovės nurodymo, nes buvo planuojama stotį perkelti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytų atsakovės investuotinų sumų į autobusų stotį, mechanines dirbtuves, autobusus, taip pat šių įsipareigojimų įvykdymo terminu.
Atsakovė apeliaciniame skunde ginčija tik teismo nustatytą sumą, investuotiną į autobusų stotį, ir teigia, kad ji turėtų būti 17 364,17 Eur mažesnė.
Dėl atsakovės investicijų į pastatus
Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovės išlaidas, patirtas autobusų stoties aikštelei ir mechaninių dirbtuvių kelio asfaltui, pripažinti tinkamomis investicijomis pagal koncesijos sutartį. Apeliantė (ieškovė) teigia, kad šios išlaidos negali būti pripažįstamos investicijomis, nes visos lėšos turėjo būti skiriamos tik pastatams. Teisėjų kolegija atmeta šiuos teiginius kaip nepagrįstus.
Pagal Koncesijų įstatymo (toliau – KĮ) 2 straipsnio 1 dalį koncesija – vadovaujantis koncesijos sutartimi ir joje nustatytomis sąlygomis suteikiančiosios institucijos koncesininkui pagal šį įstatymą suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir (ar) naudoti valstybės ar savivaldybės turtą (tarp jų eksploatuoti gamtos išteklius), kai koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas, o koncesininko atlyginimą už tokią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos ar tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką.
Koncesijos sutartimi nustatomos suteikiančiosios institucijos ir koncesininko teisės ir pareigos, susijusios su koncesija (KĮ 2 str. 2 d.). Bylos šalių tarpusavio įsipareigojimai apibrėžti 2006 m. gruodžio 15 d. koncesijos sutartyje, kuri pasirašyta koncesijos atviro viešo konkurso sąlygų pagrindu. Sutarties nei viena šalis neginčija. Šia sutartimi prisiimti įsipareigojimai yra privalomi ir turi būti vykdomi (CK 6.154, 6.158, 6.189, 6.200 str.).
Koncesijos konkurso sąlygose nebuvo jokių konkrečių sąlygų, iš kurių būtų aišku, kokiems objektams, kiek investicijų ir kokia tvarka jos turi būti skiriamos. Koncesijos sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad koncesijos objektas yra įmonė – UAB ,,Širvintų autobusų parkas“ ir autobusų stotis (keleivių laukimo paviljonas). Koncesijos sutartis yra abstrakti, neaiški, neįvardijamas nei koncesininko įsipareigojimų dydis, nei konkretizuojami atskiri darbai. Koncesijos objektas kuriamas ir keičiamas (remontuojamas, rekonstruojamas, renovuojamas, reorganizuojamas ir pan.) pagal projektą ir sąmatą, suderintą su suteikiančiąja institucija (sutarties 4.3 p.). Koncesijos sutarties 26.3 punkte nustatyta, kad koncesininko išsamus įpareigojantis pasiūlymas, pateiktas koncesijos atviro viešo konkurso metu, ir jame numatyti įpareigojimai yra sudėtinė ir neatskiriama šios sutarties dalis. Iš pateikto atsakovės pasiūlymo turinio matyti, kad jis taip pat nėra itin konkretus, jame nėra aiškiai įvardintų jos įsipareigojimų. Kilus ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sutartis turi būti aiškinama pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Pirmenybė turi būti teikiama tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų dokumentų turinį, nesutinka su apeliantės (ieškovės) teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir jas pažeidė. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai nustatė tinkamai investuotų atsakovės lėšų dydį.
Nepagrįsti įrodymais ieškovės teiginiai, kad šalys buvo susitarusios dėl investicijų tik į pastatus: tokios nuostatos nei koncesijos sutartyje, nei kituose dokumentuose nėra (CK 6.193 str., CPK 177, 178 str.). CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo pateikti įrodymus, įrodančius nurodomas aplinkybes (CPK 177-178 str.). Ieškovės teiginiai deklaratyvūs, paneigiami net tik sutarties ir atsakovės pasiūlymo nuostatos, bet ir jos pačios (ieškovės) elgesiu koncesijos sutarties vykdymo metu.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad pasiūlymas iš esmės surašytas ne teisine, bet buitine kalba, jame iš esmės abstrakčiai pateikta autobusų stoties rekonstravimo vizija. Priešingai nei teigia ieškovė, pasiūlyme aiškiai nurodyta, kad kapitalinis remontas reikalingas ne tik autobusų stoties pastatui, bet ir keleivių įlaipinimo ir išlaipinimo aikštelei; nurodyta, kad autobusų įvažiavimo aikštelė duobėta, nesaugi. Iš pasiūlymo dalies, skirtos autobusų stočiai, akivaizdžiai matyti, kad kalbama ne tik apie investicijas stoties pastatui, bet ir aikštelei. Analogiška situacija ir su dirbtuvėmis – konkrečiai nurodyta, kad skubių investicijų reikalauja ne tik dirbtuvės, bet ir pati teritorija. Byloje nėra ginčo, kad koncesijos sutartis nėra tinkamai įvykdyta; atsakovė neneigia, kad autobusų stotis neatitinka antros kategorijos autobusų stoties reikalavimų, kad nėra visiškai įvykdyti prisiimti sutartiniai įsipareigojimai. Atsakovė neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl įpareigojimo skirti atitinkamas sumas, išskyrus 17 364,17 Eur, investuotinų į stoties pastatą. Ieškovė neteigia, kad lėšos aikštelėms sutvarkyti nebuvo pagrįstos ar nereikalingos, ir neginčija fakto, kad aikštelių būklė iš esmės buvo avarinė.
Atmestini kaip nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad tokios išlaidos asfaltui su ja nebuvo derintos, kad tam statybos leidimas nebuvo išduotas. Kaip matyti iš teismui pateikto autobusų stoties pastatų kapitalinio remonto techninio projekto, paraiškos dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo, Širvintų rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo Tarnybos 2007 m. rugpjūčio 30 d. išvados Nr. 199, specialiosios projektavimo sąlygos skirtos statinio architektūrai formuoti ir sklypui tvarkyti. Techninio projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad projektas parengtas Širvintų autobusų stoties pastato, stoginės ir kiemo aikštelės kapitaliniams remontui atlikti. Tvarkant pėsčiųjų takų ir aikštelės asfalto dangą, vadovaujamasi 8,43 ha teritorijos Širvintų mieste detaliojo plano sprendiniais. Esamos autobusų sustojimo aikštelės asfaltbetonio danga ištrupėjusi, duobėta, aikštelė remontuojama išlyginant duobes ir įrengiant naują 50 mm storio asfaltbetonio dangos sluoksnį. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų reiškusi kokias nors pretenzijas dėl asfaltavimo darbų, tam prieštaravusi, ėmėsi kokių nors teisinių priemonių situacijai konkretizuoti. Ieškovė, gavusi PVM sąskaitas faktūras, patvirtinančias išlaidas asfaltui, taip pat jokių pretenzijų atsakovei nereiškė, faktinio šių darbų atlikimo neginčijo.
Taigi teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovės teiginiai, kad turi būti investuojama tik į pastatus, o lėšos, skirtos teritorijos sutvarkymui, laikytinos papildomomis, kurias atsakovė skyrė savo iniciatyva, savavališkai, yra ne tik nelogiški, bet neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5, 6.193 str., CPK 185 str.). Įvertinusi paminėtus argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovės asfaltbetonio dangai skirtos lėšos laikytinos investicijomis pagal ginčo koncesijos sutartį, kurios išskaičiuotinos iš likusios investuoti sumos.
Atmestini kaip nepagrįsi ieškovės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė jos pateiktu apžiūros aktu. Teismo sprendime teisingai nurodyta, kad apžiūra atlikta atsakovei nedalyvaujant, vienašališkai, be to, jo turinys nepagrindžia jos teiginių apie investuotinas lėšas (CPK 177 str. 1 d., 180 str.).
Dėl investavimo į autobusus
Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti jos reikalavimą įpareigoti atsakovę skirti 25 897,45 Eur autobusams atnaujinti. Ieškovė teigia, kad pirmaisiais koncesijos metais atsakovė įsipareigojo ne senesnių nei 5–10 metų autobusų įsigijimui skirti 231 696,01 Eur, tačiau šį įsipareigojimą įvykdė tik iš dalies – investuota tik 205 798 Eur.
Teisėjų kolegija su šiais teiginiais nesutinka.
Byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad atsakovė 2007 metais, t. y. pirmais koncesijos metais, įsigijo aštuonis autobusus už 205 400 Eur. Nei konkurso sąlygose, nei koncesijos sutartyje nebuvo nurodyta, kiek autobusų atsakovė privalo įsigyti. Atsakovės pasiūlyme, priešingai nei teigia ieškovė, buvo tik abstrakčiai nurodyta, kad autobusams įsigyti skirtina 231 696,01 Eur suma ne konkreti, o tik numatoma. Taigi teigti, kad atsakovė privalėjo įsigyti transporto priemonių už paminėtą sumą, nėra pagrindo, nes ši suma buvo tik prognozuojama. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės reikalavimas skirti autobusams įsigyti konkrečią sumą, nepagrįstas ir neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pagal koncesijos sutarties 17.2 punktą koncesininkas (atsakovė) įsipareigojo užtikrinti koncesijos objekto finansavimą pagal ūkinį reikalingumą. Nepaneigti atsakovės argumentai, kad autobusų buvo įsigyta tiek, kiek buvo reikalinga tuo metu, ir mažesne kaina, o pasirašant koncesijos sutartį, atsakovei nebuvo žinomos autobusų rinkos kainų perspektyva. Byloje nėra duomenų, kad ginčijamu laikotarpiu įsigyta autobusų per mažai, autobusai buvo netinkami ir dėl to paslaugoms keleiviams nebuvo suteiktos, ar suteiktos nekokybiškai. Nėra duomenų, kad ieškovė dėl to būtų reiškusi pretenzijas atsakovei (CPK 178 str.).
Dėl atsakovės įsipareigojimų įvykdymo termino
Ieškovė nusitinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovė įpareigota paminėtas lėšas investuoti per dvejus metus nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.
Nuo koncesijos sutarties sudarymo praėjo beveik devyneri metai, tačiau atsakovė nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų, nors investuoti paminėtas lėšas turėjo pirmaisiais koncesijos sutarties vykdymo metais. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 str.). Nors atsakovė neginčija savo įsipareigojimų, tačiau tai nepaneigia jos pareigos laikytis sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Sutiktina su ieškove, kad remontą būtina atlikti kuo skubiau, nes kyla turto pablogėjimo grėsmė. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakove, nepadidino paslaugų tarifų – nėra susiję su nagrinėjama byla ir nėra jos dalyku. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos praėjo daugiau kaip pusantrų metų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad terminas atsakovės įsipareigojimams įvykdyti turi būti trumpesnis – sutartinius įsipareigojimus atsakovė turi įvykdyti per vienerius metus nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo. Toks terminas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pakankamas.
Į esminius ieškovės apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta. Kiti nėra reikšmingi. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės ir investuotinų lėšų apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo
Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu įpareigoti ją į autobusų stoties pastatą investuoti 125 359 Eur. Teigia, kad ji autobusų stoties aikštelės asfaltbetonio dangos remontui išleido ne 8 756,66 Eur, o 26 120,83 Eur, todėl šia suma turi būti mažinamos lėšų suma, investuotina į autobusų stotį.
Šie atsakovės argumentai pagrįsti.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas, vertindamas autobusų stoties teritorijos asfaltbetonio darbus, pripažindamas juos investicija, tinkamai aiškino koncesijos sutartį ir pagrįstai rėmėsi šiuos darbus pagrindžiančiais įrodymais (CPK 177, 178, 185 str.): atliktų darbų aktais, sąskaitomis faktūromis, tačiau, apskaičiuodamas atliktų darbų kainą, teismas ją apskaičiavo neteisingai, nustatęs, kad autobusų stoties teritorijos asfaltbetonio darbų atlikta už 8 756,66 Eur (30 235 Lt), kai turi būti 26 120,83 Eur (90 190 Lt). Teismo nustatyta atsakovės investuotina į autobusų stotį 125 359 Eur suma mažinama iki 107 994,83 Eur (26 120,83 – 8 756.66 =17 364,17). Ieškovė šios sumos neginčijo, neteigė, kad šios išlaidos nebuvo faktiškai patirtos, tik, paminėta, kad šių darbų nepripažino kaip investicija.
Nėra pagrindo teigti, kad ieškovė netinkamai suformulavo ieškinio dalyką, dėl to ieškinys turėjo būti atmestas. Apeliantas iš esmės sutiko su teismo sprendimu, pripažino, kad netinkamai vykdė koncesijos sutartį, neinvestavo reikiamų sumų į ginčo objektus, o ginčijo sprendimą tik dėl dalies investicijų apskaičiavimo klaidos. Savo prieštaringų teiginių (tai pripažįsta reikalavimą, tai neigia) atsakovė nepaaiškino, buvo nenuosekli, neigė akivaizdžius faktus, pvz. neigė statybos leidimo autobuso stoties rekonstrukcijai, išdavimą, kad toks leidimas buvo išduotas, tik atsakovės neatsiimtas. Tokio neveikimo priežasties atsakovė nesugebėjo pagrįsti.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovė pateikė 2013 m. spalio-lapkričio mėnesio prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, kuriais siekia įrodyti papildomą 535,80 Eur investiciją (1 000 Lt ir 850 Lt) pagal koncesijos sutartį (CPK 177, 178, 314 str.), tačiau pateiktuose dokumentuose be jų išrašymo datos ir nupirktų paslaugų apibūdinimo (langų angokaiščių užtaisymas, glaistymas, dažymas, rozetės pravedimas, grindjuosčių nuėmimas) nėra kitų duomenų, iš kurių būtų galima nuspręsti apie pirktos paslaugos tikslinį panaudojimą, jo ryšį su ginčo objektais. Neįrodžius išlaidų, nurodytų pateiktoje sąskaitoje, ryšio su investicijomis ir jų panaudojimo investicijoms pagal koncesijos sutartį, pripažinti nurodytą sumą investicija ir ja sumažinti ieškinio reikalavimą, nėra pagrindo (CPK 177, 178, 185 str.). Apeliaciniame skunde atsakovė nesutiko su teismo sprendimu tik iš dalies – dėl sumos, neįskaitytos į investicijas, t. y. dėl 17 364,61 Eur, panaudotų autobusų stoties aikštelės dangos remontui. Apie paminėtas išlaidas pirmosios instancijos teisme neteigė. Naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas (CPK 306 str. 2 d.). Be to, apeliantas neįrodė, kad kvituose nurodyti darbai susiję su aikštelės remontu – pagal paslaugų pobūdį, tokie darbai atliktini patalpose.
Nesusiję su nagrinėjamu ginču ir kiti atsakovės pateikti įrodymai: transporto priemonių įsigijimo 2016 metais dokumentai ir 2016 metų autobusų stoties remonto lokalinė sąmatos. Visi šie rašytiniai dokumentai neturi įrodomosios reikšmės ir jais nesiremiama. Tie dokumentai aktualūs tęsiant koncesijos sutarties vykdymą kitais sutartyje aptartais periodais (CPK 180, 118, 185 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nes teismas nepagrįstai sprendė, kad jos patenkintų reikalavimų procentinė išraiška sudaro ne 50 proc., bet 94 proc. Pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų dėl 50 proc. tenkinamų reikalavimų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareikštų ir patenkintų reikalavimų santykį, su apeliantės (ieškovės) argumentais sutinka.
Ieškovės apeliacinis skundas yra patenkintas iš dalies, o atsakovės apeliacinis skundas patenkintas visiškai, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keičiamas. Pagal tai, remiantis CPK 93 straipsnio 1-5 dalimis, proporcingai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme pagal patenkintų ir atmestų ieškovės reikalavimų dalį. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 90 proc., dėl to atitinkamai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.
Nepagrįsi ieškovės teiginiai, kad atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis turėtų būti sumažintas, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad jų dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85patvirtintose rekomendacijose Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) nustatytus maksimalius dydžius. Iš ieškovės pateikto atsakovės bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo matyti, kad ji (ieškovė) neteisingai apskaičiuoja maksimalius paslaugų teikimo įkainius pagal Rekomendacijas, pvz., skaičiuodama atstovavimo išlaidas už dalyvavimą teismo posėdyje, nenurodo posėdžio trukmės. Mažinti atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).
Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą iš dalies, o atsakovės apeliacinį skundą patenkinus visiškai, priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, ieškovei priteistina 10 procentų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o atsakovei – 90 proc.
Iš teismui pateiktų dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų) nustatyta, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 1 143,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė – 2 531,68 Eur, kurių dydžiai neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovės priteistina 114,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovės – 2 278,52 Eur.
Atsakovė taip pat sumokėjo 41 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Jai iš ieškovės priteistina 36,9 Eur žyminio mokesčio (iš viso priteistina 2 315,42 Eur).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 straipsnio 5 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti nauja redakcija:
,,Ieškinį tenkinti iš dalies.
Įpareigoti atsakovę – uždarąją akcinę bendrovę „Autovelda“, ne vėliau kaip per vienerius metus nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos (nutarties įsiteisėjimo diena) įvykdyti įsipareigojimus, prisiimtus pagal 2006 m. gruodžio 15 d. koncesijos sutartį:
investuoti į Širvintų autobusų stotį 107 994,83 Eur, kad autobusų stotis atitiktų nors antros kategorijos reikalavimus;investuoti į transporto priemonių įsigijimą ir mechaninių dirbtuvių modernizavimą 277 627,01 Eur;įpareigoti atsakovę – uždarąją akcinę bendrovę „Autovelda“, ne vėliau kaip per 5-ias darbo dienas nuo nurodytų įsipareigojimų įvykdymo informuoti ieškovę – Širvintų rajono savivaldybės administraciją, apie šių įsipareigojimų įvykdymą ir pateikti visus įsipareigojimų įvykdymą patvirtinančius dokumentus.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autovelda“ (j. a. k. 254307510) ieškovei – Širvintų rajono savivaldybės administracijai (j. a. k. 188722373), 781,97 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt septynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų ir valstybei: 36,9 Eur (trisdešimt šešis eurus ir devyniasdešimt euro centų) žyminio mokesčio ir 8,48 Eur (aštuonis eurus ir keturiasdešimt aštuonis euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Priteisti iš atsakovės – uždarosios akcinės bendrovės „Autovelda“ (j. a. k. 254307510), 49,88 Eur (keturiasdešimt devynis eurus ir aštuoniasdešimt aštuonis euro centus) kelionės ir darbo užmokesčio išlaidų liudytojui K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš ieškovės – Širvintų rajono savivaldybės administracijos (j. a. k. 188722373), atsakovei – uždarajai akcinei bendrovei „Autovelda“ (j. a. k. 254307510), 255,10 Eur (du šimtus penkiasdešimt penkis eurus ir dešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų.
Išmokėti iš Panevėžio apygardos teismo depozitinės sąskaitos liudytojui K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), 58 Eur (penkiasdešimt aštuonis eurus) kelionės ir darbo užmokesčio išlaidų.“
Priteisti iš atsakovės – uždarosios akcinės bendrovės „Autovelda“ (j. a. k. 254307510), ieškovei Širvintų rajono savivaldybės administracijai (j. a. k. 188722373) 114,35 Eur (vieną šimtą keturiolika eurų ir trisdešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos (j. a. k. 188722373) atsakovei – uždarajai akcinei bendrovei „Autovelda“ (j. a. k. 254307510), 2 315,42 Eur (du tūkstančius tris šimtus penkiolika eurų ir keturiasdešimt du euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.