Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam K. J., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui, nukentėjusiajai R. J., jos atstovui advokatui Romui Aikevičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011-10-26 nuosprendžio, kuriuo K. J. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu. Priteista iš K. J. 300 (trys šimtai) litų turtinei žalai atlyginti, 2000 (du tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti bei 200 (du šimtai) litų už advokato atstovavimą teisme R. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2006 m. liepos 25 d. apie 21.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sumušė savo sutuoktinę R. J. į veidą, dešinę ranką ir galvą, padarydamas poodinę kraujosruvą veide, kairės ausies kaušelyje, krūtinėje ir dešinėje rankoje, tokiais jo veiksmais nukentėjusiajai padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, K. J. nuteistas pagal LR BK 139 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2009 m. rugsėjo 16 d. apie 11.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), paėmęs savo sutuoktinę R. J. už pečių, stūmė stiklinių durų link, į kurias jai atsitrenkus, išdužo stiklas ir ji susižeidė - konstatuotas lengvas galvos smegenų sutrenkimas, galvos, krūtinės, sumušimas, kairiojo antdyglinio raumens sausgyslės plyšimas, pjautinės žaizdos kairiame kulne, kairės pėdos 3-ajame piršte, dešinės pėdos 4-ajame piršte, odos nubrozdinimai kairiame petyje, dilbyje, tokiais jo veiksmais nukentėjusiajai padaryti sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis K. J. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, išteisinti jį dėl kaltinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o baudžiamąją bylą dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos – nutraukti, suėjus senaties terminui arba nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde nurodoma, jog nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas. Baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkai, neišsamiai, nepagrįstai atmetė nuteistojo ir specialisto pateiktus įrodymus. Nuosprendis grįstas prielaidomis ir spėlionėmis. Teismas rėmėsi tik R. J. duotais parodymais, kuriems prieštarauja kiti bylos duomenys, specialisto išvada, kurios duomenis dėl sužalojimo padarymo patvirtino teismo medicinos specialistė, liudytojų V. K., Z. Š., G. J. parodymais, kurie yra išvestinio pobūdžio, nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuris neturi prejudicinės galios. Dėl BK 140 str. 1 d. nusikalstamos veikos – jis neneigia nuosprendyje nurodytu laiku susistumdęs su R. J., kuomet ši norėjo plastmasine kėde smogti jam į galvą. Besistumdant jis galėjo jai netyčia kur nors suduoti. Apie jo girtumą jokių objektyvių duomenų nėra. Liudytojas G. L. teisme paaiškino, kad jokio konflikto jis nematė. Taigi aplinkybės, kad būtent jis sužalojo R. J. šiame epizode, nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Dėl BK 139 str. 1 d. nusikalstamos veikos - pagrindinis šio epizodo elementas yra teismo medicinos specialisto komentaras vertinant sužalojimo mechanizmą. Apklausta teisme specialistė paaiškino, kad yra mažai tikėtina, kad R. J. sužalojimas galėjo būti padarytas jos aiškinamomis aplinkybėmis, tai yra atsitrenkus į duris. Konfliktas įvyko dėl to, kad R. J. paėmė jo mobiliojo ryšio telefoną, jie susistumdė. Kad galėtų ištraukti savo telefoną, K. J. buvo sugriebęs jai už rankos, tačiau ji muistėsi ir atiduoti telefono neketino. Jai besimuistant, ranka išsprūdo ir ji, praradusi pusiausvyrą, atsitrenkė į stiklines duris ir susižalojo. Tokius jo veiksmus (susistumdymą) išprovokavo pati nukentėjusioji. Net ir vertinant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, ji turi būti kvalifikuojama kaip neatsargi. Jėgos panaudojimas buvo nukreiptas atsiimti daiktą. Tikslo sužaloti jis neturėjo, todėl ir neprivalėjo numatyti dėl sužalojimo kilsiančių pasekmių. Nebuvo pareigos būti atsargiam. Akivaizdu, kad jis veikė nenumatydamas ir negalėdamas numatyti žalingų padarinių, todėl tokia jo veika pripažintina kazusu. Kaltintojos nurodytų liudytojų V. K. ir Z. Š. parodymai yra išvestiniai, todėl įrodymų tyrimo prasme yra niekiniai. Jie patvirtina tik tą aplinkybę, kad su R. J. jis dažnai konfliktavo. Teismas bet kokiu atveju turėjo R. J. parodymus vertinti kritiškai, kadangi kaltinimus ji suformulavo jau vykstant skyrybų procesui. Tuo ji siekia sumenkinti nuteistojo procesinę padėtį nagrinėjamoje civilinėje byloje ir gauti didesnės naudos turto padalinimo metu. Be to, jos parodymai prieštarauja objektyviems teismo medicinos specialisto ir liudytojų G. L. ir G. J. parodymams. Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 139 str. 1 d. jis turėjo būti išteisintas, kadangi jo veiksmuose nėra nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo požymių. O dėl BK 140 str. 1 d. numatytos veikos baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta, kadangi 2011-07-25 suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas arba nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismo posėdyje nuteistasis K. J. ir jo gynėjas advokatas K. Dobilas palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti.

Prokuroras J. Vitkauskas, nukentėjusioji R. J. ir jos atstovas advokatas R. Aikevičius prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Iš esmės nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais grindžiamas jo nuteisimas, vertinimą.

Apygardos teismas konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Teismas atliko įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvados, kad K. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 139 straipsnio 1 dalyje, BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos.

Nuteistojo K. J. nusikalstama veika R. J. sužalojimo 2006 m. liepos 25 d. epizode pagal BK 140 str. 1 d. kvalifikuota teisingai, nes jis suduodamas smūgį kėde per galvą sukėlė žmogui, šiuo atveju nukentėjusiajai R. J., nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors kaltinamasis kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., neprisipažino, aiškino, kad R. J. pradėjo prie jo kabinėtis ir pati taikėsi su plastikine kėde smogti į galvą, jo kaltę patvirtina byloje surinkta ir teisme ištirta medžiaga: nukentėjusiosios skundas – pareiškimas, specialisto išvada Nr. G-2502/06(02) (b. l. 14, 15), kurioje konstatuota, kad R. J. padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, išrašai iš medicininių dokumentų, kuriuose nurodyta, kad 2006-07-25 R. J. patyrė galvos traumą (b. l. 20-22), teismo posėdžio metu duoti nukentėjusiosios parodymai, kad 2006-07-25 buvo jos ir kaltinamojo sidabrinis vestuvių jubiliejus, jis grįžo girtas, pradėjo užgaulioti ir visiškai be pagrindo šoko nuo plastikinės kėdės ir tvojo ja per galvą sutuoktinei. Visas konfliktas vyko mažamečio vaiko akivaizdoje, nukentėjusioji pasikvietė kaimyną G. L., vėliau grįžo dukra, iškvietė policiją. Iš 2006-07-26 Kauno rajono PK Viešosios policijos Garliavos policijos nuovados nutarimo matyti, kad dėl 2006-07-25 neteisėtos K. J. veikos R. J. kreipėsi 2006-07-26 su pareiškimu, kuriame nurodė, kad 2006-07-25 21.30 val. namuose ją sumušė girtas vyras (b. l. 12). Teisme nukentėjusioji patvirtino, kad sužalojimus K. J. jai padarė kėde. Teismui abejonių, kad nuteistasis vartojo smurtą sutuoktinės atžvilgiu, nekyla. Tai, kad K. J. galėjo smurtauti prieš R. J., patvirtino ir jų dukra G. J., nors ji pati įvykio nematė, namo grįžo jau po įvykio. Liudytojas G. L. teisme davė parodymus apie tai, kad apie jų konfliktus, kurie būtų pasibaigę sužalojimais, žino iš nuogirdų. Taigi, manytina, kad dėl 2006-07-25 R. J. padaryto sužalojimo įrodymų pakanka. Teismui nėra pagrindo abejoti nukentėjusios parodymų patikimumu. Sumušimo aplinkybę patvirtina specialisto išvada, joje konstatuojama, kad prieš nukentėjusiąją buvo smurtauta ir būtent 2006-07-25. Nėra pagrindo netikėti specialisto išvada Nr. G-2502/06(02), kurioje konstatuojama, kad R. J. 2006-07-25 padaryti sužalojimai kietu buku daiktu atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiosios parodymai, specialisto išvada ir kita medžiaga sudaro vieningą visumą nepaneigtų ir vienas kitą papildančių įrodymų, paneigiančių kaltinamojo versiją, kad ne jis sužalojo R. J. 2006-07-25. Šios versijos nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Jokių kaltinamojo kaltę paneigiančių įrodymų teisminio tyrimo metu nepateikė nei apeliantas, nei jo gynėjas.

Apeliaciniame skunde prašoma baudžiamąją bylą dėl šio epizodo nutraukti suėjus senaties terminui. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo nuostatos numatė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas asmeniui, jeigu yra praėję 5 metai, kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas (BK 95 str.). Tačiau jeigu asmuo iki šio termino pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties termino eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Būtent taip yra šioje byloje. K. J. 2009 m. rugsėjo 16 d. įvykdė naują nusikalstamą veiką (BK 139 str. 1 d.), todėl senaties eiga nutrūko. Šios veikos padarymo aplinkybes nuteistasis taip pat neigia apeliaciniame skunde.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. apie 11.30 val. namuose, esančiuose Kauno rajone, Garliavos sen., Jovarų g. 16, jis, paėmęs savo sutuoktinei R. J. už pečių, stūmė ją link stiklinių durų, ji į jas atsitrenkė, nuo ko išdužo stiklas ir ji susižeidė, sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nors pats kaltinamasis neigė ją stūmęs, aiškino, kad ji galėjo susižaloti susistumdymo metu, tačiau tai, kad jis stūmė ją į duris, į kurias ji atsitrenkė galva ir petimi išmušė durų stiklą, ir kad ji tuomet susižalojo, pagrindžia nukentėjusiosios parodymai, parodymai liudytojos V. K., kuri vežė nukentėjusiąją į gydymo įstaigą ir patvirtino, kad R. J. jai pasakojo, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalota. Taip pat liudytoja V. K. patvirtino mačiusi sudužusį durų stiklą, o tai atitiko ir V. J. pasakojimą apie jos sužalojimo aplinkybes. Nuteistojo kaltumas taip pat patvirtintas 2010-01-11 - 2010-01-28 specialisto išvada Nr. G-235, kurioje nurodyta, kad R. J. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl kairio antdyglinio raumens sausgyslės plyšimo, o sužalojimai padaryti aštriais pjaunančiais daiktais, galimai tiriamosios nurodytomis aplinkybėmis ir nurodytu laiku 2009-09-16 (b. l. 5-6). Nuosprendyje nuteistojo kaltumas grindžiamas specialistės duotu paaiškinimu dėl šios išvados teisme, kita bylos medžiaga, kuria patvirtinamas faktas, kad R. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, t. y. nesunkų R. J. sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.

Dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo šiame epizode pasakytina, jog K. J. buvo įtariamas BK 138 str. 2 d. 3 p. numatyto nusikaltimo padarymu, tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma leidžia manyti, kad R. J. nesunkiai buvo sužalota dėl neatsargumo. Kauno rajono prokuratūros 2010-03-20 nutarime nurodyta, kad K. J. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir tuo pagrindu dėl minėtų veikų ikiteisminį tyrimą nutraukė. Tačiau nutarime nurodė, kad jo nusikalstama veika atitinka BK 139 straipsnio 1 dalį. Taigi tai, kad nukentėjusioji įgavo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, o ne surašant kaltinamąjį aktą, nereiškia, kad kaltinamasis neįvykdė jam inkriminuojamo nusikaltimo. Prokuroro nutarime aiškiai pasakyta, kad K. J. nesunkiai sužalojo sutuoktinę elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai, o ne veikdamas tyčia. Taigi skundo argumentas, jog nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą neturi prejudicinės galios, nepagrįstas, kadangi šiame nutarime nurodoma, kad K. J. padaryti sužalojimai R. J. turi BK 139 str. 1 d. nusikalstamos veikos požymių. Tačiau tai nepanaikina kaltinimų ir neatleidžia kaltinamojo nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi nukentėjusioji įgijo teisę savo teisėtus interesus ginti teisme privataus kaltinimo proceso tvarka.

Teismui nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra grįstas vien tik kaltintojos parodymais ar prielaidomis. Tai, kad K. J. galėjo smurtauti prieš R. J., teisme patvirtino jų dukra G. J., kuri paaiškino, kad 2006-09-17 K. J. pakėlė ranką ir prieš ją, o apie smurtavimą prieš R. J. ji žino iš motinos pasakojimo. Be to, kaip minėta anksčiau, R. J. parodymai kaltinant K. J. smurtavus nėra vienintelis įrodymas byloje. Minėti duomenys išdėstyti teismo nuosprendyje.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas šią bylą išnagrinėjo šališkai, nepagrįstai atmetė nuteistojo ir specialisto pateiktus įrodymus. BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, nėra. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių nepagrįstų prašymų, susijusių su įrodymų tyrimu ir vertinimu, netenkinimas nėra pakankamas pagrindas nušalinimams reikšti, o sprendimas tokiu pagrindu reiškiamus nušalinimus atmesti nereiškia, kad teismo procesas vyko šališkai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantas skunde nenurodė, jų esant nekonstatuoja ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Skundo argumentas, jog teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, atmestinas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia kaltinamajam teisę duoti parodymus (BPK 22, 272 straipsniai), kurie, kaip ir kiti faktiniai bylos duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti ištirti ir įvertinti pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų ir faktinių aplinkybių atitikimą. Pažeidimų nenustatyta. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais, ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Šioje byloje apeliantas nepateikė jo kaltę paneigiančių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima labiau tikėti jo versija, kad jis R. J. atžvilgiu smurto nei 2006 m. liepos 25 d., nei 2009 m. rugsėjo 16 d. nenaudojo.

Dėl šių aplinkybių nepagrįstas ir tas apeliacinio skundo argumentas, jog kaltintojos nurodytų liudytojų V. K. ir Z. Š. parodymai yra išvestiniai, todėl įrodymų tyrimo prasme yra niekiniai, nes teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ne grindžia jį atskirais įrodymais, o remiasi įrodymų visuma, pagrindžiančia nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei nuteistojo kaltę. Teismas faktines veikos padarymo aplinkybes nustatė vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą. Taigi pripažintina, kad teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo reikalavimus.

Atsižvelgiant į visa tai kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma K. J. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo patvirtino. Todėl visi apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Nukentėjusioji išreiškė prašymą priteisti jai turėtas advokato išlaidas, kadangi apylinkės teismas nuosprendžiu priteisė tik dalį jų. Prašymas tenkintinas, advokato išlaidos R. J. priteistinos. Iš byloje pateiktų pinigų paėmimo kvitų matyti, kad R. J. turėjo iš viso 1000 litų advokato išlaidas, kurių dalį – 200 Lt teismas priteisė. Liko nepriteista 500 Lt (b. l. 49) ir dar 300 Lt apeliacinės instancijos teisme (b. l. 110), todėl šios išlaidos yra pagrįstos, jos yra priteistinos nukentėjusiajai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš K. J. 800 Lt (aštuonis šimtus) litų už advokato atstovavimą teisme R. J..