Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. V. ir J. M. apeliacinius skundus dėl 2017 m. gegužės 25 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

V. V. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (Tomo ir S. Č. priklausančio turto vagystė) ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 21.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, tęsti mokslą; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (D. B. turto vagystė) ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė devyniems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 21.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, tęsti mokslą. Vadovaujantis BK BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 21.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, tęsti mokslą.

J. M. pripažintas kaltu pagal BK 159 straipsnį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (Tomo ir S. Č. priklausančio turto vagystė) jam paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (D. B. turto vagystė) jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumento, asmens tapatybės kortelės paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. M. ir V. V. nuteisti už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovę į saugomą teritoriją ir patalpą: 2016 m. rugsėjo mėn. naktį iš 26 į 27 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, J. M., veikdamas bendrininkų grupe su V. V., įsibrovę į saugomą teritoriją, saugomą gyvenamųjų namų kvartalą (duomenys neskelbtini), įsibrovė į Sandrai ir T. Č. priklausančias patalpas – namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrobė 450 Eur vertės šaldytuvą „AEG“, 420 Eur vertės indaplovę „Boch“ bei vagystės metu nešant 530 Eur vertės montuojamą orkaitę „AEG“, ji iškrito, dėl to įskilo 135,50 Eur vertės orkaitės stiklas. Taip J. M. kartu su V. V., sugadinę 135,50 Eur vertės turtą, įsibrovę į patalpą pagrobė 870 Eur vertės nukentėjusiųjų – Sandros ir T. Č. – turtą.Be to, jie nuteisti ir už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovę į patalpą ir saugomą teritoriją: 2016 m. rugsėjo mėn. naktį iš 26 į 27 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, J. M., veikdamas bendrininkų grupe su V. V., įsibrovę į saugomą teritoriją, saugomą gyvenamųjų namų kvartalą (duomenys neskelbtini), įsibrovė į D. B. priklausančias patalpas – gyvenamojo namo sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrobė svetimą turtą: 120 Eur vertės elektrinį perforatorių „Makita“, 80 Eur vertės elektrinį kampinį šlifuoklį „Makita“. Taip J. M. kartu su V. V., įsibrovę į patalpą, pagrobė 200 Eur vertės nukentėjusiojo D. B. turtą.Be to, J. M. nuteistas ir už tai, kad įtikinėdamas įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką: 2016 m. rugsėjo 26 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, J. M., žinodamas, kad V. V., gim. 2001 m. lapkričio 29 d., yra nepilnametis, iš anksto suplanavęs įsibrauti į saugomą teritoriją – gyvenamųjų namų kvartalą (duomenys neskelbtini), ir patalpas, pasinaudodamas savo, kaip vyresnio brolio ir turinčio didesnę patirtį, autoritetu, jis įtikinėdamas pasiūlė nepilnamečiam V. V. įsibrauti į saugomą teritoriją ir patalpas ir pagrobti svetimą turtą. Po to 2016 m. rugsėjo mėn., nakties iš 26 d. į 27 d. metu, veikdami kartu, įsibrovė ir pagrobė Sandrai ir T. Č. priklausantį turtą – šaldytuvą „AEG“, indaplovę „Boch“ padarydami nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. bei įsibrovė ir pagrobė D. B. priklausantį turtą – elektrinį perforatorių „Makita“, elektrinį kampinį šlifuoklį „Makita“, taip padarė nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., tokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką.Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo 2017 m. gegužės 25 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes jis yra nuteistas nekaltai. Apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nedalyvavo su savo broliu J. M. vagystėje. Praėjusių metų rugsėjo mėn., iš 26 dienos į 27 d., apie 21 val., jis kartu su savo broliu J. M. vyko į (duomenys neskelbtini), norėjo brakonieriauti (duomenys neskelbtini) karjere (su tinklu gaudyti žuvį). Ten atvykus, nuėjo prie karjero užtverti žvejybinį tinklą, ir po to J. M. jam liepė pasaugoti tinklą, o pats, nieko jam nesakęs, kažkur išėjo. Grįžęs maždaug po dviejų valandų, J. M. jam liepė ištraukti tinklą ir eiti išsikviesti taksi, o J. M. nuėjo kažkur paslėpti tinklą. Po to eidamas su broliu jis pamatė, kad yra sukrauti kažkokie daiktai, o J. M. jam pasakė, kad tuos daiktus, t. y. buitinę techniką, jis išnešė iš kažkokio neužrakinto namo. Apeliantas teigia, kad ji tada išsigando, ir paklausė brolio, kodėl šis vogė, tačiau J. M. liepė jam luktelti, o pats nuėjo į gyvenamąjį kvartalą ir iš ten parsinešė kažkokią dėžę. Tada nuėjus į (duomenys neskelbtini) kaimą išsikvietė taksi ir nuvažiavo iki tos vietos, kur J. M. buvo pasidėjęs daiktus, taksistas padėjo susikrauti daiktus, J. M. išvažiavo namo su taksi, o apeliantas namo parėjo pėsčiomis. Nurodo, kad jis nevogė tų daiktų, netgi nebuvo verčiamas jų vogti ir net nematė, iš kur J. M. juos pavogė. Teigia, kad apklausos metu, kai jį paleido iš areštinės, jam kriminalistas liepė prisipažinti, kad ir jis vogė, apklausos metu kriminalistas sudavė smūgį į krūtinę, dėl to jis labai išsigando, nežinojo, ką daryti, buvo apklausinėjamas be mamos ir advokato. Todėl prašo atnaujinti tyrimą, apklausti jį ir jo brolį J. M., taip pat bylą tyrusius pareigūnus, paimti visą filmuotą medžiagą ir peržiūrėti jam dalyvaujant.Apeliaciniu skundu nuteistasis J. M. prašo 2017 m. gegužės 25 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti, pritaikyti jam BK 64¹ straipsnį ir sumažinti paskirtas bausmes, taip pat prašo išteisinti jį dėl BK 159 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos ir sumažinti jam paskirtą bausmę.Apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl padarytų vagysčių jam paskirtos bausmės yra per griežtos, teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiesiems žala yra atlyginta, teismo posėdyje jis atsiprašė nukentėjusiųjų, labai gailėjosi dėl padarytų nusikaltimų, iki nusikaltimų padarymo turėjo legalų darbą, todėl prašo sumažinti šias paskirtas bausmes. Taip pat nurodo, kad jis nepagrįstai yra nuteistas pagal BK 159 straipsnį, nes darydamas vagystes neįtraukė nepilnamečio į savo daromas nusikalstamas veikas, šias nusikalstamas veikas padarė vienas, be jokių bendrininkų, todėl prašo į tai atsižvelgti ir išteisinti jį dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį ir skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų V. V. ir J. M. kaltės, nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. J. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir BK 159 straipsnio 2 dalį, iš jo apeliacinio skundo matyti, kad jis savo kaltę dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų pripažįsta, tačiau nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 159 straipsnį, teigia, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas padarė vienas ir neįtraukė savo nepilnamečio brolio į nusikalstamų veikų darymą, todėl prašo jį išteisinti dėl šios nusikalstamos veikos. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, teigia, kad vagysčių jis neįvykdė, tik žvejojo prie tvenkinio ir laukė brolio J. M., kuris vienas ir padarė minėtas vagystes. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą tiek J. M. kaltės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir BK 159 straipsnį, tiek dėl V. V. kaltės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiųjų, liudytojų ir nuteistųjų parodymus, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų kaip visumos pakanka nuteistųjų V. V. ir J. M. kaltumui nustatyti. Dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje ir BK 159 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų

Nors nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, dėl kurių jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. V. kartu su J. M. neteisėtai pateko į saugomą teritoriją, kurioje abu pateko į S. ir T. Č. priklausantį gyvenamąjį namą ir iš ten pavogė buitinę techniką. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nors į D. B. priklausantį sandėliuką įsibrovė tik vienas J. M., tačiau iš baudžiamosios bylos duomenų visumos matyti, kad abu nuteistieji veikė grupe asmenų ir buvo patekę į saugomą teritoriją. Skundą nagrinėjantis teismas pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, nes iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. M. abi vagystes padarė veikdamas kartu su broliu V. V.. Tai, kad V. V. dalyvavo darant vagystes naktį iš 2016 m. rugsėjo 26 d. į 2016 m. rugsėjo 27 d. kartu su J. M., ikiteisminio tyrimo metu patvirtino tiek nuteistasis J. M., tiek pats nuteistasis V. V.. Iš ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. rugsėjo 29 d., 2016 m. rugsėjo 30 d. ir 2017 m. sausio 23 d. atliktų J. M. apklausų matyti, kad jis pripažino, jog naktį iš 2016 m. rugsėjo 26 d. į 2016 m. rugsėjo 27 d. vagystes (duomenys neskelbtini), iš gyvenamųjų namų kvartalo (duomenys neskelbtini) įvykdė kartu su broliu, nurodė aplinkybes, kaip jie pateko į S. ir T. Č. priklausantį namą, kaip iš jo išnešė buitinę techniką (šaldytuvą ir indaplovę) bei kaip sudaužė montuojamą orkaitę, kaip šiuos daiktus išgabeno iš minėtos teritorijos bei kaip juos sukrovė į A. P. vairuojamą taksi automobilį. Be to, nors J. M. ir nurodė, kad į D. B. priklausantį sandėliuką jis ėjo vienas ir vienas pavogė iš ten D. B. priklausančius įrankius, o V. V. kartu nėjo vien todėl, kad neturėjo patirties vagiant, tačiau tuo metu jo brolis V. V. laukė J. M. prie minėto namo tvoros bei, nors ir nebuvo nurodęs, kad saugos J. M., tačiau, J. M. teigimu, būtų įspėjęs jį, jeigu būtų pastebėjęs ką nors įtartina (t. 2, b. l. 40–41, 52–53, 93, 100–101, 105–106). Šiame kontekste pažymėtina, kad nors byloje ir nustatyta, kad į D. B. priklausantį sandėliuką J. M. pateko vienas ir pagrobė ten buvusius įrankius, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaltu ir V. V. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo kaip nusikaltimo bendrininką, nes bendrininkavimui pagrįsti nebūtina nustatyti, kad nuteistasis asmeniškai būtų atlikęs visus nusikaltimo objektyviuosius požymius sudarančius veiksmus. Nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais) bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Apie buvusį susitarimą ir jo pobūdį pirmosios instancijos teismas sprendė iš nuteistųjų atliktų veiksmų: į (duomenys neskelbtini) esantį gyvenamųjų namų kvartalą (duomenys neskelbtini) nuteistieji atvyko turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į S. ir T. Č. priklausantį namą ir iš jo pagrobė buitinę techniką (šaldytuvą ir indaplovę), šiuos daiktus nusinešė atokiau nuo nusikaltimo padarymo vietos, kad juos galėtų išsivežti, toliau kartu vaikštinėjo po kvartalą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nekyla abejonių, kad abu nuteistieji, nepriklausomai nuo to, kokią bendros nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų dalį jie atliko, suvokė visus bendrai daromos veikos požymius, t. y. suvokė, kad veikdami bendrai jie grobia svetimą turtą, todėl pagrįstai yra nuteisti dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.Iš anksčiau aptartų nuteistųjų parodymų ikiteisminio tyrimo metu akivaizdu, kad jie abu buvo susitarę dėl to, kad vykdys vagystes, į (duomenys neskelbtini), esantį gyvenamųjų namų kvartalą (duomenys neskelbtini) vyko turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą ir taip užsidirbti pinigų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad V. V. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Be to, tai, kad V. V. įvykdė minėtas vagystes kartu su J. M., jis pripažino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 31–32). Aplinkybes, kad vagystes V. V. vykdė kartu su J. M., patvirtina ir liudytojo A. P. parodymai, šis nurodė, kad šaldytuvą į automobilį J. M. kėlė kartu su V. V., taip pat turėjo padėti ir pats liudytojas A. P., kadangi jie nepajėgė dviese įkelti šių daiktų (t. 1, b. l. 188–190). Taigi akivaizdu, kad vienas J. M. nebūtų turėjęs galimybės pakelti šaldytuvą ir indaplovę dėl šių daiktų didumo, todėl jis niekaip negalėjo šios vagystės įvykdyti vienas. Įvertinus šiuos duomenis, daroma išvada, kad tiek J. M., tiek V. V. pagrįstai nuteisti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. V. V. skundžiamą nuosprendį grindžia ir prašo panaikinti, nes, anot jo, ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti BPK pažeidimai, kadangi jis buvo apklausinėjamas nedalyvaujant jo mamai bei Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovams, prieš jį buvo naudojamas smurtas, todėl jis buvo priverstas prisipažinti. Tačiau susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas mano, kad tokie apelianto argumentai atmestini. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2016 m. rugsėjo 27 d. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, pirmą kartą V. V. šioje byloje buvo apklausiamas kaip liudytojas dalyvaujant jo mamai D. V. (t. 2, b. l. 21), be to, D. V. pati išreiškė sutikimą, kad sutinka, jog jos nepilnametis sūnus V. V. (V. V.) būtų apklausiamas be vaikų teisių specialisto, dalyvaujant tik jai, dėl to ji jokių pretenzijų neturi (t. 2, b. l. 18). Taigi liudytojo apklausos metu V. V. teisės ir interesai nebuvo pažeisti, nes jis buvo apklaustas dalyvaujant jo atstovei pagal įstatymą. 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo priimtas nutarimas panaikinti V. V. procesinę padėtį (t. 2, b. l. 33), nes paaiškėjo, kad jis kartu su J. M. galbūt padarė tiriamą nusikalstamą veiką. Tą pačią dieną, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo paskyrimo V. V. ir jam buvo paskirtas gynėjas advokatas V. R. (t. 2, b. l. 36–37), kuris dalyvavo visose jo kaip įtariamojo atliekamose apklausose (t. 2, b. l. 40–41, 93, 105–106). BPK 188 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad į nepilnamečio įtariamojo apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą, tuomet, kai yra proceso dalyvių prašymas arba kai tai daryti nusprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas savo iniciatyva. Taigi iš šios normos matyti, kad BPK nenumato reikalavimo, kad į kiekvieną nepilnamečio įtariamojo apklausą privalomai turi būti kviečiamas vaiko teisių apsaugos specialistas, todėl vien dėl to, kad atliekant įtariamojo V. V. apklausas jose nedalyvavo vaiko teisių apsaugos specialistas, nėra jokio pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas pažeidžiant BPK nuostatas. Iš įtariamojo V. V. apklausų protokolų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad visose jo apklausose dalyvavo jam paskirtas gynėjas, todėl BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas reikalavimas dėl būtino gynėjo dalyvavimo pažeistas nebuvo. Nepagrįsti ir apelianto V. V. argumentai dėl prieš jį vartoto smurto ikiteisminio tyrimo metu. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad V. V. ikiteisminio tyrimo metu net tris kartus (du kartus 2016 m. rugsėjo 30 d. bei 2017 m. sausio 23 d.) buvo apklaustas dalyvaujant gynėjui (t. 2, b. l. 40–41, 93, 105–106) ir nė vienos iš šių apklausų metu nenurodė jokių tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde pateikiamų aplinkybių apie smurto prieš jį vartojimą. V. V. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus ir pripažino savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo. Pažymėtina, kad visų apklausų, kuriose dalyvavo gynėjas, V. V. turėjo galimybę pranešti apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų prieš jį pavartotą smurtą, galėjo paaiškinti, kad jis atsisako savo anksčiau duotų parodymų, nes jie gauti neteisėtais būdais, galėjo išreikšti prašymą nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, kurie esą vartojo smurtą prieš jį, prašyti, kad būtų pristatytas pas teismo medicinos ekspertus dėl patirtų sužalojimų nustatymo, tačiau tokiomis galimybėmis nepasinaudojo, o patvirtino anksčiau savo duotus parodymus, kuriuos dabar laiko kaip gautus neteisėtais būdais. Todėl kyla pagrįsta abejonė, kad savo apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis V. V. siekia išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės už vagystes.Nuteistasis J. M. taip pat nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 159 straipsnį, tačiau vienintelis jo pateikiamas argumentas yra tai, kad jis nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarė vienas, be jokių bendrininkų, todėl prašo jį išteisinti dėl BK 159 straipsnyje numatytos veikos. Tačiau jau anksčiau aptartais argumentais nustatyta, kad J. M. nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas bendrai su savo broliu V. V., kuris nusikalstamų veikų padarymo metu dar buvo nepilnametis. Nuteistasis J. M. pats patvirtino, kad įkalbėjo eiti brolį vogti su juo, nors brolis anksčiau nebuvo teistas, patirties neturėjo, prižadėjo duoti broliui pinigų ir taip įtraukė jį į nusikalstamą veiką (t. 2, b. l. 113–114), savo kaltę dėl šio nusikalstamos veikos J. M. pripažino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 30–33). V. V. taip pat patvirtino, kad jis sutiko eiti vogti su J. M., nes šis buvo prižadėjęs duoti pinigų (t. 2, b. l. 105–106). Be to, nuteistųjų motina D. V. taip pat patvirtino, kad, V. V. nusikalstamoje veikoje dalyvavo dėl pinigų, nes J. M. buvo pažadėjęs jam duoti pinigų, todėl mano, kad V. V. dalyvauti nusikaltime sugundė J. M., pažadėdamas jam duoti pinigų (t. 2, b. l. 10–11). Taigi šios aplinkybės ir byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. V. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, darydamas šias veikas buvo nepilnametis, nuteistasis J. M. žinojo, kad jo brolis yra nepilnametis, todėl J. M. pagrįstai yra nuteistas pagal BK 159 straipsnį, todėl jo skundo argumentai dėl išteisinimo atmestini.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo pritaikyti jam BK 64¹ straipsnį ir sumažinti jam paskirtas bausmes, nurodo, kad už vagystes jam paskirtos bausmės yra per griežtos, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad jis atlygino nukentėjusiesiems padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusiųjų, gailėjosi dėl padarytų nusikalstamų veikų, be to, iki nusikalstamų veikų padarymo turėjo darbą. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas.BK 64¹ straipsnis, reglamentuojantis bausmės skyrimą bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, numato, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad norint taikyti šį straipsnį, esminis reikalavimas yra tai, kad nagrinėjant bylą teisme turi būti taikomas pagreitintas procesas arba sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka. BK 64¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.Taigi nors J. M. apeliaciniame skunde prašo jam taikyti BK 64¹ straipsnį, tačiau iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šioje byloje nėra sąlygų taikyti šį straipsnį, kadangi ši byla nebuvo išnagrinėta supaprastinto proceso tvarka ar taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, nebuvo priimtas baudžiamasis įsakymas. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pradėjus bylą nagrinėti teisme, iš pradžių buvo nuspręsta atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tačiau pradėjus kaltinamojo J. M. apklausą, paaiškėjo, kad jis nepripažįsta kai kurių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, todėl teisėjas nusprendė įrodymus tirti įprasta tvarka, apklausti nukentėjusiuosius, liudytojus ir ištirti visą bylos medžiagą (t. 3, b. l. 31). Todėl šiuo atveju J. M. baudžiamoji byla, kurioje priimtas skundžiamas 2017 m. gegužės 25 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendis, neatitinka BK 64¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų. Tai, kad J. M. tik po ištirtų įrodymų pripažino savo kaltę ir galėjosi dėl padarytų nusikalstamų veikų, nesudaro pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnį, nesant kitų šiame straipsnyje numatytų sąlygų. Atsižvelgusi į šias aplinkybes ir į BK 64¹ straipsnio aiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas nuteistajam J. M..BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas bausmę J. M. už jam inkriminuotų nusikaltimų padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, taip pat tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties.Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas J. M. už tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 159 straipsnyje, mažesnes nei šių straipsnių sankcijų vidurkis laisvės atėmimo bausmes, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas ir du apysunkiai nusikaltimas), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą J. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis atlygino padarytą žalą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas anksčiau daug kartų teistas už tyčines nusikalstamas veikas ir iš to išvadų nedaro. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį J. M. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už padarytą tyčinį nusikaltimą turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad nebe pirmą kartą teisiamam J. M. paskirta mažesnė nei BK 178 straipsnio 2 dalies ir BK 159 straipsnių sankcijų vidurkiai laisvės atėmimo bausmė, kuri nei savo rūšimi, nei dydžiu šiuo atveju negali būti laikoma aiškiai per griežta. Nuteistojo J. M. padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, nukreiptos prieš vienus pagrindinių įstatymo saugomų teisinių gėrių – nuosavybę. Kaip minėta, J. M. nusikalto ir buvo teisiamas, būdamas praeityje ne kartą teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, iš pataisos įstaigos buvo paleistas tik 2016 m. liepos 4 d., ir netrukus po to vėl padarė nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Šie duomenys itin neigiamai jį charakterizuoja bei rodo, kad jo padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, akivaizdu, kad jis, nepaisant ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti, todėl apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad J. M. praeityje daug kartų teistas, naujas nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas šioje byloje, padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. M. nuolat daro tyčinius nusikaltimus prieš vienus labiausiai saugomų teisinių gėrių – nuosavybę, praeityje ne kartą baustas administracine tvarka, todėl galima pagrįstai manyti, kad savanaudiškų nusikalstamų veikų darymas yra jo pragyvenimo šaltinis. Anksčiau jam paskirtos bausmės, iš jų net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas, jo nepataisė, nes, kaip matyti, jis ir toliau daro nusikalstamas veikas. Šie duomenys rodo, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, J. M. paskirta per griežta bausmė, nes akivaizdu, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. J. M. yra linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, yra socialiai pavojingas, o jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nuostatų nepažeidė, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, teisingai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes ir tai, kad švelnesne bausme nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę J. M., pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir paskyrė per griežtą bausmę.

15. Nors nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde jam paskirtos bausmės neginčija, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas jam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į kaltinamojo asmenybę, į tai, kad jis yra nepilnametis, anksčiau neteistas, todėl padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus V. V. laisvės apribojimo bausmę, paskirtoji bausmė nėra per griežta, atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir kaltininko asmenybę;

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų V. V. (V. V.) ir J. M. apeliacinius skundus atmesti.