Kauno apygardos teismo nutartis

2019-03-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-206-238/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-22
Bylos Nr.
1A-206-238/2019
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
A. A.
Nukentėjusysis
G. K.
Kaltinamasis
A. A.
Advokatai
Sonata Žukauskienė
Kategorijos

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-206-238/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52798-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rimo Švirino,

sekretoriaujant Dianai Vorvul,dalyvaujant prokurorei Genovaitei Ročienei,nuteistajam A. A., jo gynėjai advokatei Sonatai Žukauskienei,nukentėjusiojo G. K. atstovei pagal įstatymą G. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta bausmė – 60 MGL dydžio, t. y. 2 259,60 Eur bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu G. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajam G. K. iš kaltinamojo A. A. priteista 800 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiojo G. K. pilnametystės nustatyta jo atstovė pagal įstatymą G. R..

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. A. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. spalio 11 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini) mokyklos padalinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), sugriebęs už dešinės rankos mažamečiui G. K. ir nusivedęs jį į pagalbines mokyklos patalpas, esančias už valgyklos, sudavė vieną kartą kumščiu į dešinį šoną, tokiais veiksmais padarė krūtinės sumušimą su odos nubrozdinimu, kas nežymiai sutrikdė mažamečio G. K. sveikatą.

2. Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistasis A. A. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį atmesti.

2.1. Skunde nurodo, kad jis buvo nuteistas nukentėjusiojo ir keturių berniukų, kurie nematė įvykio, ir kurie, įskaitant nukentėjusįjį, turi didelių elgesio sutrikimų, yra linkę krėsti įvairias išdaigas, nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, atmetant arba tendencingai vertinant kitą bylos medžiagą. Apeliantui nėra suprantama, ką teismas turėjo omenyje nurodydamas, jog liudytojų parodymai, atsižvelgiant į jų amžių ir brandą, tarpusavyje sutampa. Nors liudytojai yra nepilnamečiai, tačiau byloje esantys duomenys neginčytinai patvirtina, jog liudytojams buvo 12–13 metų, t. y. tokio amžiaus vaikai (paaugliai) geba sklandžiai ir smulkiai nupasakoti matyto įvykio aplinkybes, ir jeigu tokio amžiaus vaikai sako tiesą, jų aiškinimai turėtų būti nuoseklūs ir neprieštarauti vieni kitiems. Tačiau, šiuo atveju, teismas paviršutiniškai vertino šių liudytojų parodymus, neatliko jų analizės, kuri patvirtina, kad jų parodymai nėra nuoseklūs ir prieštarauja vieni kitiems. Apeliantas skunde pateikia ir analizuoja liudytojų D. K., Z. D., A. D., L. A. ir nukentėjusiojo G. K. parodymus ir daro išvadą, kad visi paaiškinimai yra nuoseklūs iki vykusio konflikto dėl nepadėtos stiklinės, tačiau kalbant apie rankos užlaužimą nukentėjusiajam, neva jo nusivedimą į kambariuką, smūgio sudavimą, akivaizdu, kad aplinkybės apie įvykį, dėl kurio jis yra nuteistas, šių asmenų parodymuose nesutampa, o parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems. Liudytojų paaiškinimai ir byloje esanti medžiaga patvirtina, kad visi liudytojai ir ypač nukentėjusysis, turėjo elgesio sutrikimų, buvo konfliktiški, todėl pasakius pastabą dėl ne vietoje padėtos stiklinės ir nukentėjusįjį sudrausminus, jis supyko ir nurodė, kad pasakys, kad jis jį sumušė. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo ir jo draugų charakterį, aplinkybė, kad jis nukentėjusiajam išsakė pastabas, buvo pakankamas motyvas jį apkalbėti.

2.2. Skunde taip pat nurodo, kad priešingai, nei nurodoma nuosprendyje, D. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog nematė, kad jis būtų griebęs G. K. ir juo labiau vedęs į tarnybines patalpas. Nors liudytoja ir nurodė, kad įvykių valgykloje akimis nestebėjo, tačiau patvirtino, kad ji visą laiką dirbo virtuvėje, ir tiksliai be jokių prielaidų nurodė, kad jei jis būtų vedęs G. K. į jo nurodomas patalpas, tai jos neabejotinai būtų matę, kadangi, siekiant pakliūti į tarnybines patalpas, yra būtina praeiti pro jas. Liudytoja K. T., kaip ir D. A., neginčytinai patvirtino, jog, norint pareiti į kitas valgyklos patalpas, yra būtina praeiti pro jas ir jos nei viena nematė, kad jis būtų ten ėjęs su G. K.. Daugiau nei neįtikima, jog pro dvi darbuotojas yra įmanoma praeiti nepastebėtam, kuomet einama su vaiku, kuris niekur su tavimi eiti nenori. Pabrėžia, jog šios liudytojos patvirtino, kad jis su jomis nėra nei giminaitis, nei draugas. Atsižvelgiant į tai, kad mokykloje jo užimamos pareigos yra ūkvedžio, akivaizdu, kad liudytojos jam nėra pavaldžios, todėl nėra pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais. Kaip matyti iš prie atlikto parodymų patikrinimo vietoje protokolo darytos nuotraukos, G. K. rodo būtent, kad reikia eiti į virtuvės patalpas, kur įvykio dieną nuolatos dirbo D. A. ir K. T.. Parodymų vietoje patikslinimo protokolu fiksuotos foto nuotraukos, kuriose nukentėjusysis parodė, kur jis jį neva vedėsi, tik patvirtina, jog jis į nukentėjusiojo nurodomas patalpas objektyviai neturėjo jokių galimybių nusivesti ir prieš jį smurtauti.

2.3. Apeliantas teigia, kad pirminė apžiūra G. K. buvo atlikta tik 2017 m. spalio 11 d., 16.37 val., t. y. dienos pabaigoje. Nors Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2017 m. spalio 11 d. išraše gyd. E. P., apžiūrėjusi G. K., nurodė, jog „dešinės krūtinės ląstos pusėje stebimas nubrozdinimas“, tačiau specialistė Z. Makšimaitė nurodė, jog odos paraudimas galėjo būti palaikytas odos nubrozdinimu, nes tai atskirti po kelių valandų nuo sumušimo yra labai sudėtinga. Pabrėžia, jog G. K. apžiūrėjusi O. P. buvo tik rezidente, dėl ko ji galėjo supainioti odos paraudimą su nubrozdinimu. Specialistė Z. Makšimaitė patvirtino, kad ant G. K. kūno ji matė tik paraudimą ir, kad atliekant pirminę apžiūrą, minėtas paraudimas galėjo būti supainiotas su nubrozdinimu, be to, specialistė patvirtino, jog sumušimas galėjo būti padarytas ne tik kumščiu, bet ir kamuoliu. Byloje nustatyta, o ir pats G. K. neneigė, jog po įvykio jis tą dieną žaidė kvadrato varžybose. 2017 m. spalio 12 d. kūno kultūros mokytojo A. G. paaiškinime yra nurodoma, jog G. K. varžybose buvo aktyvus, jokių nusiskundimų dėl prastos savijautos nebuvo. Daugiau nei akivaizdu, kad, jei G. K. būtų sužalotas, jam per varžybas būtų skaudėję, kas įtakotų jo aktyvumą ir galimybes žaisti. Taigi, specialistų parodymais bei išvadomis buvo nustatyta tik tai, kad G. K. 2017 m. spalio 11 d. buvo konstatuotas krūtinės ląstos sumušimas, kuris galėjo būti padarytas tiek kumščiu, tiek kamuoliu, nebuvo nustatyta, ar sumušimas buvo padarytas prieš kvadrato rungtynes ar per jas.

2.4. Aplinkybę, jog G. K. gavo traumą ne dėl jo neva naudoto smurto jo atžvilgiu, o per kvadrato rungtynes, patvirtina ir liudytojų J. J., D. Ž., K. T. ir D. A. teikti paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdyje, kuriuos teismas dėl nepaaiškinamų ir nesuprantamų priežasčių vertino kritiškai. Net keturi asmenys po incidento matę G. K. šoną, nurodė, jog ant vaiko kūno tuo metu nebuvo jokių paraudimų ar nubrozdinimų.

2.5. Skunde taip pat nurodo, kad nuosprendžiu jam paskirta net 60 MGL bauda už nusikalstamą veiką, kurios nepadarė, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė ir nevertino aplinkybių, jog per visą jo darbo laikotarpį jis nėra turėjęs jokių incidentų dėl netinkamo savo pareigų atlikimo ir juo labiau smurto prieš mokinius vartojimo. Visų mokytojų bei mokyklos darbuotojų jis buvo charakterizuojamas teigiamai. Kauno S. L. pagrindinė mokykla 2016 m. spalio 26 d. jam suteikė padėką už puikų Respublikinės mokinių ir mokytojų konferencijos „Bendruomenių indėlis ugdymo kokybei gerinti“ organizavimą. Taip pat nurodo, kad jo finansinė padėtis nėra gera, jo gaunamas pajamos sudaro tik atlyginimas – 532 eurai, todėl net 60 MGL baudos paskyrimas nėra proporcingas. Todėl, net ir laikant, jog buvo padaryta nuskalstama veika, nors jis jos neįvykdė, tokiu atveju yra pagrindas teismo nuosprendžiu paskirtą baudą mažinti iki minimumo.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. A. ir jo gynėja advokatė Sonata Žukauskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė Genovaitė Ročienė ir nukentėjusiojo G. K. atstovė pagal įstatymą G. R. prašė apeliacinį skundą atmesti.

4. Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

7. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino A. A. kaltu padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai.

8. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs fizinį skausmą, padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius ir nori taip elgtis.

9. Aukštesniojo teismo nuomone, byloje esantys įrodymai – nukentėjusiojo G. K., liudytojų parodymai, specialisto išvada ir paaiškinimai, neabejotinai patvirtina, kad A. A. smurtaudamas mažamečio atžvilgiu, veikdamas tiesiogine tyčia, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. K. sveikatą.

10. Nukentėjusysis G. K. ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad ūkvedys (A. A.) užlaužė jam dešinę ranką ir nuvedė į kambariuką valgyklos teritorijoje, kur sudavė jam smūgį kumščiu į šoną, dėl ko jis jautė skausmą, baimę. Tuomet jis apie įvykį papasakojo klasės draugams, auklėtojai, prašė paskambinti mamai. Jo raudoną šoną matė mama ir gydytoja (t. 1, b. l. 38, 39). Parodymų patikrinimo vietoje metu G. K. parodė, kur ūkvedys A. A. pasivedęs jį apie 10 m, pasuko į kairę pusę, dar paėjo apie 10 m, kur pateko į apie 6 m² patalpą. Ūkvedys uždarė minėtos patalpos duris ir patalpos viduryje trenkė jam vieną kartą į dešinį šoną (t. 1, b. l. 104–106). Apklausiamas teismo posėdžio metu nukentėjusysis G. K. paaiškino, kad ūkvedys valgyklos salėje užlaužė jam ranką ir nusivedė į kambariuką, kur jam trenkė į šoną. Kambariuke ūkvedys jam trenkė kumščiu ir sakė „dar neužtenka?“. Ūkvedys jį laikė kaire ranka ir trenkė į dešinę pusę, jam skaudėjo, skausmas buvo stiprokas.

11. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo G. K. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, vieni kitus papildantys, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti jo parodymais, be to, byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad nukentėjusysis siekia melagingai apkaltinti A. A. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu ir jį apkalbėti. Apeliaciniame skunde nurodomas motyvas, kad nukentėjusįjį sudrausminus, jis supyko ir specialiai melagingai pasakė, kad jis jį sumušė, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes apie A. A. atliktus veiksmus ir nukentėjusiajam sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą. Kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo G. K. parodymai apie A. A. atliktus veiksmus prieš jį, nėra vienintelis įrodymas byloje patvirtinantis apelianto kaltumą padarius nusikalstamą veiką.

12. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino parodymus liudytojų L. A., D. K., Z. D., A. D., kurie jau nuo pat įvykio pradžios pedagogams tvirtino, kad G. K. iš valgyklos į tarnybines patalpas išsivedė ūkvedys A. A. Šie liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad G. K. sugrįžus prie jų, šis buvo apsiverkęs, parodė raudoną šoną, sakė, kad ūkvedys jam trenkė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojų paaiškinimai ir byloje esanti medžiaga patvirtina, kad visi liudytojai ir ypač nukentėjusysis, turėjo elgesio sutrikimų, buvo konfliktiški. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, net ir tuo atveju, jei liudytojai iš tiesų būtų konfliktiški, savaime nereiškia, kad jų parodymai turi būti vertinami kaip nepatikimi. Teismas liudytojų parodymus vertino atsižvelgęs ne tik į jų asmenybes, tačiau ir į parodymų nuoseklumą, kitus bylos duomenis, jų tarpusavio santykį, prieštaravimus. Nagrinėjamu atveju teigti, kad nuoseklūs nukentėjusiojo ir liudytojų (jo klasės draugų) parodymai yra nepatikimi, jokio objektyvaus pagrindo nėra. Negana to, nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir kitų liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga.

13. Liudytojos J. J., D. M. A., D. Ž. teismo posėdžio metu nurodė, kad tuoj pat po įvykio nukentėjusysis G. K. joms sakė, kad jį sumušė ūkvedys – sudavė jam į šoną. Liudytoja D. Ž. patvirtino, kad G. K. verkė, prašė skambinti mamai, buvo sumišęs, pasimetęs, atrodė sukrėstas, tokio jo nebuvo mačiusi. Ikiteisminio tyrimo ši liudytoja nurodė, kad G. K. nėra iš tų vaikų, kurie verkia be priežasties, jį gerai pažįsta, jo elgesys po įvykio jai atrodė tikras, nuoširdus ir neapsimestinis (t. 1, b. l. 87). Liudytoja D. M. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad G. K. yra gyvybingas, neklusnus, visada su šypsena, tačiau tada buvo sutrikęs, lyg rausvas, verkiantis, neturėjo minčių, kad jis vaidina. Ikiteisminio tyrimo ši liudytoja nurodė, kad G. K. elgesys iš karto po įvykio jai atrodė nuoširdus, neapsimestinis, ji charakterizuoja nukentėjusįjį kaip labai aktyvų, judrų, gyvą vaiką, jis yra draugiškas, malonus ir geras (t. 1, b. l. 78). Liudytoja G. R. 2017 m. spalio 11 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodė, kad mokyklos ūkvedys jos mažamečiui sūnui G. K. užlaužė dešinę ranką ir vieną kartą kumščiu trenkė į dešinį šoną (t. 1, b. l. 9, 10). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. R. nurodė, kad jai paskambino sūnaus auklėtoja ir informavo, kad kažkas jam nutiko, jis verkia. Vėliau sūnus jai papasakojo, kad mokyklos ūkvedys užlaužė jam ranką, išsivedė iš valgyklos į pagalbines patalpas ir ten jam vieną kartą kumščiu trenkė į dešinės pusės šonkaulių sritį (t. 1, b. l. 28), šias aplinkybės ji patvirtino ir apklausta teismo posėdžio metu. Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad šie byloje esantys netiesioginiai įrodymai patvirtina nukentėjusiojo nurodomas jo sužalojimo aplinkybes, t. y. kad tuoj pat po įvykio jis informavo kitus asmenis, jog prieš jį smurtavo ir sužalojo būtent nuteistasis A. A..

14. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad liudytoja K. T., kaip ir D. A., neginčytinai patvirtino, jog, norint pareiti į kitas valgyklos patalpas, yra būtina praeiti pro jas ir nei viena iš jų nematė, kad jis būtų ten ėjęs su G. K.. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad abi liudytojos patvirtino, jog matė, kad A. A. priėjo sudrausminti G. K., tačiau į įvykį dėmesio nekreipė, neturi laiko stebėti vaikus, dirbo savo darbus ir nematė, kad jie būtų nuėję į pagalbines patalpas. Nors liudytojos ir nurodė, kad einant į pagalbines patalpas reikia praeiti pro jas ir jos būtų matę, jei ten kas nors būtų ėjęs, tačiau vien tai, kad jos, dirbdamos savo darbus, nepastebėjo praeinančių asmenų, savaime nepatvirtina, kad tokio fakto nebuvo. Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir prie jo esančių nuotraukų (t. 1, b. l. 19–25), taip pat iš patalpų plano (t. 2, b. l. 89–91), valgyklos patalpos yra didelės, patekimas į tarnybines patalpas nėra apsunkintas (liudytojos patvirtino, kad tarnybinės patalpos dienos metu nėra rakinamos), taigi neatmetama galimybė, kad valgykloje dirbusios virėjos praeinančių A. A. ir G. K. galėjo nepastebėti.

15. Nors liudytojos J. J. ir D. Ž. nurodė iš karto po įvykio nemačiusios jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno, tačiau aukštesniojo teismo nuomone, šios liudytojos nėra medicinos specialistės, todėl jų nukentėjusiojo sužalojimo vertinimas teismui nėra reikšmingas. Be to, nukentėjusiojo G. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo faktą patvirtina kiti byloje esantys duomenys – specialisto išvada, specialistės Zofijos Makšimaitės paaiškinimai, liudytojos E. P. parodymai.

16. Liudytoja E. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji yra gydytoja-rezidentė LSMUL Kauno klinikose, apžiūrėjo G. K., kuris skundėsi dešiniojo šono skausmu, dešinėje krūtinės ląstos pusėje matė nubrozdinimą (t., b. l. 95, 96). Teismo posėdžio metu ši liudytoja patvirtino, kad medicininėje dokumentacijoje, kurią supildė, ji tikrai viską parašė, ką matė. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. spalio 12 d. specialisto išvadoje Nr. G2973/2017(02) G. K. konstatuotas krūtinės sumušimas su odos nubrozdinimu, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu (suduodant kumščiu ar kitu panašaus pobūdžio kietu daiktu), galimai 2017 m. spalio 11 d., ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 159). Specialistė Zofija Makšimaitė ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad G. K. apžiūros metu konstatuotas dešinės krūtinės ląstos pusės skausmingumas, diagnozė – krūtinės ląstos sumušimas. Pirmomis valandomis po sumušimo krūtinės ląstoje galėjo būti tik paraudimas, kurio vėliau nebuvo. Odos paraudimas galėjo būti traktuojamas kaip nubrozdinimas, kadangi po sužalojimo juos yra sunku atskirti (t. 1, b. l. 100, 101). Specialistė Zofija Makšimaitė teismo posėdžio metu patvirtino, kad paraudimas ant G. K. šono buvo matomas vizualiai, krūtinės dešinė pusė buvo skausminga. Šios teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiajam G. K. iš tikrųjų buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jis jautė skausmą, todėl liudytojų J. J. ir D. Ž. parodymai apie tai, kad ant nukentėjusiojo kūno jos sužalojimų nematė, nepatvirtina, kad sužalojimų nebuvo. Apeliantas nurodo, kad iš filmuotos medžiagos matyti, jog nei vienas iš berniukų nėra susiėmęs už šono, neverkia, jie atrodo ramūs, tačiau, teismo manymu, tai nepaneigia aplinkybės, jog fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas, be to, iš filmuotos medžiagos neįmanoma nustatyti ar bent vienas iš vaikų buvo verkęs.

17. Apelianto iškelta versija, kad nukentėjusysis G. K. susižalojo žaisdamas kvadratą, taip pat nebuvo patvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl laikytina tik apelianto prielaida. Nei pats nukentėjusysis, nei liudytojai nenurodė, kad žaisdamas kvadratą G. K. patyrė traumų. Liudytojai R. G. ir A. G. teismo posėdžio metu patvirtino, kad kvadrato varžybų metu jokio incidento ar stipresnio smūgio nebuvo, niekas dėl skausmo nesiskundė, o jeigu mato, kad kamuolys pataikė stipriai, stabdo varžybas ir apžiūri, tačiau nepamena, kad kas nors prašytų pertraukėlės ar stabdyti varžybas. Taigi, nėra jokio pagrindo manyti, kad G. K. nežymus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas apelianto nurodomomis aplinkybėmis. Apelianto manymu, jei G. K. būtų sužalotas, jam per varžybas būtų skaudėję, kas įtakotų jo aktyvumą ir galimybes žaisti. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad nukentėjusysis nesiskundė dideliu skausmu, be to, jam buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad esant tokiam sužalojimui jis dėl skausmo negalėtų dalyvauti kvadrato varžybose.

18. Byloje neginčytinai nustačius, kad A. A. 2017 m. spalio 11 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini) mokyklos padalinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), sugriebęs už dešinės rankos mažamečiui G. K. ir nusivedęs jį į pagalbines mokyklos patalpas, esančias už valgyklos, sudavė vieną kartą kumščiu į dešinį šoną, tokiais veiksmais padarė krūtinės sumušimą su odos nubrozdinimu, kas nežymiai sutrikdė mažamečio G. K. sveikatą, jo veika pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

19. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jam paskirta net 60 MGL bauda už nusikalstamą veiką, kurios nepadarė, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl yra pagrindas nuosprendžiu paskirtą baudą mažinti iki minimumo.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

21. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

22. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

23. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

24. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, šias įstatymo nuostatas taikė tinkamai.

26. Teismas pažymėjo, kad smurtas prieš vaiką yra reikšminga visuomenės problema, sukelianti didelių neigiamų pasekmių, o pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Teismas įvertino, kad A. A. padarė nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, nukreiptą prieš mažametį, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, priklausomybės ligų centre neužregistruotas, VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė, dirba, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

27. Įvertinęs aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. A. skyrė švelniausią BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą, ir jos dydį parinko bausmės už nesunkų nusikaltimą sankcijos ribose (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas), itin artimą minimaliam jos dydžiui. Aukštesniojo teismo nuomone, dar labiau mažinti paskirtą bausmę ir skirti minimalią (50 MGL dydžio) baudą nagrinėjamu atveju, nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pagrindo nėra. Paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir yra tinkama bausmės tikslams pasiekti.

28. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. A. pritaikytas tinkamai, jam paskirtos bausmės rūšis ir dydis individualizuoti teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų.

29. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis paliekamas galioti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasDanguolė ŠiugždinytėRimas Švirinas