Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjęs nukentėjusiojo E. N. atstovo pagal įstatymą A. N. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. liepos 10 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities VPK 1 policijos komisariate 2009-09-30 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 str. 2 d. ir 284 str. 1 d. dėl V. K. galimai neteisėtų veiksmų prieš mažametį E. N. .

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroras 2010-05-03 nutarimu ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 31-1-00733-09 nutraukė konstatuodamas, kad įtariamosios V. K. teigimu, ant kojos nukentėjusiajam E. N. ji užmynė netyčia, o nukentėjusiojo striukė suplyšo dėl jo paties aktyvių veiksmų, kurių metu jis dar jai įkando į ranką. Įtariamoji teigia, jog ji norėjo su berniuku tik pakalbėti dėl sūpynių laužymo, jį sudrausminti, be to, pati iškvietė policijos pareigūnus. Nukentėjusysis E. N. apklausos metu parodė, kad V. K. spyrė jam koja į kairės kojos kelį, po to koja spyrė į kairės kojos kirkšnį bei koja užmynė jo pėdą, jį tampydama suplėšė jam striukę. Liudytojos A. S. bei A. A. taip pat nurodė, kad nukentėjusiajam buvo suduota du kartus bei prispausta kojos pėda, tačiau iš 2009-09-30 atliktos MRU TMI Klaipėdos skyriaus specialisto išvados Nr. G 1583/09 (03) matyti, kad mažamečiui E. N. buvo padaryta tik viena poodinė kraujosruva kairio kelio srityje. Todėl, prokuroro manymu, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių V. K. kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Šį prokuroro nutarimą nukentėjusiojo E. N. atstovas pagal įstatymą A. N. apskundė aukštesniajam prokurorui.

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2010-06-02 nutarimu E. N. atstovo skundą atmetė. Šį vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimą nukentėjusiojo E. N. atstovas pagal įstatymą A. N. apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjai.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2010-07-10 nutartimi E. N. atstovo skundą atmetė. Teisėja nurodė, kad šioje baudžiamojoje byloje Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-01-22 nutartimi buvo atmetęs V. K. skundą dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2010-02-09 nutartimi panaikino šią nutartį ir konstatavo, jog atlikti ikiteisminį tyrimą byloje reikia, bei nurodė būtinas ištirti aplinkybes, nustatė reikiamus atlikti procesinius veiksmus. Tačiau atlikus papildomus tyrimo veiksmus bei ištyrus aplinkybes, nurodytas Klaipėdos apygardos teismo 2010-02-09 nutartyje, duomenys, kurie leistų tinkamai išspręsti klausimą dėl V. K. veikos ir kaltės, nustatyti nebuvo. Todėl, teisėjos manymu, atliekant šį ikiteisminį tyrimą byloje buvo išnaudotos visos galimybės įrodymams surinkti, t. y. apklausti visi įvykį matę asmenys, atlikti užklausimai ir gauti duomenys apie sūpynių sulaužymą bei kiti veiksmai, tačiau pakankamai duomenų, kurie vienareikšmiai ir neabejotinai patvirtintų V. K. kaltę padarius jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas, surinkta nebuvo.

Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, jog nukentėjusysis dešimtmetis vaikas ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes ir apkalbėjo įtariamąją. Be to, tiesioginės įvykio liudytojos mažametės A. S. , A. A. , I. G. bei pats nukentėjusysis E. N. parodė, kad įtariamoji V. K. , pakvietusi ateiti arčiau nukentėjusįjį, griebė jį už striukės, pradėjo jį tampyti ir suplėšė striukę, vėliau spyrė jam koja į kairės kojos kelį bei dar kartą spyrė į kairę koją aukščiau kelio (kirkšnį), po ko užmynė ant kairės kojos, kad nukentėjusysis nepabėgtų. Mano, jog šiuos mažamečių parodymus patvirtina ir policijos pareigūnas R. G. , kuris parodė, kad jam atvykus į įvykio vietą, matė, kaip moteris laiko už striukės mažametį vaikinuką, kuris buvo apsiašarojęs ir labai išsigandęs. Vaikinukas jam paaiškino, kad moteris tampė jį už striukės, kad jis nelaužė sūpynių, ką paliudijo ir šalia buvusios 3 mergaitės, tvirtindamos, kad ta moteris mušė vaiką, tampė už striukės, užmynė jam ant kojos. Kad nukentėjusiajam buvo padaryta poodinė kraujosruva kairio kelio srityje, patvirtina ir specialisto išvada. Prokuroro nutarime netiesiogiai leidžiama suprasti, kad abejojama mažamečių parodymais, nes šie tvirtina, kad buvo spirta du kartus, o specialisto išvadoje užfiksuotas tik vienas sužalojimas. Tokia abejonė nepagrįsta, nes ne kiekvienu smurto panaudojimo atveju galimas kūno sužalojimas, tačiau tokiu veiksmu sukeliamas fizinis skausmas, o tai pat atitinka BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, nes šioje normoje numatyta atsakomybė ne tik už mažamečio sužalojimą ar trumpą susargdinimą, bet ir už smurtavimu mažamečiui sukeltą fizinį skausmą. Taip pat nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad mažamečio atstovė pagal įstatymą A. N. melagingai įskundė V. K. , su kuria iki įvykio nesimatė ir nebuvo pažįstamos, ar pranešė apie nebūtą nusikaltimą, pranešdama policijai jai žinomus faktus apie savo sūnaus sužalojimo aplinkybes. Mažamečių liudytojų parodymai nuo pat pradžių buvo nuoseklūs, juos patvirtino tiek liudytojai R. G. , A. N. , tiek iš dalies ir pati įtariamoji V. K. , o taip pat ir kita bylos medžiaga, dėl ko abejoti liudytojų parodymų patikimumu nėra jokio pagrindo.

V. K. parodymai, kuriais kaip objektyviais buvo remtasi priimant prokurorui nutarimą, nebuvo nuoseklūs, nes įvykio vietoje rašydama pareiškimą ji nurodė, kad nukentėjusiajam užmynė ant kojos, kad jis nepabėgtų, 2009-12-01 įtariamoji pasišalino iš apklausos, 2009-12-09 atsisakė duoti parodymus, o 2010-04-08 apklausiama nurodė, kad kai berniukas jai įkando, ji netyčia užmynė jam ant kojos. Į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui R. G. įtariamoji tai pat net neužsiminė, kad nukentėjusysis jai įkando, pareigūnas nematė ir jokių sužalojimo žymių ant įtariamosios rankų. Ši aplinkybė įtariamajai yra pakankamai svarbi, todėl jos pamiršti ar nutylėti ji negalėjo.

V. K. veikė tyčia, nes sugriebė nukentėjusįjį už striukės, jį tampė, du kartus spyrė jam į koją, koja užmynė nukentėjusiojo koją, kad šis nepabėgtų, kas rodo, jog įtariamoji atlikdama tokius veiksmus suprato savo veiksmų pobūdį bei jų pavojingumą, neteisėtumą ir suvokė, kad toks jos elgesys sukelia mažamečiam nukentėjusiajam fizinį skausmą. Be to, įtariamoji, būdama suaugusi moteris suprato, jog nukentėjusysis yra mažametis, todėl ji mažamečiui sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo savo tyčiniais veiksmais. Jei įtariamoji tokių pasekmių ir nesiekė, tačiau suvokė jų atsiradimo galimybę ir sąmoningai jiems leido kilti. V. K. teigė vykdžiusi pilietinę pareigą – norėjo sulaikyti laužantį sūpynes mažametį. BK 29 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinę žalą, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Taigi pagal BK 29 str. gali būti sulaikytas tik asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Vadinasi, pagal minėtą BK straipsnį negalima daryti įstatymo leidžiamos žalos sulaikant asmenį, padariusį kitokį teisės pažeidimą. Nukentėjusysis yra mažametis, todėl apskritai negali būti jokios nusikalstamos veikos subjektas, o mažamečio veiksmai, jeigu jis galimai ir sulaužė sūpynę, neturi nusikalstamos veikos požymių. Jeigu remtis prielaida, kad nukentėjusiojo veiksmai buvo netinkami (nors duomenų apie tai įvykio dieną, t. y. 2009-09-27 nėra, skundų apie jų laužymą negauta, sūpynės buvo sulaužytos vasarą nenustatytų asmenų), tačiau jų padarymo aplinkybės bei jie patys nesukėlė tokio realaus pavojaus įtariamosios ar visuomenės interesams, jog būtų galima pateisinti smurtinius veiksmus prieš mažametį. Be to, įtariamosios tokio pobūdžio ir apimties smurtiniai veiksmai tikrai nebuvo vienintelė priemonė, leidžianti jai įvykdyti pilietinę pareigą.

Prokuroro nutarime nurodytas motyvas, kad V. K. , drausmindama mažametį, nesiekė sutrikdyti viešąją tvarką ir rimtį, taip pat yra nepagrįstas, nes viešoji vieta – tai vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Šiuo atveju įvykio vieta buvo daugiabučio namo kiemas, kuri teismų praktikoje pripažįstama kaip vieša (LAT nutartis Nr. 2K-820/2005). Kadangi įtariamosios veiksmai buvo padaryti daugiabučio namo kieme, kitų mažamečių vaikų akivaizdoje, šiame kieme bet kurią akimirką galėjo pasirodyti ir kiti žmonės, todėl ši vieta laikytina viešąja vieta, nes tokia vieta atitinka teismų praktikoje susiformavusius viešosios vietos kriterijus. V. K. veiksmai pripažintini įžūliais ir sutrikdžiusiais visuomenės rimtį, nes viešoje vietoje, matant dviem mažamečiams vaikams, buvo panaudotas smurtas prieš kitą mažametį vaiką, o įtariamosios paskatos buvo chuliganiškos nuo pat to momento, kai iš esmės dėl menkavertės priežasties kitų vaikų akivaizdoje ji griebėsi smurtinių veiksmų, todėl pasirinkdama tokį vaiko sudrausminimo būdą ji akivaizdžiai pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. N. , liudytojos I. G. , A. S. ir A. A. parodė, kad V. K. tampė E. N. už striukės ir ją suplėšė, du kartus spyrė jam į koją bei tyčia užmynė ant kojos. Šiuos jų parodymus dėl striukės suplėšymo patvirtina striukės apžiūros protokolas. Teismo medicinos specialisto išvada taipogi patvirtina, kad E. N. galimai jo nurodytu laiku ir būdu padaryta kraujosruva kairio kelio srityje. Aplinkybė, kad nurodomoje antro spyrio koja vietoje kūno sužalojimų nerasta, spyrio galimybės nepaneigia, kadangi toli gražu ne kiekvienas fizinis poveikis į žmogaus kūną gali sukelti kūno sužalojimą. Šie duomenys, patvirtinantys tyčinį fizinio skausmo sukėlimą ir nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymą mažamečiui E. N. , kitais bylos duomenimis nėra paneigti, todėl prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo argumentas, jog nesurinkta pakankamai V. K. kaltę dėl BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymo pagrindžiančių duomenų, yra nepagrįstas ir nesuprantamas. Aukštesnysis prokuroras, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, ir ikiteisminio tyrimo teisėja, nagrinėdama skundą dėl aukštesniojo prokuroro nutarimo, šių aplinkybių bei jų įtakos sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui neįvertino. Todėl ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis ir prokurorų nutarimai naikintini.

Naikinamas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas BPK 212 str. 2 p. numatytu pagrindu. Nutarime iš esmės nebuvo analizuotas BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo ar nebuvimo V. K. veiksmuose klausimas ir nenustatytas BPK 212 str. 1 p. numatytas ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindas. Todėl aukštesnysis teismas atskirai nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais įrodinėjamas BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimas V. K. veiksmuose, šis klausimas jų kompetencijos ribose tolesnėje ikiteisminio tyrimo eigoje paliekamas spręsti ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. liepos 10 d. nutartį, ir priimti dėl skundo naują sprendimą:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2010-05-03 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, bei Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2010-06-02 nutarimą atmesti nukentėjusiojo E. N. atstovo pagal įstatymą A. N. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2010-05-03 nutarimo, ir pavesti prokurorui organizuoti tolesnį ikiteisminio tyrimo atlikimą.

Nutartis neskundžiama.