- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-17
- Bylos Nr.
- 1A-940-190-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislavas Lenčikas (pirm.), Regina Pocienė, Laureta Ulbienė
- Nuteistasis
- V. T., A. C.
- Advokatai
- Algirdas Gurauskas
Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-940-190-2011
2.4.5., 2.4.7.
2011 m. lapkričio 17 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. C. ir V. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. C. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems (2) metams šešiems (6) mėnesiams; pripažintas kaltu pagal LR BK 258 str. 2 d. ir nuteistas dvidešimt (20) parų areštu.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dvejiems (2) metams šešiems (6) mėnesiams.
V. T. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir nuteistas vienerių (1) metų aštuonių (8) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis LR BK 75 str. ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems (2) metams, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika nuketėjusiajai V. K. padarytą vieno tūkstančio trijų šimtų aštuoniasdešimties septynių (1387) Lt turtinę žalą per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos bei įpareigojant nuteistąjį V. T. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms (7) paroms.
Bukentėjusiosios V. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš A. C. ir V. T. solidariai V. K. naudai vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimties septynis (1387) Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. C. (A. C.) ir V. T. nuteisti už tai, kad 2010-03-30, apie 01.00 val., iš anksto susitaręs pagrobti automobilį ir veikdami kartu bendrininkų grupėje tiesiogine tyčia atvyko prie namo Nr. 130, esančio Taikos g. Vilniuje, atsuktuvu išlaužę V. K. priklausančio automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių spynelę, tuo pačiu atsuktuvu išardę užvedimo spynelę ir įkišę atsuktuvą į sugadintą užvedimo spynelę jį pasukę, užvedė automobilį ir kartu išvažiavo, tokiu būdu pagrobė V. K. priklausantį automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 10000 litų vertės, kartu su šiame automobilyje buvusiais daiktais: atsarginiu ratu 100 litų vertės, žaidimu „Smiginis“ 15 litų vertės, lovatiese 20 litų vertės bei lipduku 2 litų vertės, tuo padarydami nukentėjusiajai 10137 litų turtinę žalą.
Taip pat A. C. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo nešaunamąjį smogiamąjį ginklą, t.y. kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo teleskopinę lazdą, kurią laikė iki 2010-03-30 namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kol ji buvo paimta kratos metu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. C. prašo pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendį ir švelninti jam paskirtą bausmę. Mano, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybės tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, sutinka atlyginti padarytą žalą. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis automobilio pagrobimą padarė bendrininkų grupėje ir teigia, jog vagystę padarė vienas. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra nustatyta, kad jis kaip nors bendravo su V. T. iki nusikaltimo padarymo ar po jo padarymo. Mano, kad išvadą dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., padarymo bendrininkų grupėje teismas padarė neįvertinęs liudytojų D. K. ir K. G. parodymų bei duomenų užfiksuotų garažo bokso apžiūros protokole. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad teismas šiuo nuosprendžiu paskirtų bausmių nepagrįstai nesubendrino su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme, todėl prašo bausmes subendrinti.
Apeliaciniu skundu V. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad jis dalyvavo grobiant automobilį. Pažymi, kad jis buvo sulaikytas prekybos centro „Ozas" aikštelėje, sulaikomas nesipriešino ir nuo pareigūnų nebėgo, todėl mano, kad teismo padaryta išvada dėl jo bėgimo yra nepagrįsta. Teigia, kad nuteistasis A. C. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu prisipažino, jog V. K. priklausantį lengvąjį automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobė vienas, kitų įrodymų, išskyrus automobilyje aptiktus jo kvapo pėdsakus, sudariusius teismui pagrindą daryti prielaidą „kad jis buvo pavogto automobilio salone, sėdėjo salone ar vairavo automobilį, ar sulaužė automobilio užvedimo spynelę. Vadinasi dalyvavo nusikalstamo veikos - automobilio pagrobime padaryme“, byloje surinkta nebuvo. Atkreipia dėmesį į tai, kad specialistas L. Grincevičius teismui pateikė tik tikimybinę išvadą, kad žmogaus kvapai negali persinešti, todėl mano, kad teismas be jokio pagrindo tikimybinę išvadą įvertino, kaip vienareikšmiškai patvirtinančią, kad nuteistasis A. C., kontaktuodamas tiek su automobiliu, kurį jis vairavo, tiek su juo pačiu iki jo sulaikymo, negalėjo pernešti jo kvapo pėdsakų į pagrobtą automobilį. Nurodo, kad specialistas patvirtino, kad kitas asmuo galėjo pernešti lydinčius jo kvapo pėdsakus. Be to pažymi, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, pagal kokius - individualius ar lydinčiuosius kvapo pėdsakus tyrime dalyvavęs šuo sureagavo į pateiktus kvapo pavyzdžius. Teigia, kad pagal teismų praktiką bet koks reikšmingas bylai faktas turi būti laikomas nustatytu tik tada, kai, be odorologinį tyrimą atlikus surašytos specialisto išvados, tas faktas patvirtinamas ir kitais būdais gautais duomenimis. Todėl mano, kad pirmos instancijos teismas pažeidė suformuotą teismų praktiką vertinant odorologinio tyrimo išvadas ir rėmėsi jomis kaip išskirtinę ir aukštesnę įrodomąją vertę turinčiu įrodymu byloje, kadangi kitų įrodymų, kad jis kokiu nors būdu prisidėjo prie automobilio pagrobimo surinkta nebuvo.
Apeliantas nurodo, kad bylos tyrimo eigoje buvo gauti objektyvūs įrodymai, kad nuteistasis A. C., bandydamas nuslėpti vietą kur anskčiau laikė pagrobtus automobilius, davė neteisngus parodymus, kad lengvąjį automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pastatė pravažiavime garažų masyve (duomenys neskelbtini), nes atlikus procesinius veiksmus buvo nustatyta, kad automobilis buvo paslėptas šio garažų masyvo bokse Nr.17, kur buvo rasti nukentėjusiajai V. K. priklausantys asmeniai daiktai iš šio automobilio ir automobilio atsarginis ratas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad liudytojai O. L. ir O. K. pakartotinės apklausos metu nepatvirtino, kad jis atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus, t.y. liudytojas O. L. parodė, kad nepatvirtina, jog jis nešė valstybinius automobilio numerius ar keitė valstybinius numerius, viską atliko nuteistasis A. C.. Kadangi A. C. buvo apsirengęs šviesiai, o jis buvo apsirengęs tamsiai, jis darė prielaidą jog prie automobilio stovintis tamsiai apsirengęs žmogus yra jis. Todėl mano, kad šis liudytojas iš viso nematė ten buvusių asmenų veidų ir padarė tikimybines išvadas tik pagal drabužių spalvą. Teigia, kad liudytojas O. K. parodė, kad nepatvirtina, jog jis keitė automobilio valstybinius numerius, nes pastarasis stebėjo asmenis, žiūrėdamas iš šviesos į tamsą su kitais policijos pareigūnais, į vidų užėjęs nebuvo. Taip pat liudytoja K. G. parodė, kad nurodytomis dienomis priešais jos naudojamą garažo boksą šiame garažų masyve, joks lengvasis automobilis nestovėjo, o liudytojas V. V. vienareikšmiškai parodė, kad iš tos vietos, kurią nurodė policijos pareigūnai ir iš kurios, buktai, jie stebėjo jo ir A. C. veiksmus prie šio automobilio, neįmanoma matyti tos vietos, kur, kaip pradžioje tvirtino A. C. ir liudytojai O. L. ir O. K., jie matė pastatytą transporto priemonę. Kadangi liudytojų O. L. ir O. K. parodymai bylos nagrinėjimo teisme metu keitėsi, jie yra paneigti kitais surinktais byloje įrodymais, mano, jog negalima remtis šių liudytojų parodymais ir tvirtinti, kad pagrobtas automobilis stovėjo garažų masyvo koridoriuje, ilgą laiką blokuodamas pravažiavimą. Teigia, kad toks tvirtinimas yra nelogiškas, nes įvykio vietos apžiūros metu surinkti įrodymai pilnai patvirtino, kad automobilis, iki išvažiuojant iš garažų masyvo teritorijos, buvo slepiamas bokse Nr.17. Pažymi, kad šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad policijos pareigūnai O. L. ir O. K., apklausti kaip liudytojai, negalėjo teismui paaiškinti, kodėl, matydami prie automobilio nusikalstamus veiksmus atliekančius asmenis, jų nesulaikė, nors šie neturėjo jokios galimybės sulaikymo metu įsėsti į automobilį ir skubiai užvesti jo variklį, nes automobilio užvedimo spynelė buvo išardyta. Nurodo, kad automobilis stovėjo priekiu į sieną ir jo išvažiavimas iš pravažiavimo tarp garažų boksų buvo apsunkintas. Teigia, kad policijos pareigūnai taip pat negalėjo teismui paaiškinti, kodėl, tvirtindami, kad A. C. yra pavojingas prie vairo, leido šiam asmeniui atsisėsti už pagrobto automobilio vairo, užvesti variklį, apsisukti su šia transporto priemone ir išvažiuoti į labai judrią miesto gatvę, kur ir įvyko sulaikymas, ir mano, kad šių policijos pareigūnų nelogiškų veiksmų paaiškinimas yra vienas, t.y., kad jie nematė pagrobto automobilio pravažiavime tarp garažų boksų, nežinojo, kur šis automobilis yra slepiamas ir laukė, kol A. C. išvažiuos iš slaptavietės, kad galėtų jį sulaikyti. Esant nurodytoms aplinkybėms, mano, kad byloje nėra surinkta neginčijamų ir įtikinančių įrodymų, kad jis buvo prie pagrobto automobilio, keitė automobilio valstybinius numerius ar kokiu nors kitu būdu padėjo A. C. daryti nusikalstamą veiką.
Teismo posėdyje nuteistasis V. T. ir jo gynėjas bei A. C. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų A. C. ir V. T. apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl V. T. apeliacinio skundo
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, bei padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl V. T. kaltės ir pagrįstai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Byloje surinkti įrodymai įvertinti remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tinkamai vadovaujantis įstatymu, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų.
Nors V. T. apeliaciniame skunde tvirtina, jog jis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, tačiau šis jo aiškinimas prieštarauja byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetui.
V. T. kaltę padarius automobilio vagystę pagrindžia teismo išsamiai aptarti įrodymai: 2010-04-29 specialisto išvada, specialisto L. Grincevičiaus parodymai, liudytojų A. S., A. B., O. L., G. K., S. L. parodymai bei kiti rašytiniai įrodymai.
Byloje esančioje 2010-04-29 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-1-(00044)-IS1-51 (t. 1, b.l. 121-124) nurodyta, kad kvapo pėdsake, paimtame 2010-03-30 iš automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo vairuotojo sėdynės sėdimos dalies rastas A. C., a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. T., a.k. (duomenys neskelbtini) kvapas.
Pagal LR BPK 20 str., įrodymais baudžiamajame procese laikomi teisėtais būdais, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Teismas pažymi, kad odorologinis objektų tyrimas buvo atliekamas su tinkamai paimtais, laikytais, saugotais ir pateiktais kvapų pėdsakais bei lyginamaisiais kvapų pavyzdžiais, nepažeidžiant BPK, rekomendacijose ir metodikose nustatytų reikalavimų bei buvo padarytos kategorškai teigiamos išvados, todėl nėra pagrindo abejoti jos patikimumu. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto 3 miesto apylinkės teismas pagrįstai 2010-04-29 specialisto išvadą pripažino įrodymu ir atsižvelgė į ją spręsdamas V. T. kaltės klausimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas specialistas Linas Grincevičius apklausiamas apylinkės teisme visiškai patvirtino 2010-04-29 specialisto išvadą bei pažymėjo, jog A. C. galėjo pernešti tik pakeleivingus kvapus, tačiau individualaus V. T. kvapo jis negalėjo pernešti į pavogtą automobilį (t. 4, b.l. 22-26).
Kolegija taip pat neturi pagrindo netikėti nuosekliais ir analogiškais liudytojų policijos pareigūnų O. L., G. K., S. L. parodymais, kurie parodė, kad kad jie, aptikę pavogtą ieškomą automobilį garaže, liko lauke stebėti tikslu nustatyti asmenį, padariusį vagystę. Apie 18 val. pamatė į garažą einančius A. C. ir V. T.. V. T. rankoje nešė į maišą suvyniotą daiktą, pagal formą panašų į automobilio valstybinius numerius. Abiems kaltinamiesiems įėjus į garažą, jie, stovėdami prie įėjimo į garažą vartų, stebėjo kaip A. C. ir V. T. pakeitė pavogto automobilio valstybinį numerį, nuimtą pavogto automobilio valstybinį numerį įdėjo į automobilio bagažinę, po ko V. T. pasišalino iš garažo, nueidamas link parduotuvės „NORFA“, o A. C. sėdo už automobilio vairo ir išvažiavo. Policijos pareigūnams nėra reikalo apkalbėti ar kitaip pakenkti V. T., nes jie jokių santykių su kaltinamuoju nepalaikė. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs bei vienodi ir jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Atvirkščiai nei teigia apeliantas savo skunde, liudytojas O. L. teismo posėdžio metu parodė, kad „<...> V. T. nešė daiktą, kuris, kaip man pasirodė, buvo automobilio valstybinis numeris <...> prie įėjimo V. T. padavė A. C. paketą <...>“. Tai, jog, anot apelianto, liudytojas D. K. parodė, kad nepatvirtina, jog jis keitė automobilio valstybinius numerius, reikšmės V. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., kvalifikacijai neturi, nes šis liudytojas taip pat parodė, kad matė kaip jis su A. C. nusileido į garažą ir turėjo daiktą, panašų į automobilio valstybinius numerius (t. 4, b.l. 171-177).
Apeliacinio skundo argumentas, jog liudytojas V. V. vienareikšmiškai parodė, kad iš tos vietos, kur policijos pareigūnai stebėjo jo ir A. C. veiksmus, neįmanoma matyti tos vietos, kur, kaip teigia liudytojai O. L. ir O. K., jie matė pastatytą transporto priemonę, yra neteisingas, nes minėtas liudytojas, atvirkščiai, teigė, jog nuo įėjimo į garažą, jeigu yra apšvietimas, matyti vieta, kurioje stovėjo policijos pareigūnų aptiktas pagrobtas automobilis. Iš šių pareigūnų parodymų matyti, jog kaltinamieji garaže apšvietimui naudojo žibintą.
Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta, jog kaltinamųjų V. T. ir A. C. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme yra nenuoseklūs, prieštaringi, o taip pat nelogiški ir yra paneigiami aukščiau aptartais įrodymais. Pritartina, jog jų parodymai vertintini kritiškai, V. T. – kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės, A. C. – kaip siekimas padėti bendrininkui V. T. išvengti baudžiamosios atsakomybės bei sušvelninti savo atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, siekiant pašalinti aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.
Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog V. T. nusikalstamos veikos padarymo faktą netiesiogiai patvirtina ir jo elgesys vairuojant automobilį, siekiant pabėgti nuo policijos pareigūnų, sukeliant pavojų kitiems eismo dalyviams, automobilio palikimas, pabėgimas nuo policijos pareigūnų per tvorą link pelkės.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad V. T. kaltė įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodyta byloje esančių įrodymų visumą –liudytojų parodymais, specialisto išvada bei kitais rašytiniais įrodymais.
Dėl A. C. apeliacinio skundo
Skirdamas nuteistajam A. C. bausmę apylinkės teismas BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę.
A. C. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pagal BK 27 str. 1 d. asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. BK 56 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, A. C. teisingai parinkta BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas.
BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
A. C. padarė tyčinį savanaudišką apysunkį nusikaltimą nuosavybei ir baudžiamąjį nusižengimą. Praeityje jis buvo net 11 kartų teistas už tos pačios rūšies bei kitus nusikaltimus nuosavybei (t. 3, b.l. 1-7), daug kartų baustas administracine tvarka (t. 2, b.l. 177-184). Įvertinusi šio bei ankstesnių padarytų nusikaltimų pobūdį, kolegija daro išvadą, jog toks A. C. nusikalstamo veikimo būdas yra jo pragyvenimo šaltinis.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad nėra A. C. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių ir skirdamas bausmę nuteistajam į šias aplinkybes atsižvelgė. Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad apylinkės teismas pagrįstai jo prisipažinimo nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybę, nes nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu, teisme, o taip pat apeliaciniame skunde neigė nusikalstamą veiką padaręs kartu su V. T., nors teismas skundžiamu nuosprendžiu V. T. pripažino kaltu dėl kartu su A. C. įvykdyto automobilio pagrobimo.
Esant aukščiau išvardintų aplinkybių visumai, nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo ir arešto bausmės, kurios yra mažesnės už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytą šių bausmių vidurkį, apeliacinės instancijos vertinimu, nėra per griežtos. Keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl A. C. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
A. C. apeliaciniame skunde taip pat prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Iš tiesų, A. C. atžvilgiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris buvo apskųstas apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 3 d. nutartimi A. C. skundą atmetė, taigi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. nuosprendis įsiteisėjo 2011 m. birželio 3 d. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui 2011 m. birželio 15 d. priimant nuosprendį buvo žinoma, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. nuosprendis jau yra įsiteisėjęs. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 347 str., Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas privalo priimti nutartį subendrinti visas A. C. paskirtas ir neatliktas bausmes bei nustayti jam galutinę bausmę.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
V. T. ir A. C. apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.