Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Natalja Cikoto teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Transtira“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria ieškovo UAB „Transtira“ ieškinį atsisakyta priimti, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo Italijos kompanijos – Gruber Logistics SPA 20 000 Lt žalos atlyginimą. Nurodė, kad ieškovas su atsakovu 2007-03-01 sudarė bendradarbiavimo sutartį, kuria susitarė dėl bendradarbiavimo krovinių pervežimo srityje. Vykdant darbus minėtos sutarties pagrindu, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu ieškovo darbuotojui R. Z. buvo pervažiuotos abi kojos. R. Z. dėl patirto kūno sužalojimo kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu darbdaviui UAB „Transtira“, dėl 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ginčo šalims pasirašius taikos sutartį, Vilniaus apygardos teismas 2011-11-23 nutartimi taiko sutartį patvirtino ir bylą nutraukė. UAB „Transtira“, vykdydama Vilniaus apygardos teismo 2011-11-23 nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygas, 2011-12-28 bankiniu pavedimu sumokėjo R. Z. 20 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, ieškovas kreipiasi į teismą su regresiniu reikalavimu atsakovui Gruber Logistics SPA dėl 20 000 Lt žalos, kurią ieškovas patyrė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų atlyginimo.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 14 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo UAB „Transtira“ ieškinį dėl žalos regreso tvarka priteisimo, pareikštą atsakovui Gruber Logistics SPA, nes sprendė, jog jis negali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas yra Italijos Respublikos juridinis asmuo, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju kilęs ginčas turi tarptautinį elementą. Susipažinęs su bylos medžiaga, teismas padarė išvadą, kad ieškovas reiškia regresinį ieškinį, teigdamas, jog jis atlygino kito asmens, t.y. atsakovo, padarytą žalą. Atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 44/2001 5 str. 3 p. įtvirtintą vieną iš alternatyvaus teismingumo taisyklių, kuri numato, jog byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju žala yra padaryta Italijos Respublikoje, todėl ieškinys turi būti reiškiamas Italijos Respublikos teisme.

Ieškovas UAB „Transtira“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais: pirma, minėto reglamento įžanginės dalies 12 punkte pabrėžiama, jog jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą, alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Nagrinėjamu atveju, anot apelianto, būtina atsižvelgti į tai, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 2-2846-585/2011 buvo nagrinėjamos R. Z. įvykusio nelaimingo atsitikimo aplinkybės, o trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, buvo įtrauktas žalą padaręs asmuo - Gruber Logistics SPA. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių galima teigti, kad ši byla turi glaudų ryšį su civiline byla Nr. 2-2846-585/2011. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė motyvų, kokios šiai bylai reikšmingos aplinkybės turi būti nustatytos Italijos Respublikoje. Antra, UAB „Transtira“ žalą patyrė tik tuomet, kai pagal Vilniaus apygardos teismo 2011-11-23 nutartimi patvirtintą taikos sutartį sumokėjo ieškovui R. Z. 20 000 Lt žalos atlyginimą. O tai, anot apelianto, reiškia, jog žala atsirado Lietuvos Respublikoje.

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Lietuvos Respublikos CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju užsienio elementą turinčioje byloje yra kilęs jurisdikcijos klausimas, t.y. ar Lietuvos teismai turi kompetenciją priimti pareikštą ieškinį ir pagal jį inicijuojamą teisminį ginčą nagrinėti bylą.

Ieškovas UAB „Transtira“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Italijos Respublikoje registruotai ir savo buveinę turinčiai įmonei Gruber Logistics SPA, prašydamas priteisti 20 000 Lt žalos atlyginimą. Nurodė, jog ieškovas žalą patyrė Lietuvos Respublikoje tuomet, kai pagal Vilniaus apygardos teismo 2011-11-23 nutartimi patvirtintą taikos sutartį sumokėjo R. Z. 20 000 Lt žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, remiantis 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) 5 straipsnio 3 punkte įtvirtintą specialios jurisdikcijos taisyklę.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 14 d. nutartimi ieškovo UAB „Transtira“ ieškinį atsisakė priimti, nes padarė išvadą, jog byla tiek pagal specialios, tiek pagal bendros jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamento Nr. 44/2001 2 ir 5 straipsniuose, yra teisminga Italijos Respublikai.

2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus. Tam, kad ginčo sprendimo vietą būtų galima nustatyti laikantis Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų, turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse), ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione materia (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių).

Reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 straipsnyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, reglamente siūlomos alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą. Viena specialiosios jurisdikcijos taisyklių nustatyta Reglamento 5 straipsnio 3 dalyje, kuri apima bylas, susijusias su teisės pažeidimais, deliktais ar kvazideliktais. Tokiose bylose jurisdikciją pagal ieškinio pagrindą turi ir atitinkamos vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teismai.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Europos Teisingumo Teismo praktiką bei konkrečias bylos aplinkybes, teisingai nurodė, jog alternatyvaus teismingumo taisyklės taikymas priklauso nuo to, ar žalos atlyginimo prašo ją tiesiogiai patyręs subjektas, ar kitas asmuo, atlyginęs žalą ją tiesiogiai patyrusiam asmeniui, todėl šiuo konkrečiu atveju vietos, kurioje atsirado žala, negalima laikyti Lietuvos Respublikos. Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje konstatavo, jog ieškovo galimybės išplėtimas paneigtų bendrą jurisdikcijos taisyklę, kad ieškinys teismingas atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teismui ir sąlygotų ieškovo gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos pripažinimą, kuriai reglamentas nėra toks palankus, išskyrus jame aiškiai nurodomus atvejus. Atsižvelgiant į tai, Reglamento 5 straipsnio 3 dalies formuluotė „ vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama plačiąja prasme, kaip apimanti bet kurią vietą, kurioje pasireiškė pažeidimo, dėl kurio žala atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės. Todėl vieta, kurioje atsirado žala, laikoma tiesioginės žalos atsiradimo vieta, t.y. ta vieta, kurioje kilo delikto ar lygiaverčio veiksmo, sukuriančio atsakomybės pagrindus, žalingi padariniai. Priešingu atveju, tai galėtų sąlygoti, kad bylą faktiškai galėtų nagrinėti teismas, neturintis jokio ryšio su ginčo dalyku ir kuris negalėtų užtikrinti įrodymų efektyvumo (ETT 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Marinari, C-364/93, Rink. p. I-2719 13, 14, 20 punktai). Todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė motyvų, kokios šiai bylai reikšmingos aplinkybės turi būti nustatytos Italijos Respublikoje.

Taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad vien faktas, jog ieškovas Lietuvoje atlygino savo darbuotojui patirtą žalą, susitardamas su juo taikiai, nesudaro pagrindo teigti, jog tarp nagrinėjamos bylos ir Lietuvos atsirado pakankamas ryšys, dėl kurio bylą nagrinėti būtų galima Lietuvoje. Kaip skunde nurodo pats apeliantas, atsakovas Gruber Logistics SPA civilinėje byloje Nr. 2-2846-585/2011 išdėstė savo atsikirtimus į ieškinį, tačiau minėtoje byloje buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Vien į minėtą bylą pateikti trečiojo asmens atsikirtimai nesudaro pagrindo teigti, kad jis sutinka su ieškinio reikalavimais šioje byloje.

Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.