- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-13
- Bylos Nr.
- eA-2055-781/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00209-2022-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- D. E. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. E. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 21S43044 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 6K-46 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nors ir surinko dalį aktualios informacijos apie (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė, kilmės šalis), bet neteisingai ją įvertino. Migracijos departamento Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių objektyvumo trūkumų. Pareiškėjas teigė nurodęs realias aplinkybes ir pagrindęs prašymą dėl atitikties Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimams suteikti pabėgėlio statusą. Pareiškėjas nurodė, jog jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.
3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą apie pareiškėjo kilmės valstybę, nustatė, kad pareiškėjas negali grįžti į savo kilmės valstybę, nes yra pagrįsta grėsmė jo gyvybei. Pareiškėjas prieglobsčio prašyme nurodė, jog jį ketina nužudyti rinkimus laimėjusios partijos kariai dėl to, kad jis rinkimų metu dalino rinkimus pralaimėjusios partijos marškinėlius ir agitavo balsuoti. Pareiškėjo gyvybei iškilo pavojus, todėl jis ir pabėgo iš savo kilmės šalies bei prašė apsaugoti jo gyvybę ir suteikti prieglobstį. Pareiškėjas akcentavo, jog jo persekiojimas yra grindžiamas politinio persekiojimo grėsme. Pareiškėjas savo kilmės šalyje negali pasinaudoti tinkama teisine pagalba, kyla grėsmė, jog pareiškėjui, sugrįžus į savo kilmės šalį, bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.
4. Pareiškėjas vertino, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti terminą, nes jis iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, jis laikėsi nustatytų tvarkų, o išvyko iš kilmės valstybės, siekdamas suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.
5. Pareiškėjas pažymėjo, jog jo asmenybė identifikuota. Jis savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų neišvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvams nustatyti, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo paaiškinimas ir išvykimas iš kilmės valstybės nulemtas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pareiškėjas vertino, kad atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjas nurodė, kad prašė užtikrinti tiesioginį ir betarpišką jo išklausymą Komisijoje. Komisija atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, teisingai neįvertino motyvų, nevertino argumentų dėl pareiškėjo išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės. Kadangi pareiškėjo skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, Komisijos sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.
7. Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad kilmės šalyje jam grasino mirtimi dėl politinės partijos, todėl turėjo palikti kilmės šalį. Jis politinei partijai nepriklausė, tačiau dalyvavo rinkiminėje kompanijoje, agitavo už partiją, dalino reklaminius marškinėlius. Pareiškėjo remiamos partijos pirmininkas yra C. D. D.. Kilmės valstybės prezidentas norėjo pakeisti kilmės šalies Konstituciją, kad galėtų trečią kartą kandidatuoti. Ji buvo pakeista 2020 m. kovo 22 d. Pareiškėjo partija buvo prieš Konstitucijos pakeitimą. Jie išėjo manifestuoti, kariai šaudė į juos, buvo nušauta 11 jo draugų. Pareiškėją sugavo ir grasino, liepė išvykti iš šalies. Jis pasakė savo broliui, brolis sutiko padėti jam išvykti iš šalies ir paprašė savo draugo, kad padėtų išvykti. Tuo metu pareiškėjas negalėjo išvykti, nes neturėjo pakankamai pinigų. Kilmės valstybėje liko iki 2020 m. gruodžio 21 d. Prezidento rinkimai įvyko 2020 m. spalio 18 d. Pareiškėjo partijos pirmininkas 2020 m. spalio 22 d. paskelbė, kad laimėjo rinkimus. Žmonės išėjo į gatves švęsti pergalės. Pareiškėjas buvo namuose ir pas juos į namus atvyko žandarai. Kaimynai jį perspėjo, kad atvyko žandarai, ir jis pabėgo pas brolio draugą. Brolis į namus grįžo 2020 m. spalio 23 d., jį suėmė, sudegino jų namus. Brolis 6 mėnesius buvo kalėjime ir ten mirė. Brolis nepriklausė partijai, brolį sulaikė dėl pareiškėjo. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2020 m. kovo 22 d., kada jam grasino žandarai, kad jis išvyktų iš namų, iki išvykimo 2020 m. gruodžio 21 d., jis gyveno pas brolio draugą. Į namus pareidavo tik pavalgyti. Ir tą naktį, kai į namus buvo atėję žandarai pareiškėjo suimti, jis buvo grįžęs namo pavalgyti. Pareiškėjas nurodė, kad nužudyto brolio žmona liko gyventi kilmės šalyje, nes brolis buvo ją išvežęs į kaimą nuo 2020 m. kovo 22 d. Pareiškėjo kelionei pinigų davė brolis, nes pardavė savo parduotuvę. Parduotuvę pardavė prieš 2020 m. spalio 10 d. Tuo metu pareiškėjas negalėjo išvykti, nes sirgo. Pareiškėjas teigė nežinantis, kiek perversmininkai išbus valdžioje. Valdžioje yra tie patys asmenys ir jie nieko nenori girdėti apie teisę. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos sieną perėjo netyčia, nes, būdamas (duomenys neskelbtini), suprato, kad ji nėra teisinė valstybė, todėl išvyko į Lietuvą.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu buvo surinkta kilmės valstybės informacija, kuri patvirtino, kad politinė situacija kilmės valstybėje stabilizavosi ir nerasta duomenų, kad kilmės šalies vyriausybė persekiotų opozicinių jėgų atstovus. Priešingai, yra duomenų, kad po karinio perversmo, buvę opozicijos aktyvistai netrukdomai grįžta atgal į kilmės valstybę. Atsakovas pažymėjo, kad minėtą perversmą kilmės valstybėje palaikė ir (duomenys neskelbtini) partijos, kuriai tariamai priklausė (rėmė) pareiškėjas, lyderis. Kilmės šalies nebevaldo pareiškėjui tariamai grėsmę kėlusi partija, todėl, tikėtina, kad dėl politinių įsitikinimų pavojus pareiškėjui nebegresia. Atsižvelgęs į nustatytus pareiškėjo paaiškinimo trūkumus bei surinktą kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir jam pagrįstai nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.
10. Atsakovas teigė, kad, priimant Sprendimą, buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (kilmės valstybėje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
11. Atsakovas nurodė, kad nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai dėl jo išsiuntimo į kilmės valstybę, nustatytu draudimo atvykti terminu. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtumą.
12. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka. Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
13. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nei iki Sprendimo, nei iki Komisijos sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai išvykti į kilmės valstybę. Jeigu pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra ir šis klausimas išspręstas.
14. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas.
Atsiliepimas
15. Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti D. E. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi D. E. M. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
17. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
17.1. 2021 m. liepos 30 d. pareiškėjas iš Baltarusijos kirto Lietuvos Respublikos sieną. 2021 m. rugpjūčio 10 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
17.2. 2021 m. rugsėjo 14 d. Migracijos departamente atliktos apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje jam buvo grasinama mirtimi, politikai norėjo jį nužudyti. Pareiškėjas teigė, kad jis su viena partija dalyvavo 2020 m. rinkimuose ir jo partija laimėjo rinkimus, tačiau valdančioji partija nenorėjo užleisti pozicijų. Pareiškėjas paaiškino, kad rinkimų metu jis dalino reklaminius partijos marškinėlius ir dėl to jį nori nužudyti. Pasak pareiškėjo, buvo nužudytas jo vyresnysis brolis, sudeginti namai bei kosmetikos parduotuvėlė, kurią jie turėjo. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2010 m. jis remia (duomenys neskelbtini) partiją, aktyviai jos veikloje nedalyvavo, tačiau per rinkimus, kurie vyko 2010 m., 2015 m. ir 2020 m. jis dalino partijos reklaminius marškinėlius. Pareiškėjas paaiškino, kad po rinkimų, spalio 18 d. jam pradėjo grasinti kariškiai, kuriems valdantieji davė įsakymą persekioti tuos, kurie yra kitoje pusėje. Pasak pareiškėjo, valdantieji taip darė todėl, kad pralaimėjo rinkimus ir nenorėjo atiduoti valdžios. Pareiškėjas paaiškino, kad kariškiai atėjo į namus, tačiau jam pavyko pabėgti. Taip pat kariškiai suėmė brolį, kuris po 5 mėn. kalėjime mirė. Pasak pareiškėjo, jam grasino visos kampanijos metu, jam ir kitiems buvo sakoma, kad po rinkimų jie bus uždaryti į kalėjimą.
17.3. Atsakovas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, įsigaliojus Sprendimui ir nesant priežasčių dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Šalies argumentai
17.4. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 10 d. su skundu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas panaikinti Sprendimą, įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, užtikrinti pareiškėjo asmenišką dalyvavimą skundo nagrinėjimo procedūroje. Komisija Komisijos sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu bei Komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą.
18. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatomis, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punktu ir, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus apklausos metu ir teisme, Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad kilmės valstybėje jam kyla ir / ar kiltų rimtas pavojus gyvybei ar sveikatai. Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimą tiek Migracijos departamente apklausos metu, tiek teismo posėdžio metu apie tariamai patirtą persekiojimą, teismas konstatavo, kad jis yra neišsamus, nedetalus ir prieštaringas, jam trūksta konkrečių detalių, tikslumo. Atsakinėdamas į pateikiamus klausimus, pareiškėjas vengė tikslaus, konkretaus atsakymo. Bandant išsiaiškinti daugiau detalių, užduodant patikslinančius klausimus, pareiškėjas teikė abstrakčius paaiškinimus, vengė detalumo, nuolat kalbėjo bendromis frazėmis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimas apie narystę (duomenys neskelbtini) yra abstraktus, painus, nedetalus, tam tikros paaiškinimo detalės keitėsi. Teismas taip pat įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl išvykimo iš kilmės valstybės. Nors pareiškėjas teigė, kad jau 2020 m. kovo 22 d., po sulaikymo, buvo pareikalauta išvykti iš šalies, tačiau teismui paklausus, kodėl tuo metu neišvyko, nurodė, jog neturėjo tam lėšų, nors vėliau teigė, kad finansinių problemų šalyje neturėjo. Paklausus iš kur gavo pinigų išvykti, pareiškėjas nurodė, kad brolis pardavė parduotuvę, nors apklausos Migracijos departamente metu nurodė, kad parduotuvės jau nebėra, kažkas norėjo pasisavinti ir pasisavino. Paklausus, kada brolis pardavė parduotuvę, pareiškėjas nurodė, kad prieš 2020 m. spalio 10 d. Pasiteiravus, kodėl tada neišvyko, pareiškėjas teigė, kad sirgo. Apklausos Migracijos departamente metu pareiškėjas nurodė, kad iš namų pabėgo 2020 m. spalio 22 d., o teismo posėdžio metu nurodė, kad iš namų išvyko po jo sulaikymo 2020 m. kovo 22 d.
20. Teismas pažymėjo, kad tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad politinė situacija kilmės valstybėje stabilizavosi ir nerasta duomenų, jog kilmės šalies vyriausybė persekiotų opozicinių jėgų atstovus. Byloje yra duomenų, kad po karinio perversmo, buvę opozicijos aktyvistai, netrukdomai grįžta atgal į kilmės valstybę. Teismas pažymėjo, kad minėtą perversmą kilmės valstybėje palaikė ir (duomenys neskelbtini) partijos, kuriai tariamai priklausė (rėmė) pareiškėjas, lyderis. Teismas nurodė, kad šiuo metu kilmės šalies nebevaldo pareiškėjui tariamai grėsmę kėlusi partija, todėl, tikėtina, jog pareiškėjui nebegresia pavojus dėl jo politinių įsitikinimų.
21. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog pareiškėjas tinkamai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
22. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Priimant Sprendimą, buvo įvertinta pareiškėjo situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (kilmės valstybėje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Žemesnės instancijos teismas
23. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas atliko detalią pareiškėjo apklausą, sudarė sąlygas pateikti visus argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jo nurodytus teiginius. Nurodęs Įstatymo 71 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo pareigą įrodyti jam kylančias grėsmes ir jų realumą, teismas sprendė, jog pareiškėjo istorija, kuria jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nėra patvirtinta aktualiais ir patikimais įrodymais. Pareiškėjo paaiškinimas apie veiklą partijoje bei jo patirtą persekiojimą nėra savaime nuoseklus ir detalus, todėl teismas nelaikė jo patikimu įrodymu. Pareiškėjo istorija apie patirtą persekiojimą nėra nei pagrįsta kitais (be jo paaiškinimo) įrodymais, nei savaime sklandi, dėl to, teismo vertinimu, nėra tikėtina.
24. Teismas vadovavosi Tvarkos aprašo 222 punktu ir atmetė pareiškėjo skundo teiginius, jog jo teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio posėdžio.
25. Įvertinęs byloje esančias aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atvykimu, deklaruojamu atvykimo tikslu, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtus Lietuvos-Baltarusijos sieną, kelia nelegalios migracijos grėsmę), teismas sprendė, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir teisėta. Teismas pažymėjo, kad nei iki Sprendimo priėmimo, nei po jo iki bylos išnagrinėjimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
Žemesnės instancijos teismas
26. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui 5 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo. Teismas šį draudimo atvykti laikotarpį vertino kaip neproporcingą. Teismas sprendė, jog pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Kadangi teismas sumažino Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas taip pat sprendė, jog yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas šį laikotarpį taip pat sumažino iki 2 metų. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.
27. Teismas atmetė likusią pareiškėjo skundo dalį bei nenagrinėjo kitų, procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, kurie, teismo vertinimu, nėra esminiai ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų.
III.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai vertino pareiškėjo paaiškinimą ir jį patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl priėjo prie nepagrįstos išvados, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.
30. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas persekiojamas dėdės, kuris siekia užvaldyti jo turtą. Pareiškėjo kilmės valstybės informacija patvirtina, kad kilmės šalyje nėra saugu, vyksta ginkluoti susirėmimai, smurtinės demonstracijos ir protestai, ginkluoti policijos kariuomenės ir demonstrantų bei protestuotojų susirėmimai. Valdžia vykdo savavališkus areštus, nukreiptus prieš oponentus ir pilietinės visuomenės narius, 2021 m. rugsėjo mėnesį kilmės valstybėje įvyko karinis perversmas. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo prieglobsčio prašymo motyvai sutampa su kilmės šalies informacija, todėl patvirtina pareiškėjui kilusios persekiojimo dėl politinių motyvų grėsmės realumą.
31. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neanalizavo saugumo padėties kilmės valstybėje, nors yra įpareigotas surinkti naujausią ir aktualiausią informaciją apie kilmės valstybę bei duomenis, kurie susiję su prieglobsčio prašymo motyvais (Tvarkos aprašo 7, 92.8, 97.1 p.). Atsakovas neatliko tyrimo, ar pareiškėjui jo kilmės šalyje saugu gyventi, kokia yra beatodairiško smurto padėtis (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje. Sprendime pateikti duomenys apie kilmės valstybę yra pakankamai seni, vos siekiantys 2020 m., kai vyko prezidento rinkimai.
32. Pareiškėjas nurodo, kad jo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos kaip vien tik ekonominės, nes gali būti nulemtos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos kilmės šalyje. Skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ir ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Tai turėjo įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti prieglobsčio prašymo motyvai individualiai, kilmės valstybės informacijos kontekste.
33. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
Atsiliepimas
34. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
35. Atsiliepime nurodyta, kad tyrimo metu, įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta, buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Šalies argumentai
36. Pareiškėjas teiginių dėl nesaugios padėties (duomenys neskelbtini) nepagrindžia kilmės valstybės informacija. Migracijos departamentas tyrimo metu surinko kilmės valstybės informaciją, kuri patvirtina, kad ginkluoti konfliktai (duomenys neskelbtini) nevyksta.
37. Šiuo metu šalies nebevaldo pareiškėjui tariamai grėsmę kėlusi partija, todėl tikėtina, kad dėl politinių įsitikinimų pavojus pareiškėjui nebegresia.
38. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, ir buvo įvertinta būtent pareiškėjo prašymo kontekste aktuali kilmės valstybės informacija, tai patvirtina Migracijos departamento sprendimo turinys. Naujesnės informacijos, kuri galėtų paneigti Migracijos departamento sprendime padarytas išvadas pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia.
39. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai jį sulaikė ir pristatė į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Tikėtina, kad pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Be to, pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Šios aplinkybės pagrindžia būtinumą pareiškėjo atžvilgiu taikyti išsiuntimą į kilmės valstybę su draudimu atvykti.
40. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi. Be to, pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.
41. Pareiškėjas legaliai atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė (teigė, kad kreipėsi, tačiau iš pradžių reikėjo mokytis), vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjas nenurodo.
43. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.
44. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas siekiant pareiškėjui užtikrinti teisę būti tiesiogiai išklausytam. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo 2022 m. kovo 7 d. posėdyje, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.
V.
45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
46. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.
48. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.
49. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.
50. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
51. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).
53. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
54. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).
55. Byloje nustatyta, kad prašymo suteikti prieglobstį motyvas – pareiškėjo baimė dėl savo sveikatos, gyvybės, nes jis 2010 m., 2015 m., 2020 m. rinkimuose rėmė opozicinę partiją, dalino šios partijos marškinėlius.
56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.
57. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo padėties kilmės valstybėje tyrimą ir priėjo prie pagrįstų išvadų, jog nei pareiškėjo paaiškinimai, nei bendro pobūdžio informacija apie jo kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, kad pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinių duomenų, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėjas, turėdamas pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti paaiškinimuose iškilusius neaiškumus bei prieštaravimus, argumentų, galinčių patvirtinti jo teiginius apie atsakovo surinktos informacijos neaktualumą, nepateikė. Ne Migracijos departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas turi surinkti ne tik bendrą informaciją apie kilmės valstybę, bet ir informaciją, pagrindžiančią individualias aplinkybes, yra nepagrįstas. Pareiškėjo individuali situacija nepatvirtina galimo persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjas prieglobsčio procedūros metu objektyviais duomenimis neįrodė jo atžvilgiu vykdomo individualaus persekiojimo, tokio pobūdžio duomenų nėra ir apeliaciniame skunde. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra grindžiamos tik jo paties pasakojimu, kuris, pažymėtina, nėra nuoseklus (pareiškėjas vengė tikslaus, konkretaus atsakymo, teikė abstrakčius paaiškinimus, vengė detalumo, nuolat kalbėjo bendromis frazėmis). Byloje nesant tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami pripažinti, jog jo baimė patirti persekiojimą yra pagrįsta. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.
58. Pareiškėjas, kritikuodamas atsakovo, pirmosios instancijos teismo priimtus sprendimus, apeliuoja į ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo statuso atskyrimą. Jo manymu, atsakovas, neištyręs pareiškėjo kilmės valstybės ekonominės padėties, netinkamai taikė 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso 62-63 punktuose nustatytas vertinimo gaires. Atsakovas neanalizavo ekonominio migranto bei pabėgėlio takoskyros, kas sąlygojo netinkamą prieglobsčio prašymo motyvų vertinimą.
59. Teisėjų kolegija anksčiau išdėstytais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Pareiškėjo baimė patirti netinkamą elgesį savo kilmės valstybėje yra paremta bendro pobūdžio situacija, o ne individualiomis su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Be to, byloje nėra nustatyta ir tai, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.
60. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta (UTPĮ 86 straipsnio 1 dalis). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą (UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai).
61. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.
62. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. E. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.