Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-335-654/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-06-14
Bylos Nr.: 1A-335-654/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-13926-2018-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Alenas Piesliakas, Virginija Liudvinavičienė, Nijolė Žimkienė
Nuteistasis: O. B.
Advokatai: Gintaras Putvinskis

Kategorijos

1.2.4.6.2.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį (BK 140 str. 3 d.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-335-654/2018 teisminio proceso Nr. 1-01-1-13926-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.4.6.2.2; 2.4.6.5.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Jūratei Urbaitienei,dalyvaujant prokurorei Rūtai Pečkaitytei,nuteistajai O. B. ir jos gynėjui advokatui Gintarui Putvinskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. B. apeliacinį skundą dėl 2018 m. sausio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo O. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (2016 m. kovo 15 d. padaryta nusikalstama veika) ir jai paskirta 30 MGL dydžio bauda. Taip pat ji pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2016 m. kovo 1-15 d. padaryta nusikalstama veika) ir jai paskirta 40 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutine bausme O. B. paskirta subendrinta 42 MGL (1581,72 eurų) dydžio bauda. G. A. E. R. atstovės civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš O. B. priteista G. A. E. R. naudai 600 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

O. B. nuteista už tai, kad 2016 m. kovo 15 d., laikotarpiu nuo 9.00 val. iki 11.30 val., darželyje „Z“, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, anglų kalbos pamokoje, konflikto su mažamečiu nukentėjusiuoju G. A. E. R., gim. 2009 m. sausio 26 d., metu tyčia nagu apdraskė ranką, tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, padarė kairės plaštakos II-ojo piršto nubrozdinimą.Be to, ji nuteista už tai, kad 2016 m. laikotarpiu nuo kovo 1 d. iki kovo 15 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiku, darželio „Z“, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, poilsio zonoje nukentėjusiajam mažamečiui G. A. E. R., gim. 2009 m. sausio 26 d., užlipus ant sofos, viena ranka sugriebdama už peties, nuo ko mažametis nukrito ant grindų, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė mažamečio sveikatą, padarydama kairio peties poodinę kraujosruvą.

Apeliacinio skundo argumentai

Nuteistoji O. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2018 m. sausio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir ją išteisinti. Neįžvelgus pakankamo pagrindo išteisinimui prašo perduoti baudžiamąją bylą prokurorui, kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti. Civilinį ieškinį prašo palikti nenagrinėtu.Skunde nurodė, kad Vilniaus apylinkės teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagristas. Teismas nenurodė dalies išvadų faktinių ir teisinių argumentų. Nuosprendis dalyje prieštarauja procesinėms ir materialiosioms teisės normoms. Teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, skirtas užtikrinti teisminio nagrinėjimo išsamumą ir priimamų procesinių sprendimų objektyvumą. Teismas padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės. Apylinkės teismas nuosprendį grindė iš esmės tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, o palankių nuteistajai įrodymų teismas neanalizavo ir nevertino. Apylinkės teismas tik išdėstė surinktus įrodymus, tačiau nepateikė pagrįstų išvadų ir motyvų, kuris iš įrodymų patvirtina ar paneigia nusikalstamos veikos sudėties buvimą, nepateikė inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, nepašalino visų įrodymų prieštaravimų. Teismas privalėjo paaiškinti, kodėl vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas –ne. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismas nepasisakė, kodėl nesirėmė O. B. parodymais, o vadovavosi nenuosekliais mažamečio nukentėjusiojo paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, nes byloje surinktus duomenis vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir reikalavimų. Fragmentiškai, epizodiškai ir nenuosekliai juos analizavo, ištyręs vienus duomenis jų nesulygino su kitais, o padarytas išvadas grindė savo samprotavimais, kurie nėra grįsti jokia bylos medžiaga. Pagal BPK 184 straipsnį vienintelės nukentėjusiojo apklausos metu, vykusios pas ikiteisminio tyrimo teisėją, privalėjo dalyvauti O. B. ir jos gynėjas, tačiau į apklausą jie pakviesti nebuvo. Todėl buvo pažeista teisė į gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, rungtyniškumo principas. Ši ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausa neturi savarankiškos įrodymų galios, nes nuteistoji ir jos gynėjas neturėjo galimybės apklausti nukentėjusiojo, užduoti klausimų ir patikrinti, parodymų tikslumo ir nuoseklumo. Skunde nurodė, kad parodymai laikomi įrodymais tuo atveju, kai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teismai nuosprendyje gali remtis parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat ir tais atvejais, kai jais įrodinėjama kito kaltinamojo padaryta nusikalstama veika, jei šie parodymai perskaitomi teisiamajame posėdyje, tačiau ir tokiu atveju turi būti užtikrinta kaltinamojo teisė į rungtynišką procesą bei jo teisė į gynybą – būtent teisė pačiam apklausti liudytojus. EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse, formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, kaip taisyklė lemia gynybos teisių apribojimą.Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs, be to, apylinkės teismas konstatavo, kad liudytojų A. B., I. M., O. S. parodymai teisme neatitiko dalies įvykio detalių ir skyrėsi tarpusavyje bei nuo jų parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Byloje nėra nei vieno liudytojo parodymų, kurie patvirtintų, kad šie liudytojai matė O. B. darant nusikalstamas veikas. Apeliantė viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad prieš nukentėjusįjį nesmurtavo. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino aplinkybę dėl nukentėjusiojo nugaros odos nubrozdinimo.Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Iš įrodymų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Kaltinamojo kaltė negali būti preziumuojama. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje O. B. nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai – veika, padariniai bei subjektyvusis požymis – kaltė, nėra nustatyti.Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad kaltinamasis aktas turi trūkumų. Jame nurodoma, kad 2016 m. laikotarpiu nuo kovo 1 d. iki kovo 15 d. O. B. atliko nusikalstamus veiksmus. Tiek kaltinime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime kaltinimas nesukonkretintas ir nepašalinti laisvadieniai, kuomet nusikalstama veika negalėjo būti padaryta bei kovo 3 ir 7 dienos, kada nukentėjusysis darželio nelankė dėl ligos. Prašymas perduoti baudžiamąją bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti grįstinas tuo, kad pareikštas kaltinimas suformuluotas iš esmės pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimus, nes buvo ir yra nekonkretus, tokiu būdu atimta galimybė žinoti kuo apeliantė kaltinama ir tinkamai gintis nuo kaltinimo. Apeliantė pažymėjo, kad 2016 m. kovo 15 d., nuo 9 val. iki 11.30 val., net hipotetiškai nusikalstamos veikos padaryti negalėjo bei pateikė tai patvirtinančią dienotvarkę. Apeliantė chronologine tvarka nurodė 2016 m. kovo 15 d. užimtumą nuo 7.30 val. iki 12.05 val. Šie duomenys patvirtina, kad veikos padarymo metu O. B. darželio „Z“ patalpose nebuvo. Teismas šių gynybos argumentų netyrė.Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė civilinio ieškinio sprendimo motyvų, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, kitas aplinkybes, liečiančias civilinio ieškinio išsprendimo klausimą. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma tik priteisiama suma, nenurodant, kodėl taip išspręstas civilinio ieškinio klausimas.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.Teismo posėdyje nuteistoji ir nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Nuteistosios O. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai susiję su netinkamu BPK 20 straipsnio taikymu vertinant byloje esančius įrodymus. Šioje byloje O. B. nuteista už tai, kad nežymiai sutrikdė mažamečio G. A. E. R. sveikatą. Du atskiri įvykiai nutiko vaikų darželio „Z“ patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Abiejų įvykių metu dalyvavo nuteistoji ir mažametis nukentėjusysis. Įvykį susijusį su berniuko numetimu nuo sofos matė liudytoja G. S.. Įvykį su mažamečio piršto sužalojimu patvirtina tiesiogiai įvykio nemačiusi liudytoja A. B., kuri nukentėjusįjį matė iš karto po įvykio. Abiem atvejais nuteistoji neigia bet kokį ryšį su šiomis veikomis, o mažamečio nukentėjusiojo duoti parodymai nėra pakankamai nuoseklūs ir detalūs, kad galėtų būti laikomi neginčijamu O. B. kaltės įrodymu. Tokiu atveju ypatingą reikšmę turi kitų su įvykiais susijusių liudytojų parodymų analizė, šių parodymų kaita, jų sugretinimas ir palyginimas, ar juos patvirtina kiti įrodymai.BPK 20 straipsnis nustato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvardino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais rėmėsi priimdamas sprendimą: kaltinamosios O. B., nukentėjusiojo G. A. E. R., liudytojų O. S., A. B., I. M. parodymus, specialisto O. D. parodymus, specialisto išvadą Nr. G 700/2016(01), UAB „Lietuvos ryto“ televizijos laidos vaizdo įrašą. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš šio teismo apkaltinamojo nuosprendžio, iš esmės apsiribojo įrodymų turinio išdėstymu ir daliniu jų vertinimu, taip pat proceso dalyvių parodymų atpasakojimu, tačiau išsamaus ir pakankamai argumentuoto įrodymų vertinimo nepadarė. Byloje esantys duomenys buvo vertinami bendrai, neišskiriant pagrindinių bylos aspektų. Parodymų išdėstymas nuosprendyje buvo nesistemingas ir dėl didelio kiekio pašalinių, kaltinimui nereikšmingų aplinkybių, tapo neaiškus. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos nepakankamai išsamiu įrodymų vertinimu. Teismas vertindamas įrodymus vadovavosi įstatymais ir vidiniu įsitikinimu, tačiau nepakankamai išanalizavo dalį parodymų, nepanaikino įvairių byloje esančių abejonių bei prielaidų ir priėmė tik iš dalies teisingą sprendimą.Siekiant tinkamai išnagrinėti bylą bei panaikinti kilusias abejones, teismas iš naujo vertina O. B. kaltę patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus. Teisėjų kolegija, siekdama aiškumo nukentėjusiojo sužalojimo atvejus vertina atskirai.

Dėl 2016 m. kovo 15 d. įvykio – G. A. E. R. rankos piršto sužalojimo.

Nuteistoji O. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, savo kaltės nepripažino, neigė per anglų kalbos pamoką sužalojusi G. A. E. R. rankos pirštą. Pabrėžė, kad tokio įvykio iš viso nebuvo, nes anglų kalbos pamokų nuo 2016 gruodžio mėnesio ji nevedė. Teigė, kad tai yra liudytojos A. B. kerštas ir siekis persivilioti klientus. Nuteistosios poziciją paneigia ne tik kiti byloje esantys duomenys, bet ir jos pačios pateikti duomenys. Nuteistoji teismui pateikė tris 2016 m. kovo 15 d. krovinių (maisto) pristatymo važtaraščius, kurie neva patvirtina jos užimtumą tą dieną. Maistą ji tiekė pagal sutartį su VšĮ „Vilniaus kolegijos edukologijos centras“. Važtaraščiuose užfiksuota, kad pusryčiai buvo pristatyti 7.40 val., pietūs buvo pristatyti 11.40 val., vakarienė – 14.45 val. Iš byloje esančių duomenų žinoma, kad anglų kalbos pamokos darželyje „Z“ vykdavo nuo 9 valandos. Pamokėlės vykdavo dviem grupėms po pusę valandos. Laikas nurodytas važtaraščiuose nesutampa su anglų kalbos pamokų laiku, todėl nepagrindžia aplinkybės, kad O. B. negalėjo vesti anglų kalbos pamokų dėl savo užimtumo kitoje veikloje. Be to, nuteistosios poziciją dėl nuo gruodžio mėnesio nevykusių anglų kalbos pamokų, paneigia liudytojos A. J. paaiškinimas, kad anglų kalbos pamokos vyko iki vasario vidurio. Apeliaciniame skunde nurodyta darbotvarkė taip pat negali patvirtinti O. B. užimtumo 2016 m. kovo 15 d., nes pateiktos dienotvarkės negalima patikrinti ir patvirtinti jokiais kitais byloje esančiais duomenimis. Byloje nenustatytas A. B. ir O. S. suinteresuotumas duoti melagingus, O. B. nepagrįstai kaltinančius parodymus.O. B. kaltę padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrindžia liudytojų A. B., O. S. ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu duoti parodymai, specialisto išvada bei teismo posėdžio metu specialisto O. D. duoti parodymai, taip pat iš dalies nukentėjusiojo mažamečio parodymai.Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta A. B. nurodė, kad tikslios datos neprisimena, bet įvykis nutiko, kai ryte galiniame darželio kambaryje O. B. vedė anglų kalbos pamoką. A. B. tuo metu buvo virtuvėje ir kabinete kilusio įvykio nematė, tačiau matė, kad anglų kalbos pamokos metu G. A. E. R. išbėgo iš kabineto verkdamas, laikydamas ranką pasakė, kad jį mušė O. B.. Matė, kad ant dešinės ar kairės rankos bėgo kraujas, kaip nuo nubrozdinimo. Buvo akivaizdu, kad žaizdelė padaryta šviežiai, atrodė, kad padaryta nagu. G. A. E. R. kraujas bėgo ne iš piršto, o iš viršutinės plaštakos dalies. Teisme pateikti paaiškinimai dėl kai kurių aplinkybių nesutapo su A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Taigi teismo posėdžio metu buvo pagarsinti jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir liudytoja juos patvirtino bei nurodė vadovautis būtent pirminiais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja įvardijo tikslią nusikalstamos veikos padarymo datą – 2016 m. kovo 15 d., apie 9.30 val. Konkrečiai nurodė, sužeidimo vietą – kairės rankos antras pirštas, ant kurio buvo nubrozdinimas ir truputi kraujo. Kitos esminės su įvykiu susijusios aplinkybės nuo teisme duotų parodymų nesiskyrė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja O. S. paaiškino, kad apie įvykį anglų kalbos pamokoje sužinojo vėliau nei A. B., nes G. A. E. R. po sužeidimo pirmiausia ėjo pas pastarąją. Vaikas pasakė, kad jį sužalojo O. B. ir parodė sužeidimą. O. S. matė, kad žaizda yra šviežia, tačiau kraujas nebėgo. Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir liudytoja juos patvirtino bei nurodė vadovautis būtent pirminiais parodymais. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja tikslios įvykio datos negalėjo įvardinti, bet nurodė, kad į darbą atėjo 9.30 val. Grupėje tuo metu dirbo auklėtoja A. B.. G. A. E. R. jau buvo ne anglų kalbos pamokoje. Anglų kalbos pamokėlės mažesniems vaikams vyksta nuo 9.00 iki 9.30 val., o vyresniems nuo 9.30 val. iki 10.00 val., G. A. E. R. lankė vyresniųjų anglų kalbos pamokėlę ir tuo metu dar turėjo būti pamokoje, tačiau jis buvo išmestas iš pamokos. G. A. E. R. pribėgo prie liudytojos ir parodė dešinės rankos pirštą. Tikslaus piršto neprisiminė, bet vaiko pirštas buvo sudraskytas iki kraujo. Nukentėjusysis pasakė: „žiūrėk, ką man padarė O. B.“, tuo pačiu metu A. B. jai paaiškino, kad direktorė O. B. išmetė G. A. E. R. iš anglų kalbos pamokos ir pamokoje sudraskė jam pirštą. Liudytoja nematė, ar G. A. E. R. buvo verkęs.Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto O. D. išvadoje Nr. G 770/2016(01) nurodyta, kad G. A. E. R. nustatytas kairės plaštakos II-o piršto nubrozdinimas, kuris padarytas paveikus kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai prieš 1-3 paras iki apžiūros (tyrimas pradėtas 2016 m. kovo 18 d.). Šiuos duomenis specialistas patvirtino apklaustas teismo posėdžio metu. Nurodė, jog vaikas paaiškino, kad mokytoja O. B. ranka sugriebė už kairės rankos plaštakos piršto ir nagais stipriai jį suspaudė. Berniukas pagal savo amžių atrodė išsilavinęs, bendraujantis, suvokiantis, ką sako. Specialistas patvirtino, kad sužalojimai ant piršto galėjo būti padaryti nagais, kaip ribotą paviršių turinčiu daiktu.Ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas G. A. E. R. paaiškino, kad O. B., kai ėjo į anglų kalbą, labai smarkiai prispaudė jam pirštą, kaulo nesulaužė, bet jam įdūrė. Jam labai skaudėjo. Prašė jos duoti pleistro, bet ji pleistro nedavė ir jį ignoravo. Jam pirštuką suspaudė ne tada, kai numetė nuo sofos. Pirštuką suskaudino, gavosi kaip įpjovimas, skaudėjo, matė net pirštuko vidų. Jam reikėjo pleistro, nes labai skaudėjo. Jam pirštą suspaudė klasėje. Daugiau niekam pirštuko nerodė. Tėvams nerodė, bet tai buvo sužeidimas. Nors nukentėjusiojo parodymai nėra visiškai tikslūs, tačiau atsižvelgiant į jo amžių ir nuo įvykio iki apklausos (2016 m. liepos 14 d.) praėjusį laiko tarpą, mažamečio paaiškinimuose esantys neatitikimai yra tuo pateisinami.Teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo vertinimu, kad O. B. kaltę sužalojant berniuko piršta įrodo ir liudytojos I. M. parodymai. Įvertinus šios liudytojos paaiškinimus matyti, kad jokių su įvykiu tiesiogiai susijusių duomenų ji nenurodė. Visas I. M. parodymų turinys yra perpasakojamo pobūdžio. Visas įvykio aplinkybes ji sužinojo iš kitų asmenų – liudytojų A. B., O. S., savo vyro bei nukentėjusiojo. Jokių autentiškų ir bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių nepateikė. Jos pateiktuose parodymuose yra daugiausiai netikslumų ir prielaidų. Pavyzdžiui, teismo posėdyje ji nurodė, kad ant vaiko vidurinio piršto buvo labai gilus įspaudas, o sūnus sakė, kad O. B. sukandus dantis laikė jo kumštį. Ji darė prielaidą, kad pastūmimas nuo sofos ir piršto sužalojimas įvyko tą pačią dieną. Šiuos teiginius paneigia kiti byloje esantys duomenys. Nepaisant I. M. parodymuose esančių neatitikimų, O. B. kaltę visiškai pagrindžia anksčiau išdėstytų įrodymų visuma. Specialisto išvada patvirtina, kad G. A. E. R. buvo padarytas kairės rankos piršto sužalojimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą. A. B. matė iš kabineto išeinantį ir verkiantį nukentėjusįjį, o jos nurodytas veikos padarymo laikas sutapo su specialisto išvadoje nurodytu sužalojimų padarymo laiku. Nukentėjusysis G. A. E. R. konkrečiai įvardijo jį sužalojusią O. B. ir dėl to buvo nuoseklus tiek iš karto po įvykio, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojos A. B. ir O. S. patvirtino, kad žaizda buvo šviežia, prieš tai berniukas jos neturėjo. Nors liudytojos skirtingai įvardijo ranką, kuri buvo sužeista, tačiau tai nėra esminis parodymų neatitikimas, nes tikslią sužalojimo lokalizaciją patvirtino specialisto išvada. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai O. B. pripažino kaltą dėl 2016 m. kovo 15 d. įvykio, kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta mažamečio sveikata. Šioje dalyje teismas tinkamai įvertino reikšmingus byloje esančius įrodymus, paneigė abejonių keliančias aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą. Teismas už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė tinkamo dydžio bausmę.

Dėl 2016 m. kovo 1 - 15 d. įvykio – G. A. E. R. numetimo nuo sofos.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas, serija A, Nr. 146, byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 33501/96 byloje Telfner prieš Austriją ir kt.). Nekaltumo prezumpcijos principo (įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje) svarbi dalis yra nuostata, kad visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Ši nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su dėl kiekvienos inkriminuojamos nusikalstamos veikos surinktų duomenų (įrodymų) visumos vertinimu. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiant jį tik prielaidomis, negali būti priimamas.Vertindamas vaiko numetimo nuo sofos situaciją apylinkės teismas nepanaikino įvairių, su veikos padarymo aplinkybėmis susijusių, neatitikimų ir galutines išvadas priėmė vadovaudamasis prielaidomis, todėl teisėjų kolegija mano, kad tikslinga šią situaciją įvertinti detaliau.O. B. neigė savo kaltę dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl to, kad stūmė mažametį G. A. E. R. į petį ir jis nukrito nuo sofos ant grindų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad O. B. kaltės dėl šio įvykio negalima neginčijamai pagrįsti byloje esančiais įrodymais, dėl juose esančių neatitikimų. Surinktų įrodymų, kurie patvirtintų kaltinamosios kaltę padarius nusikalstamą veiką, negalima sujungti į vientisą nuoseklią grandinę. Apylinkės teismas manė, kad O. B. kaltė dėl šio įvykio įrodyta nukentėjusiojo paaiškinimu, liudytojos O. S. parodymais, specialisto išvada ir teisme apklausto specialisto O. D. parodymais. Visgi, šie įrodymai nesutampa dėl pagrindinių įvykio aplinkybių, todėl sprendžiant kaltės klausimą jais kaip įrodymų visuma negalima remtis.Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas G. A. E. R. dėl nustūmimo nuo sofos paaiškino, kad O. B. pagriebė už (rodo ranka už kaklo), po to pakėlė ir numetė nuo sofos. G. A. E. R. tik žaidė ant sofos, o po to jį numetė. Numesdama laikė jį tik už drabužių. Nuteistoji jam sakė, kad ant sofos reikia tik sėdėti, jis jos nepaklausė ir ji numetė jį. Kai O. B. numetė jį nuo sofos, paskui pakėlė jį nelabai aukštai, gal pusė kilometro (rodo ranka kiek) ir numetė ant grindų. Kai nukrito, truputį skaudėjo pilvą. Kai jį numetė ant grindų nuo sofos, nieko aplinkui nebuvo. Kiti draugai žaidė ant grindų. G. A. E. R. nežino, ar vaikai matė kaip jį pakėlė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja O. S. paaiškino, kad tikslios įvykio datos neatsimena. Įvykio metu žaidimų kambaryje buvo liudytoja, O. B. ir G. A. E. R.. G. A. E. R. šokinėjo ant sofos. Keletą kartų paprašė G. A. E. R. nusiraminti. Vaikas buvo aktyvus, nelabai klausė. O. B. jį timptelėjo, paėmė už rankos ir nutraukė nuo sofos į šoną, jis kažkaip apsisuko. Vaikas pusiau sėdėjo ant sofos ranktūrio, tokioje pozoje, kad norėjo bėgti. Kiek atsimena, jis nukrito keturpėsčias. Griūdamas susimušti nugaros negalėjo, nes nukristi ant nugaros nebuvo įmanoma. Negirdėjo, kad jis trenktųsi galva, jei būtų užsigavęs, būtų verkęs, jis buvo ant ribos, įsižeidė. Nuteistoji berniuką buvo suėmusi už rankos, arčiau peties, kažkur tarp peties ir alkūnės. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagarsinus liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, O. S. pripažino, kad jie teisingi. Dėl esamų nesutapimų nurodė vadovautis pirminiais parodymais. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja iš dalies apibrėžė laiką, kuriuo momentu nutiko nagrinėjamas įvykis. Teigė, kad apytiksliai po 2 savaičių nuo tada, kai pradėjo dirbti, prieš pietus ji buvo grupėje su vaikais viena. Kita auklėtoja buvo A. J., kuri buvo kitoje patalpoje ir ruošė vaikams stalą pietums. G. A. E. R. žaidė ant sofos, jis tai šokinėjo ant sofos, tai atsisėsdavo ant sofos turėklo, o tuo metu į grupę užėjo direktorė O. B.. Ją suerzino toks G. A. E. R. elgesys ir ji liepė jam nulipti nuo sofos, tačiau G. A. E. R. į jos prašymą nereagavo. Direktorė tuo metu stovėjo šalia sofos, ji garsiai šaukdama: „aš pasakiau, kad nuliptum“ stipriai ir grubiai griebė vaikui už kairės rankos žasto ir staigiu judesiu nutempė jį nuo sofos. G. A. E. R. nuo jos tokio staigaus ir grubaus timptelėjimo nukrito ant žemės, ji nematė, ar jis krisdamas užsigavo. Nukritęs G. A. E. R. neverkė, nesiskundė, kad užsigavo. Maždaug dar po dviejų savaičių įvyko incidentas su berniuko piršto sužalojimu. Papildomuose parodymuose patikslino, kad įvykis su nustūmimu nuo sofos galėjo įvykti 2016 m. kovo 1-15 dienomis.Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto O. D. išvadoje Nr. G 770/2016(01) nurodyta, kad G. A. E. R. nustatyta kairio peties poodinė kraujosruva, nugaros odos nubrozdinimai, padaryti paveikus kietu, buku daiktu, galimai prieš 3-7 paras iki apžiūros (tyrimas pradėtas 2016 m. kovo 18 d.). Šiuos duomenis specialistas patvirtino apklaustas teismo posėdžio metu. Apklaustas teismo posėdyje patikslino sužeidimų vietą, kad kraujosruva buvo žymi peties viršutiniame paviršiuje (tai raktikaulio galas). Tokį susižalojimą griuvimo metu berniukas galėjo patirti, tik jei vos ne statmenai būtų kritęs ant galvos, bet galvoje sužalojimai nebuvo užfiksuoti. Kairio peties poodinė kraujosruva, nugaros odos nubrozdinimai galimai padaryti panašiu laiku. Pažymėjo, kad 7 metų vaikas yra pakankamai aktyvus, todėl negalima paneigti ir galimybės, kad galėjo užsigauti pats. Specialistas nurodė, kad mažai tikėtina, jog sužeidimas ant peties atsirado vaikui griūvant pačiam. Jis abejojo, kad vaikas galėjo užsigauti ir petį, ir nugarą. Teigė, kad žaste sužalojimų nebuvo padaryta. Kairio peties sužalojimas galėjo atsirasti ir stipriai sugriebus ranka, bet kiek stipriai negalėjo nurodyti.Liudytojos ir nukentėjusiojo įvardinti O. B. veiksmai nesutampa su specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų padarymo modeliu bei lokalizacija. Taip pat nesutampa liudytojos O. S. ir specialisto išvadoje nurodytas sužalojimų padarymo laikas.Nukentėjusiojo parodymai apie įvykį, kai jis buvo nustumtas nuo sofos, tik iš dalies atitinka kitas byloje nustatytas aplinkybes. Mažametis nukentėjusysis nurodė, kad O. B. suėmė jį už kaklo, tačiau šioje kūno dalyje specialistai nenustatė jokių sužalojimų. Taip pat jis teigė, kad pakeldama jį nuo sofos nuteistoji jį suėmė už drabužių, bet tai nebūtų sukėlę jam fizinio skausmo ar padarę sužeidimų. Aplinkybė, kad nuteistoji suėmė berniuką už drabužių, nesutampa su liudytojos O. S. parodymais, kad vaiką O. B. suėmė už žasto. Šis liudytojos teiginys nesutampa ir su specialisto išvada, nes sužalojimų ant vaiko žasto specialistai nenustatė. Specialistas teigė, kad ant peties rasta poodinė kraujosruva teoriškai galėjo atsirasti stipriai suėmus nukentėjusįjį už peties, tačiau šiai aplinkybei prieštarauja liudytojos parodymai, nes viso proceso metu ji tvirtino, kad O. B. berniuką suėmė už žasto. Taigi, negalima tiksliai nustatyti, už kurios kūno vietos O. B. suėmė nukentėjusiajam ir kokio pobūdžio sužalojimus tai sukėlė.Svarbu ir tai, kad nesutampa liudytojos O. S. ir specialisto išvadoje nurodytas sužalojimų padarymo laikas. Specialistas nurodė, kad ant peties buvusi kraujosruva galėjo būti padaryta 3-7 paros iki apžiūros. Apžiūra vyko 2016 m. kovo 18 d. Šių sužalojimų padarymo laiko tarpas visiškai nesutampa su O. S. nurodytu laikotarpiu. Remiantis liudytojos parodymais ji darželyje dirbo nuo 2016 m. sausio 4 d. Atskleisdama galimą veikos padarymo laiką O. S. nurodė, kad įvykis nutiko apie dvi savaites nuo jos darbo pradžios, taigi sausio antroje pusėje. Šios liudytojos parodymuose yra akivaizdus aplinkybių neatitikimas, nes ji paaiškino, kad praėjus maždaug dviem savaitėms po nukentėjusiojo nustūmimo nuo sofos, įvyko incidentas su piršto sužalojimu. Taigi išeitų, kad piršto sužalojimas įvyko vasario mėnesį, tačiau iš kitų bylos duomenų žinoma, kad taip nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apibrėždama šio įvykio laiką liudytoja papildomai nurodė, kad tą dieną dirbo su kita auklėtoja – A. J.. Apylinkės teismas šią aplinkybę laikė nereikšminga, nes A. J. įvykio nematė. Visgi, ši detalė patvirtina, kad specialisto ant vaiko kūno nustatyti sužalojimai, kurie padaryti 7 dienos iki apžiūros ir laikas, kada nukentėjusysis galėjo būti nustumtas nuo sofos, nesutampa. Iš liudytojos A. J. parodymų žinoma, kad ji darželyje nebedirbo nuo 2016 m. vasario mėnesio pabaigos. Taigi, vėlesnis liudytojos O. S. įvykio laiko patikslinimas įvardijant, kad O. B. nukentėjusįjį galėjo nustumti 2016 m. kovo 1-15 dienomis, prieštarauja anksčiau jos duotiems parodymams. Nenustačius tikslaus veikos padarymo laiko negalima tvirtinti, kad specialistų nustatyti pažeidimai buvo padaryti O. B..Teismas nepagrįstai rėmėsi vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais ir priėmė neteisingą sprendimą dėl kraujosruvos kairio peties srityje. Nuodugniai neištyręs įrodymų ir remdamasis vienas kitam prieštaraujančiais parodymais, teismas priėmė prielaidomis grįstą sprendimą, kad sužalojimus petyje nukentėjusiajam O. B. padarė sugriebiant už peties. Šią poziciją teismas grindė specialisto įvardinta galimybę, kad sužalojimas galėjo atsirasti suspaudus petį. Visgi šios išvados nepagrindžia jokie kiti bylos duomenys. Teismas interpretavo konkrečią situaciją nurodydamas, kad vaiko kūno dalys yra mažos ir greta viena kitos, todėl nuteistosios veiksmai sugriebiant nukentėjusįjį už peties priežastiniu ryšiu susiję su nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taip pakeisdamas veikos apibūdinimą teismas iškraipė situaciją ir pakeitė kaltinime nurodytas faktines aplinkybes.Nors baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už bet kokį fizinį poveikį, tačiau ne visuomet bet kokie fiziniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, vertintini kaip nusikaltimas. BK 11 straipsnyje nurodyta, kad nusikaltimas yra pavojingas veikimas. Darydamas tyčinį nusikaltimą asmuo turi suprasti savo veikimo pavojingą pobūdį, numatyti pasekmes ir jų norėti ar sąmoningai leisti joms atsirasti. BK 2 straipsnio (kuriame įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neabejotinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Remiantis šiais motyvais kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje O. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje, taigi dėl šios nusikalstamos veikos O. B. išteisinama.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantė skunde nurodė, kad ji ir jos gynėjas nebuvo pakviesti dalyvauti ikiteisminio tyrimo metu atliktoje vienintelėje nukentėjusiojo apklausoje. Jie negalėjo užduoti klausimų, patikrinti parodymų tikslumo ir nuoseklumo, todėl buvo pažeistos procesinės normos ir O. B. teisė į gynybą. Netinkamos apklausos metu gauti duomenys neturi įrodomosios galios. BPK 184 straipsnio 3, 4 dalyse numatyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje privalo dalyvauti prokuroras. Apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką, <...> prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. BPK 186 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir ne daugiau kaip vieną kartą. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apsaugos interesais ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams, išskyrus valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovą arba psichologą, gali būti neleista būti patalpoje, kurioje atliekama apklausa. Tokiu atveju privalomai turi būti daromas garso ir vaizdo įrašas, o įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams turi būti sudaromos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos bei per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti apklausiamam asmeniui klausimus. Byloje nėra duomenų, kad buvo daromas nukentėjusiojo apklausos vaizdo ir garso įrašas, taip pat nėra duomenų, kad įtariamajai ikiteisminio tyrimo nutartimi buvo neleista dalyvauti apklausoje. Nenustatyta, kad įtariamoji ar jos gynėjas buvo informuoti apie apklausą ir tai laikytina procesiniu pažeidimu. Tačiau šis pažeidimas nėra esminis ir nedaro nukentėjusiojo apklausos ir jos metu gautų duomenų neteisėtais. Nukentėjusiojo apklausa atlikta tinkamai ir duomenys gauti teisėtu būdu. Apeliantė neatskleidžia, koks jos pažeistų teisių turinys, neįvardija kaip šis procesinis pažeidimas paneigia jos padarytą nusikalstamą veiką. Skunde apeliantė nenurodo, kokie klausimai nukentėjusiajam nebuvo užduoti ir kokios aplinkybės nebuvo atskleistos nenurodo, kokius klausimus būtų uždavusi nukentėjusiajam.Skunde pabrėžiama, kad skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyti civilinio ieškinio sprendimo motyvai. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma tik priteisiama suma, nenurodant, kodėl taip išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Apylinkės teismas atsižvelgė į neturtinės žalos dydžio įvertinimui reikšmingas aplinkybes. Rėmėsi duomenimis, kad dėl nusikalstamų O. B. veiksmų mažametis G. A. E. R. patyrė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, nerimą, sumažėjo saugumo jausmas jam būnant darželyje. Įvertino liudytojos I. M. paaiškinimus, kad po įvykio vaikas buvo nervingas, pradėjo agresyviai elgtis su mažesniais už jį vaikais. Konstatavo, kad sužalojimai nesukėlė nukentėjusiajam išskirtinai didelių nepatogumų, pergyvenimų, kurie leistų itin reikšmingai nukrypti nuo teismų praktikoje nustatomų neturtinės žalos dydžių, priteisiamų už kūno sužalojimus, padarytus panašių nusikalstamų veikų metu. Dėl tinkamo neturtinės žalos dydžio įvertinimo vadovavosi aktualia teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad apylinkės teismas nemotyvavo civiliniu ieškiniu priteisiamos neturtinės žalos dydžio. Vis dėlto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad išteisinus O. B. dėl vienos iš dviejų nusikalstamų veikų, neturtinės žalos dydis turėtų būti mažinamas per pusę. Taigi, iš O. B. G. A. E. R. naudai priteista 600 eurų neturtinės žalos atlyginimo suma mažinama iki 300 eurų.Apeliantė skunde teigė, kad kaltinimas turėtų būti tikslinamas, nes nepašalintos datos, kada ji negalėjo padaryti nusikalstamos veikos nustumiant G. A. E. R. nuo sofos. Kadangi nuteistoji dėl šios nusikalstamos veikos yra išteisinama, taisyti kaltinimą yra netikslinga.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti 2018 m. sausio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria O. B. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2016 m. kovo 1-15 d. įvykis) ir priimti naują nuosprendį.

O. B. išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria O. B. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 42 MGL (1581,72 eurų) dydžio bauda.

Priteisto civilinio ieškinio dydį sumažinti iki 300 eurų.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija: Virginija LiudvinavičienėAlenas PiesliakasNijolė Žimkienė